Mano mintys ir širdis – Ukrainoje

Jau trylikta diena Ukrainos tauta kovoja su baisia Rusijos agresija, žudomi nekalti žmonės, miestai virsta griuvėsiais. Televizijos ekranuose, socialiniuose tinkluose pilna kraupių vaizdų, o agresorių smerkia visas pažangusis pasaulis. Deja, didžioji Rusijos visuomenės dalis, persisėmusi Putino propagandos, palaiko jo vykdomą agresiją. Žiniasklaidos skelbiamas naujienas apie žudynes jie vadina melagienomis, istorijas apie bombarduojamus civilius, nužudytus vaikus – fantazijomis, filmuotą medžiagą – montažu. Todėl besiginančios šalies tautiečiai, gyvenantys svetur, ragina: „Kalbėkime, rašykime, skelbkime pasauliui tikrą tiesą, kas šiandien vyksta Ukrainoje”.

Tokiais žodžiais į visuomenę kreipiasi ir Ši­la­lėje gyvenanti ukrainietė Anna So­lo­vey-Baublienė, išgyvenanti didžiulį skausmą, baimę ir nerimą dėl savo artimųjų Ukrainoje. Žinoma, ir dėl sa­vo šalies.

„Maidanas 2014 metais teikė mū­sų tautai vilties įstoti į Europos Są­jungą, buvo didelių ir gražių pažadų. Tauta patikėjo. Maidane dalyvavo ir mano dėdė, pusbrolis, tad aš daug žinau, kaip sakoma, iš pirmų lūpų. Dabar jaučiamas žmonių nusivylimas, nes Ukraina palikta kare gintis viena. Tačiau ukrainiečiai nepasiduos, nes tai į jų šalį atėjo okupantas, jis žudo žmones, ir jiems nėra kur trauktis. Tai jų valstybė, jų namai.

Pilama propaganda, kad neva Ru­sija atėjo „vaduoti“ savo tautiečių, kurie čia esantys skriaudžiami. Tai netiesa, ir žmonės turi tai žinoti. Mano pažįstami, žiūrintys Rusijos televizijų žinias, man siunčia žinutes, jog tai, ką aš skleidžiu feisbuke apie Rusijos vykdomą karą Uk­rainoje, yra „feikas“, netiesa. Bet aš žinau tiesą. Ten yra mano artimieji, ten mano širdis“, – drebančiu iš skausmo balsu kalba Anna.

Anna gimė Ukrainoje, Vinicoje. Tė­vas buvo karininkas, tarnavo Mur­manske, mama irgi buvo ten, tad Anna iki 14-os metų augo pas senelius. Ji prisimena, kaip buvo jų mylima. Tėvams išsiskyrus, mama apsigyveno Lietuvoje, o po kiek laiko ir Anna čia atvyko. Lengva nebuvo. Baigusi savo tėvynėje penkias klases, Lietuvoje turėjo pradėti nuo pirmos. Savo užsispyrimu per va­sarą išmoko lietuvišką abėcėlę, ir ją pri­ėmė į antrą. Tokia buvo pradžia, o da­bar Anna lietuviškai kalba be jokio ak­cento. Po vidurinės mergina baigė Klai­­pėdoje verslo vadybos studijas, čia su­tiko savo gyvenimo meilę – šilališkį Ras­vydą. Jie­du kartu jau 10 metų, prieš ketverius gimė dvynukai Brigita ir Benas.

Ukrainoje gyvena Annos močiutė, dė­­dė, teta, pusbroliai ir pusseserės. Lie­­tuvoje – tik mama. Gyvenimas ten jiems nebuvo saldus. Uždaryti duonos, cuk­raus, konservų fabrikai, di­džiu­lis nedarbas, spaudžia mokesčiai, už vaistus mokėti tenka patiems. Net nuo COVID-o, Annos teigimu, ten nebuvo gy­doma nemokamai. Visą šią suirutę, pasak Annos, šalyje paliko anas prezidentas.

Todėl moteris sako padedanti savo artimiesiems finansiškai, dažnai juos lankydavusi. Paskutinįkart – prieš dve­­jus metus, kai surengė savo mylimai močiutei jos 80-ojo gimtadienio šventę, pakvietusi visus artimuosius ir draugus. Annai tai jautrūs prisiminimai, ir ji negali sulaikyti ašarų, prisiminusi, kai atsisveikinant močiutė klausė, ar bepa­matys kada ją, savo mylimą anūkę... Anna sako pažadėjusi aplankyti ją šią vasarą... 

„Dabar, kai vyksta karas, mano širdis ten, su jais: o gal kaip tik šiuo momentu šaudo, bombarduoja. Seku informaciją iki pat gilios nakties, rytą vos tik prabundu, griebiu telefoną, ir stingsta širdis: kokią naujieną išgirsiu... Klausiu pusseserės, kuo dar galiu padėti, ji man atsiunčia žinutę su vieninteliu žodžiu didžiosiomis raidėmis: MELSKIS... At­rodo, šiandien pat lėkčiau ten, bet kaip mano vaikai, šeima...

Iki paskutinio žmonės netikėjo, jog karas bus. Sakė, pagąsdins ir nustos. Ne­tikėjo netgi tuomet, kai amerikiečiai atšaukė visus iš savo ambasados. Gal­vojo, kad ir kaip bebūtų, leis žmonėms evakuotis. Kai viskas prasidėjo, maniškiai pradžioje bijojo, paskui, kai ėmė bombarduoti visur, buvo dar baisiau – iki sienos 8 valandos kelio, ir nežinosi, kada ant galvų pasipils „gradai“, – pasakoja Anna.

Tiesa, po poros dienų moteris paskambino ir nudžiugusi pranešė, kad jos artimieji vis tik ryžosi evakuotis. Tad svajonė juos pamatyti išsipildys ir nebekankins nerimas dėl jų likimo. Deja, garbaus amžiaus močiutė, pablogėjus sveikatai, vykti į tokį ilgą kelią nesiryžo...

Anna sako, jog dabar svarbiausia daryti viską, kad kuo daugiau suklaidintų žmonių žinotų, matytų, išgirstų tiesą apie karą Ukrainoje. Todėl ji tai ir daro – kur tik gali, siunčia informaciją su kraupiais karo vaizdais, su išniekintais, sprogimų ir bombų išdarkytais moterų, senelių, vaikų kūnais.

„Netiesa, kad rusų kareiviai ne­va nežino, kur važiuoja ir kokiu tikslu. Pui­kiai žino. Štai Ins­ta­grame randu vieno jų paskelbtus vaizdus, kaip jie prieš kamerą dergiasi iš nukautų ukrainiečių karių kūnų. To rusų kareivio profily­je – jaunas vaikinas, 22-ejų metų. O jo palaikytojų – 200. Ir visų atsiliepimai: „Žudykit, žudykit tuos ukrainiečius“. Šiurpu.

Tačiau žmonės nebijo. Pusseserė pa­sakojo, kaip jie prie įvažiavimų į miestelius stato barikadas, begink­liai stoja prieš tankus, moterys ant kelių par­-

klupusios meldžia rusų kareivius susiprotėti, sustoti, nebežudyti... La­­biausiai bijomasi Kadyrovo čečėnų – kur jie praeina, nelieka nieko. Žu­do net kūdikius, prievartauja moteris, vai­kus. Arba palieka žmogų išniekintą, suluošintą gyvą. Tai vyko ir Don­ba­se, tokių žmonių mano dėdė ne vieną yra matęs Vi­ni­cos psichiatrijos ligoninėje...

Negaliu apie visa tai kalbėti be ašarų, meldžiuosi, kad tas pragaras baigtųsi ir kad pamatyčiau saviškius gyvus ir sveikus. Ukrainos nereikia nuo nieko vaduoti. Tai laisva, taiki šalis, niekam nelinkinti blogo, norinti eiti savo keliu, stiprėti, vystytis. Stiprybės įkvepia Ukrainos Prezidento laikysena, atsidavimas tautai būti kartu su ja kas benutiktų. Tokios tautos palaužti ne­įmanoma. Labai jaudina visuotinis palaikymas – esame ne vieni. Tai pakelia dvasią, įkvepia vilties. Su dideliu jauduliu stovėjau Ukrainos palaikymo akcijoje Šilalėje, ir gumulas stringa gerklėje, kai gieda tavo šalies himną, skanduoja „Slava Ukraini! Herojam slava“! Širdis džiaugiasi“, – pasakoja Anna.

Ji ragina norinčiuosius paremti at­sa­kingai teikti finansinę paramą, nes, anot jos, atsiranda ir tokių, kurie siekia prie karo laužo pasišildyti rankas įvai­riais sumetimais.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.