Lietuva gali būti tvirta teisinė valstybė
Yra žmonių, kurie visą gyvenimą vejasi savo svajonę – lyg mėlynąją paukštę – ir lieka jai ištikimi. Toks yra ir buvęs šilališkis Antanas Bukauskas. Teisininkas, docentas, šiuo metu gyvenantis ramų senjoro gyvenimą, bet išlikęs optimistu ir tikintis, jog Lietuvoje galima sukurti realią gerovės valstybę.
Antaną su gimtuoju miestu sieja kuo šviesiausi prisiminimai.
„Vaikystė buvo kaip ir daugelio to meto vaikų: mokykla, namai, pagalba tėvams. Labai mėgau sportuoti, daug laiko praleisdavau futbolo, krepšinio aikštelėse, žiemą ant užšalusio tvenkinio su draugais žaidėme ledo ritulį“, – grįžta į praeitį Antanas.
Nors jaunystė prabėgo sovietmečiu, bet ir tarp jų, paauglių, ruseno protestas prieš Sovietų sąjungos okupaciją. Didelis sukrėtimas buvo Romo Kalantos susideginimas 1972 m. gegužės 14 d., nors šis faktas buvo kruopščiai slepiamas.
„Tais metais man buvo septyniolika. Su vienu klasioku Telšių aeroklube mokėmės skraidyti sklandytuvais ir kaip tik tą dieną važiavome į Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubą atlikti pirmųjų šuolių parašiutu. Dar prieš Kauną pamatėme daug milicininkų, kurie mūsų autobusą nukreipė aplinkkeliu. Grįžtant taip pat teko aplenkti Kauną. Ne iš karto supratome priežastį, kuri išaiškėjo vėliau. Po tų įvykių protestą išreiškėme nusiskusdami galvas plikai. Dėl slepiamos informacijos daug kas tokio mūsų poelgio nesuprato. Laimei, tuometinis Šilalės vidurinės mokyklos direktorius Liutikas „nurašė“ tai jaunystės kvailionėms.
Buvome žingeidūs, domėjomės daug kuo, taip pat – ir Vakarais, tenykščiu gyvenimu, kultūra. Iš jūreivių įsigydavome įvairios literatūros. Mane domino sporto, ypač pas mus tuomet dar naujos šakos – kultūrizmo – leidiniai. Klausėme „bitlų“, kitų roko grupių muzikos“, – pasakoja A. Bukauskas.
Vidurinės mokyklos baigimo atestate, sako Antanas, buvo beveik vien penketai, tad studijų pasirinkimas didelių rūpesčių nekėlė.
„Būti kosmonautu neplanavau, bet nusiunčiau dokumentus į Orienburgo karo aviacijos mokyklą. Deja, dėl itin griežtų reikalavimų sveikatai įstoti nepavyko. Bet spėjau į Kauno politechnikos institutą. Tačiau studijomis netrukus nusivyliau ir mečiau. Išėjau į sovietinę armiją, tarnavau kariniame oro desante.
Grįžęs studijavau teisę Vilniaus universitete. Baigęs apie 14 metų dirbau Vidaus reikalų ministerijoje – Lietuvai svarbiais momentais buvau šių įvykių dalyvis bei stebėtojas. Po 1990-ųjų tarnybą Vidaus reikalų ministerijoje pavadinčiau politinėmis sūpuoklėmis. Palaikiau Sąjūdžio idėjas, tad į valdžią atėjus vienai politinei jėgai ir pasikeitus ministrui, buvau paprašytas palikti ministeriją. Vėl pasikeitus valdančiajai partijai, mane pakvietė atgal.
Ne vienerius metus dirbau Mykolo Riomerio universitete, paskui laimėjau Britų tarybos skelbtą konkursą ir 10 mėnesių išvykau stažuotis į Jungtinės Karalystės Lesterio universitetą. Taip pat stažavausi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Airijoje, dar keliose Europos valstybėse. Stažuočių sritis buvo nusikalstamumo kontrolė ir kriminalinės justicijos administravimas. Vyliausi, jog įgytas žinias galėsiu pritaikyti reformuojant Lietuvos teisinę sistemą. Deja...
Užtat studentai įdėmiai klausydavo mano paskaitų, kurios neretai virsdavo ilgomis diskusijomis.
Savo žinias bei patirtį esu įprasminęs moksliniuose darbuose. Daugiausiai jie yra susiję su užsienio projektais, labiausiai iš lyginamosios analizės srities. Esu parašęs ne vieną mokslinį straipsnį, vienas
paskutiniųjų paskelbtas „The World Police Encyclopedia“. Čia aprašytos visų pasaulio valstybių policijos organizacijos“, – pasakoja Antanas.
Aukštas pareigas užimantys buvę kraštiečiai dažnai nevengia pasigirti savo darbais. Gi Antanas – kuklus žmogus.
„Neužėmiau kažkokių aukštų postų. Vienu metu buvau Vidaus reikalų ministerijos Policijos reformų ir tyrimų centro direktorius. Turėjau pakankamai žinių bei užsidegimo prisidėti pertvarkant Lietuvos policiją pagal europinius standartus. Tačiau eilinį kartą pasikeitus ministrams, šis centras buvo panaikintas. Paprastai sakant, mūsų teisinė sistema yra gana gremėzdiška, biurokratizuota ir neefektyvi.
Nemanau, jog pareigos yra svarbu. Kur kas svarbiau būti naudingam visuomenei – tai suteikia stiprybės. O neišsipildžiusios svajonės – lyg paukštė danguje: tai pakyla į didelį aukštį, tai neria žemyn. Iki šiol tikiu, jog įmanoma sukurti tvirtą teisinę Lietuvos valstybę, kurioje būtų gera gyventi absoliučiai daugumai žmonių. Tai ilgas ir sudėtingas kelias, kuriame yra matomų ir nematomų kliūčių. Gaila matyti susiskaldžiusią visuomenę, kurioje liejasi pyktis, patyčios, nepasitenkinimas. Viliuosi, jog tai laikinas dalykas, ir šviesa tunelio gale pasirodys. Mano paskutinė viltis, kad tai įvyktų kuo greičiau. Apie tai bandau rašyti knygą. Gal kada ir išleisiu“, – sako Antanas.
Prieš kurį laiką A. Bukauskas kandidatavo į Seimą.
„Ėjau vedamas smalsumo, noro pamatyti politinę virtuvę iš vidaus. Ir, žinoma, įgyvendinti savo siekius. Bet įsitikinau: didžioji politika yra veidmainystės, melo bei intrigų katilas, kuriame paskęsta visi geri sumanymai ir idėjos. Štai vienas iš žinomų Lietuvos politikų yra pasakęs: „Programą mes rašėme rinkėjams, o dabar darysime taip, kaip iš tikrųjų sumanėme“. Tai vertinu kaip cinizmo viršūnę. Dėl to politika manęs nebedomina, nematau nė vienos politinės jėgos, kuri galėtų deramai atstovauti daugumos žmonių lūkesčiams. Taip bus tol, kol liesis Europos Sąjungos milijardai. Tačiau jie kada nors baigsis, ir tuomet valstybę valdyti reikės taip, kad tvarka ir teisingumas būtų“, – įsitikinęs kraštietis.
Ne veltui sakoma, jog gimtosios vietos visam gyvenimui įauga į kraują.
Antanas Šilalės taip pat negali pamiršti, juo labiau, kad čia dar gyvena mama.
„Jai 92-eji. Mama man yra darbštumo, sąžiningumo ir žmogiškojo padorumo idealas.
Į Šilalę atvažiuoju retokai, bet matau, kad per pastaruosius metus ji pasikeitė. Galiu drąsiai pasakyti, jog esu laimingas gimęs šiame mieste. Laikas, praleistas tarp nuoširdžių ir paprastų žmonių, išmokė bendravimo, kuris padėdavo užmegzti ryšius ir su užsienio kolegomis.
Šilalė gražėja ir modernėja, yra ką pamatyti. Bičiuliams iš Vilniaus, besiruošiantiems keliauti pajūrio link, primygtinai pasiūlau aplankyti savo kraštą.
Čia gyvena ne vienas mano vaikystės draugas, savo darbais garsinantis ne tik Šilalę, bet ir Lietuvą. Štai buvęs krepšinio treneris Gediminas Kukujevas turi surinkęs vertingą krepšinio apdovanojimų, nuotraukų kolekciją, kurią, deja, jam tenka laikyti... garaže. Tikiuosi, jog gal statomame sporto komplekse jai atsiras vietos...
Mėgstu „Šilalės artoją“, perskaitau kiekvieną numerį. Anksčiau eidavau į Martyno Mažvydo biblioteką, dabar gaunu elektroniniu paštu. Informatyvus, daug naudingos informacijos pateikiantis leidinys.
Patinka bendrauti su įdomiais, originaliai mąstančiais žmonėmis. Jų nėra daug, bet aš tokių savo gyvenime sutikau. Štai buvęs stalius, kuriam dabar 72-eji, bėgioja maratonus. Net užsienyje. Kitas bičiulis aplankė daugybę budistų šventovių ir išleido puikų nuotraukų albumą.
Įdomu, jog dažniausiai tokie žmonės atrandami regionuose. Ir, manau, jei kada gimtų naujas Sąjūdis, jo užuomazgos prasidėtų būtent regionuose.
Aldona BIELICIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.