Praeities atmintys šiandien

Prigimtinis kaimo žmonių bendravimas – didžiulė ir nuolatinė dvasinė įkrova, kai iš senolių rankų vai­kaičiams buvo perduodamas grožio supratimas, pa­pročių įvairovė, tautosakos savitumas, šeimų darna ir įgimtas etinis gėris. Tiktai Lietuvos kaimas išsau­gojo tarmes ir šnektas, dainavimo bei muzikavimo po­mėgį, darbų įpročius. Tėvai saugojo vaikus nuo melo, iš mažystės pratino prie žemės darbų, o kaimo daraktoriai carizmo priespaudos ir spaudos drau­dimo metais slapčiomis mokė vaikus rašto, skai­čiavimo, amatų pradmenų. Daž­nai kalvio sūnus ar audėjos dukra pasekdavo tėvų pė­domis, smuikininkas įsprausdavo anūkėliams į rankas smuiką, kad plačiau skleistųsi ir ryškėtų įgimti gabumai, tampantys viso gyvenimo prasme, specia­lybe bei laisvalaikio įprasminimu. Kaimas gebėjo dirb­ti, kurti ir džiaugtis. Senojo kaimo patriarchalinės paliktys – tai kalbos vaizdinijos, šeimų papročiai, dai­nin­gumo tradicijos. Svarbiausia – sava gyvensena ir savita jausena. 

Kai sykį apie 1967 metus su dailininku ir fotografu Rimantu Dichavičiumi neskubomis pravažiavome Bal­sių–Upy­nos vieš­keliu, stebėjomės diev­dirbių menininkų estetiniais pajautimais. To­je pakelėje dar buvo pil­na ornamentuo­tų kryžių, koplytėlių, sto­gastulpių. R. Di­chavičius visa tai rū­pes­tingai fotografavo, eskizavo blokno­te šių sakralinių objektų formų įmant­rumus, paslaptingą išorinę skulptūrėlių raišką. Iki šiol menasi jo žodžiai, kurie sąmonėn įsirėžė kaip giesmė ar malda: „Tai mūsų tautos dvasios poema, kultūros palikimo stebuklai, pirmykštės kultūros reliktai, medžio drožybos prakalbos, dvasios taurumo ir tva­­rumo kūriniai, sąžinės balsas“. 

Ne kartą keliavau šiuo baltuoju vieškeliu ir visąlaik žavėjausi kaimo meni­ninkų talentu, jų gūsingais jausenos pro­veržiais, supratingumu, meninės kalbos išraiškingumu. Tai neužmirštama, nes tai bu­vo pirmieji liaudies meno apmąstymai. Tai prigimtinis ir pirmapradis balsas, dieviškasis dvasios šauksmas, grožio pajautimas, viltingas noras kalbėti paprastai, visiems suprantama gentine šnekta.

Pažintinė praeities kaimo kultūra – tai rasti savyje naujų kūrybinių jėgų, kalbėti nūdieniškai, prieš akis regint didžiąją praeities laikų tos kultūros panoramą. Sunku bū-

­tų dabar dar ką nors be­pri­durti prie minėtų pa­­ste­bėjimų.

Laikas iš žmogaus atminties sugeba daug ką ištrinti, nes dvasios saugyklose pasilieka tik pirmieji būties potyriai, tarsi vaikystėje išmokti katekizmo poteriai, tarsi są­monėn giliai įspausti patriar­chalinio kaimo įrėžiai, šiandien vis suspindintys naujomis spalvomis ir garsais. Štai teko lanky­tis pas talentingąjį Kiau­kų kaimo dievdirbį Jeronimą Ja­sudą, daugelio skulptū­rų autorių, mo­kėjusį suval­dy­ti klevo ir liepos me­dį, akmens sunkį, savotiškas betono išliejas. Visa tai buvo sudėta į apylinkės sak­ra­linės dailės paminklus. Pa­ma­tinė kai­miečio dailininko prigimtis pra­bilo beveik profesionaliąja kūry­ba, įamžinusia kaimo valstiečio dvasinę kalbą.

Tais pačiais metais (apie 1968 m.) į magnetinę juostelę įrašiau didoką pluoštą šilališkės dainininkės B. Jan­kaus­kienės dainų. Ji dainavo nepapras­tai subtiliai, netgi pakylėtai, tarytum kalbėtųsi su savo jaunystės dienomis, kuomet kaimas dar buvo pilnas papro­čių paprastumo, kasdienės išminties gaivumo, pavasario, vasaros ir rudens darbų tvarumo. Iš­šif­ravęs tekstus iš tos juostelės, visa tai dovanojau Li­te­ratūros ir tautosakos instituto folklo­ris­tėms, kaupiančioms didįjį lietuvių tau­tos dainyno archy­vą. Juk buvo dainuojama nuo seniau­sių laikų, nuo pirmųjų pagonybės žingsnių iki pat šių dienų. Tautosakoje išsisaugojo kasdie­ninės buities ir būties reiškiniai, esminiai gyvensenos ir jausenos bruožai. Tarpusavio bendravimas buvo kilniausias senolių palikimas, atminties pragiedruliai, asmeninės grožio bei gėrio, tikėjimo ir meilės išraiškos. Vaikai ilgai laikėsi senolių rankų, kurios perdavė ne tiktai kūno šilumą, bet ir svarbiausias dvasios pajautas.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius

(Bus daugiau)