Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...
Visą mėnesį socialiniuose tinkluose dominuoja tautinė simbolika, trispalvės gėlės, kai kurių švietėjų, visuomenininkų idėjų dienoraščiuose – valstybės švenčių minėjimo scenarijai. Stengiantis, kad projektai nebūtų uždari, kai kuriose mokyklose, pasitelkus nuotolinius instrumentus, vyksta atviros pamokos, renginiai, atspindintys Lietuvos istorijos faktų liudijimus, demonstruojama mokinių kūrybinė, intelektinė ir meninė veikla. Kaip žinia, tarp daugybės neeilinių dienų yra ir itin didžios dienos: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji.
Kas buvo tie 1918-ųjų žmonės, sudėtingu ir lemiamu momentu turėję drąsos bei gebėjimo susitarti?
Tarp jų yra ir Šilalės rajone gimęs signataras, Prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Jis gimė 1885 m. vasario 26 d. netoli Kaltinėnų, Kutaliuose, dvylikos vaikų šeimoje. Būsimo politiko vaikystė bei paauglystė prabėgo, ganant gyvulius, mokantis namuose, vėliau – pradžios mokykloje Kaltinėnuose, po to – Kražiuose. Po ankstyvos motinos mirties nuskurdęs tėvas toliau leisti mokytis Aleksandro nebeįstengė. Tačiau atkaklus jaunuolis su brolių ir sesers finansine pagalba įstojo į Liepojos gimnaziją, vėliau – į Kauno kunigų seminariją. Bet šventinimų į kunigus atsisakė, motyvuodamas, jog naudingesnis Lietuvai būsiąs, pasirinkęs pasauliečio kelią. 1913 m. A. Stulginskis baigė Halės žemės ūkio institutą Vokietijoje, grįžo į Lietuvą, po tam tikrų carinės valdžios trukdžių įsidarbino agronomu. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje susirgęs ir atkakęs į Vilnių, čia nusprendė pasilikti, įsitraukė į Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, organizavo pedagogų kursus, susipažino su būsima žmona Ona Matulaityte.
Beje, jai Aleksandras piršosi net penkis kartus, mat mergina dvejojo, ar prisiimti visuomeninę naštą ir gyventi su idealistu. Tai labiausiai ir stabdė suvalkietę Oną. Vis tik nugalėjo žemaitiškas atkaklumas. Kaip parodė istorija, Stulginskių šeima buvo pavyzdinė ir ne veltui tarpukaryje krikščionių demokratų pateikiama kaip sektinas modelis.
Aktyvi A. Stulginskio politinė karjera prasidėjo 1917 m., kai jis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1923 m. jis tapo Lietuvos Prezidentu. 1927-aisiais, praėjus metams po prezidentavimo, jis atsitraukė nuo politikos ir išvyko į savo ūkį Jokūbave (Kretingos r.). Ten, prie pat tuometinės Vokietijos sienos, buvusį Lietuvos Prezidentą, visuomenininką, politiką ir užtiko 1940 m. sovietinė okupacija. Nepasinaudojusi galimybe pasitraukti į Vakarus, buvusi pirmoji Lietuvos pora 1941 m. birželio 14 d. kartu su dešimtimis tūkstančių kitų lietuvių buvo ištremta į Sibiro lagerius ir išskirta: Aleksandras atsidūrė Krasnojarsko krašte, Ona – Komijoje. Lietuvoje liko mediciną studijavusi jų duktė Aldona, kuri antrojo pasaulinio karo pabaigoje, artėjant sovietams, pasitraukė į JAV.
Be teismo sprendimo lageriuose ir kalėjimuose A. Stulginskis buvo kalinamas 11 metų. Palyginimui – šiandieninėje Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, be teismo sprendimo joks asmuo negali būti sulaikytas ilgiau nei 48 valandas. Tad tokia buvo „sovietinė teisė“...
1952 m., būdamas 67-erių, buvęs Lietuvos Prezidentas už tai, kad ėjo valstybines pareigas, pagal Rusijos baudžiamąjį kodeksą buvo nuteistas 25 m. kalėjimo, įskaitant kalėtą laiką nuo 1941-ųjų birželio.
Tik po Stalino mirties pradėjus palaipsniui paleisti likusius gyvus politinius kalinius ir po 13 metų neteisėto žeminimo, alinančių priverstinių darbų A. Stulginskis susitiko su žmona, dar po poros metų grįžo į Kauną. Čia ilgai teko vargti dėl prisiregistravimo, negalėjo įsidarbinti net paprastu darbininku, be to, suluošinta sveikata ir amžius darė savo. Ilgametė tremtis palaužė mylimos žmonos sveikatą ir ši 1962 m. mirė. Po septynerių metų, sulaukęs 84-erių, Anapilin išėjo ir Prezidentas A. Stulginskis. Kuklios laidotuvės, apie kurias mažai kas Kaune žinojo, į Panemunės kapines sutraukė tik nedidelį artimųjų būrelį. Tačiau be sovietinės valdžios pareigūnų ekscesų vis tiek neapsieita – po laidotuvių kai kurie jų dalyviai buvo tardomi.
Istorijos mokslų daktaro Alfonso Eidinto darbo anonse A. Stulginskis pristatomas kaip vienas iš Nepriklausomos Lietuvos atkūrėjų, Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, pirmųjų Laikinųjų Lietuvos vyriausybių ministras, Steigiamojo Seimo pirmininkas, 1922–1926 m. – pirmasis konstitucinis Lietuvos Respublikos Prezidentas, įtvirtinęs demokratinės santvarkos pagrindus.
Atminkime tai ir, jungiami Trispalvės, dalinkimės savo šalies istorija. Tik ji gali atskleisti tautiškumą, padėti rasti sprendimus. Ji yra geriausia dovana mums, pozityvumo šaltinis, matant, jog auga nauja neabejinga karta, reikalinga valstybingumui, moderniai Lietuvai, prisidedanti prie visuotinės gerovės.
Arūnas MIKALAUSKAS,
istorijos mokytojas