Gyvenimo keliai, takai, takeliai

Senelės klaida?

Sakysite, kad Aleksandras Mi­leris yra ma­no senelės Onos By­tautaitės jaunystės klaida. Aš galvočiau priešingai. Pa­mąs­tykime: juk jeigu tie du žmonės nebūtų susipažinę ir suar­tėję, nebūtų nei mano mamos, nei mano šešių sesių, nei dviejų brolių ir, pagaliau, paties šių eilučių autoriaus. Todėl aš džiaugiuosi po daugelio metų suradęs savo biologinį senelį A. Mi­lerį, esu dėkingas senelei Onai ir tėvams už man bei visiems devyniems Stasinų šeimos vaikams padovanotą galimybę pasisvečiuoti šiame nuostabiame pasaulyje.

Taigi A. Mileris yra mano senelis ir jam priklauso derama vieta mūsų giminės genealoginio medžio paveiksle. Juolab, kad jis nepaliko jaunos motinos su kūdikiu ant pliko lauko. Mano mamos žodžiais, Aleksandras laukė sūnaus, tur­to paveldėtojo, kurį būtų įsisūnijęs, tačiau, gimus mergaitei, nutarė Onutę ištekinti. 

1903 m. sausio 7 d. Tenenių bažnyčios klebonas palaimino 23-ejų O. Bytautaitės ir 25-erių Juozapo Šleiterio santuoką. Jau­na šeima buvo įkurdin­ta dvarininko Stanislovo Vol­merio Rad­viečio dvare Bar­sukinės vienkiemyje. Jau­na­ve­džiai gavo krai­čio apie 20 hektarų žemės Bar­sukinėje ir pinigų gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų statybai.

Gavę materialinę paramą, Ona ir Juozapas sukūrė gražią vienkiemio sodybą, kurioje užaugo mano mama Ma­ri­­jona Bytautaitė ir keturios Šlei­terytės – Ona, Zofija, Sta­nis­lava, Elena bei du sūnūs – Liudvikas ir Eugenijus. Pa­s­ta­­rojo krikšto tėvu buvo pakviestas artimas A. Milerio drau­gas Stanislovas Volmeris.

Apie pastarąjį dvarininką sa­vo prisiminimuose „Pra­ei­ties pėdsakai“ (Šilalės kraš­tas II, 1995) išsamiai pasakoja Stanislovas Biržiškis, prieškariu dirbęs Tauragės apskrities ag­ronomu: 

„Caro laikais Volmerių šeima priklausė prie turtingiausių šeimų Lietuvoje. Buvo pasakojama, kad Volmerio tėvas turėjęs 99 dvarus, bet šimtojo įsigyti nesistengęs, nes tuomet jam būtų tekęs grafo titulas, o grafu vadintis nenorėjo dėl su šio titulo įsigijimu susijusių didelių išlaidų. 

Kad anksčiau Volmeriai buvo labai turtingi, matyti ir iš tokio atsitikimo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydai pirkliai pasiūlę Volmeriui už 100 tūkst. ąžuolų (po 15 rublių už vienetą) vieną milijoną penkis šimtus tūkstančių rublių auksu. Volmeris atsisakęs: „Mano senelis nepardavinėjo miško ir gerai gyveno, neparduosiu ir aš“. Tikrai, visi Volmerio miškai li­ko neiškirsti ir buvo Lietuvos vyriausybės nusavinti... 

Garsas apie Volmerių turtus buvo plačiai pasklidęs. Garsūs ir posakiai: „Gyvena kaip Vol­meris (Ulmeris)“, „Va­žiuo­ja kaip Vol­meris“ ir kt.“ 

Apie senelės O. Bytautaitės ir A. Milerio artimą bendravimą aš jaunystėje žinojau tik iš nuogirdų. Anuomet pasikalbėti su mama apie tai nebuvo poreikio, pagaliau ne tai man ir rūpėjo. Kita vertus, neturėjau tiek drąsos įžūliai skverbtis į artimiausių žmonių asmeninį gyvenimą. Matyt, subtiliems pokalbiams su daug vyresniais žmonėmis, juolab – tėvais, dar nebuvau pakankamai subrendęs. Pagaliau, kaip vėliau paaiškėjo, pati mama nedaug ką težinojo apie savo motinos Onos ir Aleksandro santykius. 

Sulaukęs brandaus amžiaus, gerai supratau, jog šią senelės O. Bytautaitės ir A. Milerio viešą paslaptį privalau atskleisti ir perduoti savo vaikams bei anūkams. Suvokiu, kad vėliau tokių galimybių nebebus, nes daugelis šios istorijos liudininkų išėjo į Amžinybę, o vienas kitas dar likęs senyvo amžiaus žmogus ne kažin ką ir bepapasakos. Nenoriu, jog mano ir mano ainių genealoginio medžio istorijoje liktų balta dėmė.

Taigi išnarplioti ir atskleisti šią įstoriją buvo lemta man, Marijonos Stasinienės jauniausiam sūnui. Archyvuose vy­liausi surasti šiokios tokios vaizdinės ar rašytinės medžiagos. No­rėjau bent nuotraukose pamatyti savo biolo­ginį senelį Alek­sandrą, sužinoti apie jo profe­sinę veiklą, pamatyti jo veido bruožus, atskleisti nors ma­žą dalelę charakterio savybių, nes, pagal genetikos mokslą, se­ne­liai ir anūkai genetiškai yra labiausiai artimi. Gal todėl dau­gelis senelių savo anūkus myli labiau nei savo vaikus. 

Aistringa viltis, lydėjusi ma­ne keliolika paieškos metų, ir begalinis noras „susitikti“ su seneliu, praėjus beveik šimt­mečiui nuo jo mirties, manęs nenuvylė. Džiaugiuosi, kad iš gausios Rusijos ir Lietuvos archyvuose surinktos medžiagos, kitų šaltinių atauginau dar vieną giminės genealoginio medžio šaką, kuri buvo nudžiovinta sunkiais bei permainingais laikais... 

Likimai 

A. Milerį Rusijos caras Ni­ko­­­lajus II 1909 m. paskyrė Var­šuvos prezidentu. Jis visam laikui paliko Kauno guber­ni­ją, atsisveikino su Te­ne­nių bei Čė­kuvos dvarais ir išvyko į Var­šuvą. Prasidėjęs Pir­ma­sis pasaulinis karas 1914 m. Alek­sand­rą nubloškė į Mask­­vą. Iš ten, patekęs į persekiojamų asmenų su vokiškomis ar prūsiškomis pavardėmis sąrašus, jis buvo priverstas bėgti. Po ilgos ir sunkios kelionės pie­tų Rusijos ir Turkijos keliais, pasigavęs plaučių džiovą, Alek­sand­ras pasiekė Pran­cūziją, kur gyveno žmonos tėvai. Ligai progresuojant, išvyko gydytis į gar­sų­jį Vo­kie­tijos kurortą Ba­­deną ir ten 1923 m. rugsėjo 26 d. mi­rė, būdamas 61-erių.

<...> Aleksandro kūną priglaudė Vokietijos žemė Badeno kapinėse. Ilsisi jis ten, daug jė­gų bei sveikatos paskyręs Te­ne­­nių ir Čėkuvos dvarams, kurių vienas jau visai išnykęs, kitas irgi baigia sugriūti.

Senelė O. Bytautaitė-Šlei­te­rie­nė atgulė amžinojo miego 1967 m. lapkričio 11 d., sulaukusi 87-erių. Senolę į kapines, aidint Tenenių Šv. Bar­boros bažnyčios, pastatytos dar 1782 m., varpams, išlydėjo ne tik gausus jos palikuonių būrys, bet ir miestelio bei jo apylinkių gyventojai. 

Kai su žmona Gražina aplankau senelės Onos kapą, padedu Barsukinės pievose priskintų lauko gėlių. Jos primena senelės gyvenimą, praleistą žolynais apsuptame atokia­me vienkiemyje, prigludusiame prie plačių Barsukinės, Vol­­merinės miškų. Šiame vien­­kie­myje prabėgo jos jaunystė, čia ji mylėjo, gimdė, augino vaikus ir drauge su vyru Juo­zapu dirbo sunkius ūkio darbus.

Meilės vieškeliu į pasaulį atėjusi mano mama Marijona Bytautaitė, ištekėjusi už Juozo Stasino, pagimdė ir užaugino devynis vaikus. Abu tėvai, nuėję sunkų bei garbingą gyvenimo kelią, atlikę savo šventą pareigą Dievui, tėvynei ir šeimai, išėjo į amžiną nebūtį, palikdami gyvąją atmintį – vaikus bei anūkus. Mano tėvas su šiuo pasauliu atsisveikino 1976 m. liepos 24 d., mama – 1984 m. rugsėjo 9 d. Abu juos priglaudė ir amžiną ramybę suteikė smėlėta Šilutės kapinių žemė.

POST SCRIPTUM

Kada beaplankyčiau tėvų kapus, visuomet randu gražiai sutvarkytus, apšluotus, apgrėbstytus, gėlėmis apsodintus, juo­dą paminklinį akmenį – nuvalytą, švytintį. Žinau, jog tai padarė mano tėvų gausios šeimos at­žalos. 

Prie kapo dažnai sau užduodu klausimą: kuo pasireiškia mirusiųjų atmintis ir kur slypi meilės bei pagarbos amžinai išėjusiems paslaptis? Ir visuomet prieinu tos pačios išvados: tikroji atmintis yra ta, kuri perduodama iš kartos į kartą ne dvarų ir turtų pavidalu, bet artimųjų meile, brandinta visą gyvenimą, kaip bręsta rugio varpa, auginta, kaip auga medis, laistyta, kaip laistoma gėlė. 

Ir pasidaro be galo gaila tų, kurie gviešiasi tik turtų. Jie pamiršta svarbiausią ir amži­ną tiesą, kad per gyvenimą sukaupti turtai išgaruoja kaip kamparas, vos tik žmogus amžiams užmerkia akis...

Juozas STASINAS

Iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“