Retesni eksponatai Upynos liaudies amatų muziejuje

(Tęsinys. Pradžia Nr. 49)

Su įdomumu perskaičiau knygą „Lietuvos privačių mu­ziejų ži­ny­nas“, išleistą 2019 m., sudarytojas Eimantas Kont­ri­­mavičius. Knyga suskirstyta pagal Lietuvos etnografinius regionus. Daugiausiai privačių muziejų leidi­nio sudarytojas ra­do Aukštaitijoje – net 50, Žemaitijo­­je – 38, Dzūkijoje – 20, Sūduvoje – 8, Mažojoje Lietuvoje – 5. Pa­ste­bė­jau, kad Upynos liaudies amatų muziejus turi tokių eks­po­natų, kurių nėra paminėta privačiuose Lietuvos muzie­juose. Pateikiu apie juos žinių laikraščio skaitytojams.

Plunksnų vainikėliai. 1978 m. lankiausi netoli Medvėgalio, Pem­­­pių kaime. Jo senbuvė Vik­­­­­to­ri­jja Jacinevičienė Upy­nos mu­­zie­jui padovanojo l­abai įdo­­mų eksponatą – pilnavidu­rį­ plun­k­s­nų vainikėlį (8x8 cm dy­džio). V. Jasine­vi­čie­nė tvir­tino, kad vainikėliui jau apie 150 metų. Jis padarytas Pavandenyje. Vieną tokį vainikėlį moteris atidavė Kal­­tinė­nų vidurinės mokyklos krašto­tyrinin­kams, dar vieną te­­­besaugo.

Šie vainikėliai – vienas iš pa­mirštų senovinių vestuvinių pap­ročių. Motina, išleisdama duk­rą į marčias, padarydavo vaini­kė­lių tiek, kiek norėdavo sulaukti anūkų. Juos, dukrai nežinant, sudėdavo į pagalves ar patalus, kurie būdavo skirti duk­­ros kraičiui. Įdomu paste­bė­ti, kad iš Upynos kilusi žinoma krašto­tyrininkė Marija Čilvinaitė, ku­ri įvairiose ekspedicijose tei­raudavosi apie vestuvinius papročius, apie tokį niekur negirdėjo.

Klausinėjau vyresnių moterų ir suži­no­­jau, jog šis paprotys buvo paplitęs Ši­la­lės, Šilutės, Kelmės, Telšių, Plungės, Jur­­bar­ko rajonuose. Pamažu jis kei­­tėsi. Vietoj vainikėlio į pa­gal­­­­v­­es įdėdavo juostele surištą plunksnų pluoš­telį, esu girdėjęs, kad įkišdavo rū­tų vainikėlius. Sakydavo: „Kad susigyventų“. 

Kartą žmona tvarkė pagalves ir vienoje iš jų rado plunksnų vainikėlį (5x5 cm dydžio), nors nei mama, nei bobutė, kurios gyveno Šilalės ir Šilutės rajonuose, tokio papročio neprisiminė. Kai kurios moterys sakė, kad yra radusios pagalvėse tokių vainikėlių, bet galvodavo, jog tai sulipusios plunksnos, ir išpašydavo.

Vainikėliams daryti pirmiau­sia reikėdavo gabalėlio nami­nio audeklo. Tada į jį ratuku su­smaigstydavo lenktas vištų plunksneles. Taip tamp­­­­riai sukištos plunksnos laikydavosi. Pir­myn slinkti joms truk­dė kitos plunksnos, medžiaga, o atgal neleido pati plunksnų sandara.

Kalvio vario juosta. Seniau kalviai dirbdami liemenį apsijuosdavo 1 arba 2 cm pločio vario juosta. Jų įsitikinimu, tai apsaugodavo nuo radikulito.

Akmeniniai tekėlai. Rink­da­­mas eksponatus Upynos liau­­dies amatų muzie­jui, aptikau net keturis senovinius ak­meninius te­­kėlus (galandimo įrankius). Tai 13–18 cm aukščio, 18–22 cm pločio akmenys su viduryje pragręžta 4–6 cm skyle. Ji buvo grę­žiama iš abiejų pusių. Kai kurios skylės nesutampa po 1–1,5 cm. Tekėlams būdavo naudojamas smulkiagrūdis akmuo.

Vieną tekėlą Kliūkių kaimo gyventojas Stanislovas Ge­dei­­kis rado kasdamas durpes 3 m gylyje. Jį buvo prisi­tai­kęs ga­landimui. Bet neilgai naudojo­si. Nes, anot jo, labai dras­ky­davo geležį. Antras tekė­las bu­vo aptiktas Gedėliš­kės k., Ge­deikių sodyboje. Ki­ti du – Upy­­nos apylinkėse. Is­torikų, mu­­ziejininkų nuomone, tai yra senovės lietuvių galandimo įtaisai. Jiems jau apie 1,5–2 tūkst. metų. Sprendžiant iš to, jog Upy­nos liaudies amatų muziejuje jų atsirado net keturi, peršasi mintis, kad sodybų pašaliuose gali mėtytis ir daugiau. Tad ger­ai pa­sižvalgykime ir jeigu surastumėte, praneškite muziejų darbuotojams. Taip prisidėtumėte prie mūsų tautos kultūros paveldo išsaugojimo.

Šiaudų stogo pradžia. Vie­no­­je pastogėje radau susuktas ir surištas į krūvą dvi šiaudų grįžteles. Tik vėliau sužinojau, kad, dengiant šiaudų stogą, pirmąjį lotą apžabindavo tokiomis šiau­dų grįžtelėmis. Uždengus vi­są stogą, jo apačia po pirmojo lo­­to būdavo puošiama vingiuota grįžtelių linija. Pasakojama, jog vienas gaspadorius ruošėsi dengti šiaudais stogą ir rišo tok­ias grįžteles. Tuo metu atėjo du vaikinai pirštis jo dukrai. Tėvas abiejų paprašė jam padėti. Tą, kuris geriau grįžteles rišo, pasiuntė į trobą, o su antruoju atsisveikino.

Jaujos kerčia su grabnyčia. Kartą atėjo Ona Grybaitė iš Ge­gužių nešina jaujos pamatinio rąsto kerčia. Sako: „Tu visokius niekus renki, gal tokio neturi“. Seniau statydami bet kokį pastatą, pamatinio rąsto kerčioje iškaldavo kryželio formos įdubimą, į jį įdėdavo grabnyčios žva­kės, kad apsaugotų nuo velnio ir perkūnijos. Ona, ardydama se­ną jaują, rado tokią kerčią su grabnyčia kryželyje, ją nupjovė  ir atnešė į muziejų.

Kartelė ant juostos nuo viš­tų. Upy­nos krašte butuose nebūdavo lubų. Ant juostų pastogėse tupėdavo vištos. Jos pri­teršdavo buto aslą, pasitaikydavo, jog savo „pyragą“ užkraudavo praeinančiam ant nugaros. Žmonės įsigudrino ant juos­tos užkalti medinę kartį su prismaigstytais kyliais. Vištos nebegalėdavo užtūpti ir turėdavo lėkti ant trobos ar kamaros viškų.

Dūmų kvapas. Prie archeolo­ginių ra­dinių atsisveikindamas su muziejaus lankytojais už­duo­du klausimą, kuo kve­pėjo lietuviai prieš tūkstantį metų. Bū­na įvairiausių atsakymų, bet mažai kas atspėja. O aš net uosčiau tą kvapą. Per Medsėdžio-Paupynio kaimo senkapį pra­važiavo trakorius su nuleistu buldozeriu. Buvo suardytas dvigubas kapas. Su­rinkau dar rastas įkapes. Tarp jų buvo ir pusiau pert­raukta apgalvė-žalvarinė vi­­ja, priverta vilnonių siūlų. Pa­kėliau, nuvaliau smėlį, pa­uosčiau tuos siūlus. Kve­pėjo dūmais. Ap­galvė, pragulėjusi smėlyje tūks­tantį metų (kraštotyrinin­­ko Vla­do Statkevičiaus teigimu), buvo išlai­kiu­si senąjį lietuvių buities kvapą. Sen­kapis tebėra netyrinėtas.

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

(Bus daugiau)