Katalikų Bažnyčios kronikai – penkiasdešimt

Ankstų šių metų vasario rytą pasaulis radikaliai pasikei­tė. Jis daugiau niekada nebus toks, koks buvo. Tačiau aki­vaizdu ir tai, kad tikrai nesumažės drąsos ir didvyriškos kovos už tiesą ir laisvę svarba. Todėl dar kartą verta priminti tai, kas bandyta aktualizuoti po šių metų Laisvės pre­mijų įteikimo – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos (LKBK) fenomeną. Tuo labiau, jog kovo 19 d. suėjo 50 me­tų, kai 1972-aisiais pogrindžio sąlygomis Lietuvoje bu­vo išleistas pirmasis Kronikos numeris. Leidinys, kurio tiks­las buvo pramušti skylę sovietinėje propagandinės informacijos sienoje, parodyti tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje.

Rusų agresijos Ukrainoje me­tu matome, kad šalia tiesioginio karo vyksta sudėtingas informacinis karas. Tai sovietų sąjungoje buvo aktualu ir XX a. aštunto dešimtmečio pradžioje, kai keitėsi totalitarinės komunistinės valstybės taktika Va­karų pasaulio atžvilgiu. So­vietų sąjungos valdžia suprato, jog vien konfrontuoti su Va­karais per sunku, todėl reikia dirbti su Vakarų visuomenėmis, kuriant taikios, savo piliečiais „besirūpinančios“ visuomenės įvaizdį. Tuo labiau, kad jei rimtai būtų laikomasi sovietinės konstitucijos, kiekvienam piliečiui turėjo būti garantuota tikėjimo laisvė. Tačiau tik­rovė buvo visai kitokia. Bet tai reikėjo žinoti. Tiek tam, jog Lietuvos tikintieji, kurie nenori atsisakyti tikėjimo, jaustųsi tvirčiau ir žinotų, kad apie jų kovą yra girdima. Taip pat tai keitė vakariečių požiūrį į sovietų propagandą ir todėl buvo nepaprastai skaudus smūgis sovietinei sistemai.

LKBK redaktoriumi pasiryžo būti kunigas Sigitas Tam­ke­vičius. Jam teko veikti itin sudėtingomis sąlygomis, mokytis konspiracinės veiklos, ir tikras stebuklas, kad saugumiečiams per visą ilgą LKBK leidybos istoriją nepavyko sunaikinti leidinio. Tiesa, buvo įkalinti daugelis aktyviausių jo bendradarbių bei talkininkų.

LKB Kronika buvo leidžiama iki 1989-ųjų kovo 19 d. Per 17 metų pasirodė 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų bei kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų. Įdomu tai, jog informacija, skelbiama Kro­ni­ko­je, daugumą žmonių pasiekdavo paradoksaliu keliu – per Vakarus: su ja gyventojai susipažindavo klausydami „Va­ti­ka­no radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir kitų radijo stočių.

Kovo 19-oji – šv. Juozapo diena – buvo pasirinkta, pagerbiant kun. Juozą Zdebskį, kuris buvo vienas iš leidinio įkvėpėjų, bet jo leidimo pradžios metu kalėjo už vaikų katekizaciją. Tiesa, kaip pabrėžia kun. S. Tamkevičius, praktiškai niekada ant leidinio nurodoma leidybos data nesutapo su realia. Kodėl? Nes tai buvo viena iš svarbių konspiracijos priemonių, trukdančių saugumiečiams atsekti Kronikos leidybos algoritmą.

Prieš pradedant leisti Kro­niką, būta diskusijų dėl to, į ką ji turėtų orientuotis. Pavyzdžiui, Petras Plumpa norėjo, kad leidinys neapsiribotų vien faktų skelbimu, bet taip pat pateiktų tikinčiuosius ugdančių tekstų. Lemiamą žodį tarė vyskupas Julijonas Steponavičius, pa­laiminęs leidybą ir pasiūlyda­mas susitelkti išskirtinai į so­­vietinės valdžios nusikalsta­mos veiklos viešinimą. Kaip vė­liau pripažino ir P. Plumpa, toks pasirinkimas buvo labai tei­singas.

Po to, kai kun. S. Tamkevičius 1983 m. buvo suimtas, Kro­ni­kos leidyba rūpinosi jo bendradarbės vienuolės, o dar po kurio laiko atsakomybę prisiėmė pogrindžio seminarijoje kunigu tapęs Jonas Boruta.

1988–1989 m. laisvėjant spau­dai, ėmė kurtis legalūs katalikiški leidiniai ir buvo priimtas sprendimas, jog LKB Kronikos leidimas turi būti nutrauktas.

Svarbu tai, kad per visus 17 metų saugumiečiai nesugebėjo ne tik atrasti tikrosios Kronikos leidybos vietos, sunaikinti jos branduolio, bet jiems nepavy­ko sukompromituoti leidėjų, su­rasti bent vienos melagingos informacijos. LKB Kronika ne­būtų tapusi kūnu, jei ne pasiaukojantis sesių vienuolių darbas. Pirmiausia būtina paminėti Gerardą Eleną Šu­liaus­kai­tę, kurią drąsiai galima vadinti redaktoriaus de­šiniąja ranka.

Taip pat prie leidybos labai pri­sidėjo ir sesės Ber­na­de­ta Ma­­liškaitė, Gražina Na­vic­kaitė, Ni­jolė Sadūnaitė ir kt. Kiek­vienas, kuris prisilietė prie Kro­nikos leidybos, puikiai žinojo, už ką yra atsakingas. Bu­vo specialios vietos, kur surinkdavo iš įvairių šaltinių plaukiančią informaciją. Ji buvo tikrinama – niekada neskelbtos žinios, kurios skambėjo sensacingai, tačiau nebuvo kieno nors dar kar­tą patvirtintos. Ranka rašyti gauti lapeliai buvo tuoj pat per­rašomi mašinėle ir sunaikinami – tokio atsargumo reikėjo, jog kratos atveju nekiltų prob­lemų informacijos teikėjams.

Kaip teigia sesė Gerarda (Ele­na), „pasiaukojusių kunigų ir jų talkininkų veikla kėlė pavojų prievarta grįstai sovietinei imperijai pirmiausia dėl savo intencijų grynumo. Tai buvo darbas, nesitikint apdovanojimų, nerungtyniaujant dėl laurų, negalvojant apie asmeninius nuopelnus. Tai buvo auka Dievui ir Tėvynei. Mes turėjome vilties, kad visas šis darbas taps laisvės sėkla, kuri kada nors sudygs, tačiau, prisipažįstu, nelabai tikėjomės patys to sulaukti. Buvome susitaikę su mintimi, jog mūsų veikla vis vien baigsis kalėjimu ar lageriu, jog tai neišvengiama kiekvieno lemtis, tad svarbiausia, kol esame laisvėje, kuo daugiau padaryti didesnei Dievo garbei.“

N. Sadūnaitė tvirtina, kad sovietmečiu ji kovojo už tikėjimą ir laisvę, tikrai nesitikėdama, jog kada nors už tai gaus kokių nors žemiškų gėrybių. Rūpintasi tik Dievo valios vykdymu ir savosios sąžinės priesakų įgyvendinimu.

Tai, jog net 17 metų Kronika sugebėjo būti drąsos mokykla sovietinės sistemos įkalintiems žmonės, yra didis stebuklas, kurio privalome neužmiršti ir šiandien. Pasikeitė sąlygos, iššūkiai, tačiau išliko būtinybė kasdien atsikovoti laisvę savo širdyje ir kasdien atsiverti tikrajam gyvybės šaltiniui – Dievui.

Beje, kai šiandien stebimės, kodėl Rusijos visuomenė yra tokia įbauginta, nesugeba masiškai protestuoti, vienas iš atsakymų gali būti, jog visa pogrindinė literatūra, disidentų veikla, kuri sovietmečiu vyko, apėmė tik negausų inteligentijos sluoksnį. Lietuvoje gi Bažnyčia vienijo visų sluoksnių, išsilavinimų žmones ir laisvės bei tiesos ilgesys galėjo kur kas plačiau persmelkti visą visuomenę.

Ypatingas faktas yra ir Kronikos leidėjų atsakomybė. Sovietų valdžia karštligiškai tikėjosi, jog pavyks diskredituoti Kroniką, tam buvo „pametamos“ melagienos. Tačiau Kronikos leidėjai turėjo ypatingai gerą informacijos filtrą, niekada nesivaikė sensacijų ir skelbdavo tik visiškai patvirtintą informaciją. Todėl sovietų valdžiai taip ir nepavyko sumenkinti Kronikos autoriteto nei Lietuvos žmonių, nei Vakarų visuomenės akyse.

Šiandien visi palaikome didvyrius ukrainiečius, tačiau labai svarbu prisiminti ir stiprybės semtis ir iš savo didvyrių.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas