Iš pelenų daug kartų kilusi Upyna – lietuvybės lopšys

Rajono pakraštyje prisiglaudusi Upyna ateinančiais metais švęs 470-ąjį gimtadienį. Šalimais esantys Varsėdžiai minės 500-ąsias pirmo­jo pami­nėjimo istoriniuose šaltiniuose metines, o Vytogala, lakūno di­džia­vyrio Stasio Girėno gimtinė, šiemet renginių ciklą skiria ypatingam įvykiui – skrydžio per Atlantą 90-mečiui. Svarbių istorinių progų yra ir daugiau, o upyniškiai savo istoriją žino ir ypatingai gerbia: šio krašto gyventojų požiūrį į savo valstybę bei jos kultūrą lėmė per šimtmečius susiformavusios tradicijos.    

Ieško vilties ženklų

Upynos kaimu tikrai nepavadinsi – kaip bežiūrėtumei, tai miestelis ir netgi su priemiesčiu, kaip juokauja patys upyniškiai – taip vadinami greta esantys Galvyčiai ir Petkalnis. Kita vertus, „miestas su priemiesčiu“ teturi 350 gyventojų – tiek pat, kiek trys vienas šalia kito esantys Obelyno kaimai. O ir visa Upynos seniūnija nėra didelė: šių metų pradžioje gyvenamąją vietą čia buvo deklaravę mažiau kaip 1500 žmonių. Demografijos problemos pastaraisiais dešimtmečiais skaudžiai kirto Upynai. Sumažėjus gyventojų skaičiui, prieš ket­verius metus mokykla buvo sujungta su Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija. Bet ir tai, kad ugdymo įstaiga tapo kitos mokyklos skyriumi, ne pati didžiausia problema. Daug blogiau, jog visi mokiniai, išskyrus pradinukus, išvažiavo mokytis į miestą, o erdviame mokyklos pastate dabar skamba tik mažųjų juokas. 

Nuskurdino Upyną ir valstybės politika, paskutinį atėmusi paštą – seniūnijoje susirinkę aktyviausi žmonės piktinosi, kad iš Šilalės atsiųsta mobili laiškininkė vietinių nepažįsta, o ir kaip pažins, jei net neturi kada „laba diena“ pasakyti – kūlversčiais ritasi iš vienos trobos į kitą. Ko nors neradusi, palieka pranešimo lapelį, tad ne vienam jau teko laiško ar siuntos važiuoti į Šilalę. Žmonėms pikta, kad Lietuvos pašto valdžia daug nesąmonių pridarė: vietinė paštininkė, kuri visus gyventojus pažįsta, žino, kur kuriam siuntinuką palikti, išsiųsta aptarnauti miestiečių. 

„Blogiausia, jog valstybė neturi strateginės vizijos, dėl to žmonės nemato perspektyvos – nusiima rožinius tikėjimo ateitimi akinius ir tyliai traukiasi ten, kur gyvenimas nėra toks sunkus ir permainingas. Ūkininkai priversti streikuoti, bet kai nieko nepasieks, parduos karves ir išvyks. Jau šnekama, jog net Mišios Girdiškės bažnyčioje vyks tik kas antrą sekmadienį, nes žmonės nesusirenka“, – sako iš Gaidėnų kaimo kilęs Vytautas Bambalas.

Upynoje nuo 1998-ųjų gyvenantis Leo­nydas Raudonius, atsargos kari­nin­kas, daug matęs pasaulio, svarsto, kad dėl didžiulės migracijos kaltas ir žmonių mentalitetas. Tarnaudamas Lie­tu­vos kariuomenėje, upyniškis priprato kasmet kelti kvalifikaciją, žino, jog, norint siekti aukštesnio laipsnio, reikia mokytis. Bet grįžęs į Šilalę pamatė, kad išsilavinę, savo nuomonę turintys mokytojai kažkodėl niekam nereikalingi, nustumti į šoną. Pasak Leonydo, išginta iš Lietuvos pusė milijono darbingų žmonių, kurie mokėtų mokesčius, o jei reikėtų – eitų ginti savo krašto.

Upynos seniūno Kęstučio Ačo nuomone, ne viskas yra blogai. Pernai seniūnijoje gimė vienuolika vaikų. Nedaug, bet po kelių metų jie ateis į darželį, paskui Upyna turės visą klasę pirmokų. Tai, seniūno nuomone, vilties ženklas. O gerai ar blogai vertini gyvenimą, pasak K. Ačo, priklauso nuo to, kokiomis akimis į jį žiūri.  

Tautinio atgimimo lopšys 

Dejuoti šio krašto žmonės nepratę. Ir jei kurio paklaustume, kuo garsė­ja Upy­na, daugelis pasiūlytų apsilankyti prieš pusšimtį metų upyniškio šviesuolio Klemenso Lovčiko įkurtame Liau­dies amatų muziejuje. Čia jau treti metai lankytojams svetingai duris atveria muziejininkė Regina Mickuvienė, gimusi ir užaugusi šioje seniūnijoje, keturis dešimtmečius dirbusi istorijos mokytoja Upynoje, užtat apie Upyną ir jos žmones žinanti beveik viską. 

Tad kuo išskirtinė Upynos istorija? Ogi tuo, kad miestelyje, kuris istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminė­tas 1554 m., žmonių gyventa nuo žilos senovės – archeologai yra radę X–XI a. senkapių. Dar senesnis gali būti Gai­dė­nų kaimas, kronikose minimas XIV a. ket­virtajame dešimtmetyje, o netoli esantis alkakalnis išlikęs nuo pago­ny­bės laikų. Nuo seno pasakojama, kad, javapjūtei pasibaigus, šioje vietoje žmonės susirinkdavo pagonių dievams aukoti gaidį.

Upyna klestėti pradėjo karaliui Vla­dis­lovui Vazai 1633 m. suteikus privile­giją rengti trečiadienio turgus ir du prekymečius. Bet vėliau miesteliui ne kartą teko kilti kone iš pelenų: 1711 m., praėjus marui, badmečiui ir karui su švedais, gyventojų praktiškai nebebuvo likę. Degė Upyna ir per Antrąjį pasaulinį karą, dėl to dabartiniai gyventojai dažnai skaudžiai juokauja, jog visi jie yra „svetimšaliai”. 

Ne iš karto susiformavo ir miestelio centras. Sakoma, kad jis galėjo būti už kelių kilometrų nuo dabartinės Upynos, Gudirvių kaimelyje, kur nuo amžių guli Gudirvių akmuo. 1970 m. kolūkis norėjo šį archeologijos paminklą nutempti, bet nepavyko. Kur jis yra, net upyniškiai ne visi žino, todėl bendruomenė planuoja šį pavasarį prie akmens sutvarkyti aplinką, įrengti nuorodą. 

Garsios šio krašto kraštotyrinin­kės Marijonos Čilvinaitės užrašy­ti liudi­ji­mai rodo, jog dabartinis miestelio cent­ras susiforma­vo XIX a. pabaigoje, o XX a. pradžio­je Upyna pradėjo plėstis. Mu­­­zie­ji­ninkė R. Mickuvienė tikina, kad Upy­na nuo seniausių laikų yra švie­suolių kraštas. Dungerių dva­ro savininkai buvo fundatoriai, aukoję pastatytai Varsėdžių Šv. Roko bažnyčiai. Dva­­rininkas Bur­nei­ka rėmė 1863 m. sukilimo daly­vius, dėl to buvo ištremtas į Sibirą. Gim­tajame dvare likusios Bur­­­nei­kų dukros prijautė lietuvių tau­tiniam atgimimui, todėl čia lankėsi Mai­ronis, Šatrijos Ragana, Adomas Jakš­tas ir kiti XIX a. pabaigos šviesuoliai. Po 1863 m. sukilimo Rusijos caro administracija pasirūpino užgniaužti lietuvybę: šiuose kraštuose koloniza­vo apie 50 rusų – taip susikūrė Rusų Obe­lynas. Obelyniškiai dar gerai mena Kle­mentovų, Kiseliovų, Charunovų bei kitas pavardes. Tačiau caro valdžios užmačios buvo pasmerktos iš pradžių: atkeltieji buvo nagingi žmonės, ėmėsi kriaučių, šiaučių amato, išmoko lietuviškai, priėmė katalikybę ir gerai sugyvendavo su visais vietiniais. 

„Jokio tautinio susipriešinimo nebūdavo – draugiški, paprasti žmonės, palaikydavo lietuvybę net ir sovietiniais laikais. Komunistai daug labiau pakenkė, visus varydami į Obelyną, kad būtume toliau nuo Varsėdžių bažnyčios. Sovietmečiu Varsėdžiai daug prarado – tuo metu turėjo ir savo paštą, siuvyklą, parduotuvę, mokyklą, kurioje vienu metu mokėsi net 200 mokinių. Praktiškai nieko nebeliko, tik bažnyčia ir senieji klevai. Bet jie saugo ypatingą Varsėdžių aurą – net pirmą kartą atvažiavęs žmogus ją pajaučia. O kokie Žolinės, Šv. Roko atlaidai! Vienintelė Varsėdžių Šv. Roko bažnyčia išsaugojo senąją atlaidų tradiciją – ir dabar per juos giminės iš toliausiai suvažiuoja, niekur kitur tiek žmonių nesusirenka“, – pasakoja V. Bambalas.  

Vytogala garsėja transatlantinio lakūno S. Girėno gimtąja sodyba, kurios pažiūrėti žmonės plūsta iš visos šalies. Tačiau vietiniams taip pat svarbu, jog 1911 m. čia mokytojavo žurnalistas, rašytojas ir keliautojas Matas Šalčius, nuvažiavęs į Peterburgą ir pasakęs kalbą visos Rusijos mokytojų suvažiavime, kurioje akcentavo, kad privaloma vaikus mokyti gimtąja kalba. Caro admi­nistracija jam uždraudė dirbti mokytoju ir ištrėmė iš Lietuvos. 

1911 m. mokykla buvo atidaryta ir Upynoje. Iš pradžių vaikai buvo mokomi rusų kalba, bet po metų pereita prie gimtosios kalbos. Upyniškius mokė An­­tanas Šlapikas – taip pat išskirtinis žmogus, nes tuo pat metu užsiėmė dar ir gydymo praktika. Liaudies amatų muziejuje išsaugotos žnyplės, kuriomis jis upyniškiams traukdavo dantis. 

Miestelio širdis – mokykla

Nors Upynos mokykloje dabar šeimininkauja tik pradinukai ir ikimokyklinukai, apie ją miestelyje vis dar pasakojamos legendos. Seniausia upyniške save vadinanti mokytoja Rasa Umantaitė-Petrikienė yra vyresnės kartos, smetoniniais Upynoje tebevadinamų mokytojų Onutės ir Kleopo Umantų dukra. Jos tėvai į Upyną vienas paskui kitą atvyko šeštojo dešimtmečio pabaigoje.

„Atsimenu ir M. Čilvinaitę, ir visus mokytojus, atsimenu, kaip Upyna keitėsi, prasidėjus Sąjūdžiui – mano tėvukas buvo pirmasis, kuris padėjo TSKP bilietą, tebejaučiu širdyje tą ypatingą dvasią, kuria tuomet gyvenome. Gal dėl to, kad tai buvo mano vaikystė ir jaunystė. Ir dabar viskas, kas vyksta, ką darome savo kraštui su meile ir iš širdies, viskas yra gerai, svarbiausia stengtis, sutarti, draugauti“, – tikina Rasa. 

Jos tėvas buvo gimęs vasario 16-ąją, todėl mokytojai negalėdavo net pasveikinti jo su gimimo diena. Bet patriotinės nuotaikos šioje mokykloje niekam nebuvo paslaptis – etnografinis ansamb­lis „Kukutis“ buvo garsus visoje Lie­tu­voje, o upyniškių dainos skambėjo net televizijos laidose. 

Praėjusio amžiaus aštuntame dešimt­metyje Upynos mokykloje buvo visos paralelinės klasės, nuo pradinių iki vienuoliktos. Vaikus mokė mokytojų O. ir

K. Umantų, Valerijos ir Algirdo Bar­gai­lų, Stasės ir Motiejaus Martišių, Da­nutės ir Juozo Kvietkų šeimos, Morta Mil­man­tienė ir jos dukra Dalia, ypatingą tautinę šviesą skleidė lietuvių kalbos mokytoja Vaidilutė Jončaitė-Lovčikienė bei technologijų mokytojas K. Lovčikas.

„Tai buvo Smetonos laikų karta – išsilavinę, kultūringi, šviesūs žmonės. Upy­nos mokykla visuomet pirmaudavo rajone, ją kritikuodavo tik dėl „prasto mokinių ateistinio auklėjimo“ – daug vaikų atsisakydavo būti komjaunuoliais, lankydavo bažnyčią. Toks įspūdis apie Upynos mokyklą man liko visam gyvenimui“, – neslepia R. Mickuvienė. 

Praėjusį rudenį muziejininkė R. Mic­­kuvienė kartu su buvusia mokyk­los direktoriaus pavaduotoja Brone Kas­putiene gavo galimybę pasklaidyti mokytojų S. ir M. Martišių archyvą. Jos rado visą pluoštą rašytojo Kazio Sajos laiškų, rašytų mokytojui M. Martišiui, kuriuose aptariami Sąjūdžio, gydytojos tremtinės Dalios Grinkevičiūtės knygos leidybos reikalai. Tai akivaizdžiai patvirtina, jog M. Martišius buvo tikras lietuvybės puoselėtojas.

Trispalvė ąžuolo šakose

Kiek Upynos apylinkėse įdomių vietų, sunku suskaičiuoti, tik daugelį jų dar reikėtų sutvarkyti, pritaikyti turistų lankymui. Obelyniškė Giedra Pet­ri­kienė, kurios tėvas, garsus šių apylinkių medžio meistras, kryždirbys An­tanas Rabiza nugyveno šimtą metų be kelių dienų, prisimena jo pasakojimus apie senąjį Obelyno dvarą, kuriam priklausė šešiolika kaimų ir net už miško esantys Vaitimėnai. Po 1863 m. sukilimo dvaras pradėjo nykti, iš jo susiformavo trys kaimai. Giedros tėvo šeima gyveno prie pat dvaro, tad jis vis prisimindavo, kaip, mažas būdamas, ponams atidarinėjo dvaro vartus. Vis rodydavo dvarprūdį, sakydavo, kad jame yra daug retos augmenijos ir gyvūnijos.

Dvi poezijos knygas išleidusi ūkinin­kė Dalia Petkevičienė gali vadintis tik­ra dvarininke – jai priklauso Donylų dvaras. Jo savininkai buvo ištremti į Sibirą, liko tik jų priglaustas Donylienės sūnėnas, kuris ir padovanojo D. Pet­ke­vičienei jam paliktą turtą. Dalia pasakoja, kad Donylų sūnus maždaug prieš 13 metų buvo atvykęs į gimtinę, apsidžiaugė radęs gyvą buvusią savo auk­lę. Didžiulis medinis senovinis pastatas reikalauja didelių investicijų, todėl šeima tebesvarsto, ką su juo daryti. Kol kas vienintelis džiuginantis dalykas – bijūnų alėja, vasaros pradžioje pasipuošianti žiedais ir skleidžianti malonų kvapą. 

Žakaimė, kur gyvena Dalios šeima, vienas įdomesnių, nors ir mažai žinomų Upynos seniūnijos kaimų. Jame auga ąžuolas, skiriantis „užsienį nuo Lie­tu­vos“ – Šilalės ir Tauragės savivaldy­bes. Auga jis buvusiose, visų seniai pamirštose, aštuntajame dešimtmetyje panaikintose kareivinėse, kurių griuvėsiai sudomintų ne vieną smalsuolį, o Va­sa­rio 16-ąją ant šio ąžuolo šakos plevėsuoja Trispalvė.

Dar Žakaimėje yra kalnas, nuo kurio matosi Stulgių bažnyčios bokštai, kone ranka, atrodo, pasiekiama Girdiškės bažnyčia, o per žiūronus netgi matyti Kryžkalnis ar Skaudvilės mokyklos pastatai.

Ir tokių unikalių vietų seniūnijoje daug – muziejininkė R. Mickuvienė net sudarė turistinį maršrutą, lydi ekskursijas. Pradeda Vytogaloje, suka per Obe­lyną, sustoja pasižvalgyti nuo Svyst­­kalnio, tada jau pasiekiama Upy­na, o ke­lionė baigiasi Girdiškėje. Mu­zie­ji­nin­kė neslepia, jog su baltu pavydu žvelgia į Pagramantį, jau gavusį finansavimą apžvalgos bokštui statyti. Jos įsitikinimu, kitas bokštas turėtų atsirasti ant Svystkalnio. Nuo 163 metrų virš jūros lygio iškilusio kalno, ne taip labai nusileidžiančio Medvėgaliui, visos apylinkės – kaip ant delno. Būtų teleskopas – nieko nereikštų pasidairyti net į Tilžės bažnyčių bokštus.

Bet Upynos bendruomenė turi ir daugiau užduočių seniūnui: dar šiemet norima ant Upynos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pritvirtinti lentelę, skelbiančią, kad joje buvo pakrikštytas lakūnas S. Girėnas. Pavyzdys jau yra – Šilalės bažnyčioje pažymėta, jog čia meldėsi Laurynas Ivinskis. 

„Kai tiek idėjų, seniūnui lengva dirbti. Upyna gražėja, mūsų žmonės tuo džiaugiasi“, – tikina K. Ačas. 

Didžiausia vertybė – žmonės

Nors bėdų nestinga, upyniškiai tvirtina, jog gyvena gerai. Dauguma gyven­tojų verčiasi iš žemės ūkio – turi pieno ūkius, augina mėsinius galvijus. Bendruomenes džiugina, kad jauni žmo­nės nebijo darbo, mato ateitį kaime. 

„Mūsų ūkininkai jau toli pažengę, rusiškais traktoriais nevažinėja, jų sodybos sutvarkytos, vienkiemiai neregėto gražumo – sunku net suprasti, kaip viską spėja“, – stebisi R. Mickuvienė. 

Labiausiai džiugina upyniškius pradedančios rastis verslo užuomazgos. Iš Lazdijų į šį kraštą atvykęs „meilės emigrantas“ Ernestas Rinkevičius įsirengė dirbtuves, teikia žemės ūkio technikos remonto paslaugas, kuriomis naudojasi ne tik Šilalės, bet ir aplinkinių rajonų ūkininkai. Jo žmona Jus­tina siuvinėja lino gaminius, gamina suvenyrines lėles – iš Dionizo Poškos Baublių muziejaus lininės „lietuvaitės“ jau pasklido po visą Europą. Jos mama Džiuljeta Kareivienė iš prigimties meniškos sie­los žmogus, didžiuojasi šis kraštas ir audėja Nastazija Sungailiene iš Vy­to­galos, mokytoja V. Jončaite, rišančia nuostabiausius šiaudų sodus, mezgančia nepakartojamais tradicinio taikomojo meno kūriniais laikomas riešines, Laima Liekiene, siuvinėjančia kryželiu, Rima Jonušaite, dekoruojančia gėlėmis švenčių vietas ir kt. Savo miestelio upyniškiai neįsivaizduoja ir be Renatos Gužauskienės – daini­nin­kės, poetės, kompozitorės, kurios dainos skamba ne tik visuose renginiuose, bet ir užsakomos televizijos „Pageidavimų koncertuose“.

„Renatos bei kitų kultūros darbuotojų dėka Upynoje auga puiki jaunimo karta – mūsų vaikai nuo mažens vaidina spektakliuose, dalyvauja renginiuose, eina su Renata į žygius. Buvo labai gražu, kai Upynoje organizavome „protmūšį“ Sausio 13-ajai paminėti. Registravau savo komandą ir pasiūliau dalyvauti vaikams – patys surinko komandą, pasipuošė, atsinešė atributikos“, – džiaugiasi Upynos bend­ruomenės pirmininkė Lina Bajori­nie­nė.  

Jei reikėtų rinkti patriotiškiausią Upy­nos apylinkių kaimą, daugiausiai balų tikriausiai gautų Paežeris. Nors neturi nei bendruomenės, nei seniūnaičio, tačiau vos ko nors prireikia, viskas padaryta. Prie paminklo žuvusiam Sausio 13-osios gynėjui Vytautui Vaitkui patys pastatė stovus, iškėlė vėliavas. Vos prasidėjo karas Ukrainoje, istorinę Lie­tuvos vėliavą pakeitė Ukrainos vėliava. Lietus ar vėjas, Sausio 13-ąją žmonės renkasi prie paminklo, mini svarbią dieną, prisimena žuvusį savo kraštietį – šito kaimo žmonių sąmoningumas, pasak R. Mickuvienės, neturi ribų. Tas kultūrinis aktyvumas paperka į Upyną atvykstančius svečius – buvusi Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, dalyvavausi K. Lovčiko knygos „Etnografija“ pristatyme, tapo savotiška Upynos globėja, netgi padovanojo kelias dėžes Nacionalinio muziejaus išleistų vertingų knygų. 

Kviečia kartu spręsti problemas 

Seniūnas K. Ačas sako įgyvendinantis du miestelį pakeisiančius projektus: šiemet aplink tvenkinį atsiras poilsio zona, Upyną papuoš ir pradėtas kurti liaudies amatų parkas. Seniūnijoje veikia keturios bendruomenės, išrinkti keturi seniūnaičiai. Visi dirba skirtin­gai, bet kiekvieno pagalba, tikina K. Ačas, labai reikalinga. Nemenka paspirtis upyniškiams yra seniūnaičio L. Raudoniaus pagalba. Tiesa, Leonydas juo išrinktas prieš šešerius metus, tačiau pripažįsta, jog reikalingas pasijuto tik K. Ačui. Seniūnaitis stebi kelių būklę, perduoda informaciją seniūnui, kur ir kokius darbus reikėtų atlikti. Kelių reikalai atsargos karininkui „pagal profesiją“ – L. Raudonius yra karo inžinierius. 

„Man smagu tarp žmonių, kartu sprendžiame problemas. Apmaudu, kad Lietuvoje įstatymai pradeda veikti tik po dešimt metų. Anksčiau dirbę seniūnai neprašė patarimų, o šitam svarbi žmonių nuomonė: atnaujinome maždaug kilometrą žvyrkelio su tais pačiais resursais, kuriuos turėjo ir prieš tai dirbę seniūnai. Kartais bendrai ką nors organizuojam, skatiname gyventojus ge­riau tvarkytis“, – sako nauja veikla pa­tenkintas Leonydas.

Dėl Upynos besistengiantys irgi nelieka be įvertinimo – labiausiai nusipelniusiems savo krašto žmonėms pagerbti 2020 m. įsteigtas apdovanojimas „Upynos krašto istorijos ir kultūros sergėtojas“. Pirmajam šis garbingas titulas buvo suteiktas politiniam kaliniui ir tremtiniui, kryždirbiui iš Obelyno A. Rabizai, pernai šia nominacija pagerbti Upynos šviesuoliai V. Jončaitė ir K. Lovčikas, o šių metų Kovo 11-ąją už Upynos vardo garsinimą Lietuvoje bei pasaulyje bus padėkota edukologijos mokslų profesoriui, habilituotam daktarui Romanui Vasiliauskui ir Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto didaktikos centro vedėjui Be­nediktui Šetkui.

Seniūnija nedidelė, bet čia gyvena žmonės, stiprūs savo tautine savimone, iš protėvių paveldėję ypatingą bruožą saugoti ir branginti krašto istoriją bei paveldą, mokantys puoselėti ir kurti naujas kultūrines tradicijas. Tokiais tautos grynuoliais visais laikais didžiavosi ir rėmėsi Žemaitija.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir upyniškių nuotr.