Šilališkiai vaikščiojo tremtinės numintais takais
Kelios dešimtys aktyviausių Laukuvos, Požerės, Šiauduvos, Bilionių, Upynos ir kitų rajono bendruomenių narių keliavo į Kauną pagerbti Dalios Grinkevičiūtės – pasauliui apie lietuvių tremties kančias pranešusios gydytojos atminimo. Laukuvoje 14 metų dirbusi ir gyvenusi tremtinė šiemet būtų šventusi 95-ąjį jubiliejų, bet prieš 35-erius metus amžinojo poilsio atgulė Eigulių kapinėse.
Pavaikščioti drąsaus žmogaus jaunystės takais, susitikti su žmonėmis, kurie pažino D. Grinkevičiūtę, šilališkius pakvietė Seimo narys Jonas Gudauskas. Proga išskirtinė – Maironio lietuvių literatūros muziejuje surengta paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai/ Įveikti atstumai“ ir pirmą kartą rodomas kelis dešimtmečius po bijūnų krūmu gimtųjų namų kieme užkastas 1949–1950 m. rašytų atsiminimų rankraštis. Pajusti, kuo gyveno D. Grinkevičiūtė Kaune, kur prabėgo jos laiminga vaikystė, kaip pakeitė gyvenimą tremtis ir ką ji turėjo išgyventi, laidodama rūsyje mirusią motiną, muziejus kviečia į specialiai įrengtus kambarius, kuriuose eksponatai pateikti taip, kad savaime įsijungianti vaizduotė perkelia į praėjusį laiką. Ypač skaudžiai tą pajunti arkties šalčiu dvelkiančioje patalpoje, kur įspūdį sustiprina kino projekto „Purga“ dalis – režisierių Gintarės Valevičiūtės ir Antano Skučo kino pasakojimas pagal D. Grinkevičiūtės memuarus „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Šita paroda veiks iki gruodžio 3 d., tad kiekvieno šilališkio garbės reikalas yra ją aplankyti bei prisiliesti prie unikaliai atkurtos tremties istorijos.
Ir šįkart daugelis išvykos dalyvių pirmą kartą apsilankė Kauno arkikatedroje, Maironio muziejuje, išgirdo apie garsiojo tautos dainiaus sąsajas su Šilalės kraštu. J. Gudauskas papasakojo kraštiečiams apie poeto pasiplaukiojimą valtele Dievyčio ežere, perskaitė Maironio eilėmis išsakytą įspūdį. Aplankyta ir kripta, kurioje palaidotas vyskupas Motiejus Valančius, vyskupas pašventino kertinį Laukuvos bažnyčios pamatų akmenį. Smagu buvo pasivaikščioti prieškario laikinosios sostinės dvasią išsaugojusiomis senamiesčio gatvelėmis, nuvykti į įspūdingos architektūros, ypatinga ramybe dvelkiantį Pažaislio vienuolyną.
O pavakarę grįžę į Kauną, keliautojai dar kartą pagerbė D. Grinkevičiūtės atminimą. Eigulių kapinėse jų laukė jau 18 metų tremtinės kapą prižiūrintis Algis Dabužinskas. Jo jau mirusi žmona Viktorija Straukaitė buvo kilusi iš Laukuvos, jaunystėje bendravo su miestelyje dirbusia gydytoja, buvo įgijusi jos pasitikėjimą. Raudondvaryje gyvenantys Dabužinskai D. Grinkevičiūtės kapą prižiūri nuo 2004 m.
Dažnai čia ateina ir Lapteviečių brolijos pirmininkas Jonas Markauskas, pasidalijęs su šilališkiais įdomiomis istorijomis apie D. Grinkevičiūtės gyvenimą bei kūrybą. J. Markauskas įsitikinęs, jog D. Grinkevičiūtė yra nusipelniusi kur kas didesnės pagarbos ir įvertinimo, nei ji sulaukė Lietuvoje. Tik pastaraisiais metais pradėta daugiau kalbėti apie gydytoją, nepaklususią okupacinei valdžiai ir drįsusią gūdžiais 1949–1950 m. labai tiksliai užrašyti, ką iškentėjo tremtiniai, atsidūrę ledo spąstuose. Stiklainio su užrašais, užkasto namų kieme, iš tremties grįžusi D. Grinkevičiūtė nerado, todėl 1976 m., atleista iš darbo ir netekusi tarnybinio buto, apsistojo Laukuvoje, pas mokytoją Aldoną Šulskytę, ir iš nevilties vėl pradėjo rašyti. J. Markauskas pasakojo, kad Dalios pusbrolis Vitalijus Pocinskis, gyvenęs Maskvoje, dirbo vaikų žurnalo redakcijoje dailininku ir buvo garsus disidentas, kuriam sovietų valdžia leido emigruoti į Prancūziją. Jis papasakojo, kaip rasti akademiko Andrejaus Sacharovo namus.
„Tuo metu atominę bombą sukūręs akademikas jau buvo patekęs sovietų režimo nemalonėn ir Dalia nerimavo, kad jo butas yra sekamas, todėl ją gali sulaikyti ir atimti užrašus. Sąsiuvinius ji pasikišo po drabužiais, o pas A. Sacharovą vyko taksi bei metro – ilgai važinėjo į skirtingas puses, kad įsitikintų, jog nėra sekama. Atvykusi nustebo – duris atidarė Jelena Boner, su kuria gydytoja buvo susipažinusi medikų konferencijoje, tačiau nežinojo, kad ji yra akademiko žmona. A. Sacharovas ją pasitiko draugiškai, pasakė, jog gali apie viską kalbėti, nes „visi girdi“. Dalia suprato, kad bute esančių žmonių pokalbių klausomasi, ir svarbiausius dalykus užrašė ant popieriaus, kurio lapų visada būdavo ant stalo“, – pasakojo šilališkiams Lapteviečių brolijos pirmininkas.
Dalia prašė padėti publikuoti jos prisiminimus iš tremties prie Laptevų jūros. Bene dvejus metus apie jų likimą nieko nebuvo girdėti, tačiau 1979 m. apie D. Grinkevičiūtės ir jos likimo brolių kančias prabilo „Amerikos balsas“, publikaciją padėjo išplatinti Amerikoje gyvenantys lietuviai.
„Tuo pat metu D. Grinkevičiūtė baigė rašyti prisiminimus lietuvių kalba. Labai tikėjosi, kad išleisti juos padės Justinas Marcinkevičius, bet jis paėmė sąsiuvinį, pavartė ir ištiesė atgal. Dalia juo buvo labai nusivylusi“, – sakė J. Markauskas.
D. Grinkevičiūtė palaidota kartu su savo artimaisiais. Lapteviečių brolijos iniciatyva jos atminimą Eigulių kapinėse padėjo įamžinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Paminklo detalės ir kapo sutvarkymas buvo derinami su mokytoja A. Šulskyte. Nuo juodo granito pagrindo, ant kurio užrašyti D. Grinkevičiūtės bei jos mirusių šeimos narių vardai bei pavardės, kyla dviejų dalių balto akmens monumentas – tarsi ledkalnio viršūnė ar į dangų sklendžiantis paukštis.
Ant Perkūno alėjoje tebestovinčio D. Grinkevičiūtės namo pritvirtinta atminimo lenta, kieme tebeauga bijūnai, tik jau kiti žmonės džiaugiasi jų žiedais. Nusifotografavę prie namo, šilališkiai kelionę užbaigė simbolinėje vietoje – E. Fryko gatvės gale, prie kryžiaus ištremtiems Lietuvos gyventojams atminti. Nuo aukšto Žaliakalnio šlaito atsiveria vaizdas į Kauno geležinkelio stoties peroną, iš kurio nežinion išdundėdavo traukiniai su pilnais žmonių gyvuliniais vagonais. Niekas negalėjo nueiti su jais atsisveikinti, išdrįsdavo nebent iš tolo pamojuoti ranka ir nubraukti atsisveikinimo ašarą. 1991 m. šioje vietoje Pijus Krušinskas pastatė medinį kryžių, 2017 m. jį pakeitė metalinis kalvio Zenono Baranausko kūrinys. Tremties kančias patyrusiųjų atminimui šilališkiai sudainavo savotišku tremtinių himnu tapusią dainą „Kad ne auksinė vasara, ne mėlynos vosilkos, nebūtume atėję čia, kur slenka dienos pilkos“...
J. Gudauskas džiaugėsi, jog kelionėje šilališkiams pavyko daug sužinoti ir rasti sąsajų su savo kraštu, kitaip pažvelgti į D. Grinkevičiūtės asmenybę.
Legendinę Laukuvos gydytoją daugelis dar gerai prisimena. Seimo narys – taip pat: jį, septynmetį, tėvai naktį vežė pas ją gelbėti nuo plaučių uždegimo komplikacijų. Tačiau, anot politiko, po to jų namuose pasirodė keistais ilgais paltais vilkintys vyrai, klausinėjo, ką gydytoja sakė ir darė, reikalavo parodyti receptus, kuriuos tėvai jau buvo sudeginę.
„Jau aišku, kad šiemet Laukuvoje į D. Grinkevičiūtės muziejaus atidarymą pakviesti dar negalėsime, todėl norėjau, kad bent taip paminėtume daugelio žmonių pažįstamos ir prisimenamos gydytojos gimimo metines“, – sakė Seimo narys, kartu su bendruomenių atstovais vaikščiojęs D. Grinkevičiūtės jaunystės takais.
Daiva BARTKIENĖ
AUTORĖS nuotr.
