Kad išsaugotume istoriją
„Šilalės artojuje“ pasirodžius publikacijai „Pamiršo svarbiausią valstybingumo simbolį“ (kovo 8 d., Nr. 18), kur svarstoma, jog, „atrodo, prieš 100 metų žmonės buvo labiau patriotiški ir labiau rūpinosi valstybingumo įtvirtinimu nei dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje“, sulaukėme neabejingų skaitytojų reakcijos.
Publikaciją inicijavo kvėdarniškiai, kreipęsi į redakciją dėl visiškai pamiršto, apleisto ir nykstančio paminklo Vytautui Didžiajam Kvėdarnos miestelio centre, pastatyto prieš 94-erius metus.
Pasak kvėdarniškių, paminklas atlaikė sovietmetį, žiauriausių represijų metus, bet kažin ar sulauks šimtmečio, nes postamentas, nutrupėjęs, įrašai nebeįskaitomi, ir tokia jo būklė kelia anaiptol ne pasididžiavimą, bet labiau liūdesį... Žmonės susirūpinę ir nusivylę, kad rajono valdžia neatranda (ar nenori rasti) kelių šimtų eurų atnaujinti istorinį paminklą. Bet greičiausiai čia kaltas ne tariamas pinigų trūkumas, bet požiūris į valstybingumą apskritai...
O štai „Šilalės artojo“ skaitytojai rajono istorijai neabejingi.
„Perskaičiau laikraštyje apie Vytauto Didžiojo paminklo Kvėdarnoje būklę ir norėčiau pasidalinti nuotrauka iš jo pašventinimo iškilmių 1932-aisiais“, – rašo šilališkė Vida Dambrauskienė, pridėdama seną senų laikų nuotrauką.
Moteris teigia, jog šią fotografiją jai parodė brolienė Aksantė su broliu Vytautu gyvenantys Ablingoje, Klaipėdos rajone. Nuotraukas (jų Vida atsiuntė ir daugiau, jas spausdinsime vėliau) brolienės tėvas amžinatilsį Vytautas Sakalauskas, gyvenęs Lelėnų kaime (Endriejavo sen., Klaipėdos r.), išsaugojo visą gyvenimą ir kaip tautinę vertybę paliko savo vaikams bei anūkams.
Nuotrauka – paminklo vienmetė. Ir jeigu jos „restauruoti“ jau neišeina, tai gelbėti Vytauto Didžiojo garbei pastatytą paminklą yra būtina. Kad išsaugotume istoriją.
Eugenija BUDRIENĖ
Nuotr. iš V. Dambrauskienės archyvo
