„Bočius“ vienija pedagogės įgūdis suburti žmones

Daugybę metų mokytoja dirbusi Juzefa Jurkuvienė nežino, kas yra „užtarnautas poilsis“ – jos min­tys sukasi apie „Bočių“ bendrijos renginius, išvykas, naujus projektus ir ateities planus. Nors Juzefa jau ketveri metai nedirba pedagogės darbo, poilsis į jos kasdienę darbotvarkę neįtrauktas, o visą save ji atiduoda bendraamžiams, kuriems bendravimas tampa geriausiu vaistu nuo liūdesio ir vienatvės.

Už žmonių telkimą ir aktyvumo ugdy­mą bei išskirtinį dėmesį kiekvienam bendrijos nariui praėjusių metų pabaigoje Šilalės rajono mero Padėkos vakare J. Jurkuvienei įteiktas nuopelnus patvirtinantis ženklas – Auksinė gilė. Atsiimdama ją, ji tikina jaudinosi taip, kaip eidama į pirmąją pamoką.

Beveik 50 metų J. Jurkuvienė dirbo pedagoginį darbą: 14 metų vadovavo Pa­lokysčio mokyklai, kelis metus dirbo savivaldybės Švietimo skyriuje, o pačią brandžiausią gyvenimo dalį skyrė Padievyčio vaikams. Skaityti, rašyti, skaičiuoti, suprasti pasaulį ir pajusti kūrybos džiaugsmą pradinukus ji mokė net 25 metus. Ir išėjusi į užtarnautą poilsį, dar aštuonerius metus mokytojavo Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje. Kai pagaliau visam laikui užvėrė mokyklos duris, dirbo Socialinių paslaugų namuose, kur neįgaliuosius mokė pajausti molį, pasidaryti širdžiai mielų darbelių. Keramika suvedė ir su „Bočių“ bendrija. Juzefa neprieštaravo, kai ją išrinko pirmininko pavaduotoja, paskui – ir pirmininke. Sako yra įpratusi už savo darbą prisiimti atsakomybę, o be bendravimo su žmonėmis neįsivaizduoja gyvenimo. Juzefa juokiasi, kad ir šiame darbe labai praverčia pedagoginiai įgūdžiai: vyresnio amžiaus žmonės tokie pat jautrūs, kaip vaikai, nori būti suprasti ir įvertinti.

„Kadangi mūsų visų amžius beveik vienodas, didelis malonumas yra bend­rauti. Esame močiutės, turime anūkų, mylim juos baisiausiai ir mėgstame pasigirti, tai ir suprantame visos viena kitą iš pusės žodžio“, – šypsosi moteris.  

J. Jurkuvienė „Bočių“ bendriją vadina bendruomenės pamatu, rodančiu pavyzdį jaunesnėms kartoms, kaip reikia vieniems kitus branginti ir saugoti. Šilalės „Bočių“ bendrijai visame rajone priklauso apie 200 narių, dauguma jų aktyviai dalyvauja renginiuose, vyksta į ekskursijas, lanko sergančius ir daro daugybę kitų dalykų, kuriems jaunystėje dažnai pritrūkdavo laiko. Nors  ši veikla neatlygintina, J. Jurkuvienė tikina, jog pasitenkinimas dėl to ne mažesnis – kai mato švytint žmonių akis, širdis džiaugiasi.   

Į bendriją ateina 60–70 metų žmonės, kuriuos Juzefa vadina jaunąja karta. Bet yra ir 90-mečių, kurie nelinkę užsidaryti namuose. Pirmininkė vadina juos ąžuolais ir stebisi, kad tokių daugiausia yra Pajūrio krašte.

„Bočių“ bendrija – visuomeninė organizacija, kuriai vadovauja 15 narių valdyba. Kiekvieną mėnesį jie susirenka, aptaria planus ir pasidalija darbais. Kad bendrijai priklausantys žmonės jaustų savo organizacijos teikiamą naudą, jie kas mėnesį kviečiami dalyvauti bent viename renginyje arba vykti į ekskursiją. Vasarą keliauja toliau nuo namų, žiemą – po savo kraštą, aplinkinius rajonus. Kasmet pasistengia išvykti ir į užsienį – Lenkiją ar Latviją, bet daugelis tokios ekskursijos negali sau leisti: reikia bent kelių šimtų eurų. Todėl jei lieka autobuse laisvų vietų, kad nebūtų nuostolio, pasikviečia į kompaniją jaunesnių šilališkių.    

„Rašau projektus, gal ir nedurnai, nes savivaldybė mums skiria pinigų. Vasarą gavome 400 eurų ekskursijoms, pasidengiame dalį išlaidų, žmonėms tai didelė parama. Lapkričio ir gruodžio mėnesiais surengėme dvi išvykas į teatrą. Prieš Kalėdas į spektaklį Klaipėdoje važiavo net 50 žmonių – grįžo visi laimingi. Mums tai didelė dovana, jei iš savo pinigėlių reikėtų viską finansuoti, tiek nepamatytume“, – neslepia J. Jurkuvienė. 

Didžiausias išbandymas organizacijos nariams buvo pandemijos metai. Bet ir tada Juzefa rado būdą suburti bočius: socialiniuose tinkluose įkūrė puslapį ir kasdien ką nors parašydavo, dalindavosi naujienomis, pasveikindavo su gimtadieniu, kad žmonės nesijaustų vieniši ir užmiršti. Džiaugdavosi išgirdusi, kad „Bočių“ moterys rytą skubėdavo pažiūrėti, „ką ta Juzefa parašė“.  

„Negali pasenti, negali leisti numirti neuronams, jie turi veikti. Man patinka šita veik­la: galiu knistis prie projektų, ieškoti naujų minčių. Esame pavyzdys, kaip reikia sutartinai spręsti užimtumo, tobulėjimo reikalus.

Smagiai gyvenam“, – spindi Juzefos akys. 

Nors dar ir dabar dažnai sa­koma, kad po pande­mijos žmonės nebenori lankyti viešų vietų, bijo eiti į renginius, Juze­fa tikina, jog tokio santykių atšalimo „Bočių“ bendrijoje nepastebėjo. Atvirkščiai – vyresnio amžiaus žmonėms labai svarbus užimtumas. Mėgstančios rankdarbius moterys vasarą renkasi Juzefos namų pavėsinėje, bib­liotekoje surengė savo mezginių, nėrinių parodą. Trejus metus „Bočiai“ organizavo muges – susinešė, kas ką pagamino, išvirė, iškepė. Dar ir kapeikėlę, anot Juzefos, prieš šventes užsidirbo. Judina vieni kitus bent kiek mankštintis, užsiimti naudinga veikla, dalyvauti talkose. Ne visi nori, ne visiems sveikata leidžia, bet nemažai žmonių ateina bent pabūti kartu. 

„Man tokia veikla labai patinka. Ir ma­­nau, kad patinka daugeliui, nes jei ne­patik­tų, nedalyvautų. Bend­ruo­me­niš­kumas – svar­biau­sias mūsų tikslas. Žmo­nės draugauja šeimomis, kartu važiuoja į renginius, rūpinasi, jei kuriam sušlubuoja sveikata, atsisveikina su išeinančiais Amžinybėn“, – tikina bendrijos pirmininkė. 

Šilalės „Bočiai“ turi ir du ansamblius, abiejuose kolektyvuose dainuoja net pusšimtis žmonių. Savivaldybė padėjo įsigyti gražius rūbus, todėl scenoje moterys jaučiasi karalienėmis. 

Bet didžiausias pagalbininkas, pasak pirmininkės, yra juos globojantis tarybos narys Remigijus Jonutis. Būtent jo dėka „Bočiai“ gražiai paminėjo savo 30-metį: pasodino 30 ąžuolų giraitę.

„Nesvarbu, kokios mūsų pavardės, kas tokie esame – po daugelio me­tų, kai tie ąžuolai užaugs, to niekas neatsimins, bet „Bočių“ ąžuolynas ir po šimto metų primins, kad mes buvome“, – džiaugiasi J. Jurkuvienė. 

Gyvenimas, pasak Juzefos, suteikia daug pasirinkimų, ir tik patys sprendžiame, kaip praleisime mums duotą laiką: gailintis prabėgusios jaunystės ar stengiantis būti įvykių sūkuryje, džiaugiantis kiekviena nauja diena ir darant gerą kitiems. Nes tai, ką atiduodi, grįžta atgal dėmesiu, bendryste, įspūdžiais – viskuo, kas leidžia jaustis gyvu ir laimingu. 

Daiva BARTKIENĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.