Rūpesčiai, kupini meilės

Valstybės ir savivaldybių vaikų globos namuose gy­vena per 3,5 tūkstančio vaikų. Dar maždaug 19 tūkst. mūsų šalies nepilnamečių skursta socialinės rizikos šeimose, tad taip pat bet kada gali netekti tėvų. Tuo tarpu globėjai, galintys bei norintys į savo šeimas priimti vieną ar daugiau vaikų, skaičiuojami ant pirštų. Drąsos jiems galėtų suteikti kaltinėniškių Danutės ir Stanislovo Anusų pavyzdys. Penkis vaikus į savo namus priėmę globėjai neapipylė jų prabanga, tačiau nepagailėjo mei­lės bei suteikė atramą gyvenime - tai, ko jaunam žmogui reikia labiausiai.

Rado dukrai kompaniją

Vienkiemis Šliužų kaime nie­­kuo nesiskiria nuo daugelio Kal­tinėnų apylinkių ūkių. Tik čia daugiau šurmulio - kai į laukus išeina visa šeima, atrodo, kad į talką sukviesta pusė kaimo. Ir taip jau bene 15 metų, nuo tada, kai studijuoti išvyko vyriausioji duk­ra Raimonda. Nors tuomet Anusai dar gyveno miestelyje, jaunėlė Vitalija, likusi be sesės, pasijuto vieniša, todėl tėvai sugalvojo jai surasti draugiją.

Kompanijos mergaitei šeimyna ieškojo Viešvilės vaikų globos namuose. Pirmiausia iš ten sugrįžo su trejų dar neturinčiu Edvinu. Vėliau parsivežė vyresnį jo brolį Deividą bei jaunesnę sesutę Violetą. Dabar jai keturiolika. Kad su berniukais mergaitei nebūtų liūdna, nesijaustų vieniša, prieš porą metų iš Pagynės vaikų globos įstaigos į jų namus parkeliavo septynmetė Gabija bei penkerių Laurynas.

Danutė sako neturėjusi jokių kriterijų ir tikrai nesirinkusi vaikų nei pagal ūgį, nei pagal plaukų spalvą. Ir jų šeimomis nesidomėjo, žinojo tik tiek, jog visų jų tėvai geria ir neturi atsakomybės. Bet ir tokie vaikai nori būti laimingi.

„Man buvo svarbu vienintelis dalykas - kad aš jiems patikčiau ir kad man patiktų. Vaikas turi prilipti prie širdies, kitaip neis kartu gyventi. Jei matai, jog negalėsi mylėti, tai nėra ko nė namo vežtis“, - tvirtina moteris.

Aplink tokią didžiulę šeimyną Danutė vos spėja suktis, nors sugrįžusi iš mokyk­los vyresnioji jau ir valgyti padeda pagaminti, ir kambarius sutvarko. Berniukai labiau žiūri ūkiškų reikalų, su Stanislovu tvartus bei laukus apeina, prižiūri gyvulius. Ta­čiau akių nuo globotinių Da­nutė nenuleidžia apskritą parą, net naktį prabudusi į vaikų kambarius akį užmeta, apkamšo, paglosto galvas, įsitikina, jog neserga.

Deividas jau pilnametis, rudenį išvažiavo mokytis į Ra­seinių technologijų ir verslo mokyklą. Tačiau savaitgaliais skuba namo, į Šliužus, pas brolį ir seserį. O ir pačiam dar reikia vyresniųjų pagalbos - kas kitas, jei ne tėvai, padės suprasti, kas gyvenime yra gerai, o kuo nereikėtų žavėtis, ką vertinti bei kokių tikslų siekti, o be ko galima ir apsieiti.

Visada laukia mamos

Danutė neslepia, kad visos jos mintys nuolat sukasi tik apie vaikus. Kai grįžta savos dukros, atsiveža anūkus, negali atsistebėti.

„Sako, mama, turbūt išpro­tėjai. Bet nepyksta. Kaip pyks, jei Vitalija pati parsivežė sau kompaniją“, - juokiasi D. Anu­sienė, visada svajojusi apie didelę šeimą.

Ne vienerius metus dirbusi profesijos mokytoja Kal­tinėnų vidurinėje, D. Anu­sie­nė turi nemažą bendravimo su vaikais patirtį. Tačiau pripažįsta, jog vaikų globos namuose susiformavusiems įpro­čiams pakeisti reikia daug laiko bei nuolatinių pastangų. Ypač sunku išmokyti vertinti daiktus, nes globos namuose vieną sulaužę iškart gauna kitą. Ir viskas - dykai. Todėl vaikai nežino, ką reiškia užsidirbti. 

Tuo moteris įsitikino, parsivežusi Deividą - visi žaislai buvo sulaužyti per savaitę.

„Sukrovėme ir padėjome - naujų pirkti nesiruošėme, todėl per vasarą gyvenome be žaislų. Tiktai po bulviakasio, per kurį ir vyresnieji berniukai padėjo rinkti bulves, nuvažiavome į Šilalę. Naujų laužyti nė vienam nebereikėjo. Tik Lauryno jau antri metai nepaveikiu.

Kiekvienas žmo­gus, net pats mažiausias vai­kas, turi savo charakterį. Rei­kia didelės kant­­rybės, kol jį per­pranti“, - auk­lėjimo pas­lap­tis aiškina Da­nu­tė.

Visi penki vaikai ją vadina mama, nors žino, jog kažkur yra tikrosios jų mamos. Tiesa, mažųjų gimdytoja atsiminusi retkarčiais paskambina - būna, kad ir prieš vidurnaktį, kai šie jau miega. Daug kartų ji jau žadėjo su dovanomis atvažiuoti, bet taip ir nepasirodė.

„O vaikams skaudu, jie laukia, akių nuo keliuko neatitraukia. Sakiau jai, jog šitaip nedarytų, antraip visai neleisiu bendrauti. Vaikai jaučia, kai mamos meluoja. Štai Ga­bija dažniau prisimena mo­čiu­tę, nori su ja pasikalbėti telefonu, o Laurynui tik­riausiai įdomesnis būtų tėtis“, - įsitikinusi globėja.

Širdis jai suakmenėjo, kai neseniai nusiminusi iš mokyklos grįžo Violeta: bendraklasės pasišaipė, kad ji neturi mamos. Globėja patarė į tai atsakyti, jog ji yra laimingesnė už bet kurią kitą mergaitę, nes turi ne vieną, o net dvi mamas.

„Geri tie mano vaikai“, - atsidūsta Danutė, jau seniai įpratusi gyventi tik jų džiaugsmais bei rūpesčiais. Tačiau jie padeda moteriai išsaugoti gyvenimo pilnatvę ir neprarasti jaunatviškumo.

Dirba visi vienodai

Šliužų kaimo sodyboje verda ūkiškas gyvenimas. Šeima turi dvi karves, avių, kiaulių, triušių, paukščių - visi kartu eina jų šerti bei lesinti. Danutė su Violeta melžia karves, Edvinas joms atneša šieno, įpila vandens. Vasarą visi draugiškai daržus ravi, kaupia bulves. Mažieji dar nedaug tepadaro, bet vienų jų vis tiek nepalieka.

Taip pat tvarkosi ir namuose: vaikai patys klojasi lovas, susideda rūbus, išsiplauna indus. Violeta, nors ir nelabai norėjo, bet jau išmoko neblogai megzti.

„Vaikus pasiėmęs negali po stiklu sekcijoje pasisodinti ir laikyti, kad dulkės nenusėstų. Jie turi išmokti gyventi. Kaip kitaip savimi pasirūpins? Bu­vome nuvažiavę aplankyti glo­botinių močiutės - matė, kokia ji sena, niekuo jiems nebegalės padėti, ja pačia reikia rūpintis. Džiaugiuosi, jog Deividas nusprendė išmokti profesijos - dirbs, užsidirbs, susikurs savo gyvenimą. Gal ateityje ir nebus lengva, bet nors žinos, kad vaikystę turėjo“, - svarsto Danutė.

Pasak globėjos, jei gyventų miestietiškai ir tiek daug nedirbtų, vienam vaikui moka­­mos 152 eurų valstybės pa­­šal­pos pragyvenimui neužtektų. Juk jie auga, jiems reikia ir batų, ir gražesnių rūbų. Šie­met valdžia pagaliau atsiminė ir globėjas - skyrė joms per mėnesį po 38 eurus. Dabar pasiekė žinia, kad ateinančiais metais ir globėjai už kiekvieną vaiką gaus po 152 eurus. Danutė džiaugiasi, jog galės atsikvėpti, leisti sau daugiau.

Pasak D. Anusienės, valsty­bės finansinė parama globėjams yra tokia pat svarbi kaip ir vaikams, nes ji suteikia galimybę vaikus globojančiai moteriai nedirbti kito darbo. Globėja įsitikinusi, jog mama turi būti namuose ir su karštais pietumis laukti sugrįžtančių iš mokyklos vaikų, kartu su jais ruošti namų darbus. Globojamiems vaikams, kartą jau netekusiems tėvų paramos, labai svarbus yra suaugusio žmogaus dėmesys ir betarpiškas bendravimas, nes jie turi susikurti normalios šeimos modelį, kad patys žinotų, kaip reikia gyventi.

Dauguma globėjų - giminaičiai

„Ryžtis globoti vaiką reiškia prisiimti didelę atsakomybę, apibrėžtą Lietuvos Res­publikos civiliniame ko­dek­se. Globėjas ne tik turi atstovauti vaiko interesams, sudaryti jam normalias gyvenimo sąlygas, bet ir rengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje“, - sako Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Biru­tė Sragauskienė.

Savaime suprantama, jog iš globėjo reikalaujama užtik­rinti vaikui kasdienius poreikius: pamaitinti, išleisti į mokyklą, aprengti. Tai užima daugiausiai laiko. Tačiau sunkiausia yra spręsti problemas, kurių dažniausiai kyla dėl globotinių elgesio, motyvacijos trūkumo, gebėjimų stokos. Kai nebepakanka paprastų pokalbių namuose, ten­ka kreiptis į specialistus, kurie padeda paaugliams susigaudyti savo jausmuose bei noruose, o globėjams pataria, kaip spręsti kilusius rūpesčius. Jei reikia, šeimos nukreipiamos konsultuotis su psichologais arba šeimos gydytojai siunčia pas specialistus.

„Socialinių paslaugų namuose pradėjus dirbti ates­tuotiems pagalbos glo­bė­jams ir įtėviams socia­li­niams darbuotojams, mū­sų skyriui našta sumažėjo, nes, užčiuopę prob­lemą, tolimesnį šeimos ste­bėjimą perduoda­me spe­­cialistams, kurie padeda globėjams įveikti problemas“, - teigia Vai­ko teisių apsaugos skyriaus ve­dėja.

Šiuo metu Šilalės rajone 46 šeimos globoja 63 vaikus. Pasak specialistų, dažniausiai globėjais tampa patys artimiausi arba šiek tiek tolimesni giminaičiai. Net 27 vaikus globoja seneliai, 4 - broliai ir seserys, 15 - kiti artimi giminaičiai. Ir tik 15 globotinių su savo globėjais nėra susieti giminystės ryšiais.

Šiais metais globa ir rūpyba nustatyta net 42 Šilalės rajone gyvenantiems vaikams. Iš jų 15 pasiėmė giminaičiai, kiti įkurdinti globos namuose ir laukia žmonių, kurie galėtų jiems suteikti jaukius namus. B. Sragauskienė džiaugiasi, jog dabar jau yra parengtos keturios globėjų šeimos, dar dvi tam ruošiasi. 

Kad vaikas jaustųsi laimingas, reikia visai nedaug - kad jis kažkam rūpėtų ir kad juo kas nors tikėtų. Artėjančios Kalėdos - gera proga apie tai pagalvoti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.