Gyvenimo prasmės terapija

Šilalės ir Pajūrio bibliotekose apsilankė kunigas ir rašytojas Benas Audrius Martusevičius, dažniausiai prisistatantis kaip Benas Lyris. Abu susitikimai sulaukė didelio susidomėjimo – salės buvo pilnos klausytojų, atėjusių gyvai išgirsti net kelių knygų autoriaus minčių, įžvalgų bei išmintingų pamąstymų apie kasdienio gyvenimo prasmę.

Savo knygose kunigas kviečia priimti visą gyvenimą tokį, koks jis mums duotas – nesitikint, kad darysime tik tai, kas patinka, ar kad būsime nepažeidžiami. Jis ragina mažais žingsniais keliauti su Dievu, nes tuomet galima įveikti ir išspręsti net tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo beprasmiška ar neįmanoma.

Kunigas sako, jog, pasakodamas sutiktų žmonių istorijas ir dalindamasis patirtimis, kurias pats išgyveno, labiausiai nori prisiliesti prie atvirų visuomenės žaizdų. Jis kviečia kiekvieną iš mūsų mokytis jautriau žvelgti į kitų žmonių gyvenimus ir jų istorijas.

Pas dvasininką ieškoti atsakymo, patarimo ir ramybės ateina net tie, kurie į Bažnyčią žvelgia atsargiai. Šiandien išgyvename sudėtingą laikmetį – sveikatos apsaugos sistema, ypač psichikos sveikatos srityje, perkrauta, visuomenėje daug įtampos, susiskaldymo ir vidinių krizių. Jaunas žmogus dažnai pasimeta vartotojiškumo sūkuryje, o vyresnieji lieka tarsi gyvenimo paraštėse – jiems sunku suspėti su sparčia technologijų, internetinės komunikacijos ir dirbtinio intelekto kaita.

„Baimė – mūsų sukurta iliuzija. Kartais ji tokia didelė, kad atimame iš savęs realybę. Drąsa yra sugebėjimas išgyventi dabartį. Svarbiausias Dievo įsakymas: mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu, mylėk save patį, savo artimą žmogų. Tai nėra filosofavimas, tai reiškia sugebėjimą apkabinti kiekvieną man duotą dieną, kad ir kokia ji būtų.

Drąsus žmogus šiandien yra tas, kuris gyvena taip, kaip jam liepia širdis. O širdies balsas – tai ne paviršutiniška emocija, bet pati svarbiausia sprendimų vieta, susitikimo su Dievu ir žmogumi erdvė. Drąsa yra gebėjimas gyventi pagal širdį, priimti sprendimus galvojant apie Dievo veidą ir mylimų žmonių veidus. Evangelijoje Jėzus sako: „Atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą.“ Gyvenimas – tai visi jo pavidalai, o drąsa – gebėjimas juos priimti suvokiant, kad būtent jie mus augina“, – teigia B. Lyris.

Kai daugybė žmonių klaidžioja nevilties labirintuose, kunigas sako: „Tikėjimas yra didžiulė Dievo dovana. Negali rytą atsikėlęs pasakyti, jog nuo pirmadienio būsiu tikintis, o šiandien dar ne. Tikėjimas atveria kelius lygiai taip pat, kaip juos atveria santykiai tarp žmonių. Kai pats sirgau onkologine liga, gulėjau ligoninėje, didžiausia viltis ir palaikymas man buvo artimi žmonės. Kai tiki, Dievas stebuklingai tave veda, apstato žmonėmis, kurie padeda. Susi­tikimas su kitu asmeniu, su žmogumi mus gelbėja. Meilė gelbėja. Sunku, kai esi vienas. Liga įveikia, kai niekas tau nepadeda. Tik santykiai tarp žmonių gali sukurti vilties visuomenę. Labiausiai Dievas mums save parodo per žmogiškąją meilę.“

Kunigas Benas įsitikinęs, kad šių dienų krikščioniui dažnai stinga vieno itin svarbaus dalyko – adekvataus realybės suvokimo. Supratimo, jog sunkumai, mūsų buvimas kūne, net mirtis ar netektys nėra prakeiksmas, bausmė ar specialiai mums atsiųsta išbandymų virtinė. Tai – natūrali žmogaus gyvenimo eiga.

„Jeigu nuolat skundžiamės, kad viskas blogai, kad niekas nepavyks, taip ir bus. Jeigu manome, jog neturime jėgų, priimkime šį neturėjimą, bet širdyje visada išsaugokime viltį“, – sako kunigas.

„Mes vis klausiame: kodėl sunkumai? Kodėl liga? Kodėl žmonės tokie abejingi? Ir tokių „kodėl“ – begalė. Į visus šiuos klausimus yra paprastas atsakymas ir išeitis: neatstumti Dievo artumo. Dievas vienintelis lieka mums ištikimas iki galo.

Mano knygos nedalija iliuzijų ir tuščių vilčių, kad viskas bus gerai. Viskas jau yra gerai tada, kai iš bet kokios, net pačios sunkiausios, situacijos sugebame ištraukti troškimą būti, kurti, mylėti. Troškimą apkabinti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką kaip vienintelę ir nepakartojamą. Viskas yra gerai tuomet, kai net tose žmogiškose patirtyse, kurias dažnai norime ignoruoti ar atmesti, atrandame gyvenimo grožį, gerumą ir dovanojame jį kitiems“, – teigia dvasininkas. 

Jis prasitarė turintis tylų, bet ambicingą tikslą – per trejus metus aplankyti visus Lietuvos rajonus, kad galėtų susitikti su žmonėmis gyvai. Jam svarbu būti ten, kur skauda, kur klausiama, kur ieškoma atsakymų. Galbūt todėl jo kelias driekiasi ne per dideles sales ar scenas, o per žmonių širdis – tas, kurios vis dar laukia žodžio, gebančio pakelti ir sustiprinti.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Šilalės viešosios bibliotekos nuotr.