Bendruomenė – žmonių namai
Kaimų bendruomenės „Saulietekis“ pirmininkei Astai Norbutienei savivaldybės Padėkos dienos renginyje „Pagarbos lašas“ įteiktas už iniciatyvumą, novatoriškas idėjas, bendruomenės subūrimą įvairioms veikloms, projektų rašymą ir dalyvavimą juose, pažintinių išvykų organizavimą, aktyvų dalyvavimą bendruomenės mėgėjų teatre „Paplepys“ bei Kvėdarnos kultūros namų moterų ansamblio „Allegro“ veiklose.
Būryje – jau 15 metų
„Praėjusiais metais atšventėme 15 metų sukaktį – esame viena iš rajono kaimų bendruomenių, kurios įsikūrė pačios pirmosios – 2007-aisiais, kai ji buvo įregistruota oficialiai. Nors neoficialiai, be įstatų bei registracijos pažymėjimo, galima sakyti, susibūrėme jau 2005-aisiais – tiesiog būrys entuziastų. Į šią veiklą įsitraukiau nuo pat pradžių – buvusi bendruomenės pirmininkė
paprašė vesti tuomet dar veikusio medicinos punkto elektros apskaitą. Paskui nutiko taip, kad naująja pirmininke buvau išrinkta aš. Tad vadovauju bendruomenei jau 10 metų“, – veiklos pradžią prisimena Asta.
O ji, anot pirmininkės, nebuvo lengva, kaip nėra paprasta ir dabar, juo labiau, pasak Astos, jog kuo toliau, tuo viskas darosi sudėtingiau, kiekvienas projektas tampa iššūkiu nuo jo pateikimo iki įgyvendinimo bei atskaitomybės.
„Mūsų bendruomenei priklauso Grimzdų, Lembo, Paragaudžio kaimai. Pradžioje bendruomenė vienijo apie 500 žmonių, dabar – apie 400, daugiausia vyresnio amžiaus. Jaunimas prisijungti nelabai nori, jų kiti interesai bei galimybės, jiems galbūt neįdomu. Gyvenan-
čius toliau į renginius, šventes, edukacijas stengiamės atvežti, deriname, kad laikas būtų kuo patogesnis daugumai, kad žmonės galėtų atitrūkti nuo kasdienybės, pabūti būryje, pabendrauti. Nors susiduriu ir su abejingumu, neretai žmonės dar abejoja bendruomenės nauda.
Pastebiu, jog žmonės po koronaviruso tapo atsiriboję – baiminasi susirgti. Tačiau dažniausiai vis tik pavyksta įkalbėti dalyvauti, o tada lieka patenkinti, dėkoja. Bendruomenė yra žmonių namai, čia jie yra svarbiausi, jų interesai, poreikiai. O žmonės yra šaunūs – suėję būrin ir dainą neraginami užtraukia. Džiaugiuosi jau garbaus amžiaus aktyviomis gaspadinėmis, kurios dar naminio alaus, kitokių skanumynų, reikalui esant, pagamina. Esu dėkinga visiems, kurie pagelbsti, pavėžina, kai tai būtina. Štai bendruomenės nariui Juozui Kiškūnui įteikėme apdovanojimą už tai, kad jis savo devynviečiu automobiliu nuveža žmones į Šiluvą, į Kalvariją“, – sako A. Norbutienė.
Svarbiausias dėmesys – žmogui
Tačiau apskritai, anot bendruomenės vadovės, žmonės tampa vangesni.
„Kaimai pamažu sensta, tuštėja – kas beliks po kokių penkerių metų... Todėl labai smagu, kad „Saulietekiui“ dar pavyksta išlaikyti mėgėjų teatrą „Paplepys“, kuris, galima sakyti, yra mūsų bendruomenės varikliukas ir yra vienintelis toks rajone. Bet kai nuvažiuojame gastrolių į kitas bendruomenes – buvome Stalgėnuose (Plungės r.), su kuriais bendradarbiaujame, mūsų 10 žmonių kolektyvo pasirodymo pažiūrėti atėjo gal penkiolika... Vadinasi, ir kituose rajonuose žmonių aktyvumas yra žemas.
O renginį suorganizuoti nelengva – viskas remiasi į pinigus, kaip ir apskritai bendruomenės veikla. Reikia viską gerai apgalvoti. Man nekyla ranka pinigus atiduoti „brangiai“ atlikėjų grupei – kur kas naudingiau už tas lėšas suorganizuoti pažintinę išvyką. Prisimenu pirmąją ekskursiją į Delfinariumą – ne vienas žiūrėdamas delfinų pasirodymą verkė. Reikia įsivaizduoti, kokios emocijos žmogų užplūsta. Vien dėl to jauti, kad padarei naudingą darbą“, – džiaugiasi ir geromis veiklos akimirkomis Asta.
Projektų rašymas – nemažas iššūkis
Bendruomenių veiklai, pasak A. Norbutienės, bene pagrindinę įtaką daro dalyvavimas projektuose – jų lėšomis tvarkomos patalpos, aplinka, organizuojami renginiai bei kt.
„Pernai, kad paminėtume bendruomenės 15 metų sukaktį, dalyvaudami projekte įsigijome sceną. Reikėjo surinkti 110 parašų, mums pavyko 150 – manau, mūsų bendruomenei tai neblogas skaičius. Nuolatos dalyvauju seminaruose, tik gaila, kad tepavyksta pritraukti labai mažai žmonių: štai iš būtinų dalyvauti penkių prikalbinau tik du. Suprantu, žmonės turi darbus, yra užsiėmę. Man paprasčiau – keliuosi penktą ryto, apeiname su vyru ūkį, ir žinau, kad iki vakarinės ruošos turiu šiek tiek laiko. Taip sakant, derinuosi pati su savimi, su šeima. Vyras mane supranta, pats vaidina mūsų teatre, dalyvauja bendruomenės gyvenime.
Vis sunkiau rašyti projektus, daugėja beprasmio popierizmo atsiskaitant. Pateisinama, kai didelės bendruomenės turi verslus – tuomet ir reikalavimai gali būti giežtesni. Todėl, manau, reikėtų atskirti, supaprastinti dokumentų pateikimą, atsiskaitymą. Sąskaita už įgytas prekes, atliktus darbus, aišku, būtina, bet dabar – daugybė formų: kokie projekto tikslai, uždaviniai, ką tai duos bendruomenei. Paskui, viešinant projektą, vėl: kokią naudą davė... Tas pats per tą patį, tik kitais žodžiais... Todėl kaip ir pateisinu tuos, kurie vangiai dalyvauja projektuose – tai atima daugybę laiko, kainuoja nervų, sveikatos, ir ne visi tai atlaiko.
Beje, pateikus projektą nėra garantijos, kad finansavimas bus skirtas. Vadinasi, pastangos lieka bevaisės. Be to, ne viską gali suprasti, o mūsų savivaldybėje nėra specialisto, kuris dirbtų su projektais, ir galėtumei kreiptis pagalbos. Todėl nuoširdus ačiū tiems pagalbininkams, kurie man padėjo ir padeda. Ypač sudėtingi Žemės ūkio ministerijos projektai, tai dabar rengia nuotolinį seminarą – gal pradėjo suvokti, jog reikia suteikti daugiau informacijos“, – apie nelengvą bendruomenių vadovų darbą kalba Asta.
Ji taip pat pastebi, jog projektai apima mažai sričių – tai bendruomenės namai, aplinka, renginiai.
„O gal reikėtų projektų žmonių švietimui, sveikatinimui, ieškoti įvairesnių veiklų, kad būtų naudinga. Mūsų bendruomenės pastatas – buvusi Grimzdų mokykla – projektų lėšomis renovuota, sutvarkytas šildymas. Dabar reikėtų atnaujinti vidų. Teikiant projektus, būtina gauti savivaldybės sutikimą, jog skirs pinigų iš rajono biudžeto, nurodyti, kokia suma prisidės pati bendruomenė. Bet iš kur bendruomenei gauti pinigų? O koks „kosmosas“ yra viešieji pirkimai, kai viską privalai padaryti sekundžių tikslumu. Ir buhalterį apskaitai reikia samdyti. Laimė, man gelbsti sesuo“, – sudėtingą veiklos kasdienybę atskleidžia Asta.
Negali nusisukti nuo savo žmonių
Tačiau ji nenuleidžia rankų: sako, pavargstu, pailsiu porą dienų, ir vėl rūpi eiti, dirbti, organizuoti...
„Per tiek metų pripratau prie tos veiklos ir negaliu nusėdėti be darbo. Norisi, kad žmonės pajustų, jog yra svarbūs, reikalingi. Štai karantino metu, kai visiškai niekas negalėjo vykti, už šventei skirtas lėšas suruošėme dovanėles senoliams. Koks buvo džiaugsmas, kad juos prisiminė, aplankė. Ir už renginius žmonės dėkoja, yra bendruomeniečių, kurie pasveikina su visomis šventėmis, gimtadieniu. Tai be galo malonu.
Vis pamąstau, kad ši kadencija turbūt man paskutinė (kadencija – 4 m.). Bendruomenės vairą perimti turėtų jaunesnis, veiklesnis žmogus, o ir reikia leisti pasireikšti kitiems. Be to, noriu skirti daugiau laiko šeimai. Dar turiu mamą, kuri gyvena Kvėdarnoje. Vis sakau jai: na, gerai, bene turėsiu laisvesnę minutę, užlėksiu. Bet kaip taisyklė, tuo metu prisieina lėkti kažkur kitur... Dar dainuoju ansamblyje „Allegro“, reikia ir repeticijose, ir koncertuose dalyvauti, giedu bažnyčios chore.
Dukra ir sūnus jau suaugę, baigę mokslus. Sūnus yra jaunasis ūkininkas, nors mūsų šeimos ūkis bendras. Jame – apie šimtas „galvų“, iš jų – apie 60 melžiamų karvių. Samdomų darbuotojų neturime, tad rytą vakarą mudu su vyru po tris valandas praleidžiame prie gyvulių. Taigi suskaičiuota kiekviena minutė: kada išvažiuoji, kada grįši, kiek tiksliai turi laiko. O jei koks nenumatytas atvejis, tarkime, karvė veršiuojasi, tai nebežinai, kaip persiplėšti...
Bet man smagu padėti žmonėms – ateina su įvairiais prašymais, nes žino, kad jie ne vieni, juos išklausys, pagelbės. Tokia ir yra bendruomenių veiklos prasmė“, – įsitikinusi „Saulietekio“ pirmininkė A. Norbutienė.
Eugenija BUDRIENĖ
Nuotr. iš pašnekovės albumo