Tik nugyvenęs ilgą gyvenimą supranti, koks jis trumpas

Šie perfrazuoti vokiečių filosofo Artūro Šopenhauerio žodžiai labai tinka apibūdinti senolės Zofijos Mačiulienės gyvenimą, nes jai regisi, jog galėtų dar daug daug ką nuveikti...

Paprastai kalbinami papasakoti laikraščiui apie savo gyvenimą, garbaus amžiaus žmonės kuklinasi, kad nieko ypatingo, išskirtinio jie nėra padarę – tiesiog gyvenimas susiklostė taip, o ne kitaip. Tačiau juk kiekvieno nugyventas amžius yra dalis mūsų tautos istorijos, o tai jau neįkainojama vertybė. Todėl juo labiau smagu, kad tai supranta jauni žmonės, vertinantys senųjų palikimą, gerbiantys žmogų jo sename amžiuje.

Lina prisistatė esanti močiutės Zofijos anūko žmona, taigi kaip ir anūkė. Ji pasakojo, kad senolė buvo ir yra paprastutė moteris, darbštuolė, kokios visą gyvenimą buvo ir jos amžininkės.

„Ji labai miela, prie jos nuolat glaudžiasi mano vaikai – močiutės proanūkiai, ji mums – gyva senosios kartos istorija. Be to, mūsų Zofijai per Ve­ly­­kas sukanka devyniasdešimt metų. Beje, nuolat skaitau „Ši­la­lės artoją“ ir matau, kad jame netrūksta rašinių apie žmones, tad, manau, dar viena istorija nebūtų pro šalį. Esu labai dėkinga „Šilalės artojo“ redakcijai – ji niekada neatsisakė paviešinti informacijos apie Norkaičių amatų centro (Tau­ra­gės r.), kuriame dirbau, veik­lą“, – dar gerokai iki Velykų kalbėjo Lina Mačiulė iš Bar­džių, dabar kartu su vyru auginanti trejų metukų Adą ir metukų Rojų.

Didelė sodyba – erdvus kiemas, gausybė technikos, žinoma, ir ūkiniai pastatai – rodo, jog čia ūkininkų gyvenama. Da­bar tai – Zofijos sūnaus valdos, kartu įsikūrusi ir Linos šei­ma.

Senolė mus pasitiko besėdinti lovoje su mezginiu rankoje – suka ir suka ratu keturis virbalus, kol galiausiai išeina kojinė ar pirštinė. Kaip pamatėme vėliau, šitų mezginių – pilni du maišai.

„Mano sūnus čia gyvena. Dar dvi dukras turiu, bet pa­si­sky­riau karšti pas marčią. Nie­kur kitur nenoriu. Esu Bar­džiuo­se gimusi, užaugusi, čia iš­tekėjau ir vaikus užauginau. Ke­turis pagimdžiau, likę trys. Vienas sūnus yra miręs. Kai pinigų per daug, iš gero gyvenimo vien bėdos...“ – nevynioja į vatą nederamo gyvenimo būdo pasek­mių Zofija.

Pasak senolės, dukros abi iš­simokė į seseles, viena dirba Kal­tinėnų slaugos ligoninėje, gyvena ne per toliausiai čia pat, Bar­džiuose. Kita dukra vėliau baigė pedagogines studijas ir jau daugiau nei dešimt­metį vadovauja vienai iš Šiau­lių mokyklų.

„Sunkus buvo gyvenimas, o ypač – prie ruso. Pagimdė mus mama septynis, bet išlikome tik mudu su broliu Antanuku. Jis vyresnis už mane. Iš mamos pasakojimų žinau, kad vienas dar mažas lyg užspringo, kitas nusipli­kė vandeniu, dar kitas mirė gimdant... Nebuvo daktarų. Maži tebuvome, kai mirė tėvas, jo beveik neprisimenu – buvęs ar nebuvęs... Kai per karą Tau­ragėje vyko susišaudymai, mes prie namų gulėjome slėptuvėj. Lyg per miglą menu, kaip atvažiavo vokiečių kareiviai, motociklus mūsų kieme paliko.

Mama liko našlė, mes, vaikai, sunkiai augome. Manęs nė į mokyklą neleido – reikėjo kiau­les ganyti: motinines pri­rišda­vo, o kad parše­liai į parubežį neįeitų, turėjau juos ganyti. Žemė vi­sa buvo sklypais. An­ta­nukas – mandresnis, jis ėjo į mokyk­lą... Tu dabar priverstum vaikus kiaules ar karves ganyti? O tada reikėjo, ir nieko padaryti negalėjai. Išmokė mane pavardę pasirašyti, o daugiau nieko. Pažįstu visas raides, bet žodžio sudėti neišeina ir gana.

Mama išmokė austi, o verpdavome tai abu su broliu. Nuo šešiolikos pradėjau kolūkyje melžti karves ir taip dirbau daugiau kaip 40 metų. Iš pradžių rankomis tekdavo pamelžti 13 karvių, o kai nupirko agregatus – virš 30. Keldavausi penką ryto, nes reikėdavo karves dar ir pašerti, ėdžias išvalyti. Vakare – vėl tas pats“, – prisimena vargo kelius Zofija.

„Ištekėjau gal dvidešimt vienerių. Mano vyras buvo iš Kra­žių. Kaip susipažinom? Mamos brolis turėjo paėmęs jo seserį. Kai su mama ten nuvažiuodavome, tai ir susipažinom. Keturis vaikus pagimdžiau. Savaitė praeina – ir į darbą. Nenori – nedirbk, į tavo vietą atsiras kita. O pinigų tai reikia. Na, būdavo, kad ir kaimynė vaiką pažiūri, vyras, kol dar darbo neturėjo, nes buvo parėjūnas. O šiaip veždavausi su savimi į fermas. Ir ar senovėje būdavo kokių vežimukų? Vyras iš beržo kamieno nupjovė keturis ritinius, išdegino ratus, sukalė iš lentų vežimuką ir vežiojausi. Tik paskutiniam vaikui kai­mynė tokį seną, bet jau tikrą vaikišką atidavė. 

Ir dar uždėdavo melžėjoms po 30 arų daržo normų ravėti, reikėda­vo ir rugius rišti. Ei­davau, nes bijo­jau darbą paleisti. Skai­tyti nemokėjau, tai kur kitą rasiu? No­rėjo brolis įdarbinti duonos kepykloje Klai­pėdoje, gal būčiau leng­vai buvusi, bet reikėjo mokėti skaityti, surašyti kepaliukus. O kaip surašysi, jei nemoki... Taip ir likau fermoj visą amžių“, – pasakoja senolė.

„Oi, jau tos karvės močiutei! Pavasarį, kai gename į ganyk­las, ji su tokiu ilgesiu į jas žiūri, kaip į kažką nepaprasto“, – įsiterpia į pokalbį Lina.

„Kad ne tos mano nesveikos kojos, dar ir dabar galėčiau melžti. Tie agregatai ir pats darbas man, atrodo, kvepia“, – net suspurda Zofija.

„Našlė ir aš anksti likau. Iš­ėjau į pensiją 55-erių, trys dienos praėjo ir nebėr vyro... Šir­dies ligą turėjo. Išėjo šerti gyvulių į tvartą, ten begulintį ir radome. Nebuvo blogas, bet pa­sitaikydavo kaip ir visiems“, – realistiškai vertina Zofija.

„Pa­žiū­rė­ki­te, kaip mūsų baba mezga. Ir kiek turi primezgusi! Svarbiausia, kad tokio amžiaus, o dar be akinių. Ir klausa nesiskundžia“, – atneša ir iškrato iš maišo įvairiausių spalvų kojinių Lina.

„Močiute, paskleiskim truputį, kad nuot­raukoje gražiai atrodytų. 

Tu paskui vėl jas susiraišiosi“, – atskirdama siūlu sujungtas kojines, kalba Lina, bet kalba tokiu ramiu, įtikinamu tonu, kad senam žmogui nekyla mintis prieštarauti. Taip dar reikia mokėti!

„Aš turiu dar savo močiutę, esu įpratusi su ja apie viską kalbėtis ir viską daryti“, – taip pat įtiki­namai atsa­ko Lina ir dar priduria: „Mo­čiu­tė Zofija turi primezgusi mano vaikams bei kitiems proanūkiams ir kojinių, ir pirštinių. Dar, sako, norėtų išmokti megzti raštuotas“.

„Esu nusimezgusi ir megztinių, ir šalikų pardavimui. Vis to pinigo reikėjo, tai dariau viską. Mes biednai augome, tai stengiausi dėl vaikų, šeimos. Mūsų tėvas buvo labai taupus, gal net per daug. Taupė, pirko žemių – sakė, bus vaikams. Žemė tada buvo vertėje. O gal galvojo, kad vaikas gali apsieiti su kokiais vienais bačiukais, kuriuos, eidami į bažnyčią, privalėjo­me neštis – apsiauti nebūdavo galima. Net pasekdavo, ar kar­tais neapsiavėme... Arba su vie­­na kartūnine suknele, kurią man pasiuvo kaimynė, mamos paprašyta. Net tekėjau mamos sesers bačiukus avėdama... Kiek dabar turiu drabu­žių – kad jaunai tiek būtų davę“, – lygina buvusius laikus su dabartimi Zofija.

Kambaryje stovi vaikštynė, kuria senolė teigia pasiremianti tik būtiniausiu reikalu. Vasarą pagrindinė priemo­nė išeiti į lauką – vežimėlis. Tačiau liūdnų minčių Zofija neįsileidžia.

„Galiu ištisas dienas taip išsėdėti, nei nugaros skauda, nei ką kita. O vaikščioti negaliu, nes liko nekeistas kelio sąnarys. Atsimenu, gydytojas pažiūrėjo į nuotrauką, paglostė man galvą ir pasakė, kad kažin, ar beverta, nes kauleliai taip sutrūniję... Pagalvojau, o kam čia bevargti...

Gaunu pensiją, marti, anūkė žiūri gerai, ko bereikia. Ar nesiprikliju? Aiš­ku, kad įsipriklija senas žmogus, bene aš nežinau. Ga­lė­čiau ir labiau, tik kad niekas nebeklauso...“ – smagiai, su humoro gaidele baigia pokalbį močiutė.

Vienas bendras bruožas jungia mūsų senolius – nerūstauja jie ant likimo, neieško kaltų, nejaučia nuoskaudų. Nes tiesiog toks buvo gyvenimas.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.