Kaltinėnų bažnyčios Kryžiaus kelio stotys
V. Norkus drožia Kaltinėnų bažnyčios Kryžiaus kelio stotį Nuotr. iš asmeninio I. Norkienės albumo, 1995 m.
Šiais begalinio skubėjimo laikais kiekvienas skriejame savo darbų orbitose, todėl vis mažiau bendraujame su giminėmis, draugais ir kolegomis. Be to, laisvesnę minutę iš mūsų išplėšia visagalis internetas, televizija. Mus veikia ne tik ekrano magija, bet ir, kaip dažnai galvojame, galimybė apie viską sužinoti greitai. Retai kada suabejojame, kad informacija gali būti netiksli ar nepilna, nes ji taip pat ruošta besiverčiant per galvą.
Kartą, atrodo, 2013 m., su bendradarbiu skulptoriumi, dabar jau docentu Mariumi Norkumi, kuris yra baigęs tuometę Šilalės Dariaus ir Girėno antrąją vidurinę mokyklą, išsikalbėjome apie jo darbus šiam kraštui. Jis priminė, kad šilališkiams yra sukūręs ne tik paminklą vaistininkui, visuomenininkui Simonui Gaudėšiui (stovi prie jo vardo gimnazijos), kurį visi labiau žino, bet ir memorialinę lentą pirmojo žemaitiško-lietuviško kalendoriaus (1846 m.) autoriui Laurynui Rokui Ivinskiui (pritvirtinta prie Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios) ir kinetinę skulptūrą „Muzikos instrumentai“ (prie Šilalės meno mokyklos). Studijų metais Laukuvoje, Kelpšaičių parke, Marius pastatė skulptūrą „Ratelis“. Pasijuokdamas dar pridūrė, kad yra padėjęs tėvui šlifuoti Kaltinėnų bažnyčiai skirtas Kryžiaus kelio stotis.
Išgirdęs šį faktą, nustebau, nes kažkokiame internetiniame puslapyje buvau skaitęs, kad 1988 m. sudegus medinei Kaltinėnų bažnyčiai, 1995 m. jos vietoje buvo pastatyta nauja mūrinė. Jai Kryžiaus kelio stotis padarė skulptorius Vytautas Martišius (1959–2000). Kolega ir pats suabejojo, bet pridūrė, kad jeigu bažnyčioje yra reljefinės stotys, tai jos tikrai esančios jo tėvo Valentino Norkaus išdrožtos. Jam atrodė, jog ant vienos stoties jis buvo nurodęs ir autorystę.
Vis kirbėjo mintis realiai patikslinti šį faktą. Pernai, kai su Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentais vykome į mokomąją – pažintinę ekskursiją, norėjosi aplankyti ir Dionizo Poškos (Paškevičiaus) kapą, nes 2024-aisiais buvo pažymimos poeto 260-osios gimimo metinės. Jis man, kaip istorikui, buvusiam muziejininkui, kraštotyrininkui visą laiką buvo artimas, nes įkūrė pirmąjį Lietuvoje visuomeninį muziejų. 2003 m. Žemalės parapijos krikštų registracijos knygoje suradus Dionizo įrašą, patvirtinantį habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Vytauto Vanago dar 1994 m. keltą versiją, kad jis yra gimęs Lėlaičių dvare, Mažeikių rajone, D. Poška tapo ir kraštiečiu. Mus ypač domino kapą puošiantys Paškevičių ir Sasnauskų (poeto žmonos) herbai ir tai, kaip Dionizo altana Baublys tapo ne tik visos Lietuvos praeities liudininku, bet ir pagrindiniu Bijotų herbo simboliu, t. y. heraldine figūra.
Būnant Kaltinėnuose, negalėjome neaplankyti ir paminklo tarpukario metų prezidentui Aleksandrui Stulginskiui. Juolab, kad šį biustą kūrė kitas mūsų dėstytojas profesorius Osvaldas Neniškis. Suprantama, labiausiai kirbėjo apžiūrėti bažnyčioje esančias Kryžiaus kelio stotis. Kaltinėnų klebonas kun. Gintaras Lengvinas sudarė sąlygas mums tai padaryti.
Įėjus į šventovę, ketvirtakursį Artūrą Manukianą sužavėjo modernus bažnyčios interjeras. Man užkliuvo, jog kairysis balkonas pritrumpintas, suvienodintas su dešiniuoju. Atrodė, kad pirmiau balkonas-sakykla atrodė solidžiau. Suprantama, kad Artūras ankstesnio vaizdo buvo nematęs. Neaišku, kaip jam būtų jis patikęs. Žinoma, kiekvienas esame subjektyvus, nes išreiškiame tik savo nuomonę. Džiugiausia, jog nuo sienų į mus žvelgė 15 medinių bareljefinių Kryžiaus kelio stočių.
Iš patirties žinau, jog autorystė, padarymo metai dažniausiai yra nurodomi arba ant pirmosios, arba ant paskutiniosios stoties. Apžiūrėjus jas, teko nusivilti, nes jokių įrašų nebuvo. Bažnyčios patarnautoja Birutė Buivydaitė dar pridūrė, kad ji, kai valo stotis, niekada nėra pastebėjusi, jog būtų kas parašyta. Gerai, kad nenuleidome rankų ir nusprendėme patikrinti visų bareljefų nugarines puses. Pradėję nuo 15-osios, t. y. paskutinės, jau buvome persiritę į antrą pusę, kai ant 6-osios „Veronika nušluosto Jėzaus veidą“ radome pieštuku užrašyta: „1995“, o žemiau – „Val. Norkus“. B. Buivydaitė prisiminė, kad anksčiau naujoje bažnyčioje kabėjo kitos stotys. Jos buvo spalvotos. Matyt, todėl nelabai derėjo prie interjero ir reikėjo naujų.
Šia žinia pasidalinau su kolega Mariumi ir užsiminiau, kad ruošiuosi apie tai parašyti straipsnį. Tik man reikėtų nuotraukų ir medžiagos apie jo tėvą. Kai sulaukiau jos, nustebau – nuotraukose užfiksuotas V. Norkus, drožiantis vieną stotį, jų eskizai, perfotografuoti straipsniai. Juose aiškiai įvardytas dabartinių Kaltinėnų bažnyčios Kryžiaus kelio stočių autorius. Tik niekaip negalėjau pasidalinti šia medžiaga, nes artėjo Žemaičių akademijos rektoriaus profesoriaus dr. Adomo Butrimo 70-asis jubiliejus. Jam norėjome dedikuoti vieną leidinio „Žemaičių praeitis“ tomą, kurio viršelį papuošėme įspūdingiausio Žemaitijos piliakalnio Medvėgalio erdve. Įdomu, jog knygai du straipsnius parašė iškilus Šilalės krašto sūnus, Žemaičių akademijos garbės daktaras Kazys Misius. Tik užbaigus šį darbą, galėjau vėl grįžti prie Kaltinėnų Kryžiaus kelio stočių.
V. Norkus gimė Lapkasių kaime, Šilutės rajone, bet ryškų pėdsaką jis paliko Šilalės krašte, kur gyventa, mokytasi, dirbta ir atgulta amžinojo poilsio. Mirė jis 2004 m. spalio 19 d., palaidotas Žvingių parapijos Bikavėnų kapinėse.
V. Norkus gimė 1958 m. gegužės 24 d. Šeimoje dar augo brolis Eugenijus ir seserys Pranciška bei Silvina. Šeima persikėlė gyventi į Žvingius, čia Valentinas baigė vidurinę ir įstojo į Marijampolės kultūros mokyklą, įgijo chorvedžio ir režisieriaus specialybes. Dirbo Luksnėnuose (Alytaus r.), Žarėnuose (Telšių r.), Kretingoje liaudies gaminių įmonės „Minija“ filiale, Telšių policijos komisariate. Grojo pianinu, armonika, vargonais. Mėgo gilintis į Šventąjį Raštą. Sportavo ir pats treniravo karatistus. Su žmona Irena užaugino du sūnus – Marių ir Irmantą, kuris taip pat yra linkęs į meną, baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos trimito klasę, dabar dirba Salantų kultūros centre meno vadovu ir su įvairiais kolektyvais aktyviai koncertuoja.
V. Norkaus kapavietę puošia sūnaus Mariaus sukurtas paminklas. Jame matome, kaip iš vieno stiebo išsiskleidžia dvi šakos, kurios perauga į kryžių. Tai užuomina, kad čia ilsisi du broliai – Eugenijus ir Valentinas.
Šilalės kraštas Lietuvai davė daug iškilių asmenybių, o šilališkiai gali didžiuotis ir tautodailininku V. Norkumi, kurio darbai puošia rajoną. Jis yra sukūręs ne vieną kryžių, stogastulpį ir kitų monumentalių darbų, profesionaliai restauravęs bažnyčių interjerus ar jose saugomus reliktus. Prieš imdamasis darbų, juos detaliai aptardavo su Prano Gudyno centro restauratoriais, paruošdavo jų įgyvendinimo programą.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad yra daug atsitiktinumų, bet jų pasikartojimai tik brėžia dėsningumo linijas, primenančias, jog žmogaus buvimą žemėje ryškiausiai atskleidžia jo unikalūs darbai ir vaikai. V. Norkaus sūnūs paveldėjo tėvo meilę menams.
Skubantis laikas yra negailestingas, nes užmaršties dulkės užkloja žmonių vardus, pavardes, gyvenimo faktus... Tik bendravimas leidžia gaivinti atmintį, geriau pažinti žemę, kur gimta, augta ar iškeliauta Amžinybėn. Suprantama, jog išmanusis protas mums pateiks tik tai, kas jam duota. V. Norkaus duotybę menui atspindi ir Kaltinėnų bažnyčios kryžiaus kelio stotys – kaip puikiai menininkas veda siužetinę Jėzaus kančios liniją bei jaučia erdvę. Žvelgdamas į jas matai, kad jis buvo peršokęs tautodailininko lygį.
Povilas ŠVEREBAS
Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojas, istorikas
