Dygliuotas laisvės kelias

Birželio 14-ąją vėl minime Gedulo ir vilties dieną. Šiandien ji atrodo kitaip, nes nebeliko vilties, kad daugiau niekada... Vietoj to girdime Kremliaus grasinimus „tai pakarto­ti.“ Todėl ir birželio 15-oji, Okupacijos ir genocido diena, dar ryškiau liudija šiandienos realybę ir prisako mums nieko neužmiršti.

Dešimt­me­čiai skiria nuo kruvinųjų pokario įvykių ir nuo tos neįkainojamos dovanos, kurią sa­vo gyvybės kaina paliko Jo­nas Žemaitis-Vytautas – Lie­tu­­vos karinin­kas, rezistentas, par­tiza­nų vadas. Jo dukterėčios Rū­tos Kotrynos Juš­kaitės vienas namų kambarys – tarsi muziejus, kuriame saugomos dėdės Jono nuotraukos, laiškai, dokumentai. Mo­te­ris ilgėliau stabteli ties nuotrauka, dary­ta prieš pat tremtį. Joje mažutė Rūta sėdi įsitaisiusi mamai ant kelių, o dėdė Jonas stovi atsi­rėmęs į medį, tarsi jau tuomet „už­siprogramuodamas“ save par­tizano daliai. R. K. Juš­kaitė dėdės Jono beveik neprisimena, gal tik vienas kitas epizodas iš atminties išplaukia, bet žino apie jį labai daug, tarsi drauge būtų visą gyvenimą nugyvenę, nes jų šeimoje apie dėdę buvo kalbama daug, ir nuotraukų nemažai išlikę.       

Šiluviškiai (Raseinių r.) Juškos buvo iš tų nelaimingųjų, kurie į tremtį išdardėjo pirmuoju etapu, 1941-aisiais. Nebuvo didžiažemiai ar, kaip sovietai vadino, buožės, teturėjo vos porą hektarų. Bet Rapolas Juš­ka bu­vo Šiluvos šaulių vadas, Kot­ry­na Juškienė – mokytoja ir šaulė. Kai atblerbė sunkvežimiai, Rū­telei ėjo treti metukai, jos sesė Aušra buvo penkerių, broliukas Ramojus – ketverių. Kilus są­­myšiui, Aušrelė suvokė, kad vyksta kažkas blogo, ir ketino lėk­ti pas netoliese gyvenusius senelius, su savimi pasiėmė ir mažąją sesutę. Aušrelė spėjo pranirti pro tvoroje žiojėjusią skylę, o Rūtelę pastebėjo stribas. Jis čiupo mažąją už kojos ir atvilko iki sunkvežimio, kuriame jau buvo mama. Rūta klykė visą varginančią kelionę iki pat Komijos: pasirodo, stribas jai išsuko koją. Ka­dangi traukinys dardėjo ne į ligoninę, o į dar didesnes kančias, liko luoša visam gyvenimui...

Šiandien ji sako, kad tremtyje apie dėdę Joną daug kalbama nebuvo, nes ką ir kalbėti, jei atskirti šitokių tolybių.

Amžininkai J. Žemaitį prisimena kaip gabų, bet tylų ir kuk­lų vaikiną, laisvai kalbėjusį keliomis užsienio kalbomis, išsilavinimą įgijusį Prancūzijoje. Jis labai mylėjęs Raseinių kraštą, dažnai lankydavęs tėvus. Kai Jo­nas išėjo į mišką, jo tėvai gyveno Kiaulininkuose. Ne­be­­pa­kel­dami persekiojimų, Jonas ir Petronelė Že­mai­čiai slapčiomis pasitraukė į Pa­langą, paskui slapstėsi Klai­pė­doje, o gyvenimą baigė netoli Gargždų, Laugalių senelių namuose. Rū­ta Kotryna pasakoja, jog sesė Auš­ra, kuriai tuo metu bu­vo 10 ar 12 metų, su kitų tremtinių šiek tiek vyresniu berniuku buvo pabėgę iš tremties ir netgi aplankę senelius.

„Jie gyveno skurde ir baimėje. No­rėjo Aušrai ką nors padovanoti, bet nie­ko neturėjo. To­dėl sene­lis jai atidavė savo… kelnes. Iš jų sesė pasisiuvo suknelę, kurią vėliau ir aš vilkėjau. Babytė pa­dovanojo maldaknygę“, – prisimena R. K. Juš­kaitė.

Tiesa, bėglė bu­vo sučiupta ir lyg didžiausia nusikaltėlė sugrą­žin­ta tė­vams. Su ja kartu bė­gęs berniukas jau buvo įstojęs į Tel­šių amatų mokyklą, kai kažkas jį įskundė, jam jau buvo 16 metų, todėl jis buvo nuteistas trejiems metams kalėjimo.    

Į Lietuvą Rūta Kotryna sugrįžo tik 1972-aisiais. Sibire baigusi medicinos institutą, ketino įsidarbinti Raseinių ligoninėje, bet vyr. gydytojas, pamatęs, iš kur atvyko, atsisakė priimti, nors psichiatrės ligoninei tuo metu reikėjo. Visi kratėsi jos tarsi raupsuotosios. Tik vienintelis tuo­metis Kelmės ligoninės vyr. gydytojas Juozas Kalina pasiryžo rizikuoti, ir Rū­ta Kotryna Kel­mės ligoninėje psichiatre dirbo visą savo gyvenimą.                 

Karas J. Žemaitį-Vytautą užklupo Varėnos poligone. Gavęs įsakymą trauktis į Rytus, jis su grupe karininkų atsiliko ir pasidavė vokiečiams, o netrukus ir nuo jų pasitraukė, įsidarbino Kaune Ener­getikos valdyboje. Vokiečių okupacijos metais įsitraukė į rezistencinę veiklą, platino antinacinę literatūrą, Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo apie 150 vyrų į generolo P. Plechavičiaus vietinę rinktinę. Raudonajai armijai okupavus Lie­tu­vą, 1945 m. susisiekė su Lietuvos laisvės armijos atstovais ir, davęs prie­saiką, įsijungė į Juozo Če­ponio vadovaujamą partizanų Že­benkšties rinktinę. 1948 m. J. Žemaitis jau buvo Jū­ros (Va­karų Lie­tuvos) partizanų vadas, o 1949-ųjų vasarį išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku, laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. J. Že­maičio bunkeris Šim­kaičių miške buvo išduotas 1953 m. gegužės 30-ąją. Koks svarbus J. Že­maitis buvo sovietinei valdžiai, rodo faktas, kad jis tardyti buvo nuvežtas pačiam Be­rijai į Maskvą. Nužudžius Be­­riją, J. Žemaitis buvo pargabentas į Lietuvą ir dar kone metus pragyveno savo budelį, jei buvimą kagėbistų rankose galima vadinti gyvenimu. Mirčiai jis vėl buvo išvežtas į Maskvą, kur liko Butyrkų kalėjimo specialiosios dalies viršininkės Čiu­piatovos surašyta pažyma: „Pa­baltijo karinės apygardos tribunolo 1954 06 07 nuospren­dis Jonui Žemaičiui įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d.“...

Net atgavę Nepriklausomybę, mes dar ilgai neskubėjome atiduoti pagarbos vienam iškiliausių savo tautos sūnų: tik po kelių metų Seimas įtvirtino, jog J. Žemaitis-Vytautas buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vyk­dęs Prezidento pareigas.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo