Motinos gyvenimas – užtarti, mylėti, glostyti ir ginti

Įprasta, jog kiekviena šventė įneša ir savotiško šurmulio, nerimo, rū­pesčių, ir nekasdieniško džiaugsmo. Vienaip nusiteikę laukiame Kalėdų, Naujųjų metų ar Velykų. Tačiau, pripažinkime, visai kitaip, su išskirtiniu sielos virpėjimu kaskart pasitinkame Motinos dieną – vienintelę metuo­se, kuomet visą dėmesį ski­riame savo brangiausioms, dovanojusioms mums gyvybę ir atidavusioms viską: meilę, rūpestį, kad tik vaikai būtų laimingi. Nes tik tuomet ir motinos jaučiasi laimingos. Nors mes, vaikai, žinome, kad savo motulėms dėmesio skiriame oi kiek mažai...

„Mama yra viskas – ji mūsų paguoda sielvarte, mūsų viltis kančioje ir mūsų stiprybė bejėgiškume. Ji yra meilės, gailestingumo, užuojautos ir atlaidumo šaltinis“, – yra pasakęs libaniečių rašytojas Kahlil Gibran.

Motina turtinga pirmiausia savo vaikais, į kuriuos sudėta visa širdis ir visos pastangos. Ši­lališkė Elena Gudauskienė savo širdį dalija į devynias dalis – jos reikėjo ir tebereikia trims dukterims ir šešiems sūnums! 

„Šiandien dažnai pagalvoju: kaip tat reikėjo šitiek valioti?.. Bet nei sunku ta­da atrodė, nei ką, nors pirmieji keturi buvo pametinukai. Nebuvo laiko gal­voti... Abu su vyru dirbome, ilgų „dek­retinių“, kaip dabar mamoms, valdžia neduodavo. Samdėm auk­­lę, padėjo ir mama, uošvė. Gyvenom vienam kamba­rėly tame rudame mediniame name prie Šilalės tvenkinio, be jokių patogumų. O buvome tuomet jau septyni“, – prisimena Elena.

Tada ji ir kreipėsi į valdžią, prašydama buto. Bet tuometinis vykdomojo komiteto pirmi­ninkas, anot moters, tarsi pasityčiodamas „pateikė“ savo pavyzdį: neva jis pirma pasirūpinantis būstu, o tik paskui planuojantis vaikus... Elena sa­ko niekada nebuvo linkusi tik reikalauti, tad po tokio valdininko pareiškimo supratusi, kad judviejų su vyru Vaclovu vai­kai yra tik jų pačių reikalas, ir valdžios paramos dėl būsto jų šeima nesulauks...

„Gerai nors, kad tuo metu sklypą namo statybai buvo galima gauti nemokamai. Tai ir statėmės. Labai sunku buvo. Jei ne sesers Jadvygos vyras, geras statybininkas, būtume suvargę. Dėkingi jam buvome visą gyvenimą. Jau su šešiais vaikais į naujus namus įsikraustėme. Čia ir užaugo visi, iš čia į savo gyvenimus išėjo“, – pasakoja gražų būrį atžalų užauginusi mama.

Elena sako į Šilalę atvykusi iš Batakių (Tauragės r.). Mat čia gyveno jos sesuo Jadvyga, o ir darbo atsirado. Šilalėje ji ir sutiko Vaclovą, su kuriuo gyvena jau 53-ečius metus (sukaks per naujus metus). Vyras dirbo tuometiniuose Šilalės elektros tink­luose vairuotoju, Elenai te­ko išbandyti ne vieną darbą, tačiau sten­gėsi dėl šeimos, vaikų, nes vienas vy­ras, anot jos, nepaveš. Juo labiau, kad ir algos nebuvo kažin kokios, o kiek reikėjo pinigų pulkui vaikų ant kojų pastatyti, gali suprasti toli gražu ne kiek­vienas.

Pasak Elenos, tarp vyriausios ir jauniausios jų šeimos atžalos – 18–19 metų skirtumas. Dabar jai atrodo, jog nė nebuvo sunkumų ar vargo juos auginant. Nebuvo nesibaigiančių vystyk­lų, rūbelių skalbimo, valgio vis didesniuose puoduose gaminimo. O kur dar vaikiškos ligos, nutrūktgalviškos išdaigos. Ne paslaptis, nė vienas neužauga nesusipešęs su broliu ar sese, tad ir nuoskaudų ašaras mamai tenka nušluostyti...

Užtat dabar vien tik džiaugs­­mo pilni Gudauskų namai. Ir jeigu tik kokia šventė ar proga, juos pripildo vaikų ir anūkų klegesys. Beje, Elena sako, kad įdomu tai, jog jų dukrų ir sūnų šeimose vyrauja vienos lyties atžalos: tik berniukai arba tik mergaitės. O štai tarp šešiolikos anūkų yra po lygiai – aštuonios anūkės ir aštuoni anūkai. Jau turi proseneliai ir dvi proanūkėles.

„Nebereikia man ir ypatingai ruoštis vaikų belaukiant – didžiąją dalį vaišių patys susiveža. Smagiausia jiems, kad turi pastogę, kur gali visi susibėgti. Ne vienas yra išbandęs darbą užsienyje, bet grįžo atgal. Tik vienas sūnus liko jau, ko gero, visam. Sutiko ten latvikę, kuri puikiai šneka lietuviškai – nepasakysi, kad ne mūsiškė. Augina dvi dukreles, tik jos lietuviškai nekalba – ang­liškai. Protinu sūnų, jog mokytų lietuvių kalbos. Bet ką padarysi... Tai ir kalbam mudu su seneliu, ką su troba darysim... Vaikai sako norintys išsaugoti kaip vietą, kurioje galėtų susirinkti“, – vaikų noru bendrauti džiaugiasi mama.

Didelėje sodyboje Elenai su vy­­ru dar ir dabar veiklos netrūksta. Iškultivuotas nedidelis daržiukas, mote­ris sa­ko jau pasėjusi runkelių – reikia užsiauginti vištoms lesa­lo. Erd­vaus namo fojė, matomiausioje vietoje, kabo gausios šeimynos didelė nuotrauka. Joje prieš maždaug devynerius metus nusifotog­rafavę visi šeimos nariai – laimingi tėvai, apsupti laimingų vaikų. Čia pat – ir dėžė su didesniais bei mažesniais žaislais, kad atvažiavusiems anū­kams viskas būtų po ranka. 

„Dar truputį judame. Tiesa, tėvelis patyrė mikroinsultą, bet, ačiū Dievui, kruta. Pa­ra­gi­nu vis išeiti pasivaikščioti, o čia yra kur, gali sukti ratus aplink kapines, tvenkinį. Tai ir į miestą paeina. Nėra ko labai norėti mūsų amžiuje. Paskauda man ir kojas, ir nugarą, ir vaistų tenka išgerti. Bet ir kitiems tokių metų yra taip pat. Kai reikia kur tolėliau, sė­du ant dviračio, palei pušyną eina takas, tai paminu, į kapines užsuku – ar patvarkyti, ar gėles palaistyti“, – kasdienybės darbus, nuolatinius žygius kukliai vardina moteris.

Sako, dar reikėtų tai tą, tai aną padaryti sodyboje, bet kad jau nebe jų jėgoms tokie darbai esą. O vaikus negi trukdysi, negi jiems įkyrėsi – juk kiekvienas savo gyvenimus, savo šeimas, taigi ir savo rūpesčių, darbų turi. Juk jie savus vaikus augina, kaip kažkada jiedu su Vaclovu.

„Rodos, ėjo ir nuėjo tie vargai, kaip nebu­vę. Vai­kai mums, tėvams, yra geri, rūpestingi, širdagraužio nesukėlė. Su­ta­ria tarpusavyje, ir dėl to esu laiminga. Nes matome per visokias TV pa­galbas, kas neretai darosi, at­rodo, tarp pačių artimiausių žmo­nių. Ne­suprantu, kaip galima šitaip... Nors mū­sų šeimoje, kaip kiekvienoje, pasitaikė ir ginčų, ir apsipykti, tačiau manęs tik­rai nei audė, nei gaudė. Už­tat vaikai labai gerbia tėvelį, be galo myli“, – džiaugiasi Elena, kad jiedviem su Vaclovu, kaip sakoma, einant viena kryptimi ir varge, ir džiaugsme, pasisekė užauginti būrį dorų žmonių.

Tad Motinos diena jiems dar viena graži šventė – pagarbos mamai, padėkos už jos didelę, jautrią širdį, visos šeimos santarvės išraiškos diena. Ir kaip mamai nespurdės krūtinėje širdis?.. Iš laimės...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.