Pilietiškumo pamokos – iš gyvosios istorijos šaltinių

Praėjusį rudenį Paežerio ir aplinkinių kaimų bend­ruo­me­nė pastatė atminimo stogastulpį Sausio 13-osios did­­vyriui, prie Televizijos bokšto tragiškai žuvusiam kraš­tiečiui Vytautui Vaitkui. Į renginį atvykęs jo sūnus pe­da­gogas džiaugėsi, kad Šilalėje sutiko tiek daug pat­rio­tiškai nusiteikusių, Lie­tuvos laisvę vertinančių žmonių.

Mintimis sugrįžę prie Televizijos bokšto, su Robertu VAITKUMI kalbėjo­mės apie tai, kas buvo svarbu tuomet, ir kodėl po 31-erių metų aplink Lietuvą vėl tvenkiasi juodi debesys. 

– Kaip Jūs prisimenate tragiškojo sausio įvykius? Bu­vo­te šešiolikmetis, tikriausiai bebaimis berniokas – ar dalyvavote juose iki tragedijos prie Televizijos bokšto?

– Tuo metu mokiausi mokyk­loje, kuriai vėliau buvo suteiktas Sausio 13-osios progimna­zijos pavadinimas. Mokyk­la yra šalia Televizijos bokšto, todėl įprastai, pamokoms pa­­sibai­gus, visi grupelėmis trauk­­da­vo­me ten, kur būdavo susirinkusi minia žmonių – vie­ni važiuodavo prie Aukš­čiau­sio­sios Ta­rybos, kiti eidavo prie Lie­tuvos radijo ir televizijos komiteto pastato. 

Mums, šešiolikmečiams, tuomet tikrai neatrodė, jog šie įvykiai gali baigtis šitaip tragiškai. Iki sausio 13-osios nakties žiūrėjome į viską labai optimistiškai. Degė laužai, žmonės dainavo, visi tikėjosi, kad vieną dieną švęsime pergalę. Atgimimo banga buvo atnešusi vien tik pozityvias emocijas, niekas nebūtų patikėjęs, jog sovietinė kariuomenė gali imtis smurto ir žudyti žmones. Atrodė, kad tai yra neįmanoma. Tačiau kai sausio 11-ąją įvyko Spaudos rūmų puolimas ir nuo kareivio paleistos kulkos nukentėjo savanoris Vytas Lukšys, turėjome suprasti, jog vyksta agresija ir gali nutikti bet kas. Bet jaunystė yra jaunystė – buvome optimistai, apie aukas negalvojome, tikėjome, jog laisvę iškovosime be kraujo. 

Dabar galiu pasakyti, kad au­kos nebuvo beprasmės. Ir prie Televizijos bokšto, ir prie Aukš­čiausios Tarybos susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Jie ir išsaugojo Lietuvai nepri­klausomybę. Jei ne tokios minios, viskas galėjo susiklostyti kitaip. Manau, jog sovietų ka­riuomenė tą naktį prie Tele­vi­zijos bokšto surengė generalinę repeticiją – norėjo pažiūrėti, ar ta žmonių minia išsibėgios.  

Žuvo 14 bokšto gynėjų, bet sovietai įsitikino, kad niekas ne­sitraukė, niekur nebėgo. At­virkš­čiai – suplūdo dar daugiau žmonių, į Vilnių jie važiavo iš visos Lietuvos. Sovietų sąjungos vadovai išsigando ir atitraukė kariuomenę, nes pamatė, jog, puolant Aukščiausiąją Ta­ry­bą, žus ne dešimtys, kaip prie Televizijos bokšto, o šimtai ir gal net tūkstančiai. Reikia pasidžiaugti, kad jiems užteko proto priimti tokį sprendimą. 

– Praėjusiais metais prie kelio į Paežerio kaimą Jūsų tė­vo V. Vaitkaus atminimui bend­­ruomenė pastatė stoga­stulpį. Tai – ne vienintelis atminimo ženklas. Ar tai yra svarbu Jums? 

– Su kai kuriais tėvelio gimtinėje gyvenančiais žmonėmis buvau pažįstamas ir anksčiau, tačiau daugelį žmonių mačiau pirmą kartą. Man buvo labai malonu sutikti tiek daug Lie­tu­vos istoriją saugančių žemaičių, pajusti, kaip šiltai jie prisimena mano tėtį. Turiu pasakyti nuoširdų ačiū visiems, kurie taip gražiai mus priėmė. 

Kiekvienas atminimo ženk­las yra svarbus, įtvirtinant svar­bių mums žmonių amžiną atmintį. Tokios vietos yra lanko­mos, ten vyksta gyvosios istorijos pamokos, kurios ypač svarbios jaunimui. Šitoks istorijos perteikimas padeda ugdyti pilietiškumą, tampa gyvu pavyz­džiu moksleiviams formuojant gyvenimiškas vertybes. Sau­sio 13-osios aukas drąsiai galime vadinti šių laikų didvyriais. Kiekvienas iš jų turėtume ko pasimokyti. O mūsų jaunajai kartai ypatingai svarbu žinoti savo krašto praeitį, savo valstybės istoriją. Kalbu ne tik apie 1991 m. įvykius. Kova už Lie­tuvos laisvę bei nepriklausomybę vyko ne vieną šimtmetį ir tie ženklai primena skaudžią mūsų tautos praeitį. 

– Tais pačiais metais nete­kote ne tik tėvo, bet ir mamos. Kas Jums tapo atrama gy­venime, padėjo į jį įsikibti, susiorientuoti vertybėse? Ar pa­jutote valstybės rūpestį Sau­sio 13-osios aukų artimaisiais?

– Tėtis žuvo sausio 13-osios naktį, o mama mirė metų pabaigoje. Per tą laiką susibūrė ir normaliai susiformavo Sau­sio 13-osios bendrija, spėjome vieni kitus pažinti. Man tai buvo pats sunkiausias gyvenimo etapas, kuriame kas kuo galėjo, tas ir padėjo. Tuo metu buvo labai daug žmonių, kurie man ištiesė pagalbos ranką – ir artimieji, ir Sausio 13-osios bendrijos nariai. Rengiausi sto­ti į universitetą,  atsirado, kas padėjo pasiruošti ir lietuvių kalbos, ir matematikos egzaminui. Buvo moterų, kurios mane mokė bei globojo kiekvieną die­ną. Jų pagalba tuomet buvo labai vertinga ir reikalinga. 

– Kaip atsirado Sausio 13-ąją žuvusių artimųjų bendrija „Bičiulystė“, kuriai Jūs vadovaujate? Tai gražus pavadinimas, ar visus tikrai sieja bičiuliški santykiai, jaučiate vieni kitų paramą? 

– „Bičiulystė“ vienija žuvusiųjų artimuosius, o išaugo ji iš tos pačios Sausio 13-osios bend­rijos, kuriai gali priklausyti visi tų įvykių dalyviai. Bi­čiuliški san­tykiai mus siejo vi­są laiką, tačiau svarbiausias da­lykas – noras perduoti jaunajai kartai tai, ką patys išgyve­nome ir ką išsaugoti mums atrodo svarbu. Organizuojame keliones laisvės kovų vietomis, stengiamės aplankyti laisvės gynėjus, rengiame konferencijas, paskaitas. 

Pilietiškumo jausmas persiduoda iš šeimos, tėvų. Mano tėvai padėjo susivokti, kad gyvenime svarbiausia yra laisvė, kad valstybė turi bū­ti nepriklausoma. Turiu paaug­lius vaikus ir jaučiuosi atsa­kin­gas už tai, jog užaugę jie bū­tų tokie pat patriotai, kaip jų senelis ir aš pats. Iš ko daugiau jaunimas gali mokytis, jei ne iš istorijos ir žmonių, kurie tą istoriją kūrė? Gyvi laisvės kovų dalyvių liudijimai yra daug svarbiau nei vadovėlių tekstai, kuriuos galima išmokti, bet širdies jie nepaliečia. 

Dirbu mokykloje ir niekada neslėpiau nuo savo mokinių, kokia yra mano šeimos istorija, kaip esme nukentėję bei kokie įvykiai tai nulėmė. Gal ne visi, bet dauguma apie tai tik­rai žino, nes kaip tik iš tokios istorijos ir reikia mokytis pilietiškumo. 

Labai norėčiau užmegzti ryšius ir su Šilalės mokyklomis, jaunimu – laukiame nesulaukia­me kvietimo. Įprastai gegu­žės pabaigoje su jaunaisiais šauliais pradedame žygius į par­­ti­za­nų kovų vietas, lan­kome lais­vės gynėjų bunke­rius, susitinkame su dar gyvais esančiais partizanų ryšininkais, kovų liudininkais. Bū­tų įdomu tokiuose žygiuose pa­bendrauti su Šilalės krašto bendruomenėmis. Labai tikiuosi, kad šiemet tas noras išsipildys. 

– Po tragiškojo sausio praėjo 31-eri metai, bet ir vėl ap­link Lietuvos sienas girdisi tankų vikšrų žlegsėjimas – laisvė yra tokia pat trapi, kaip anuomet. Kaip dabar Lie­tu­va ją gin­tų, jei kartotųsi skau­dūs įvy­kiai? 

– Tikiu, jog Lietuva yra saugi, nes turime kas mums padėtų apsiginti. Daug pavojinges­nė yra mūsų kaimynų padėtis – Ukrainai užsienio šalys tik­rai padeda per mažai. Laime, kad tuo metu, kai Lietuva kovo­jo už nepriklausomybę, atsira­do Islandija, kuri nepabijojo mūsų pripažinti. Tokios dide­lės valstybės kaip Amerika, Pran­cūzija, neskubėjo to daryti – jei Rusija nebūtų tapusi demokratiškesnė, niekas nežino, kuo viskas būtų pasibaigę. 

Tai akivaizdžiai rodo, kokia nepakankama gali būti didžiųjų pasaulio valstybių pagalba, todėl man dėl to šiek tiek neramu ir žmogiškai skaudu. Ma­žosios valstybės – Lietuva, Lat­vija, Estija – padeda Uk­rai­­nai daugiau nei didžiosios: ir morališkai, ir ginantis nuo agresijos. Jei Ukraina atsilaikys prieš Rusiją, tai ir visos kitos šalys bus saugesnės, Lietuva taip pat. Bet jeigu Rusijai pavyks su­­si­doroti su Ukraina, kita jos auka gali tapti ir Lietuva. 

– Dirbate mokykloje, susi­tinkate su daugeliu jaunų žmonių. Kokią žinią iš jų gau­nate: ar šiandieniniam jau­­nimui, dažnai save vadinan­čiam pasaulio piliečiais, svar­bi Lie­tuva? Ar jie eitų gin­ti Te­levizijos bokšto, stotų prie Sei­mo sienų?

– Labai seniai kalbu apie pilietinį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose. Diskutavau su švietimo, mokslo ir sporto ministre, sakiau, jog to, kas dabar daroma, tikrai nepakanka. Tuo klausimu mūsų nuomonės labai išsiskyrė. Ministrei atrodo, kad viskas yra labai gerai, užtenka renginių ir pan. Bet aš pats dirbu mokykloje ir galiu atsakingai pasakyti, jog tiek istorija, tiek laisvės kovų įvykiai dabartiniams paaugliams yra tamsus miškas. Ir gėda, ir skaudu, kai šeštos arba net devintos klasės mokinys nesiorientuoja, kelintais metais buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena Kovo 11-oji, ku­riais metais pasirašytas Lie­tu­vos valstybės atkūrimo dienos, Vasario 16-osios, nutarimas – apsirinka net ne vieneriais ar dviem, bet 50–100 metų... Ma­nau, kad tokie dalykai turėtų sulaukti daug didesnio dėmesio. 

Tai tema, kuria galėčiau kalbėti labai daug. Mo­kyk­li­nė­se programose yra didžiulė spra­ga, kurią reikėtų užpildyti ne vadovėlių tekstais, o praktine veikla, gyvosios istorijos pamokomis. 

Gana sunku pasakyti, kaip būtų, jei mūsų valstybės nepriklausomybei vėl iškiltų pavojus. Norėčiau būti optimistas ir tikėtis, jog žmonės reaguotų visiškai taip pat, kaip 1991-aisiais. Bet prisimindamas, kokie tada buvo mano draugai, mano bendramoksliai, ir lygindamas juos su tais jaunais žmonėmis, kuriuos dabar sutinku mokykloje ir su kuriais bendrauju, negaliu būti užtikrintas, kad jie tikrai elgtųsi taip pat. Tada nebuvo nė vieno, kuris nevertintų laisvės ir savaip nekovotų už nepriklausomybę. Dabar, deja, daugelis nesupranta, ką turime ir ko tai yra verta. Laisvės suvokimas didžiajai daliai jaunų žmonių susiveda į materialius dalykus. Tiesiai pasakoma, kad jei negaliu gauti daugiau pinigų, man tokia laisvė nereikalinga. Ir tai labai skaudina, nes 1990-aisiais, kai visi buvome labai neturtingi, niekam toks klausimas net nekilo. Ir ypač jaunimui – anuomet galvodami apie nepriklausomybę, neturėjome jokių minčių apie pinigus. 

Dabar jau nieko nebestebina, kai jauni žmonės svarsto, ką jiems davė Vytautas Lands­bergis, ar kas iš tos nepriklausomybės. Sunku su mokiniais kalbėti šia tema, nes jie nesupranta esmės. Bet juk kaip tik dėl to, jog Lietuva yra nepriklausoma, jų tėvai dabar gali išvykti dirbti į užsienį, gyvena labai gerai.  

Bandau aiškinti už bendrąjį ugdymą atsakingiems politikams, kad per mūsų švietimo, pilietinio ugdymo sistemą į tuos klausimus jauniems žmonėms reikėtų pateikti atsakymus. Jiems būtina padėti suprasti, jog 1991-aisiais mes kovojome už šalies laisvę bei nepriklausomybę, ne už V. Landsbergį ar kurį nors kitą politiką. Nors būtent V. Landsbergiui turime būti dėkingi, kad suvienijo Lietuvos žmones tai kovai. Koks bebūtų Prezidentas, Vyriausybė, jie visada pasikeičia. Mums svarbiausia yra Lietuva, už kurią turime visi stoti mūru.  

– Sausio 13-oji yra atminimo diena, palinkėjimai jai lyg ir netinka. Vis dėlto gal yra ką palinkėti – turite susikaupusių minčių, kaip reikėtų gyventi, kad tokios datos nesikartotų?

– Visiems linkiu nepamiršti savo šalies istorijos, domėtis praeities įvykiais bei kalbėtis apie juos su jaunimu. Kai nebus mūsų, jiems reikės ginti Lietuvą. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.