Prie stipresnės mūsų demokratijos kūrimo prisideda ir iš Šilalės kilusi diplomatė
Rūta Beinoriūtė – jauna, žavi diplomatė, kuriai gimtoji Šilalė ir su šeima susiję prisiminimai visuomet išliks ypatingi. Gimusi ir užaugusi mažame Lietuvos miestelyje, Rūta nuo pat mažens domėjosi pasaulio įvykiais ir svajojo apie tarptautinę karjerą. Šiandien ji sėkmingai darbuojasi diplomatinėje tarnyboje Jungtinėse Amerikos Valstijose, o kiekviena kelionė į Lietuvą jai yra ne tik proga aplankyti gimtinę, bet ir prisiminti savo šaknis. Šiandien Rūta su kraštiečiais, „Šilalės artojo“ skaitytojais, mielai dalinasi savo kelione karjeros laiptais, profesinėmis patirtimis ir neslepia, jog jaučia savo gimtajai Šilalei nostalgiją.
Pasiekusi karjeros aukštumas, Rūta nepamiršo nei savo krašto, nei čia likusių bičiulių bei šeimos, o, pasirodo, nuolat prisimena ir rajono laikraštį.
„Dažnai visiems pasakoju apie „Šilalės artoją“ – nuo vaikystės rajono laikraštis turi ypatingą vietą mano širdyje, prisimenu, kaip bėgdavau parnešti jį seneliui iš pašto dėžutės“, – sako ji.
Rūta baigė tuometę Šilalės Dariaus ir Girėno vidurinę mokyklą (dabar – progimnazija). Mergina prisipažįsta nuo vaikystės buvusi labai žingeidi ir smalsi, paaugusi domėjosi pasaulio įvykiais, mėgo juos analizuoti. Galbūt todėl nieko keisto, jog, baigusi mokyklą, pasirinko studijuoti tarptautinę politiką Vytauto Didžiojo universitete Kaune.
„Man tėvai vis primindavo, kad buvau ypatingai smalsus vaikas, o mano susidomėjimas pasauliu bei politika tik augo. Dabar ir pati, skaitydama savo pradinių klasių rašinėlius, randu, kaip aprašydavau įvairiausias žinias ir įvykius“, – šypsosi Rūta.
Mokykloje ji noriai dalyvavo įvairiose jaunimo organizacijose, buvo aktyvi visuomeninėje veikloje, todėl jos pasirinkimas studijuoti tarptautinę politiką per daug nieko nenustebino. Studijos patiko, jau pirmieji tarptautiniai projektai, kuriuose dalyvavo, atvėrė galimybes į diplomatiją: dalyvavo studijų mainų programoje ADA universitete Azerbaidžane, stažavosi žmogaus teisių srityje Ankaroje, Turkijoje.
Tiesa, magistro studijoms tame pačiame Vytauto Didžiojo universitete Rūta pasirinko žurnalistikos ir medijų industrijas. Ir nors šio darbo nedirbo, pasak merginos, būtent gilinimasis į šią sritį padėjo suprasti žiniasklaidos svarbą demokratijai, jos vaidmenį skleidžiant informaciją ar net manipuliuojant ja.
Kaip gi atsirado Jungtinės Amerikos valstijos?
„Neturėjau „amerikietiškos“ svajonės, bet po žurnalistikos studijų tiesiog pasitaikė puiki proga išvažiuoti stažuotei į JAV vieneriems metams. Vašingtone atlikau praktiką Tarptautinėje teisininkų asociacijoje žmogaus teisių tema (BAFF Professional Internship Program). Įgijusi daugiau patirties, po metų grįžusi į Lietuvą, supratau, kad norėčiau dirbti valstybei ir viešajame sektoriuje, taip prasmingai panaudodama sukauptas žinias“, – sako Rūta.
Tad maždaug prieš ketverius metus ji nusprendė prisijungti prie programos „Kurk Lietuvai“ ir, sėkmingai įgyvendinusi projektus Krašto apsaugos bei Kultūros ministerijose, nusprendė likti Lietuvoje bei pamėginti paieškoti darbo valstybės tarnyboje. Kaip tik toks pasiūlymas atsirado Užsienio reikalų ministerijoje.
„Ir netgi labai įdomioje bei savotiškai simboliškoje srityje, sakyčiau, per vidurį tarp mano abejų studijų – tarptautinės politikos ir žurnalistikos. Tai strateginė komunikacija, kova su dezinformacija. Tad svarbiausias mano darbas Užsienio reikalų ministerijoje bei diplomatinėje tarnyboje buvo gilintis į sritį, kaip kovoti su mums priešiška informacija, tiesiog pasakoti pasauliui apie Lietuvą. Šioje srityje praleidau pirmuosius dvejus savo darbo metus“, – sako R. Beinoriūtė.
Pasak Rūtos, stažuotė JAV, Valstybės departamente, padėjo pažinti, kaip veikia JAV užsienio politika ir paskui tuos įgūdžius panaudoti savo tolimesniame diplomatiniame kelyje. Todėl ji tęsia savo darbus mūsų istorinėje ambasadoje Vašingtone, kur praleis dar kelis metus.
Nors jos darbas yra gana intensyvus, o darbotvarkė pakankamai užimta, diplomatė randa laiko iš arčiau patyrinėti šį miestą. Pasak Rūtos, Vašingtono įvairovė bei gyvybingumas ją nustebino: meno ir kultūros gausa, dažnai nemokami muziejai suteikia unikalią istorinę galimybę pamatyti bei atskleisti miesto charakterį.
Tačiau ir būdama kitoje Atlanto vandenyno pusėje, šilališkė prisipažįsta, jog savo gimtinės nepamiršta, todėl visada džiaugiasi gavusi progą grįžti.
„Su nostalgija prisimenu lietuviškas žiemas, todėl paprastai į namus grįžtu sausį“, – sako mergina.
Ir juokiasi, jog bene labiausiai, būdama toli nuo namų, pasiilgsta lietuviško medaus. Pasirodo, Rūtos tėtis yra bitininkas, tad prie natūralaus medaus ji buvo įpratusi nuo mažų dienų.
„Grįžusi į kaimą, galiu pajusti gyvenimo lėtumą ir džiaugtis gamtos grožiu, ko dažnai pasigendu Vašingtone“, – akcentuoja mergina.
Pasak Rūtos, savo bičiulius amerikiečius ji taip pat stengiasi pasikviesti ne tik į Vilnių, bet ir į Šilalę, atskleisti mažo miestelio žavesį.
Kiekvienas sugrįžimas į Lietuvą Rūtai yra ne tik galimybė atsipūsti nuo intensyvaus darbo ritmo, bet ir atkurti brangius prisiminimus. O jos meilė gimtajam kraštui, didžiavimasis savo šaknimis ir noras kuo plačiau skleisti žinias apie Lietuvą yra geriausias patvirtinimas, jog šilališkė yra puiki savo krašto ir savo šalies ambasadorė pasaulyje.
Enrika ŠVABAITĖ
Klaipėdos universiteto žurnalistikos antro kurso studentė,
„Šilalės artojo“ praktikantė
Nuotr. iš pašnekovės albumo