„Moliagalvių“ hamerių gentis

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44)

Etiopijos Hamerių gentyje pasijunti tarsi patekęs į I-ąjį amžių. O „moliagalviais“ šiuos žmo­nes vaizdingai pavadino mūsų gidas dėl jų keistų, iš molio daromų šukuosenų.

Molinės šukuosenos

Hamerius mums parodė pačiame pirmajame aplankytame turguje: „ryžos“ molinės šu­kuosenos, suklijuotos mažomis kasytėmis. Molis, kaip ir kitas gruntas, Etiopijoje yra ryškiai raudonas, todėl ir plaukų spalva tokia. Nuo prakaito jis varva ant kaktos, skruostų. Genties vyrai irgi daro panašias šukuosenas, tik jie molinį kuodą susuka ant viršugalvio. Tačiau kuodą sukti leidžiama tik tam vyrui, kuris tais metais nudobė pavojingą žvėrį ar­ba priešiškos genties karį. Kiti tenkinasi kuklesne šukuosena.

Priemonė šukuosenoms formuoti gaminama iš molio, pelenų ir sviesto. Tokios šukuosenos yra ilgalaikės, niekas ten galvų neplauna. Jei nuo lietaus jos labai ištęžta, formuoja naujas.

Klajokliai

Hameriai yra klajokliai ir itin didžiuojasi savo gyvulių bandomis – avimis bei ožkomis. Didesniems gyvuliams nebū­tų kuo misti. Moterys dažniau­siai būna vienos, nes suaugę genties vyrai išeina paskui bandas. Sausuoju periodu jie iškeliauja į Omo upės slėnį. Ganyti bandas yra pagrindinis vyrų darbas. Grįžta į kaimą tik norėdami pratęsti giminę. Šios genties vyrai, kaip ir mursiai, yra ginkluoti „kalašnikovais“, bet ne tokie agresyvūs – kaimynų nepuola, tačiau užpulti ginasi nuožmiai.

Labai svarbų vaidmenį genties išlikimui turi ir žemdirbystė. Čia auginami kukurūzai ir sorgai, nes, be akacijų ir alavijų, niekas daugiau šiose žemėse neauga. Kukurūzus ir sorgus moterys trina akmenimis, o paskui iš jų kepa neva duoną. Sausuoju metų laikotarpiu žmonės geria galvijų ar sumedžiotų žvėrių kraują, nes vanduo labai toli. Mitybą pa­įvairina mėsa, tačiau jos kitai dienai per tokį karštį nepasilieka, o apie šaldytuvą čia niekas nėra girdėjęs, be to, ir elektros nėra. Pasak gido, šitaip gyvena apie 35 tūkst. hamerių, kurie yra plačiai išsibarstę nedidelėmis grupelėmis.

Puošeivos

Hamerių vyrai išsiskiria ne tik šukuosenomis, bet ir gausybe įvairiaspalvių karolių, ga­minamų iš kriauklių, sėklų, ak­menukų. Rankas ir kojas jie gausiai puošia apyrankėmis. Apyrankės ant moterų rankų rodo ir kelinta žmona ji yra sa­vo vyrui. Nors gidas sakė, jog žmonos tarpusavyje nekonkuruoja, tačiau drįsome suabejoti, kai Turmi kaimelyje prie mūsų priėjo jauna moteris ir su neslepiamu pasididžiavimu pasakė, kad ji yra pirmoji žmo­na. Vadinasi, būti pirmąja yra garbės reikalas, jau nekalbant apie privilegijas, kai gali kitoms žmonoms nurodinėti, būti tarsi jų viršininkė.

Moterys gentyje vaikšto nuo­­gomis krūtimis, o nuo juosmens prisidengia odos gabalais, ant kurių taip pat prikabinėta karoliukų, barškaliukų. Nuogoji kūno dalis, kaip ir pas mursius, išraižyta randais.

Šiurpios tradicijos

Vienas svarbiausių hamerių bendruomenės įvykių yra tris dienas trunkanti jaunuolio įšventinimo į vyrus ceremo­nija. Ji vyksta tuomet, kai vaikinas subręsta ir kai jo šeima sukaupia pakankamai galvijų, kad jis galėtų susimokėti už nuotaką. Ši paprastai kainuoja 30 ožkų ir vieną šautuvą. Į šventę susirenka visi, kas tik gali, o jos kulminacija – bėgimas per jaučius. Šalia vienas kito sustatoma apie 10 jaučių, ir vaikinas nuogas keturis kartus turi perbėgti jų nugaromis. Susirinkusieji šoka, muša būg­nelius, gyvuliai baidosi. Jeigu vaikinui pavyksta perbėgti, jis įgyja teisę vesti, jei ne – reikės palūkėti dar metus ir vėl viską bandyti iš naujo.

Antroji šios ceremonijos dalis – moterų plakimas rimbais. Nuo pat ryto jos pradeda svaigintis, kad lengviau pakeltų skausmą. Šokdamos ratu, svies­tu tepasi nugaras, geria naminukę, garsiai dūduoja ir žvangina papuošalus trepsėdamos kojomis. Vėliau lenda prie vy­rų ir transo būsenos prašosi lupamos. Jos plakamos rimbais su metaliniais antgaliais, net iki alpulio. Tam, kuris bus įšventintas į vyrus, plakamos moterys nori įrodyti savo drąsą bei ištvermę. Jeigu ištveria, vadinasi, yra pasirengusios gimdyti. Ritualas baigiasi stipriu kraujavimu, giliomis žaizdomis ir... garbės randais. Kuo jų daugiau, tuo moteris yra ištvermingesnė, tuo daugiau ožkų jaunikis duos.

Dar viena baisi tradicija – vieno iš dvynių nužudymas. Dvynių gimimas šeimai laikoma didžiule nelaime. Manoma, kad jie yra velnio, piktųjų dvasių apsėsti ir gali prišaukti didžiules bėdas: sausrą, epidemiją. Už tai vienas iš dvynių nyra „pašalinamas“ ritualine mir­timi. Nelaimę nešančiais vaikais laikomi ir tie, kuriems pirmasis išdygsta viršutinis dan­tis, o ne apatinis. Ir toks pasmerkiamas myriop. Per metus šitaip nužudoma apie 300 vaikų. Į tokius žiaurius papročius bandė įsikišti Etio­pijos valdžia, bet susidūrė su didžiu­liu genties pasipriešinimu.

Beprasmė pagalba

Hameriai, nors draugiškesni iš mursius, už fotografavimą taip pat reikalauja pinigų, o savo namelių net iš tolo fotografuoti neleidžia. Nameliai yra šiek tiek kitokie nei mursių: apačioje sukalti basliai, o šieno kaugė prasideda aukščiau. Tačiau matėme ir vieną visai padorų, net europie­tiš­ką pastatą. Tai – mokykla, ku­rią šioje gentyje pastatė aust­rai. Tačiau ji, matyt, visiškai ne­rei­kalinga, nes pastatas stovi apleistas, aplink ganosi ožkos. Pa­­si­žiūrėjome per langus – normaliai įrengta klasė: juoda len­ta, padėta kreidos, kampe kažkokios mokymo priemonės.

Kai atėjome prie mokyklos, mus atsekė didžiulis būrys vaikų. Turėjome pasiėmę sąsiuvinukų, spalvinimo pieštukų. Deja, net gana dideli vaikai nemokėjo rankose laikyti pieštuko, nežinojo, ką daryti su popieriaus lapu. Užtai gavę pakabutį, jie mikliai segėsi ant kaklo šalia kitų savo karoliukų. Pro mokyklą pravažiavo dviratininkas. Pasirodo, tai ir­gi austrų dovana. Vaikai mik­liai mynė pe­dalus ir vienas per kitą demonstravo, kaip pui­kiai geba važiuoti.

Netrukus ėmė rinktis ir suaugusieji. Mat mes šalia jų gyvenvietės buvome apsistoję nak­vynei, vietiniams tai tapo savotiška pramoga. Keistai grabaliodama orą, atkurnėjo ir se­na moteriškė. Gidė išsiaiškino, kad ji beveik akla. Senutė prie mūsų priėjo ištiesta ranka, pra­šydama išmaldos. Davėme muilo gabalėlį. Bet moteriškė nebuvo patenkinta: girdi, kam tas muilas, jei nėra vandens. Gi vaikai krykštavo gavę pakelį sau­sainių.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)