Tiesa neturi senaties termino – ji nemiršta ir nedega

Skaičiuojame jau ketvirtą atkurtos Lietuvos dešimtmetį, bet okupantų ir jų pakalikų paliktų žaizdų iki šiol negalime užsigydyti. „Neteistas“, rašoma 1992 m. Vidaus reikalų ministerijos Informacinio centro išduotoje pažymoje, nors jokio reabilitacijos dokumento Kvėdarnoje gyvenantis Algirdas Jonas Kaulius iki šiol neturi. O sovietmetis jo gyve­nime paliko patį juodžiausią antspaudą ir kiek bepraeitų metų nuo tos 1964-ųjų gegužės, širdyje likusi nuoskauda dėl neteisingo apkaltinimo niekaip neišnyksta.

Sovietmečio blogybės dabar neretai vaizduojamos kaip maisto, gražesnių rūbų, dailesnių namų apyvokos daiktų trūkumas, anuomet vadintas deficitu, kuris realiai buvo prieinamas tik esantiems valdžioje. Paprasti žmonės be viso to kažkaip mokėjo išgyventi. Bet daug skaudžiau širdį gniaužė neteisybė, kurią patirdavo kiek­viename žingsnyje. Kvėdarniškiui A. Kauliui tos neteisybės užtektų, kaip pats sako, devyniems gyvenimams, bet žmogui duotas tik vienas, todėl tenka susitaikyti su tuo, kas buvo skirta likimo. O jis A. Kauliui nuo gimimo negailestingas. Tebuvo vos ket­verių, kai namus apsupo rusai ir tris vaikus su mama ištrėmė į Irkutsko sritį Sibiro pakraštyje. Tėvas liko Lietuvoje – tikėjosi, kad, jo neradę, okupantų pakalikai pagailės žmonos su mažais vaikais, bet „banditų rėmėjams“, naktimis priverstiems kepti kiaušinienę iš miško atėjusiems laisvės gynėjams, niekas nerodė jokio pasigailėjimo.  

Algirdas labai gerai atsimena tuos aštuonerius metus Sibiro platybėse. Mama nebuvo paklusni nurodymų vykdytoja, todėl prižiūrėtojai juos vežė iš vieno lagerio į kitą, nuolat keitė barakus – kvėdarniškis prisimena, kad gyveno net keturiuose. Vienas jų buvo nedideliame kaimelyje, kur veikė mokykla, ligoninė. Visus 14 barakų ten buvo pastatę lenkų tremtinai dar caro laikais. Po jų ten gyveno rusų buržujai, o paskui atvežė lietuvius. 

Skaniausias valgis trims Kaulių vaikams anuomet buvo pašalusios, dėl to saldžios krosnyje keptos bulvės. Kai visi susirgo tymais, mama pardavė patalus ir pripirko saldainių.

„Nežinau, kodėl tada mums būtinai reikėjo to saldumo, tik atsimenu, kad mama neleido mūsų išvežti į ligoninę – bijojo, kad nenumirtume. Už nepaklusnumą jai buvo liepta du kartus per dieną ateiti regist­ruotis“, – pasakoja A. Kaulius. 

Po Stalino mirties, 1954 m., nepilnamečiams tremtiniams leido grįžti į Lietuvą. Tuo metu į Sajanų kalnus buvo atvykusi lietuvių ekspedicija, su kuria į gimtinę ir grįžo Algirdo brolis bei sesuo. 

„O aš likau įsikibęs į mamos sijoną. Netrukus mudu išvykome pas mamos tėvus, kurie 1950-aisiais buvo ištremti į Chabarovsko sritį. Senelis jau buvo miręs, bet kartu gyveno gausi mamos brolio ir sesers šeimyna. Man, vaikui, su jais buvo smagu“, – prisimena Algirdas. 

Į Lietuvą jis grįžo baigęs penkias rusiškos mokyklos klases. Kalbėjo lietuviškai, bet rašė rusiškais rašmenimis, sukeldamas daug juoko tuometėje Tenenių mokykloje dirbusiems mokytojams ir bendraamžiams. Šiaip ne taip baigęs šeštą klasę, daugiau nesimokė: tėvas pareiškė, jog kiaulėms šerti tiks ir bemokslis. 

Kiaulių šėrimas buvo sunkus darbas – lauko virtuvė toli nuo fermos, teko karučiu į kalną tempti pašarus. Septyniolikos būdamas išėjo kirsti miško. Seni, nurašyti, pusbadžiu laikomi kolūkio arkliai nevaliodavo ištempti „normų“, todėl vėl reikėjo ieškoti naujo užsiėmimo. Tada kolūkis paskyrė Algirdą penkiavagio plūgo prikabinėtoju, o žiemą išsiuntė į traktorininkų kursus – taip prasidėjo mechanizatoriaus karjera, per ilgą laiką smarkiai sugadinusi sveikatą.  

Bet ne dėl sunkaus darbo nuoskaudos iki šiol graužia Algirdo širdį. 1964-ųjų pavasarį traktoriumi MTZ-5 jis dirbo Pajūralio tarybiniame ūkyje. Grįžęs po sėjos, gegužės 28-ąją, iki nakties užsibuvo pas pusbrolį Vladą Kaulių mėšlavežio talkoje. Penki vyrai nuplovė nuovargį buteliu degtinės, o tada pamatė, jog nedega MTZ šviesos. Algirdas grįžo namo Vlado traktoriumi, o rytą jį pažadino milicija.

„Išvežė mane tada į areštinę Šilalėje. Dvi paras nesakė, kuo kaltina ir kodėl uždarė, paskui pareiškė, jog neva suvažinėjau komunistą. Tikrai neprisiminiau, kad būčiau ką kliudęs ar kokį žmogų matęs keliu einant, tik lyg vienu metu mėšlo krūvą pervažiavau – už to jie ir užsikabino. Tvirtino, kad jokios mėšlo krūvos toje vietoje nebuvo, nors pusbrolis ją matė, dar nustebo, kad tiek daug mums į laukus važiuojant iš priekabos iškrito“, – pasakoja Algirdas. 

Vėliau jam mama sakiusi, kad į įvykio vietą „parodymų patik­rinti“ atvežto sūnaus nepažino – taip visas buvo sovietinių milicininkų sudaužytas.

Nei bylą tyrusiems milicininkams, nei teisėjui Algirdo ir liudininkų parodymai nebuvo įdomūs. Reikėjo rasti kaltininką ir rado. Po kelių savaičių, birželio 26-ąją, teismas paskelbė nuosprendį ir paskyrė A. Kauliui 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Iš pradžių Algirdas kalėjo Klaipėdoje, paskui buvo pervežtas į Šiaulius – 13 mėnesių dirbo statybose. Išleistas į Pajūralio tarybinį ūkį nebegrįžo, įsidarbino melioracijoje.

Tą naktį iš gegužės 28-osios į 29-ąją, kai žuvo Budrių kaimo gyventojas komunistas Alfonsas A., šio krašto senoliai ir dabar atsimena su baime. Vietiniai komunistai, siekę įsiteikti okupantų valdžiai, Pajūralio apylinkėse nuvertė bene 20 kryžių, suvežė juos į patį atokiausią Paragaudžio kaimo kampą, ant Jūros upės kranto, iki pat ryto degino ir naikino įkalčius – nuodėgulius kasė į žemę ir vertė į upę. Radę ant kelio prie bažnyčios žuvusį Bud­rių kaimo gyventoją, vietiniai patyliukais kalbėjo, kad jis sulaukė Dievo bausmės už kryžių deginimą... 

Sunkius ąžuolinius kryžius nebuvo lengva išversti, todėl traukė iš žemės prie traktoriaus pririštais plieniniais lynais, šie trūkinėjo, sukosi virš kryžių naikintojų galvų. Niekam nebuvo paslaptis, jog toks lynas ir užmušė kraupios akcijos vykdytoją. Ir kas galėtų paneigti, kad užmušto žmogaus kūnas nebuvo atvežtas ir numestas ant kelio prie bažnyčios?

Padvelkus laisvės vėjams, A. Kaulius rašė prašymą peržiūrėti jo bylą ir gavo pranešimą, jog Lietuvos TSR prokuroras užprotestavo Šilalės liaudies teismo nuosprendį. Buvo prašoma jį panaikinti, nesant nuteistojo veiksmuose nusikaltimo sudėties, nes byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. Kauliaus kaltę. 

Tačiau 1989 m. lapkričio 15 d. posėdžiavusi Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija prokuroro protestą atmetė. Kolegija, kurioje pranešėjas buvo ką tik Aukščiausiojo teismo teisėju paskirtas kaltinėniškis Stasys Šedbaras, nepatikėjo net žuvusiojo žmonos tvirtinimu, jog A. Kaulius negalėjo pervažiuoti jos vyro, nes tuo metu, kai keliu važiavo traktorius, jis dar buvo namuose.

Paneigti buvo ir kitų Pajūralio kaimo gyventojų prisiminimai. O jie, 1989 m. užrašyti Kazio Jukniaus, ir dabar tebeliudija, kad šis sovietinei valdžiai nepatikimu atrodęs tremtinys buvo neteisingai apkaltintas ir be kaltės nuteistas. Tie seni, spausdinimo mašinėle surašyti ir liudininkų pasirašyti raštai patvirtina, jog tiesa nemiršta ir nedega, ir jos neįmanoma pamiršti, kad ir kaip kažkas dabar to norėtų.  

Žuvusio komunisto duktė, kuriai tuo metu buvo 14 metų, prisiminė, kad lemtingą vakarą tėvukas labai nervinosi, nes jam buvo įsakyta ateiti į Pajūralį saugoti tarybinio ūkio automašinų, kai partiniai raus kryžius. Tėvukas išėjo, bet po kurio laiko grįžo – jį parvežė  Vacius Abromavičius ir žadėjo netrukus nuvežti atgal. Tuo metu, kai jis gėrė arbatą, pro namus Gvaldų link pravažiavo ratinis traktorius. 

„Kiek pamenu, kai suūžė traktorius, tėvukas išbėgo iš trobos, galvodamas, kad važiuoja V. Abromavičius, tikėdamasis, kad jį nuveš atgal. Mano mama, kai grįžo į trobą, pasakė, kad Gvaldų link nuvažiavo traktorius, ir tėvukas, pamatęs, kad nu­važiavo traktorius, o ne V. Ab­romavičius su automaši­na, pasakė, jog nebelauks automašinos ir nuėjo pėsčias į Pajūralį“, – tokį dukros prisiminimą užrašė K. Juknius. 

V. Abromavi­čius, parvežęs nelaimėlį namo, patvirtino, kad šis tą vakarą buvo girtas, išlipęs prie namų, į kuriuos prašė parvežti pasiimti cigarečių, vos nenuvirto, kelis kartus ramstėsi į mašiną. Parvažiavęs į savo namus pavalgyti vakarienės, girdėjo, kaip pro šalį keliu Judrėnų link pravažiavo traktorius, pagal garsą MTZ („Belarusas“). 

„Nuo to laiko, kai aš prie namų paleidau Alfonsą, iki tol, kol pro mus pravažiavo traktorius, galėjo praeiti ne daugiau kaip 10 minučių. (...) Nuo to momento, kai aš jį paleidau prie namų, ir iki to laiko, kai aš išgirdau traktoriaus balsą, jis, būdamas taip stip­riai girtas, jokiu būdu negalėjo ateiti nuo savo namų iki Pajūralio bažnyčios, tai yra tos vietos, kur buvo rastas negyvas“, – tvirtino šalia vieškelio Pajūralis – Jud­rėnai gyvenęs V. Abromavičius. 

Pasak žmogaus, nei tiriant bylą, nei teisme tomis aplinkybėmis niekas nesidomėjo. 

V. Kaulius, kuriam Algirdas talkininkavo mėšlavežyje, ir jo brolis Antanas irgi buvo įsitikinę, kad pusbrolis apkaltintas neteisingai. Vladas matė, kaip žuvusiojo kūnas gulėjo įstrižai kelio. Kad jį suvažinėjo traktorius, nusprendė tuometis apylinkės įgaliotinis Algis Tamulis. 

„Aš jam paaiškinau, kaip galėjo suvažinėti traktorius, jei vėžės yra po apačia. Į tai Tamulis pasakė: tylėk. Šį žodį jis pasakė tyliai, paskui pasivedė mane toliau nuo kitų žmonių ir pasakė, kad aš tylėčiau ir nieko nesakyčiau, nes aš nieko nemačiau ir nežinau“, – rašoma V. Kauliaus paaiškinime. 

Jis prisiminė, jog iškart po to, kai žmogus, „Pajūralyje kalbėjo, jog jį užmušė raudami kryžių, esantį Pajūralyje prie dabar esančios lentpjūvės“. 

Aldona Vanagienė K. Jukniui papasakojo, kad ji buvo viena pirmųjų, pri­ėjusių prie pakelėje gulėjusio kūno, ir jis nebuvo nei purvinas, nei sumaitotas – neatrodė, kad būtų pervažiuotas traktoriaus. K. Jukniaus užrašytuose jos prisiminimuose teigiama, jog tą vakarą ji buvo sutikusi Alfonsą, jis buvęs girtas, sakęs, kad nori „prisibaigti“, kad nereikėtų eiti budėti prie mašinų, o paskui prasitaręs, kad tą naktį Pajūralyje bus raunami kryžiai. Moteris prisiminė mačiusi, kaip keliu nuvažiavo ratinis traktorius, o gerokai vėliau – dvi mašinos su iš kėbulo išsikišusiais rąstais...

Tie liudijimai dabar turi kur kas didesnę vertę nei 1989-aisias, kai K. Juk­nius juos rinko ir užrašė. Jie primena, kokiais laikais gyveno mūsų tėvai ir seneliai ir kokią vertę turi tiesa. A. Kaulius jos taip ir nerado, nors 1992-ųjų pabaigoje Vidaus reikalų ministerija į Algimanto Baublio, tuomečio Krašto apsaugos ministerijos Šilalės komendantūros vadovo paklausimą atsakė trumpai ir aiškiai: „Neteistas“. 

Toje vietoje, kur daugiau nei prieš 60 metų siautėjo girti Pajūralio komunistai, po 30-ies metų buvo pastatytas tautodailininko Augusto Rupšio sukurtas ir visų žemaičių mylimo vyskupo Antano Vaičiaus pašventintas kryžius.

„Viešpatie, atleisk klydusiems ir saugok visus“, – prašoma ant kryžiaus iškaltame užraše. Šiltais gegužės vakarais prie jo susirenka aplinkinių kaimų žmonės – pasimelsti ir priminti vieni kitiems, kad laisvė nėra tik materialinė gerovė ir didesnės galimybės. Tai kainos neturinti vertybė, tokia pat kaip tiesa, tikėjimas, kalba, savo žemė ir tėvynė, kurią ne kartą iš mūsų buvo bandoma atimti.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir A. Kauliaus šeimos archyvo nuotr.