Tolima, bet širdžiai artima Čikaga: kelionė už Atlanto giminaičių pėdsakais

(Pabaiga. Pradžia Nr. 1, 2)

Baigiame spausdinti B. Šetkaus prisiminimų seriją apie už Atlanto aplankytas vietas, kur jo šeimos artimuosius nubloškė sovietinė okupacija.

Ne kartą teko girdėti įvairių pasakojimų apie lituanistinių mokyklų, lituanistinio tyrimo centro ar Balzeko muziejaus svarbą šių dienų JAV lietuviams. Lankantis Balzeko mu­ziejuje, teko betarpiškai klausytis dviejų lankytojų pasakojimų. Vienas užsuko į muziejų važiuodamas pro Čikagą. Jį domina lietuvių istorija ir kultūra. Pasirodo, jo močiutė iš Lietuvos atvyko į JAV apie 1900-uosius. Sprendžiant iš neaiškiai ištarto vietovardžio, tai galėtų būti Pušalotas. Vy­ras nė žodžio nemoka lietuviškai, tačiau nori pažinti močiutės kilmės šalį ir jos kultūrą. Kita muziejaus lankytoja neslėpė savo emocijų – ji pirmą kartą sužinojusi apie lietuvių antisovietinę rezistenciją. Jos močiutė taip pat atvykusi į JAV iš Lietuvos XX a. pradžioje, pati nė žodžio nemokanti lietuviškai. Išklausius visa tai, ateina į galvą mintis, kad Bal­zeko lietuvių kultūros muziejus yra gal net labiau reikalingas tokiems žmonėms, kurie labai mažai žino apie Lietuvą, bet siekia giliau pažinti jos gyventojų praeitį.  

Čikaga – dangoraižių miestas. Žvelgdamas į tuos dangoraižius vėl prisimenu savo giminaičių paliktą pėdsaką. Kito senelio brolio sūnus Vytautas Martinkus dirbo Čikagoje architektu. Dar vaikystėje girdėjau kalbant, kad jis priklausė architektų grupei, kuri projektavo kažkurį miesto dangoraižį. Tai buvo apie 1970-uosius, gal kiek vėliau. Žvelgiu užvertęs galvą į tuos dangoraižius ir svarstau, kurį galėjo projektuoti mano giminaitis? 

Čikagos upės pakrante įrengta trasa taip ir vilioja pės­čiomis apeiti visą miesto centrinę da­lį. Vietomis tilteliais tenka atsidurti virš upės (einant pro tiltus), upe didesniais ar mažesniais laivais plukdomi turistai, kuriuos gidai supažindina su miesto architektūra. Upės krantinėje (Chi­cago Ri­ver­walk) įrengtos kavinės, tad gurkšnodami kavą galime mėgautis išskirtiniu reginiu. 

Ne­ti­kėtai užtikau čia įrengtą memorialą Viet­namo kare žuvu­siems vietos gyventojams. Sustoju, nes pirma mane užvaldžiusi mintis verčia taip pasielgti.

Kažkada pradėjau domėtis lie­tuviais, kurie pasižymėjo savo veikla kitose valstybėse. Ne tiek savo bendruomenėje, kiek indėliu į tos valstybės, ku­rioje jie tuo metu buvo apsistoję, gyvavimą. To domėji­mosi rezultatas – 2021 m. leidyklos „Briedis“ išleista knyga „Lie­tuviai svetimųjų karuose: bend­ražygiai ir priešai“. Šiuo leidiniu norėjau besidomintiems is­torija pateikti lietuvių atsiminimus ar kitokių žinių apie jų dalyvavimą pasaulyje vyku­siuo­se karuose. Juk daugelis ži­no, jog kažkada ir kažkur toli nuo Lietuvos vyko karas, tačiau į galvą nešauna mintis, kad tame kare dalyvavo ir neretai gyvybes paaukojo dalis mūsų krašto gyventojų. Leidinys skirtas mėgstantiems svečiose šaly­se lankytis tose vietose, kurios siejamos su karo istorija. Tai­gi Viet­namo karas – vienas iš ka­rų, kur lietuviai kariavo abiejose pusėse: vieni – už JAV, kiti – sovietų sąjungos kariuome­nėje, kuri buvo atrama komunistų valdžioje esančiam Viet­namui.

Tad išvydęs surašytas Čika­gos (Ilinojaus valstijos) gyventojų, žuvusių Vietnamo kare, pavardes, pradedu įdėmiai skai­tyti – gal ir lietuvių pavardžių užtiksiu? Užtrukau gal porą minučių ir radau: pasirodo, ka­ro pradžioje gyvybes paaukojo du lietuviai – Mišeikis ir Jurgaitis. Vėliau aptikau ir dar vieną lietuvio pavardę, nors viso žuvusiųjų sąrašo taip ir neįveikiau – jis labai ilgas. Tai tik byloja, kad mažos tautos atstovų pėdsakai užtinkami visur, tik reikia tuo domėtis.

Čikaga – tolima, tačiau ji tampa širdžiai artimesnė, kuomet lankai vietas, persipynusias su giminės istorija. O vis dėlto labai gaila, jog nebuvo galimybių visa tai pamatyti tuomet, kai Market Parke gyveno dešimtys tūkstančių lietuvių. Tarp jų – ir mano senelio broliai bei jų šeimos nariai. Į Čikagą susiruošiau gerokai pavėlavęs. Kita vertus, nuo romėnų laikų yra sakoma: „Geriau vėliau negu niekada“. 

Benediktas ŠETKUS

AUTORIAUS nuotr.