Dar ne galas pasakėlės...

Sutikti mielą, nuoširdų, kalbų pašnekovą yra labai malonu. Kai kiekvienas jausmas - iš­gy­ventas ir nesumeluotas, kiekvienas žodis - tiesus ir neapsimestinis. To­kios mintys kyla, klausantis senos močiutės, regis, paprastos gyvenimo istorijos, jos mintinai deklamuojamų ei­lėraščių, pasakėčių. Tai kvė­dar­niškė Marijona Jocienė, išskirtinę dieną - vasario 16-ąją - paminėjusi savo devyniasdešimtmetį.

„Vasario 16-oji mūsų šeimynai, kiek pradėjau suprasti nuo vaiko, visada buvo brangi. Tai šventa diena, kai nedirbdavome nieko. Bet soviet­mečiu gimtadienio minėti negalėdavau, nes baisu buvo, kad įtars, jog vasario 16-ąją švenčiame“, - prisimena senolė.

Jubiliatės pasveikinti atvyko Kvėdarnos seniūnas Aivaras Dobilas, didžiulis būrys Kvėdarnos jaunųjų maltiečių su savo vadove Verute Vaitkevičiene. Visi linkėjo sveikatos, stiprybės ir Dievo palaimos bei užrišo jubiliejinę juostą. Močiutė džiaugėsi esanti vaikų mylima, ypač gerai prižiūrima bei globojama.

Į Kvėdarną Marijona atsikėlė tik po vyro mirties. O bene visas gražusis gyvenimas prabėgo Kikonių kaime, kur gimė ir užaugo, bei Ręsčiuose, iš kur į pasaulį išėjo judviejų su Stanislovu vaikai. Augo Marijona su dviem broliais ir seserimi, bet šiandien tik ji viena bėra likusi. Gyveno, kiek atmena, sunkiai. Nors mama - buvusi ūkininkaitė, tačiau ištekėjo už neturtingo vaikino, žemės buvo nederlingos, ir ūkis neklestėjo.

Į pradžios mokyklą, buvusią už dviejų kilometrų Stročiuose, eidavo, avėdama medinėmis klumpėmis, žiemą sekdama vyresniojo brolio pramintomis pėdomis.

„Sustojame, iškratome iš klumpių sniegą ir brendame toliau“, - prisimena močiutė.

Baigusi pradžios mokyklą, Marijona išėjo tarnauti.

„Bet po metų grįžau pas mamą - labai ją mylėjau, o ji buvo silpnokos sveikatos - visada skaudėdavo galvą. Gal, dabar mąstau, sukildavo kraujospūdis, tik kas tais laikais apie tai žinojo... Todėl nutariau jos nepalikti. Tačiau darbštumu, sumanumu nedaug kas jai pri­lygo, nebuvo darbo, kokio ma­ma nebūtų mokėjusi. Li­nai - nuo sėjos iki drabužių: sėti, rauti, kloti, kulti, verpti, austi, siūti, megzti... O, lino kelias iki plonos drobelės yra labai sunkus. Tas pats - ir su vilna, nes ausdavo medžiagas ir viršutiniams drabužiams“, - pasakoja senolė.

Jau dvidešimt metų Marijona našlauja. Ir amžius toks, jog už kiekvieną naują dieną ji dėkoja Dievui. Bet, sako, kai abu su vyru buvo jauni ir sveiki, joks sunkumas tas gyvenimas. Jos Stanislovas dirbo prie miško, buvo labai darbštus. Ir gyvenę jie kone pačiame miške. Gražumas neišpasakytas: kokie skambūs nuo paukščių trelių išaušdavo rytai, kaip aidėdavo pamiškė nuo gegutės kukavimo. O jau oro gaivumas!

„Anais laikais gyventi prie miško buvo gerai ir dėl to, kad galėdavai papildomai pasišienauti proskynose ar išsiplėšti kokį žemės kampelį. Ant tų 60 arų, kiek kolūkis duo­davo, ne ką tegalėdavai padary­ti“, - svarsto Marijona.

Jociai užaugino tris sūnus ir dukrą. Vyriausiasis Vytautas, baigęs tarnybą armijoje, pasidavė į jūrą ir šturmanu raižė jūras marias iki pat pensijos. Kuriame tik pasaulio krašte jo nepabuvota, kiek pamatyta, patirta. Dabar gyvena Klaipėdoje. Labai gražiai tapo peizažus. Mat yra mokęsis Vilniaus dailės mokykloje. Tik, sako Marijona, išvažiavo ten dar visai jaunutis, o tie „miesčioniu­kai“ - prašmat­nūs, tad kaimo vaiką ir skriaudė. Teko jam mokslus nutraukti. Pirmenybę savo kūriniuose Vytautas, žinoma, teikia jūrai. O mamos kambaryje ant sienos kabo paveikslas, kuriame - ištisas tulpių laukas.

Stasys - statybininkas restauratorius, kaip sako sesuo Aldutė, namą nuo pačių pamatų pastato. Yra restauravęs Oginskio koplytėlę Rietave. Dabar gyvena Plungėje, turi gražią sodybą.

Mažiausiasis Edvardas, pasak senolės, ne per seniausiai vedė, liko Kvėdarnoje, namelyje, kurį kažkada įsigijo Marijona, atsikėlusi iš Ręsčių. Nors turi šiokių tokių sveikatos problemų, tačiau, anot mamos, bet kokią techniką gali išardyti ir be vargo surinkti.

Aldutė dirba Kvėdarnos kul­tūros namuose, yra visų ren­ginių organizatorė, su vyru Al­binu ir groja, ir dainuoja kapeloje. Pas ją jau šešti metai močiutė ir gyvena. Jaukiuose na­muose šilta, šviesu, pro senolės kambario langą matosi gatvė, kuria nuolat vaikšto žmo­nės. Senolė sako, jog jai, žiūrinčiai pro langą, dažnas praeivis pamoja ranka, nusišypso. Ir iš jos pačios veido šypsena niekada nedingsta, o akys skleidžia begalinę šilumą ir ramybę.

Nesako Marijona, kad jos vai­kams viskas ėjosi labai leng­vai. Tačiau ir ypatingai sun­­ku nebuvo, nes juk panašiai tada augo kone visi kaimo vaikai. Iki stotelės iš pamiškio jiems tekdavo eiti tris kilometrus, dar septynis važiuoti autobusu į mokyklą. Atgal - irgi tiek pat. O šeštadieniais (anuomet tomis dienomis irgi reikėdavo į mokyklą) grįžti atgalios pėsčiomis tekdavo visus dešimt kilometrų, nes autobusas neveždavo!

„Mes iš tiesų gyvenome toli nuo pasaulio. Artimiausi kai­mynai - už pusės kilomet­ro, stotelė - už trijų. Bet užtat grybai, uogos - ranka pasiekiami. Tėtis turėjo arklį, pa­kinkydavo į vežimą, nudar­dėdavo į Stročius, kur atvažiuodavo autoparduotuvė, nu­pirkdavo savaitei dešimt ke­palų duonos, ir viskas. Visa kita - pienas, mėsa, sviestas, grietinė - naminiai. Kojinės, pirštinės, kepurės, šalikai, megztiniai - vilnoniai, nes tėvai laikė avių. Mama verpė, mezgė. Ji darė viską“, - pasakoja Aldutė.

Ir dabar senolės rankos dirba. Tiesa, maždaug prieš devynerius metus, anot dukters, mamai patyrus insultą, viena tapo nebe tokia judri. Tačiau močiutė - užsispyrusi: jeigu nė kiek nejudėsi, tai visai sustabarėsi. Todėl ji sako virbalų nemetusi. Ir dabar parodo didžiausią krūvą rankdarbių: kojinių, pirštinių, riešinių.

„Mezgu kaip esu mamos išmokinta - raštuotas, juostuotas. Dukra parūpina siūlų, o aš laiko turiu marias. O riešines ir senovėje jau megzdavo, tik raštuotas. Ir iš kur tie karoliukai pas mus parė­jo...“ - svarsto Marijona. Ji parodo dailias raštuotas pirštines, dar sako turinti nusimezgusi šaliką bei kepurę, kuriais apsitaisiusi pavasarį žada išeiti į kiemą.

„Turėsiu kuo pasipuošti“, - žydi senolės akys, ir pasiūlo dovanų pasirinkti riešines. Di­delis ačiū, močiut!

Su tuo išėjimu į kiemą, žino­ma, sudėtingiau. Tačiau vasa­rą, kai šilta, senolė ne tik į mies­telio bažnyčią, bet netgi ir į tolimesnes keliones išsirengia!

„Senatvėje pabuvojau, kur niekada gyvenime nėra te­kę“, - džiaugiasi ji, mat, Aldutės teigimu, praėjusią vasarą jie nuvežė mamą į Šiluvą, Kryžių kalną, pasisvečiuoti pas Stasį. Už tai močiutė labai dėkinga rūpestingai dukrai ir kantriajam žentui Albinui.

Savomis kojomis, įsitvėrus vaikštynės, Marijonos „kelionės“ ne tokios tolimos - tik po kambarėlį. Aldutė stengiasi, kad mama kuo ilgiau išliktų kiek įmanoma savarankiška, todėl skatina ją kuo mažiau gulinėti, daugiau judėti, kad rankos nuolat būtų užimtos. Kaip ir galva: verčia įtempti atmintį bei prisiminti kai kuriuos ligos prislopintus gyvenimo įvykius.

Ant Marijonos stalelio padėta maldaknygė, keletas knygelių ir, žinoma, „Šilalės ­ar­tojas“. Paima ir rodo straips­nį apie žudynes Kvėdar­noje: matot, kas pas mus nutiko! Senolė, anot Aldutės, yra pirmoji, perskaitanti laikraštį jų šeimoje. Todėl vos tik dukra spėja pareiti iš darbo, mama jau ir vardija: rašo tą, tą, aną. Nuostabiausia, jog ir mezga, ir skaito močiutė dar visai be akinių! Labai mėgsta Žemaitės apsakymus, apysakas.

Televizorius - irgi Marijonos draugas, bet tarnauja tik tam, kad neleistų, kaip pati sako, atbukti smegenims. Įsijautusi žiūri laidas „Klauskite daktaro“, „Kas ir kodėl?“, „Auksinis protas“, žinių laidas, „Duokim garo!“ O štai visokie serialai nė kiek neįdomūs, ir, anot senolės, neverta gadinti akių.

Devyniasdešimtmečio proga Marijoną pagerbė ir parapijos klebonas kun. Edgaras Petkevičius.

„Tai bent žmogus! Nepabrizgijo seno, paspaudė ranką, pasikalbėjo, palaimino“, - išskirtinio kunigo dėmesio su­­jaudinta močiutė net susigraudina.

O sekmadienį pas jubiliatę sugužėjo vaikai, anūkai, proanūkiai. Dar kartą sušilti prie mylinčios širdies, nugrimzti į jaukią brangių akių gelmę. Nusilenkti mamai bei padėkoti už suteiktą gyvenimą. Ir pasidžiaugti, kad jos gyvenimo pasaka dar tęsiasi.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.