Partizanų vado dukra visada žinojo laisvės kainą

Laiminga tauta, kurios laisvė neaplaistyta krauju, tačiau tokių sėkmės istorijų pasaulyje nėra daug. Didvyriškai ginantis Ukrainai, daugelis apgailestauja, jog 1940-aisiais savo stuburo okupantui neparodė Lietuva. Leidę trypti okupantams savo šventą žemę, lietuviai 1944–1953 m. vykusiose pogrindžio kovose už laisvę neteko 30 tūkst. partizanų bei jų rėmėjų. Kraujas liejosi ir mūsų krašto miškuose, o mūšių su okupantais atgarsiai daugelyje vie­tovių tebeaidi iki šiol.

Nė vienas gyvas nepasidavė

Praėjusiais metais Volme­ri­nės miške, kurio masyvas plyti tarp kelių Teneniai–Pa­jūralis ir Jomantai–Ąžuolas, iškilo 1953 m. sunaikinto partizanų bunkerio karkasas. Net aštuonerius metus jame glaudėsi Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvonijos Geležinio Vilko būrio vyrai, vadovaujami Juozo Vaičiulio-Šarkos. Prie pradėto atstatinėti bunkerio aukštai iškilęs atmini­mo kryžius netoliese žuvu­siam šio būrio vadui ir jo bendražygiams – Stasiui Grik­­­šui-Strazdui bei Jonui Pi­vo­­riui-Putinui. 

„Jau maniau, kad niekada čia neateisiu“, – atsidūsta sunkiai gal 100 metrų nuo artimiausio keliuko atklampojęs devyniasdešimtmetis Steg­­vilų kaimo gyventojas Vy­­tau­tas Vaitiekus. 1953 m., netrukus po NKVD šturmo, jis čia bu­vo atėjęs su gretimo kaimo vyrais. Pa­sakoja, jog kovo viduryje miške dar buvę sniego, matėsi slidžių išvažinėtas takas, o ant jo – žuvusių vyrų kruvinų rūbų skiautės. 

„Prie bunkerio radom nukirstus tris nestorus alksniukus. Nukautus partizanus pririšo už kojų ir vilko gal kilomet­rą ar daugiau iki Kvėdarnos kelio – ant tos linijos dar mėtėsi kruvinų drabužių likučiai. Atsimenu ir tą dieną, kai NKVD šturmavo bunkerį. 1953-iųjų vasario 23 d. buvau pas dėdę Paskarbiškių kaime. Nuo miško sklido šūvių garsai, o apie 3 valandą popiet išgirdau vyrus šnekant, kad miške uždegtas bunkeris. Paskui žmonės kalbėjo, kad partizanų naikinimo operacijoje dalyvavo trys rusų garnizonai – mašinas paliko ant kelio, o patys šliuožė slidėmis ir apsupo bunkerį“, – pasakoja V. Vaitiekus. 

NKVD surengtoje partizanų sulaikymo operacijoje dalyvavo nemažai vieti­nių stribų. Buvo kalbama, jog norėta visus tris vyrus iš bunkerio paimti gyvus, tačiau sulojo atėjūnus išgirdęs šuniukas, ir partizanai spėjo užimti kovos pozicijas. Ginklų jie turėjo daug, todėl ilgai priešinosi. Pirmas žuvo J. Pivoris-Putinas, antras krito S. Grikšas-Straz­das, J. Vaičiulis-Šarka liko kovoti vienas. Išgirdęs komandą „paimti gyvą“, partizanų vadas nušovė komandavusį enkavedistą ir nusišovė pats. 

Tokie yra vietinių gyventojų prisiminimai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorinio-archyvinio tyrimo išvadose teigiama, jog trys Kęstučio apygardos Butigeidžio rinkti­nės Dariaus tėvonijos Geležinio Vilko būrio partizanai žuvo 1953 m. vasarį, naktį iš 23 į 24 d. Volmerinės miške įrengtame bunkeryje, esančiame pusė kilometro nuo kelio Teneniai–Kvė­dar­na. Mūšyje buvo nukautas MGB vidaus apsaugos seržantas Rulin, paimti du 1944 m. gamybos automatai, šautuvas ir trys įvairių tipų pistoletai. Visi šaud­menys kautynių metu buvo išnaudoti. 

Tyrimas patvirtino, jog žuvusių partizanų palaikai  buvo išvilkti iš miško ir pamesti prie kelio Kvėdarna–Teneniai, vėliau atvežti į Tenenius ir pamesti prie Tenenių Šv. Barboros bažnyčios. Jų užkasimo vieta nežinoma. 

Ilgai slėpta šeimos istorija 

Nuo tų įvykių praėjo jau beveik 70 metų. Bunkerį slėpę medžiai seniai nukirsti, pasodinti ir jau užaugo kiti, tik dangų remianti dvikamienė liepa dar tebesaugo prisiminimus apie kadaise po ja sėdėjusių vyrų planus ir svajones, meilius jaunų žmonių šnabždesius ir  išlietas ašaras dėl prarastos tėvynės, netektų artimųjų. 

Ne pirmą šimtmetį skaičiuojanti liepa galėtų tapti ir partizanų ryšininkės Stasės Grikšaitės meilės būrio vadui J. Vai­­čiuliui-Šarkai liudininke. 

„Visi žinojo, kad Sta­sė draugauja su Juozu iš Bikavėnų. Abu mano dėdės bu­­vo medžiotojai, tai imdavo mudu su Grik­­šų Stasiu už varovus. Po vienos medžioklės sutikom Šar­ką su Stase, užsikabinusia ant krūtinės Juo­zo automatą. Gal pus­valandį kalbėjomės apie tai, kas daro­si Lie­tuvoje, pasakojau, ką girdėjome iš Ame­rikos kalbant per radiją – visas kaimas susirinkdavo į mūsų trobą tų žinių pasiklausyti. Juozas apgailestavo, jog amerikonai tik šneka ir šne­ka, o partizanų miškuose mažėja. Sako, nežinau, kaip reikės išsilaikyti. Baisiai ta­da juos NKVD spaudė: Teneniuose, Pa­jū­ryje, Kvėdarnoje – visur buvo stribų būstinės“, – pasakoja V. Vai­tiekus. 

Vytauto pasakojimai Jomantuose gyvenančiam verslininkui Kęstučiui Tar­vydui padeda atkurti savo mamos O. Grik­šaitės-Tarvydienės ir jos brolio S. Grik­šo-Strazdo istoriją. 

Apie tai, kad mama buvo partizanų ryšininkė ir susilaukė būrio vado J. Vai­čiulio-Šarkos dukros, Kęstutis sako labai ilgai nežinojęs. Net tada, kai pykdavo mokykloje pravardžiuojamas „bandituku“, mama jam nieko neaiškindavo, tik sakydavo: „Čia ne tie dalykai“. 

S. Grikšaitė-Tarvydienė apie savo prarastą dukrą prakalbo tik tuomet, kai Lie­tuvoje kilo Sąjūdis, atsirado viltis atsikratyti okupacinio režimo. 

„Žinojau, jog kažkur turiu seserį, mama apie tai buvo sakiusi, bet  kol nepradėjo byrėti geležinė sovietų sąjungos tvarka, apie tai ji praktiškai nekalbėdavo. Gal jau ir pati nežinojo, kur gyvena vyriausia jos duktė Onutė – galiu spėti, jog ta informacija buvo įslaptinta“, – sako K. Tarvydas. 

Vienintelis įkaltis – nuotrauka

Sesers paieškos K. Tarvydui padėjo atkurti skaudžią pokario istoriją. Pa­aiš­­kėjo, kad 1950 m. Geležinio Vilko būrio ryšininkė S. Grikšaitė buvo suimta ir dukrą Onutę pagimdė Klai­pėdos kalėjime. 

Po karo prasidėjus represijoms ir paskelbus mobilizaciją, didelė dalis šio krašto jaunimo išėjo į mišką priešintis okupacinei valdžiai. Grikšai buvo ūkininkai, pas juos atėję partizanai aiškiai pasakė, jog galimybės tik dvi: arba kovoti už laisvę, arba eiti prieš savo tautą bendradarbiaujant su okupantais. 

„Mamos brolis Stasys išėjo į mišką, o Stasė tapo partizanų ryši­ninke. Ji pasakojo, kad informaciją gaudavo iš draugės, kurios pavardės niekada neminėjo arba aš to neatsimenu, o ji tik nešdavo maistą miške buvusiems vyrams. Mama turėjo ir karišką aprangą, ir gink­lą, buvo su vyrais nusifotografavusi. Ta nuotrauka ją išdavė. Iš draugės sužinojusi, kad jos namuose planuojama daryti kratą, viską išslapstė ir sunaikino, bet nuotrauka liko prie dokumentų. Kai NKVD apsupo namus, ji dar spėjo nubėgti į tualetą, suplėšė nuotrauką ir sumetė į išmatų dėžę. NKVD nieko daugiau nerado, bet išvalę tualetą, surinko nuotrauką iš gabaliukų, ir ji tapo vieninteliu įrodymu, jog mama bendradarbiavo su partizanais“, – ne kartą girdėtą šeimos istoriją prisimena verslininkas. 

Pasak K. Tarvydo, NKVD neturėjo jokių įrodymų, kad S. Grikšaitė bendravo su partizanais, tik tą nuotrauką, kurioje jie buvo kartu nusifotografavę. Sau­gumiečiams ji teisinosi, jog tai jaunystės draugai, nežinojo, ką jie veikia. 

„Vežant į apklausą, ją, kaip baisią nusikaltėlę, per mišką lydėjo dvi ginkluotos rusų padvados. Staiga prasidėjo apšaudymas, pribėgęs vyras partizano uniforma pradėjo klausinėti: „Kur, tave, Stasele, veža“.  

Po susišaudymo ji buvo nuvesta į partizanų bunkerį, kuriame pamatė partizanų rūbais vilkinčią savo informatorę – buvo aišku, kad pateko į pasalą. Tačiau abi apsimetė viena kitos nepažįstančios. Bet S. Grikšaitė buvo nuteista 10 metų kalėti už tėvynės išdavimą. 

Žinau tik tiek, kad kalėjime ją taip smarkiai kankino, reikalaudami pasakyti, kur yra brolis Stasys, jog ma­ma norėjo pasikarti. Nusikirpusi savo ilgas kasas, susipynė virvę ir užnėrė kilpą ant lango grotų. Išgelbėjo kartu kalėjusi moteris – mama sakė, kad po to jos nebemušė, kankinimai baigėsi“, – pasakoja K. Tarvydas.  

Mergaitę priglaudė svetimi

Lietuvos ypatingasis archyvas patvirtino, jog KGB sudarytoje baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad S. Grik­­šaitė, gyvenusi Paskarbiškių kaime, 1950 m. liepos 10 d. buvo suimta ir kalinama Klaipėdos apskrities kalėjime. Tų metų spalio 17 d. kalėjimo medicininėje pažymoje rašoma, jog „Stasė Grikšaitė, Antano, g. 1929 m., ga­li būti kviečiama apklausti (pra­ėjus 13 dienų po gimdymo kalinės būklė gera).“

1950 m. lapkričio 5 d. okupacinės saugumo ministerijos kaltinamojoje išvadoje nurodyta: kad „S. Grik­šai­tė nuo 1949 m. pavasario iki suėmimo palaikė nusikalstamą ryšį su nacio­na­listinio gink­luoto būrio vadais: J. Vai­čiuliu-Šarka, P. Bal­čiumi-Pušimi ir kitais, kurie lankydavosi jų namuose, teikė jiems maisto produktus, lankydavosi miške jų slėptuvėse, kartu su jais fotografavosi“. 

Ypatingasis pasitarimas (žmonių va­­dintas „troika“) 1951-ųjų vasario 3 d. nu­baudė laisvės atėmimu 10 me­tų, baus­mę atliekant pataisos darbų la­­geryje. Birželio mėnesį S. Grik­šaitė bu­vo išvežta į Ozerlagą (Taišeto stotis, Brats­­kas), 1954 m. – į Dubravlagą. 1956-aisiais, panaikinus teistumą, iš ten buvo paleista ir grįžo į Tauragę.   

Lietuvos ypatingojo archyvo pažymoje nurodyta, jog kalėjime gimusią S. Grikšaitės dukrą Onutę augino „pilietis Juozas Bandorskis, gyvenęs Pi­lia­kalnio apylinkės Stigralių kaime“. Lie­tuvos ypatingajame archyve yra LTSR Šilalės r. darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1954 m. liepos 31 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad „Juozas Bandorskis, Jono, ir Stasė Grikšaitė, Antano, nėra giminės“. 

Kaip Onutė atsirado pas Ban­dors­kius, beveik nežinoma. Stasės sesuo Zita pasakojo, jog 9 mėnesių mergytę tris paras naktimis vežė iš Klai­pė­dos kalėjimo – dieną prisi­glausdavo pas žmones, prašydavo vai­­kui pieno, o sutemus pradėdavo sun­kią kelionę gimtinėn. Našlaitę pri­­­glausti sutiko savo vaikų neturėję Ban­­­­dorskiai.

„Galiu tik spėti, kad vaiko paėmimu iš Klaipėdos kalėjimo pasirūpino pats Juozas. Mama nuolat man kartodavo, jog negalima visų žmonių vienodai vertinti, nes ir tarp blogų yra gerų, ir tarp gerų atsiranda blogų. Net ir „stribynuose“ partizanai ir jų ryšininkai turėjo draugų, kurie teikdavo jiems informaciją, įspėdavo apie būsimas KGB operacijas“, – sako savo mamos istoriją po trupinėlį atkuriantis K. Tarvydas. 

Niekada nesijautė sava

K. Tarvydas savo sesers ieškojo dve­jus metus, nors ji gyveno vos už pusšimčio kilometrų nuo Jomantų – Ši­lu­tėje. 

Baigusi Kvėdarnos vidurinę, Onutė Grikšaitė įstojo į medicinos mokyk­lą, vėliau studijavo Šiaulių pedagoginiame institute kalbos defektologiją ir nuo 1975 m. dirbo logopede Šilutės mokyk­lose. 

Onutė sako nuo mažens žinojusi, jog Bandorskiai nėra jos tėvai, žinojo, kad mama buvo kalėjime. 

„Jie gyveno sunkiai, bet buvo geri žmo­nės. Tačiau mane visą laiką persekiojo jausmas, jog esu nei sava, nei svetima. Atrodė, kad niekur nepritampu. Ir dabar, kai manęs prašo papasakoti apie tėvą, mamą, su skausmu prisimenu vaikystę. Nenoriu, jog kas nors žinotų, kas esu – geriau būtų viską pamiršti ir ramiai gyventi, kaip visi žmonės. Per daug skaudūs man tie prisiminimai. Kas mažai nukentėję, lipa ant bačkos, o smarkiai nukentėję dažniausiai tyli. Kai mano vyras Ričardas kviečia ką nors žiūrėti apie pokarį, nenoriu – man baisu ir skaudu. Bet atsitiko taip, kad dabar ir vėl svarbu, kas vyko, kodėl vyko, todėl turime visi kalbėti apie tai, kokia kruvina, skaudi, likimus laužanti yra kova už laisvę – ir siekti, jog nereikėtų dar kartą už ją kovoti“, – sako O. Tubutienė.

Atminimą sulygino su žemėm

Onutės senelis Antanas Vaičiulis ūki­ninkavo Bikavėnuose, kur buvo ir jo žemės. Muzikantas iš prigimties, Oginskio dvare mokėsi muzikos, grojo orkestre. Išvažiavęs į Ameriką, užsidirbo pinigų, kad galėtų išpirkti prarastą tėvų ūkį, ir jau senbernis būdamas vedė 18 m. panelę. Su ja susilaukė šešių vaikų – keturių sūnų ir dviejų dukrų. 

Po karo visi keturi A. Vaičiulio sūnūs išėjo į mišką ginti Lietuvos: Antanas pasirinko slapyvardį Tigras, Jonas – Jurginas, Vincas – Papartis, o jauniausias Juozas-Šarka tapo partizanų būrio vadu. Vaičiuliai priklausė Žvingių apylinkėse susiformavusiems partiza­nų būriams ir kovodami žuvo 1946, 1950 ir 1953 m. Jų pavardės įamžintos paminkle Pajūriškių ka­pinėse.

„Mama buvo ryšininkė, pati gink­lu nekovojo, tik pagelbėdavo vyrams. Bet oi, kokia ji buvo drąsi – ne vieną kartą yra išsisukusi nuo KGB pinklių. Nesureikšmindavo sunkumų, nebijojo skausmo. Kai klausiau, kaip ji ten kalėjime, nėščia, išgyveno, tai pasakojo, kad neskaudžiai, „tik per rankas mušdavo“, – mamos ištverme stebisi Onutė.  

Prasidėjus Sąjūdžiui, Onutė su artimaisiais degino žvakeles ir meldėsi prie Kvėdarnos „stribyno“ – dviejų aukštų raudono pastato, prie kurio pokario metais nuolat gulėdavo nukautų partizanų kūnai. Kartu su iš Ka­ragandos grįžusiu dėde Stasiu Ge­ču ir teta Ona Vaičiulyte giedojo Lie­tuvos himną. 

„Netrukus po to tą dviejų aukštų raudonų plytų mūrą nugriovė, išlygino žemę – gal kad žmonės nerastų šuliniuose sumestų lavonų kaulų“, – svarsto O. Tubutienė.  

Moteris įsitikinusi, jog būtų lengviau, jei žinotų, kur palaidotas tėvas. Nors archyvuose žinių apie tai nėra, žmonės kalba, kad jo kūnas gali būti užkastas Šilalės milicijos kieme – toje vietoje dabar stovi gėlių paviljonas.

„Kasant pamatus, tikriausiai ir kaulelius sutraiškė – nieko iš žmogaus neliko“, – pergyvena partizanų vado duktė. 

KGB nepaleido iš akiračio

Pokaryje ir partizanų dukrą auginę Bendorskiai sulaukdavo veidus iš­si­paišinusių nekviestų „svečių“ – to­­kie viską, ką žmonės turėdavo, iš na­mų išnešdavo.  

„Partizanų vardu veikė ir tie, kurie plėšikavo, eidavo per kaimus gąsdindami žmonės. Tėvai pasiskundė partizanams, ir kitą dieną  daug kas buvo atnešta atgal. Skaudu buvo, jog visą sovietmetį partizanus žmonės vadino banditais. Kvėdarna maža, žmonės žino, ką kitame miestelio gale gyvenantys pusryčiams verda, ir mano tėvų istorija niekam nebuvo paslaptis – toje pačioje klasėje su manimi juk mokėsi ir vaikai, kurių tėvai buvo dirbę NKVD“, – sako moteris. 

Visa stebinčią KGB akį ji pajuto ir tuomet, kai su artimiausiais žmonėmis pasidalijo svajonėmis studijuoti teisę. Į kaimynų ūkį pasisemti vandens ateidavęs žmogus įspėjo: „Tu­rėsit labai daug sunkumų, patarčiau nestoti“. 

„Tada nesusimąsčiau, iš kur jis žino, ir kodėl įspėjo, dabar aišku, iš kur jo „draugiškumas“, – sako Onutė.  

Svetimų užauginta moteris nesle­pia, jog visą laiką jautė nuoskaudą, kad ją, tokią mažą, tik 9 mėnesių, ma­ma paliko svetimiems. Kai grįžo iš lagerio, mergaitė jau buvo paaugusi, pripratusi prie savo šeimos – ir liko joje gyventi. 

„Kai dabar pagalvoju, gal kartu su mama išvežta į lagerį ir nebūčiau gy­va likusi. Žmonės pasakoja, kad tai tė­vas sumanė mane taip išgelbėti. Ne­galiu keikti likimo: man gyvenime sekėsi. Manęs niekas bandituke nevadino, neskriaudė. Tačiau žmonės, kurie mane augino, nuolat įspėdavo, jog nesikiščiau į jokius konfliktus, jei kas ir pasakytų ką nors, patylėčiau“, – sako Onutė. 

Šeimoje, kuri ją augino, visi buvo muzikantai, vakarais galiojo tradicija pagroti, dažnai ir jaunimas susirinkdavo pašokti. Pasak Onutės, namuose galiojo šventa taisyklė vakarais aklinai užtraukti pierankėles, o rytą dažnai po langais atsirasdavo ištryptų pėdų... 

Istorijos reikia ateities kartoms 

„Nepriklausomybės atkūrimas mums ir visai mūsų giminei buvo labai svarbus įvykis, ypač dėl to, jog pradėjo keistis požiūris į tuos žmonės, kurie vargo miškuose, išgy­veno persekiojimus ir paaukojo savo gyvybę už Lietuvą. Bet to pykčio ir dabar dar labai daug. Turi ne viena karta pasikeisti, kad pokaris nekiršintų žmonių“, – mano O. Tu­bu­tienė. 

Jos brolis K. Tar­vydas yra vienas pagrindinių Vol­me­­rinės miško bunkerio atstatymo rėmėjų, tačiau darbai nutraukti neapibrėžtam laikui – kol bus parengta valstybinio miško taksacija. 

„Tikiuosi, kad tremtiniams pavyks įamžinti laisvės kovotojų atminimą. Jau nemažai padaryta bendrai visų pastangomis, bet dar reikės ne tik bunkerį atstatyti, aplinką sutvarkyti, bet ir keliuką nutiesti – juk turi būti privažiavimas prie atminimo vietų. Žinau, kad yra labai daug pasipriešinimo, nenoro. Ne tiek dėl kokių nors priešiškų pažiūrų, bet iš gryno tingėjimo. Išgirstu klausimų, kas prižiūrės? Vaikus iš mokyklų atveš, jie galės prižiūrėti – ir tai būtų pati geriausia Lietuvos laisvės kovų istorijos pamoka“, – įsitikinęs verslininkas. 

K. Tarvydas sako, jog dažnai bando atsakyti į daugelį kankinantį klausi­mą: „Kam mes gyvename?“ Sakome, kad dėl vaikų, norime jiems kažką palikti. Jei tik­rai, pasak Kęstučio, gyvename dėl vaikų, tai geriausias palikimas jiems yra  tėvų, senelių istorija. 

„Matau, kaip jiems tai įdomu, nes tokių dalykų mokykloje beveik nepasakoja. Gailiuosi, kad anksčiau, kol buvo gyva mama, daug ko nepaklausiau, liko daug dalykų, kurių dabar jau niekada nesužinosime“, – sako pokario šūvių aidus miškuose tebegirdintis verslininkas. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir K. TARVYDO archyvo nuotr.