Praeities atmintys šiandien

(Pabaiga. Pradžia Nr. 15)

Kur bevaikščiosi po dūnininkų žemę, kokiais keliais ir keleliais benueisi, visur iš ryškių gamtovaizdžių iškyla piliakal­niai su švelniu paviršiaus siluetu, su klevų, blindžių ar uosių kupsteliais. Juos visus nupėdavo smalsusis Vladas Statkevičius, uolusis Karšuvos žemės praeities žinovas. Jo pėdomis netrukus pasekė upyniškis kraštotyrininkas Kle­mensas Lovčikas, plačiau domėjęsis kaimo būtimi, bei An­tanas Brazauskas, iš visų pa­kam­pių tempęs medžio drožinius, spaudos leidinius. Jis viską gabeno į gimtojo Antšunijos kaimo tėvų sodybą, tikrą muziejinį paruoštuką rytdienos studi­joms bei etnografiniams ap­ra­šymams. 

Nuo šios trijulės mažai kuo atsiliko mokytojai V. Pet­kevi­čius, B. Garalevičienė, M. ir Z. Dargevičiai, J. Vė­lavi­čie­nė, K. Šet­kus, O. Gečienė, I. Ma­s­­tei­kienė, A. Katauskas, R. Žul­kutė. Tai žmonės, gerai pažinę žemaičių prigimtinius papročius, gyvenimo būdą, dar išsilaikiusius iki XX a. vidurio. Tik sovietų okupacijai įsiveržus į mūsų tautos gyvenimą, visa tai gerokai apniuko, buvo sumaitota ir sugriauta.

O juk žemaitis garbino medį ir akmenį, sodybas nuo šiaurės vėjų puošė sodais ir eglių sodinukais. Kone kiekvienas kaimas turėjo savo medžio drožėją-dailidę, dievdirbį, ku­rių kop­lytėlių ir koplytstulpių įvairovė bei unikalus savitumas skleidė šventąją dvasios aurą ir pasididžiavimą savo kūriniais. Užėję į Didkiemio, Pa­jūrio, Varsėdžių, Kvė­dar­nos, Požerės bažnyčias, iki šiolei išvysime tapytines drobes, kurių sakraliniai atvaizdai taip priminė tėvų, giminių, kaimynų veidus – liūd­no­kus, susimąsčiusius, laiko raukšlėmis nusėtus. Tai didžioji meno mėgėjų kūrybos viršūnė, suradusi savo vietą muziejuose, asmeninėse kolekcijose, meno rinkiniuose.

Jeigu Balsių–Upynos vieškelis dar iki šiol tebesaugo mažąją sakralinę architektūrą, tai Ši­lalės–Kvėdarnos–Pajū­ra­lio pakelės buvo šluote nušluotos sovietinių partokratų, ateizmo „pranašų“, bedvasių ideologų rankomis. Pokariu čia buvo ur­mu deginami ornamentuoti kryžiai su dievukais, taip buvo sužalotas ir išniekintas kraštovaizdis bei unikaliausias donininkų dvasios kultūros paveldas.

Kiekvienas žemaičių kaimas – tai uždaras bendruomenės gy­venimas su jausenos subtilybėmis bei dvasios ypa­tumais. Čia žymių žmonių gimtinės (Lembas, Vytogala, Ku­siai, Lau­­ku­va, Pajūris), čia savitas šeimų papro­tynas, ving­­rios upės ir neklaidūs vieškeliai. Kaimas labai daug dirbo ir suformavo savo darbų bei švenčių kalendorių. Čia skamba tarmės žodis, minties skaid­ra. Koks kaimų pavadinimų grožis: So­da­lė, Drobūkščiai, Kū­­ty­mai, Dir­kintai, Jucaičiai, Mi­šu­čiai, Pa­­zim­kal­nis. O kokias dai­nų py­nes išving­ruoja tų kaimų sodiečiai, menantys partizanų ko­vas, tremtis, žudynes, jaunystės svajas.

Šilalės miesto pakraštyje gyveno tvar­kinga Petro ir Marijos Brinkių šeima. Aš ir žurnalistas Romas Masteika nuomojomės pas juos butą jaukiuose ant­ro aukšto kambarėliuse. Po vakarienės šeimininkas dažnai pasakodavo apie savo vaikystę bei jaunystę sename žemaičių kaime. Taip atsivėrė ne viena jo gyvenimo paslaptis: kaip pramogauta, kokių būta švenčių bei apeigų, kaip auginti rugiai ir kepta naminė duona ant kopūstlapių bei ajerų. Taip praeitis sugrįždavo į dabartį.

Gyvenimas Šilalėje tekėjo įprastu rit­mu, didėjo knygų spinta, plėtėsi meninis akiratis, laisvalaikis įstrigdavo meno saviveikloje, kraštotyriniuose dar­buose, kelionėse po rajoną, Že­maitiją bei Europą. O laik­raštis „Artojas“ visada buvo (ir tebėra) itin nuoširdus kultūros bičiulis, kaimo atminčių saugotojas. Laikas neištrynė turiningiausių praeities puslapių.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius