Naujoje knygoje – gyvenimo istorija ir jo skonis

Šilalės viešojoje bibliotekoje knygos „Pelynų medus“ pristatymą su­rengė jos autorė Edita Mildažytė. Ji yra jau trijų knygų autorė. „Įdomiausiose bobų vasaros istorijose“ nugulė jaut­rūs pasakojimai iš jos vestos to paties pavadinimo televizijos laidos, 2011 m. pasirodžiusioje knygoje „Pasimatymas su Lietuva“ atsklei­džiama Lietuvos istorija ir išskirtinumas pasaulyje, o į praėjusių metų lapkritį išleistą biogra­finę knygą Edita tikina sudėjusi keturis savo gyvenimus ir prisipažįsta, jog, pasakodama apie juos, stengėsi būti atvira, sąžininga, korektiška ir linksma. 

Pelynų medus

Charizmatiškoji televizijos lai­dų kūrėja ir vedėja jau ne vieną dešimtmetį išlieka viena ryškiausių Lietuvos asmenybių. Kai nori – ji šilta, kai reikia – tiesmuka, kai prašoma – visada ištiesia pagalbos ranką. Ji – sąžininga, drąsi, stipri ir negailinti savęs.

E. Mildažytė sako ne kartą sulaukusi siūlymų papasakoti savo istoriją, tačiau ilgą laiką jų atsisakydavo. Ir štai – atėjo metas. Knygynuose pasirodžiusi jos knyga „Pelynų medus“ iškart tapo bestseleriu.

„Mano gyvenime būta daugybės gražių dalykų, todėl būtų nuodėmė jų nepapasakoti“, – susitikime su šilališkiais sakė Edita ir pridūrė, kad galutinį tašką knygos atsiradimo istorijoje padėjo dvi ypatingos moterys – televizijos laidų vedėja Beata Nicholson ir redaktorė Daina Žemaitytė. Abi jos įtikino, jog Editos gyvenimas kupinas nepaprastų įvykių, apie kuriuos žmonėms iš tiesų bus įdomu skaityti.

„Pelynų medus gamtoje neegzistuoja, nors visada maniau, jog bitės ir iš žydinčių pelynų renka medų. Tokį žodžių derinį sugalvojau pati – jis man labai gražus. Šiame pavadinime svarbiausias žodis yra „medus“. Visai nesvarbu, iš ko jis suneštas. Juk ir iš rūgščių citrinų galima pagaminti saldų limonadą. Pelynų medaus paslaptį aiškinausi su bitininku Algirdu Amšiejumi. Jis mane nustebino – pasirodo, bitės gali nešti medų ir iš pelynų, jei jas to išmokysi“, – pasakoja autorė.

Istorija prasideda areštinėje

„Iš tiesų knyga prasideda pasakojimu apie areštinę, į kurią prieš kelerius metus pakliuvau, kai policija mane sustabdė išgėrusią prie vairo. Pagalvojau –

atsivertus knygą svarbiausia, ar ji tave užkabina: ar norisi skaityti toliau, ar jauti, kad neverta gaišti laiko. Jei pradžioje būčiau surašiusi, kiek daug nuveikiau, ką pasiekiau ir kokia esu nuostabi, tikriausiai daugelis pavartytų ir padėtų atgal į lentyną. O aš nenoriu, jog mano istorija liktų neperskaityta. 

Tada, būdama areštinėje, pažadėjau sau: kai iš šios keblios situacijos išsikapstysiu, parašysiu knygą – atvirą ir tiesią. Juk mano gyvenime yra nutikę tiek visko – ir juokingo, ir graudaus, ir gėdingo, ir žavingo. Be to, ta istorija tokia vieša, kad ją slėpti būtų neteisinga. 

Apskritai šioje knygoje kalbėdama apie save ir mane supančius žmones norėjau visur išlikti sąžininga. Jei nori, jog tekstas jaudintų, privalai kalbėti ir apie tai, kas nemalonu. Šiame socia­linių tinklų netiesos ir iliuzijų amžiuje, kai kiekvienas stengiasi sukurti nepriekaištingo žmogaus įvaizdį, man norėjosi pasakyti: štai tokia aš – sudaryta iš juodo ir balto. Jei jūs sėdite ant debesies, vadinasi, jums gyvenime pavyko tapti angelu. Man nepavyko. Nors labai stengiausi“, – šypsosi televizijos laidų vedėja.

Atvirumo ribos

„Knyga gana atvira. Žinoma, ne iki kvailumo – yra dalykų, apie kuriuos nepasakojau ir nepasakosiu. Jie pernelyg intymūs. Vis dėlto kai kurie pasakojimai – labai atviri, tačiau jei jų atsisakyčiau, knyga netektų savo stuburo ir prasmės. Atvirumas būtinas, kad pasakojimas turėtų pradžią, kulminaciją ir pabaigą.

Medų šaukštu kabinu rečiau, nei jaučiu pelynų kartumą burnoje. Ne iš visko gyvenime pavyksta išsukti medų. Daug kas priklauso nuo to, kur stovi tavo aviliai, kur tau Dievas paskyrė vietą.

Ar knyga gali būti kažkam nepatogi? Nebent kas nors pats nuspręstų taip ją matyti. Neturėjau tikslo menkinti, niekinti, skųsti ar skųstis. Kai kurių mano draugių vardai pakeisti, kad neįsižeistų jų šeimos. Papasakojau apie daugelį žmonių, kuriems teko su manimi gyventi, tačiau galiu juos nuraminti – jie gali jaustis saugūs. Ir mano mama, ir vaikai“, – teigia autorė.

Vaikystės svajonė

Vaikystė – žmogaus gyvenimo pamatai. Ji atskleidžia, iš kur viskas atėjo ir kodėl gyvenimas klostosi vienaip ar kitaip. Tėvai, seneliai, giminės perduoda elgesio modelius, formuoja įpročius, net charakterį.

„Didžiausią įtaką man padarė seneliai, nes su jais augau iki septynerių metų. Močiutė įskiepijo tradicijų, šeimos švenčių poreikį. Iš mamos perėmiau vitališkumą ir gyvenimo geismą, o iš jos sesers Reginos – gebėjimą girdėti kitus žmones. Tai, ką gavau, vėliau perdaviau ir savo vaikams.

Viskas mumyse išlieka – tradicijos, matyti santykiai, tėvų santuokos ir skyrybų niuansai. Mano tėvai išsiskyrė. Aš buvau sau pažadėjusi niekada neišsiskirti, tačiau ir pati išsiskyriau. Dabar suprantu: vaikus traumuoja ne pačios skyrybos, o tėvų elgesys jų metu.

Mama, besilaukdama manęs, paskutinėmis dienomis išvyko pas savo mamą į Marijampolę – ten ir gimiau. Tėvas nepasirodė nei močiutės namuose, nei ligoninėje, mūsų su mama iš gimdymo namų neparsivežė. Nematau tame didelės tragedijos – jis buvo medikas, ga­lėjo būti užsiėmęs, o gal tuo metu jų santykiai jau buvo pasibaigę.

Tėvai susituokė 1963-iai­siais, aš gi­miau 1966-aisiais, tad tikrai nebuvau vedybų priežastis. Greičiau – sa­votiškas projektas, turėjęs sulaikyti mano gražius, ambicingus tėvus būti kartu. Tačiau taip nenutiko. Abu buvo per stip­rūs, per daug savarankiški. Mama – labai graži, ambicinga, talentinga, daininga gydytoja. Tėvas – siekiantis realizuoti save profesijoje medikas, mokslininkas, tik­ras mačo. Galbūt jie per daug reikalavo vienas iš kito ir abu buvo stiprūs lyderiai.

Vaikystėje turėjau svajonę kada nors pamatyti savo tėvus kartu. Kad bent per mano mokyklos išleistuves jie stovėtų šalia vienas kito, atleidę ir susitaikę. Tačiau mama tėvui niekada neatleido – pyko nuoširdžiai, visą gyvenimą. Ir tik tada, kai sėdėjo prie jo karsto, pirmą kartą pamačiau juos kartu. Ir tarp jų jau nebebuvo įtampos“, – jautriai prisimena Edita.

Kodėl žurnalistika?

Atrodė, kad jos kelias aiškus – medicina, nes abu tėvai buvo gydytojai. Be to, tėvas dėstė tuometiniame Medicinos institute ir kurį laiką net buvo egzaminų komisijos pirmininkas. Tais laikais į medicinos studijas patekdavo tik patys gabiausieji – konkurencija buvo milžiniška, nors netrūko ir įvairių „prastūmimų“ per mandatines komisijas.

„Su tėvų pagalba tikrai būčiau įstojusi, tačiau mama nenorėjo, jog studijuočiau Kaune – bijojo, kad per daug prisirišiu prie tėvo. Todėl bet kuri kita alternatyva atrodė geresnė. Pasirinkau žurnalistiką. Stojamieji egzaminai tuo metu buvo savotiški: vaikinai po tarnybos armijoje gaudavo papildomą balą, stojantieji su kolūkių siuntimais – taip pat. Buvo ir kandidatų su garsiomis pavardėmis. Žodžiu, likau pirma už brūkšnio – patekau į neakivaizdinį skyrių. Tačiau jei lankydavai paskaitas dieną ir gerai išlaikydavai egzaminus, galėjai tikėtis būti pervestas į dieninį. Aš dienomis lankiau paskaitas, o vakarais dirbau „Lietuvos“ viešbutyje skalbėja–lygintoja.

Negaliu sakyti, kad sirgau žurnalistika. Argi aštuoniolik­metis gali būti visiškai tikras, jog teisingai pasirinko profesiją visam gyvenimui? Tik vėlesni įvykiai ir televizijos karjera parodė, kad nesuklydau“, – atvirai dalijasi prisiminimais E. Mildažytė.

Jeigu jie kris, aš pagausiu

„Aš visada rinkausi vaikus ir šeimą. Kai 1990–1991 m. vertėsi Lietuvos santvarka ir gyvenimas, žurnalistika buvo auganti, labai svarbi ir įdomi sritis. Širdyje buvo gaila, kad negaliu dalyvauti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos veikloje, vykti į stažuotes Amerikoje ir Europoje. Bet aš rinkausi vaikus – palikti juos ir išvažiuoti pusei metų mokytis į užsienį man atrodė neįmanoma. 1999 m., kai jau buvo gimęs Mykolas, gavau kvietimą į moterų konferenciją Islandijoje. Joje ketino dalyvauti Hillary Clinton ir daugiau panašaus rango moterų, buvo galima užmegzti ryšių ir galvoti apie karjeros perspektyvas. Bet nutraukti žindymą man atrodė per didelė žala.

Man atrodo, jog būti mama reiškia labai daug meilės, rūpesčio ir truputį griežtumo. Man labai svarbus tvirtas ryšys su vaikais. Geriausią rezultatą duoda trys dalykai: kalbėjimasis, situacijos išsiaiškinimas ir tėvų pavyzdys. Be to, aš niekada nepavargdavau vaikams rodyti, kad jie man yra labai labai svarbūs. Vaikas yra pati rizikingiausia investicija gyvenime. Galima metų metus kišti pinigus repetitoriams ir būreliams, studijoms, o vaikas vieną dieną viską mes, užsidės kuprinę ir išeis iš namų. Arba susirgs, numirs, taps narkomanu, sės į kalėjimą, nepateisins lūkesčių... Bet mes vis tiek juos gimdom, auginam iki pilnametystės, o gal ir dar ilgiau į juos investuojam. Nes tai stipriau už mus. Vadinasi, motinystė nėra joks nuopelnas ar žygdarbis. Tai yra tiesiog biologija. Projektuojam save laimei ir dideliam džiaugsmui, o gyvenimas yra toks, koks yra. Visos vaikų „dovanotos“ pamokos išmoko tėvus stoicizmo. Ir suvokimo, kad ne sau juos pagimdei. Jie tik per tave atėjo gyventi savo gyvenimo“, – įsitikinusi Edita. 

Nuojauta

„Kartais protas būna bejėgis prieš jausmus ir nuojautas. Esu iš tų moterų, kurios turi intuiciją ir jos klauso. Už daugelį dalykų, įvykusių mano gyvenime, ir už sprendimus, kuriuos priėmiau, didele dalimi turiu būti dėkinga būtent intuicijai. Jei būčiau klausiusi vien proto, greičiausiai nebūčiau padariusi daugelio dalykų.

Ne kartą sustodavau ties riba – juk kai kurie sprendimai atrodė, švelniai tariant, neprotingi, o kartais net visiškai absurdiški. Atrodė, jog jie negali baigtis gerai, tačiau viskas susiklostydavo palankiai. Todėl kartais intuicija yra geresnė patarėja už protą, logiką ar skaičiavimus. Dabar ji man sako, kad gyvensiu iki 84-erių. Ir kol būsiu gyva, Lietuvoje karo nebus“, – tikina optimizmo bei gyvenimo džiaugsmo nestokojanti ir dosniai jį aplinkiniams žarstanti žurnalistė. 

Pasak jos, „Pelynų medus“ turėtų padėti pavargusiems nuo beprasmių politinių ginčų, nuolatinio jausmo, kad aplink visi teisūs ir nepriekaištingai geri – miega ant debesies ir pasisotina vienu džiūvėsiu perpus su angelais...

„O jei skaitant kiltų noras smerkti autorę ar visokeriopai ją niekinti – nesidrovėkite. Tai šalutinis pelynų poveikis. Jei jis pasireikštų pernelyg stipriai – užkąskite šaukšteliu medaus,“ – šmaikščiai rekomenduoja autorė.  

Knygos pabaigoje ji duoda moterims 10 patarimų, kuriais tikina ir pati vadovaujasi. Svarbiausi iš jų: „nesivyk nemylinčio – atsigręžk į mylinčius“, „visada pasitikėk širdimi, nes ji net smegenis aprūpina krauju“, „nereikia gedėti amžinai, mylėti reikia amžinai“. 

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Jolantos VENCKIENĖS nuotr.