Mokytojo darbo sėkmė – profesionalumas ir meilė vaikui

Kai kurie vis dar galvoja, kad mokytojo profesi­­ja – pavydėtina: ilgos atostogos, trumpa darbo die­na. Bet tai tik išoriškai matomas ver­tinimas. Iš tiesų mo­ky­tojo darbas yra sunkus ir atsakingas: jam pa­ti­kėta mokyti, auklėti jau­ną žmogų, brandinti as­menybę, motyvuotą, at­sa­kin­gą, geban­čią įveikti vi­sus iššūkius. Taigi koks tvir­tas psi­cho­­logiškai, emo­ciškai ir fiziškai privalo bū­­ti mo­ky­tojas, kad ga­lėtų visa tai įskiepyti savo mo­kiniams. Ne veltui JUNESCO iniciatyva kasmet mi­nima tarptautinė Mokytojų die­na. Ji neatsiejama nuo įvairiaspalvės rudens gamtos paletės. 

„Mokytojo diena... Suvirpa šir­dis, matant vaikų jaudulį, kai jie rengia šventę savo mokytojui, auklėtojui. Girdint, kaip jų lūpose skamba žodžiai, pos­mai... Pedagogams brangiausios šventės – Rugsėjo pirmoji ir Mokytojų diena yra labai mielos, jautrios“, – sako Lau­ku­vos Norberto Vėliaus gimnazijos biologijos mokytoja Vir­gi­ni­ja Ačienė, pridurdama, jog Pa­skutinio skambučio šventės, išleistuvės suteikia liūdnesnių, ilgesingesnių, nors vis tiek malonių akimirkų.

Kol vis dar vyksta kontaktinis mokymas ir vaikai sėdi klasėse, pašaliniams į patalpas eiti nerekomenduoja­ma. Su mo­kytoja po to, kai ji su savo auk­lėtiniais penktokais nusi­fo­tografuoja prie šiemet su Miš­kininko būreliu, kuriam vadovauja, pasodintos pušaitės, kalbamės ant suoliukų sporto aikštyne, o rudeninis vėjas taip įsišėlsta, jog kartais net apkurtina.

„Auginu jau ketvirtą savo auk­­lėtinių laidą, visus – nuo penktos klasės. Pastaroji yra labai vyriška: iš 20 mokinių net 13 berniukų. Labai džiaugiuosi visais auklėtiniais, kuriuos jau išleidau į gyvenimą: jie baigę mokslus, turintys darbus, sukūrę šeimas ir, svarbu, nėra nuklydusių. O svarbiausia – geri žmonės. Užauginti ge­rą, darbštų žmogų yra mokytojo darbo prasmė. Labai mieli, linkę bend­rauti, susitikti. Smagu klausytis istorijų, nutikimų, ku­rių net neįtarei kada nors buvus“, – šiltais prisiminimais dalijasi pedagogė.

Kodėl mokytoja? Kodėl būtent biologija? 

„Paatvirausiu, – šypsosi Vir­ginija. – Labiausiai mokykloje patiko biologija ir kūno kultūra. Svajojau apie medicinos studijas, tai artima sritis biologijai apskritai. Bet tais laikais į mediciną būdavo dideli konkursai, sunku juos įveikti. Mokytojai buvo suinteresuoti, kad kuo daugiau abiturientų įstotų į aukštąsias mokyklas. Todėl svarsčiau, ką pasirinkti. Pasirinkau biologijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute ir sėkmingai baigiau“.

Virginijai smagu ir labai paglosto širdį, kai jos dėstomas dalykas jos auklėtiniams nurodė gyvenimo kelią. 

„Ne vienas ma­no mokinys yra įgijęs gydyto­jo profesiją, nemažai baigė miškininkystės mokslus, nors ne visi dirba pagal specia­lybę. Kiek­vie­nais metais yra dvyliktokų, kurie laiko valstybinį biolo­gijos egzaminą, nes tai reikalinga jų studijoms. Praėjusį pavasarį, nors ir buvo pandemija, vi­si sėkmingai juos įveikė. Džiugina, kad mano auklėtiniai atsakingai, motyvuotai renkasi egzaminus, turi konkrečių tikslų ir jų kryptingai siekia. 

Kaip sekasi motyvuoti? Ma­nau, nepasi­girsiu sakydama, jog esu reikli, darbšti. Vai­kams bandau įteigti, kad jei dirbi pats – ir mo­kytojas su tavimi dirba. Tik tuomet ateina atpildas: jeigu sieki, ir pasieki. Motyvacija „pasiduoda“ gana nelengvai, bet būnant atkakliam, ji pasiekama“, – įsitikinusi mokytoja.

Žinoma, sako pedagogė, yra tokių, kuriuos reikia tempti, ypač žemesnėse klasėse. Todėl, jos nuomone, gal būtų geriau, jei nemotyvuotas mokinys jau po dešimtos klasės rinktųsi profesiją – naudingiau ir tėvams, ir visuomenei. Bet čia pat mokytoja svarsto, jog gali būti, kad tėvams ramiau, kai vaikas kuo ilgiau būna arčiau jų – taip jis saugesnis.

„Mokytojo įtaka vaikui yra didžiulė. Mokytojas motyvuoja visur. Štai su penktokais nag­rinėjame temą „Asmens higiena“. Stengiuosi ne tik perduoti tai, kas vadovėlyje, bet ir atvirai kalbamės, aptariame žmogaus fiziologiją, anatomiją. No­riu perduoti kuo daugiau elementarių žinių, kad jie galėtų geriau save pažinti, suformuoti sveikus įpročius“, – sako Vir­ginija.

Peržengęs mokyklos slenkstį, atsiduri tarsi bičių avilyje – ausis užgula kalbų, juoko, šūksnių garsai. Čia gyvena vaikai. O jie dabar, anot mokytojos, daug judresni, laisvesni. La­bai pasitikintys savimi, turintys savo nuomonę.

„Tai yra sveikintina, bet ne visada kategoriška nuomonė yra gerai. Todėl mokytojas privalo skatinti surasti kompromisą. Laikai keičiasi, keičiamės visi, o vaikai yra visuomenės atspindys. Ir tas dabar vyraujantis piktumas, susiskaldymas juos taip pat veikia. Tad mokytojas turi įdiegti ir puoselėti pamatines vertybes, nes jos yra gyvenimo pagrindas. Iš šeimos ir mokyklos vaikas jas išsineša į gyvenimą ir jomis vadovaujasi“, – pedagogo profesijos svarbą nusako Virginija.

O kad tą misiją įgyvendintumei, anot pašnekovės, ypatingą reikšmę turi meilė vaikui.

„Turi jį mylėti, jis turi rūpė­ti – antraip vargu ar gali būti mokytoju. Reikia vaiką paskatinti, juo pasirūpinti, stengtis padaryti jį kitokį, jeigu būtina. Kol dar laikas, nes paskui gali būti vėlu...

Tačiau kiekvienas vaikas turi krislelį nuoširdumo, nekalbant apie tuos, kurie juo spinduliuoja. Kartais jie varžosi tai parodyti, pademonstruoti, bet jauti. Mokytojas ir tai savybei turi padėti atsiskleisti – juk yra klasės valandėlės, išvykos, žygiai. Neformali ugdymo aplinka vaikus išlaisvina, jie tampa atviresni, imi geriau juos pažinti. Tai leidžia mokytojui la­biau juos pasiekti, ugdyti, formuoti.

Pasitaiko įvairių situacijų, bet ne beviltiškų. Stengiuosi rasti bendrą kalbą su tėvais: puikiai sutariame, bendraujame, skambiname vieni kitiems, aiškinamės, kai iškyla kokių nors sunkumų. Labai vertinu tėvų pastangas paveikti vaiką, ieškoti sprendimų, išeičių“, – šypsosi mokytoja.

Nemažas iššūkis mokytojams, mokiniams bei jų tėvams bu­vo dėl pandemijos paskelbtas karantinas ir įvestas nuotolinis mo­ky­mas(is).

„Patyrėme daug įtampos, stre­so. Išklausėme daugybę seminarų, labai pagelbėjo gim­na­zi­jos informatikos mokytojai. Rei­­kėjo labiau kontroliuoti mokinius: būdavo, jog kuris ir neprisijungia prie pamokos. Tada skambini, ieškai, kodėl nedalyvavo, gal kas atsitiko. Nelengva buvo ir fiziškai, ir morališkai. Gal kai kam atrodo, kad pamokos baigiasi – ir mokytojas laisvas. Nieko panašaus. Nie­ka­da nedelsiu patikrinti vaikų darbus – esu tos nuomonės, kad mokinio triūsas turi būti įvertintas, jis laukia pažymio. Po to reikia ruoš­tis rytdienos pamokoms, ir taip ateina dešimta vakaro... Suskaičiavau, jog kas savaitę turiu maždaug po 200 mokinių“, – pasakoja Vir­gi­nija.

Mokytojos pastangų rei­ka­lau­­ja ir Miškininkų būrelis, kuriam ji vadovauja nuo pat darbo gimnazijoje pradžios.

„Perėmiau jį iš mokytojos Var­nelytės. Būrelio veikla šiek tiek prigeso, kai buvo panai­kinta miškų urėdija. Ji mus glo­bodavo, organizuodavome dau­giau renginių. Dabar sukamės savo išgalėmis.

Gimnazijos mokiniai dar labai domisi sportu, kai kurie lan­ko Muzikos mokyklos vedamas pamokas, šokių būrelį, in­for­matikos, robotikos užsiėmi­mus. Pandemija riboja ir judėjimą. Bet mes su penktokais bei jų tėveliais karantino me­tu buvome nusimatę iššūkį judėti! Stengėsi visi. Per Turizmo dieną surengėme žygį aplink Dievyčio ežerą. Pa­ty­rė­me gerų emocijų, nors ir pavargome“, – dalijasi mokykline kasdienybe Virginija.

Mokytojos sukauptas turtas – 37-eri darbo metai, ir šis solidus bagažas suteikia pedagogei neįkainojamos patirties.

„Visada prisimenu savo darbo pradžią tuometinėje Šilalės antrojoje vidurinėje mokykloje, dabar – Dariaus ir Girėno progimnazijoje. Iškart gavau penktokų klasę – tikrų tikriausių nenuoramų. Teko įveikti nemažų iššūkių, reikėjo tvarkytis. Esu labai dėkinga tuomet sutiktiems pedagogams, kurie man, jaunai ir be patirties, mielai bei geranoriškai dalijo patarimus, pamokymus, gelbėdami sunkesnėse situacijose ramino ir guodė. Daug šiltų prisiminimų išliko apie kolegas, sutiktus dirbant Obelyno pagrindinėje mokykloje, mieli ir dabartiniai mano bendradarbiai.

Labai džiaugiuosi visais, kurie bu­vo ir yra mano gyvenime. Ypa­tingai atsižvelgdama į kas­die­nybės iššūkius, linkiu visiems kolegoms didelės ištvermės, sveikatos, energijos, opti­miz­mo, vilties ir išlikti kūrybin­giems. O buvimas tarp vaikų te­s­ka­tina ilgai išlikti jaunatviškiems“, – Mo­­kytojų dienos išvakarėse kal­bėjo Laukuvos Nor­berto Vė­­liaus gimnazijos bio­logė V. Ačie­nė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.