„Gīvenėms“: darbas, džiaugsmas ir galimybė dalintis

Šie metai Editai ir Dariui Navardauskams ypatingi: senoji Bilionių sodyba antrą kartą pripažinta viena gražiausių Lietuvoje etnografinių sodybų, vasarą joje buvo sukurtas apie generolą Povilą Plechavičių pasakojantis dokumentinis filmas „Tautos karvedys“, o praėjusią savaitę Šilalės rajono meras Padėkos vakare verslininkams už ypatingus nuopelnus įteikė „Auksinę gilę“. Prieš penkerius metus atgaivinti nuošalią sodybą šalia Švedkalnio pasiryžę Edita ir Darius tikina, kad sėkmės recepto neturi, o pirmyn ve­da galimybė dirbti, džiaugtis rezultatais ir dalintis tuo su žmonėmis.

Darbas leido įsižeminti  

Ypatingi Bilionių etnografinei sodybai bus ir ateinantys merai. Tvarkydami vieną iš pastatų, iš molio ir šiaudų nudrėbtoje sienoje Edita ir Darius rado įrašytus 1925 m., patvirtinančius, kad pastatai pastatyti prieš 100 metų. Tai, jog medinė XIX a. pabaigos ūkininko troba išliko ir gyvena nežinia kelintą gyvenimą, pasak Editos, yra stebuklas. Kai 2019 m., prasidėjus koronaviruso pandemijai, šeima perėmė sodybą iš Dariaus tėvo Stasio Navardausko, jis pagal paveldosaugininkų nurodymus jau buvo pakeitęs sukiužusius stogus, sudėjęs išvirtusias duris ir naujus langus, bet Edita įsitikinusi, kad svarbiausia, jog jis ryžosi nupirkti tuos griūvančius, socialinių būstų nuomininkų nugyventus pastatus – gražioje vietoje, su gera aura ir vaizdu į išskirtinį piliakalnį. 

„Vis pagalvodavome, ką ten galėtume daryti. Keliaudami po Prancūziją, atsitiktinai užklydome į atokų senovinį kaimelį, kur iš akmenų suręstoje sodyboje vyko vestuvių pobūvis. Sužavėjo autentiško senovinio paveldo ir šiuolaikiškumo dermė, ta mintis nepaleido visus metus“, – pripažįsta E. Navardauskienė. 

Pasak jos, gąsdino tik nemažas atstumas nuo Kauno, kur jiedu gyvena, iki Šilalės, laiko trūkumas ir supratimas, jog svajonėms įgyvendinti reikės nemažai išlaidų. Draugai ir pažįstami tada stebėjosi, kam jiems tas vargas, netikėjo, jog pavyks senus pastatus prikelti naujam gyvenimui, tikino, jog jiedu esą „ne iš to molio drėbti“, kad imtųsi juodo darbo. O ir tėvai, atsargiai stebėdami, prasitardavo, kad gal neverta tiek vargti.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąraše suregistruota viskas, kas yra hektarą užimančioje sodyboje nuo rubežiaus iki rubežiaus: ne tik pastatai ir kiemo įrenginiai, tokie kaip senas šulinys, bet ir sodas su senomis obelimis. Per karantiną daugiau laisvo laiko turėjusi šeima ir pradėjo nuo obelų. Išgenėjus jas, išvalius kiemą, viskas prašviesėjo. Tada atėjo eilė klėčiai, paskui – pirčiai.

Pasikeitė ne tik sodyba, bet ir Editos bei Dariaus gyvenimas. Pasak Editos, abu išlaisvėjo, ėmė į viską žiūrėti paprasčiau. Miesto šurmulys, nuolatinis skubėjimas išderina, išvargina darbas, namų rūpesčiai, o sodyboje jautėsi laisvi kaip vėjas. 

„Gėlių sodinimas, žolės pjovimas, atrodo, paprasti dalykai. Daug žmonių tokie darbai gąsdina, o mums malonu buvo įsižeminti. Esu kažkur skaičiusi, kad žmogus nesijaučia laimingas tik dėl to, jog jam trūksta supratimo, kad nieko netrūksta. Džiaugiamės tuo, ką darome“, – tikina E. Navardauskienė. 

Laukiamas kiekvienas užsukantis

Minčių, kad sutvarkę sodybą atvers ją visuomenei, tuomet nebuvo, nekūrė ir jokių verslo planų. Nedidukę jaukią klėtelę abu matė kaip vietą vasaros poilsiui. Tuo labiau, jog per pandemiją apie tai svajojo daugelis. O tas laikotarpis nemažai pasitarnavo, tvarkant sodybą. Vien dėl to, kad nereikėjo važinėti į Kauną, darbai vyko palyginti sparčiai. 

Vasarą daug žmonių keliavo po Lietuvą, kopdavo į piliakalnį, o pamatę sodyboje dirbančius žmones, užsukdavo pakalbinti. Drąsino ir nuo senų laikų užkabinta lentelė, kad tai yra etnografinė sodyba. Vienas lankytojas užklausė, ar sodyba nuomojama, kitas pasiprašė kelių dienų sveikatingumo kursams organizuoti. 

„Labai nustebome, išgirdę, jog stovyklautojams apsistoti tiks ir nebaigta tvarkyti sodyba, nes geru oru veikla organizuojama lauke. Tie žmonės grįžo čia dar kelis kartus. Visi, kas ilsėjosi, atostogavo, kūrė, šventė, buvo girdėję, kad tai ypatinga vieta – žinia apie sodybą šalia piliakalnio ėjo iš lūpų į lūpas, tai buvo geriausia reklama. Labai susidraugavome su Camino Lituano piligrimais, kurie ateina nuo Varnių ir apsistoja nakvynei. Nuėję vieną sunkesnių atkarpų, jie pernak­voja ir, radę progą, grįžta su šeima švęsti arba ilsėtis“, – pasakoja Edita. 

Išėję anksti rytą iš Varnių, piligrimai sodybą pasiekia vėlų vakarą, po 30 kilometrų žygio pavargę, skaudančiomis kojomis, tenori tik pailsėti. Edita juos sutinka kaip laukiamus svečius. Net jei pati nebūna sodyboje, pasiūlo pasiskinti žolelių arbatai, prie kiaušinių padeda raštelį su pakvietimu vaišintis.  

„Mieste gali būti užsidaręs nuo svetimų akių, o čia turi žinoti, kas yra už tvoros. Su Bilionių bendruomene labai susibičiuliavome, nors jie iš pradžių gal į mus ir atsargiai žiūrėjo. Dabar sodyba prie piliakalnio yra Bilionių veidas, pasididžiavimas, kraštą garsinanti vieta, o mes džiaugiamės, kad esame reikalingi“, – tikina Edita. 

Atsakymų vis dar ieško

Bene ilgiausiai šeima galvojo, kaip pavadinti sodybą, kad ji atspindėtų vietą, kurioje yra, ir turėtų žemaitišką akcentą. Pradėjusi domėtis, kaip anksčiau žemaičiai vadino savo sodybas, Edita sužinojo, kad žmonės sakydavo „mano gyvenims, tavo gyvenims“. 

„Žiūrint iš dabartinės perspek­tyvos, čia vyko labai daug gyvenimų, todėl tas gīvenėms ir turi toliau virti“, – įsitikinusi sodybos šeimininkė, iki šiol tebeieškanti šios vietos šaknų, kad išlikusių autentiškų pastatų istorija neliktų visiškai nežinoma. 

Bet aiškus tik vienas tikslus faktas: XIX a. pabaigoje sodyboje gyveno ūkininkas Jonas Rupš­laukis su žmona Paulina. Savo vaikų jie neturėjo, užaugino giminaičių atžalas. Pernai į sodybą su būreliu vyresnių žmonių užėjęs vyras prisipažino čia užaugęs. Tokių prisipažinimų Edita buvo girdėjusi dešimtis, nes kol kūrėsi Bilionių gyvenvietė, sodyboje yra gyvenę daugybė žmonių. Bet tai ir buvo tas Petras, kurį užaugino Paulina su Jonu.

„Ilgai kalbėjomės, apėjome vi­sas trobas. Petras stebėjosi, kaip viskas sumažėjo, sulindo žemėn – kai buvo vaikas, sody­ba atrodė didelė. Išklausinėjom, kur kas buvo, kaip gyveno Rupšlaukiai. Žmogus prisipažino, kad labai seniai norėjo atvažiuoti, bet buvo nedrąsu, svarstė, ar įsileis. Džiaugiausi, kad žmona jį įkalbėjo ryžtis. Išeidamas stipriai apkabino mane ir pasakė, kad dabar jau galės ramiai numirti“, – pasakoja Edita. 

Šią vasarą vienos didelės giminės susitikime dalyvavo 92-ejų svečias, kuris, pasirodo, dažnai  būdavo pas Rupšlaukius. Aplankiusi tą žmogų Klaipėdoje, Edita sužinojo, kad jis buvo Paulinos giminaitis, Paulina norėjo pasiimti jį auginti, tačiau vaikas nesutiko – bijojo, jog svetimoje vietoje neturės draugų. Pasak jo, Rupšlaukiai nebuvo stambūs ūkininkai, kaip ir visi kaimo žmonės, dirbo žemę, turėjo gyvulių. Ir jiems priklausė piliakalnis – yra išlikęs J. Rupš­laukio prašymas padidinti jo žemės sklypą, prijungiant Švedkalnį.

Tačiau į patį svarbiausią klausimą, kas statė sodybą, atsakymo iki šiol nėra. Viena moteris yra pasakojusi, kad jos baba gyveno netoliese, ji buvo sakiusi, jog dar iki Rupšlaukių sodyboje gyvenę pasiturintys ūkininkai, kurie užsiėmė ir verslu, važinėdavo į Lenkiją. Bet kol vyro nebuvo, jo žmona esą pardavė visą turtą Lietuvos žydui. 

„Nežinau, tikėti tuo ar ne. Archyvuose jokių duomenų nėra. Gyveno žmonės sa­vo gyvenimus, dirbo, o istorikams jų gyvenimai nebuvo įdomūs. Susidomėjimą kėlė tik piliakalnis, bet kas vyko už tvoros, niekas nežiūrėjo“, – apgailestauja Edita. 

Nežino žodžio „nepavyks“

Darius – verslininkas, baigęs vadybos mokslus, Edita vienoje Kauno mokykloje 27 metus dirbo anglų kalbos mokytoja. 2019-ieji jos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Nors darbas patiko, vis tik pagaudavo save galvojant apie sodybos reikalus, vakarais nelikdavo laiko taip atsakingai, kaip anksčiau, pasiruošti rytdienos pamokoms. Pasvėrę visus už ir prieš, abu nusprendė, kad reikia susikoncentruoti į vieną veiklą. Uždaryti mokyklos duris buvo gaila, neslepia Edita, be to, nebuvo aišku, ką veiks su sodyba, kai ją sutvarkys. Bet ramino save, kad jei nepavyks, į mokyk­lą visada galės sugrįžti.

„Tačiau žodžio „nepavyks“ mes su vyru nežinom – jei ką nusprendžiam, darom tol, kol pavyksta. Ir vaikus taip auklėjam: jeigu pradėjai, turi padaryti geriausiai, nes pats susigalvojai, niekas nesakė, kad bus lengva. Mes ir juos bandėme įtraukti į sodybos reikalus, bet išgirdom, kad mūsų gyvenimų jie negyvens – jei mums įdomu, patys ir turime daryti“, – sako E. Navardauskienė.  

Su Dariumi jie gera komanda: Edita generuoja idėjas (iš vakaro pamąsčiusi, ko reikėtų, rytą jau žino, kaip padaryti), o Darius jas įgyvendina. Kai ką nors nusprendžia, pasiskirsto darbais ir daro tai, ką geriausiai moka. 

„Esame kaip žemaitukai – stiprūs ir kantrūs. Neįtikėtina, kiek daug galime padaryti patys. Mums tai buvo didžiausias atradimas. Būna sunkių dienų, ašarų ir keiksmų, ypač, kai supranti, kad taip, kaip sugalvojai, įgyvendinti nepavyks. Tada keiti požiūrį ir galų gale pamatai, kad gal net ir geriau išėjo, nei tikėjaisi. Tačiau kad ir kas beatsitiktų, vienas kitą pastūmėdami, palaikydami judame pirmyn“, – tikina sodybos šeimininkė. 

Editos ir Dariaus atkaklumo dėka Bilionių „Gīvenėms“ įsisuko į dar vieną spalvų ir įvykių kupiną gyvenimą. 

Daiva BARTKIENĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.