Tėvo rūpesčiu kuriami namai – vaiko ramybės ir saugumo uostas

Perfrazuojant amerikiečių blogerį Dan Pearce, laimingas yra vaikas, turintis tėtį, kuris gerai pagalvoja prieš ką nors pasakydamas, kuris supranta, kad jam suteikta didelė valdžia – formuoti kito žmogaus gyvenimą. Tėtį, kuris brangina savo vaiką labiau už televizijos laidas ir sportą, labiau nei savo paties laiką. Toks apibūdinimas puikiai tinka Dariui Eitvidui – svarbiausiu dalyku jis laiko gebėjimą laiku pamatyti, jeigu vaiką ištiko kokia bėda, ir laiku suteikti jam tėvišką paramą. Ir dar jis įsitikinęs, kad jaukūs yra tie namai, kurie pilni žmonių.

Eitvidai Tūbinėse jau nėra naujakuriai, tačiau Darius sa­ko, jog, gyvenant kaime, visiškos pabaigos ir nusiraminimo nėra – visada norisi tobulėti, žvelgti į priekį, stiprinti ūkį, kaip pragyvenimo šaltinį, gražinti savo šeimos gyvenimą, ku­ris trauktų vaikus bei, žinoma, kada nors ir anūkus, o gal ir dar paskesnes kartas. Kaip sako iš Iždonų kilęs Darius ir jo bilioniškė žmona Daiva, jiedu, būdami kaimo vaikai, visada troškę gyventi toliau nuo miesto triukšmo, turėti ramią erdvę savo šeimai. Tad praleidę keletą metų nuomojamuose būstuose Šilalėje, galiausiai aptiko sodybą Tūbinėse. Namus, be abejo, reikėjo restauruoti, praplėsti, ir dabar jie džiugina erdvumu, šiuolaikiškumu bei jaukumu. O jaukumo namams, pasak Dariaus, suteikia šeima – judviejų su Daiva sūnūs Evaldas ir Deivydas bei globotinis Erikas. Likimas taip lėmė, kad Darius, kažkada paliktas tėvo, namų šilumą bei tėvišką meilę dovanojo po mamos mirties našlaičiu likusiam aštuonerių Daivos sesers sūnui Erikui. 

„Esame Eriko krikšto tėvai, tad kitaip pasielgti ir negalėjo­me“, – sako Daiva. Taip jiedu suteikė išankstinę ramybę sa­vo artimam žmogui – kad vai­ku bus pasirūpinta. Darius jai pritaria: nenorėjome, kad berniukas patektų į vaikų namus – valdiška įstaiga valdiška ir lieka. O vietos ir valgio užteko visiems.

„Taip sukrito gyvenimas. Svars­tymų, žinoma, buvo, juk globoti vaiką – tai ne šuniuką pasiimti. Įvairūs mokymai, kursai, teisiniai dalykai užtruko metus. Nors vaikai nuolat bend­raudavo, juk pusbroliai, tačiau tarėmės ir su savaisiais: kaip jie jaustųsi likę vieni, atsidūrę Eriko vietoje? Kad jie tai suvoktų. Neužtenka pasakyti, kad bus taip ar kitaip, svarbi ir vaikų nuomonė. Atsakomybė globėjams yra didelė. Aukštų kriterijų nekėlėme – svarbiausia užauginti ge­rą žmogų, suteikti namų šilumą, nes netekti mamos vaikystėje yra didelė trau­ma“, – įsitikinęs Darius.

Vaikai yra vaikai, sako šeimos tėvas, visi jie skirtingi, bet kartu ir panašūs. Pir­miausia – pramaniūgai krėsti išdaigas, kurių pasekmių jų dar tik bręstantis protas nepajėgia nuspėti ir įvertinti.

„Tad dėl auklėjimo pripažinsiu, kad buvau griežtas. Augo trys „vaikiai“, prigalvodavo visokių „zlasčių“, taip bandy­dami tėvo griežtumo ribas. Svarbu neleisti jų peržengti, laiku sustabdyti, nepa­leisti pasroviui. Erikas buvo ganėtinai padykęs, prisiėjo ir mokyk­loje dėl to lan­kytis, tačiau niekada neteko patirti priekaištų, jog galbūt neskiriame reikiamo dėmesio ar panašiai. Ačiū mokytojams už supratingumą. Dėl mokymosi nė iš vieno vaiko nereikalavome maksimumo, dešimtukų nesivaikėme. Tai jau būtų spaudimas, o juk rei­­kia atsižvelgti į gabumus, ga­limybes“, – sako Darius.

Dabar tokių rūpesčių turbūt ir nelikę. Už keleto dienų Erikas sulauks pilnametystės – aš­tuoniolikos. Daiva sako, jog jis labai domisi futbolu ir tink­liniu, galvoja apie su sportu susijusias studijas. Yra darbštus, padeda jai fermose prižiūrėti veršelius. Anot moters, geras vaikas, savo globėjus vadina tėčiu ir mama.

Gal tai yra dėkingumo išraiška? Darius linkęs manyti, jog tikrasis dėkingumas atsiskleis gal po kokių dešimties metų, kai pats sukurs šeimą ir taps tėvu... Tai sakydamas Darius susigraudina. Ir ne vieną kartą pokalbio metu, kai kalba pakrypsta apie šeimą ir vaikus.

„Jis labai jautrios širdies. Netgi kai kas nors puikiai pavyksta, jis graudinasi ir iš laimės“, – raminamai paglosto Daiva vy­ro ranką.

Darius pripažįsta, kad jo gyvenime buvo nemažai iššūkių. Jiedu su sese Lina, kuri dabar dirba Upynos seniūnijos socialine darbuotoja, augo be tėvo, ir nors, sako, tėvų teisti negalima, jam tai paliko neišdildomą nuoskaudą. Ne kartą ir patyčių dėl to patyrė. Jo kartos jaunimui teko išgyventi laiką, kai sena sovietinė tvarka žlugo, o nauja tik kūrėsi, atsirado terpė elgtis bet kaip, tad ne vienas jaunas žmogus tuomet paslydo. Neišvengė to paslydimo ir Darius. Dabar jis mano, jog negriuvęs nepažinsi skausmo.

„O sėkmė gyvenime taip paprastai neateina. Ji yra gud­ri, ta sėkmė – jai ateiti reikia kantrybės ir didelių pastangų. Kad kažką susikurtum, turėtum, gyventum kokybiškai, gražiai, privalai daug ir sunkiai dirbti, neskaičiuodamas valandų“, – įsitikinęs Darius.

Eitvidų kasdiena neatsiejama nuo kaimo. Jų valdose apie šimtą hektarų javų, pievos, ganyklos, ūkyje – 150 gyvulių. Šėrimą lengvina robotas, o štai melžia karves kol kas aparatais. Tad dabar tikisi, kad pavyks europinės paramos pagalba įsirengti fermoje melžimo robotą, kuris palengvins dar­bą. Vienu metu investuoti į techniką, žemę ir gerbūvį niekaip neišeina, tad tenka pa­skirstyti. Dalyvavimas para­mos programose, anot Dariaus, visada kelia riziką, tačiau be jos sunku būtų tobulin­ti ūkį, suteikiant jam modernumo bei patrauklumo. Būtent dėl to du vyresnieji Eitvidų sūnūs, kur buvę, kur nebuvę, vis šoka tėvams į pagalbą. Kad suaugę vaikai neatsuka nugaros, matyt, yra tėvų nuopelnas, skatinant dirbti nuo mažystės.

„Vaiką reikia motyvuoti – už darbą atsilyginti pinigais ar kokiu jiems reikalingu daiktu. Vaikas negali būti tėvų vergas, kitaip jis neišmoks nei dirbti, nei gyventi. Dabar žmonės yra valdžios lepinami: pašalpos mo­kamos, kuras tiekiamas, kam patiems stengtis. Kaime bedarbių yra sočiai. Jie moka „sėdėti“ feisbuke, moka kritikuoti, pa­reikšti savo „kietą“ nuomonę, bet dirbti – ne. Nes pašalpos jiems yra palankios. Jų nepasamdysi visai dienai, nes jie „ne­paveža“, per sunku, jų prasta sveikata...“ – piktinasi Darius.

Vyresnėliai – dideli pagalbi­ninkai tėvui prie technikos ir vyriškų ūkio darbų. 22-ejų Eval­das, baigęs aviacijos inžinerijos studijas, dirba mechaniku „Ryanair“ skrydžių bend­rovėje, techniką išmano puikiai. Laisvu nuo darbo metu iš savo namų Kaune lekia pas tėvus, neretai kartu su savo širdies drauge. Dvidešimtus einantis Deividas baigia pirmą transporto logistikos vadybos studijų kursą, tądien, kai lankėmės, jis irgi talkino tėvui – abu ruošėsi kažkam presuoti žolę. Moteriški darbai kol kas tenka Daivai.

Neabejotinai kada nors ateis diena, kai kiek ištuštėjusius namus užpildys ir anūkų klegesys. Nes šeimos darna, vienas kito supratimas, pagarba traukia vaikus vėl ir vėl grįžti čia – į ramybės bei saugumo uostą, kurį sukūrė bei puoselėja ir didžiulis tėvo atsidavimas jiems.

Eugenija BUDRIENĖ

Eitvidų šeimos albumo nuotr.