A. Martišiūtė-Linartienė: „Gyvenau Upynoje, netoli kurios yra Vilnius“

Su kraštiete Aušra Martišiūte-Linartiene susitinkame istoriniuose Vilei­šių rūmuose, Lietuvių litera­tū­ros ir tautosakos institute. Pro di­rek­torės kabineto langus veriasi puikus kraštovaizdis – kalvų, banguojančių iki pat Gedimino kalno, Sapieginės miškų, besileidžiančių šalia tekančios Neries link, fragmentas. Šis vaizdas nukelia į Upy­ną, brangų gimtąjį kraštą su jo Svystkalnio, Petkalnio kalvomis, su tuo pačiu jaukiu miesteliu ir vidi­ne ramybe.

„Savo pasaulėvaizdį, kurį užfiksavome vaikystėje ir paauglystėje, ne­šamės per gyvenimą. Jis mus sustiprina, kartais ir prajuokina, suteikia optimizmo. Na ką gi, gyvenau Upynoje, netoli kurios yra Vilnius”, – šypsosi pašnekovė, šiam savo kalambūrui pagrįsti turinti ne vieną sunkiai nuginčijamą argumentą. 

Solidus mokslinis įdirbis

Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė A. Martišiūtė-Linartienė ką tik pradėjo antrąją Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės kadenciją. Nuskambėjus kolegų, valdžios atstovų sveikinimams, ji grįžo prie administracinių darbų – niekada nesibaigiančio jų srauto, priverčiančio gilintis ne tik į akademinius, bet ir į teisinius ar net statybinius dalykus. 

Kabineto lentynose išrikiuota ir moks­linė biblioteka. Čia bėga jos savaitgaliai, atostogos, nes tik jų metu gali atsidėti tyrimams, kūrybinei veiklai, reikalaujančiai tylos ir susikaupimo. 

„Nuoširdžiai pavydžiu kolegoms, galintiems aštuonias ar dvylika valandų per parą skirti mokslui. Mano darbo laiką, deja, suvalgo įvairūs dokumentėliai, jų rengimas, skaitymas, pasirašymas... Neatsimenu, kada paskutinį kartą atostogavau“, – juokiasi A. Martišiūtė-Linartienė, mostelėdama ranka į „atostogų įdirbį“ – solidžią krūvą veikalų, gimusių tarp šių istorinių sienų. Netrukus ją papildys ir šiuo metu ant darbo stalo esanti monografija apie šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją nuo nepriklausomybės pradžios iki dabar.

Mokslininkė jau yra išleidusi aštuonias monografijas, paskelbusi daugiau nei 40 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio (Vokietijos, Latvijos, Lenkijos, Vengrijos, Pietų Korėjos) mokslo bei kultūros leidiniuose. Nuo 2003-iųjų ji dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, jam vadovavo 2018–2025 m. Nuo 1991-ųjų dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete, kur dėsto klasikinių dramos formų, moderniosios dramos, XX a. dramos ir kitus dalykus. 

Prie kraštietiškos pokalbio temos artėjame per Aušros mokslinių tyrinėjimų herojus. Juozas Vaičkus, iš Mažeikių krašto kilęs Lietuvos profesionaliojo teatro kūrėjas, režisierius, – vienas iš jų. A. Martišiūtė-Linartienė šiam iškiliam žemaičiui skyrė monografiją „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“, kuriai atidavė trejus metus. Įdomu, jog šiam darbui mokslininkę įkalbėjo patys mažeikiškiai. 

– Kiek anksčiau „Šilalės artojas“ kal­bino šiame institute dirbančią tau­tosakos tyrinėtoją Vitą Ivanauskai­tę-Šeibutienę, taip pat baigusią Upynos mokyklą. Lėmė tos pačios įtakos ar tai tiesiog gražus sutapimas? 

– Turime rimtą kraštiečių tautosakininkų flangą – juk ir Marijona Čilvinaitė, į tautosakos istoriją įsirašiusi kaip labai rimta asmenybė, taip pat buvo upyniškė. O pasidairius plačiau – kolegė Vita, poetas Donatas Petrošius, istorikas Benediktas Šetkus. Esame ne toks ir mažas iš to paties miestelio ar apylinkių kilusių stiprių žmonių branduolys Vilniuje. 

Prieš keletą metų Seime vyko diskusija. Kalbėta apie tai, kokios silpnos yra provincijos mokyklos, kokie esą nuskriausti jų vaikai. Sėdi viceminist­ras, Mokslo tarybos atstovai, ir sėdime mes – Ivanauskaitė, Petrošius, aš, per atsitiktinumą visi trys iš tos pačios provincijos mokyklos. Net juokas suėmė. Pagalvoju apie dar vieną dalyką: provincija išugdo atsparesnę asmenybę, labiau užsi­spyrusią, atkaklią. Ta patirtis, kurią atsinešame, kažkokiu būdu formuoja dabartinius mūsų gyvenimus. Nuo aštuntos klasės, kai atvažiavau mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, gyvenu Vilniuje, bet ir šiandien mano gyvenimo ratas yra Upynos miestelio ribose. Duk­ros mokykla už 200 metrų, panašiai kaip ir Upynoje, nuo namų iki darbo dvidešimt minučių pėsčiomis. Atsinešame įsitikinimą, kad tokiame pasaulyje mums bus patogu gyventi, pajėgsime jame dirbti. Net gamtovaizdį, galima sakyti, renkamės pagal savo gimtinės peizažą. Upynos kalvos – Svystkalnis, Petkalnis ir Vilniaus Gedimino kalnas, Tauro kalnas atrodo labai panašiai, ir atstumas tarp jų panašus. 

Savo pasaulėvaizdį, kurį užfiksavome vaikystėje, paauglystėje, nešamės per gyvenimą. Jis mus sustiprina, kartais prajuokina, suteikia optimizmo.

Tiesa, gimiau Batakiuose. Tuose pačiuose, kuriuos mini Martynas Mažvydas laiške kunigaikščiui Albrechtui, – jis peikia savo parapijiečius, kad jie, niekšai, bėga per Onos atlaidus į Batakius ir ten su katalikais linksminasi („Jie turi dar ir tokią didelę ydą: žinodami, jog pagal labai seną popiežininkų paprotį Lietuvos ir Žemaitijos parapijose, esančiose netoli nuo mūsų kunigaikštystės sienų, yra švenčiami kokio nors šventojo atlaidai, pavyzdžiui, Šv. Onos Batakių miestelyje, [...] taigi tada tie mano parapijiečiai, kuriems patinka tokios popiežiaus įvestos apeigos, ten keliauja ir nusikalsta bjauriausia stabmeldyste!“). Vėliau persikėlėme į senelių iš tėvo pusės namus Upynoje, tiksliau, tas namas keliavo, jis buvo atvežtas iš Patulės. Jame visa šeima ir gyvenome. 

 – Kokius namus buvo sukūrę tėvai, Upynos mokytojai? Ir ką reiškė augti pedagogų šeimoje? 

– Tai buvo laisvė. Turėjome didžiulę biblioteką atskirame namelyje. Jis buvo tėčio dėdės, irgi parvežtas, tik iš Paupynio kaimo, o verandą skaitymui meistriškai pristatė tokia impozantiška Upynos figūra Vytautas Vertelis. 

Abu mano tėvai – Stasė Martišienė ir Motiejus Martišius – buvo lituanistai. O tų laikų lituanistai pirko ir skaitė turbūt visas knygas, kokios tik pasirodydavo – ar tai buvo lietuvių literatūra, ar užsienio literatūros vertimai, ar knygos apie literatūrą, tautosaką, žurnalai... Kai Vilniaus universitete pradėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, grįžus vasaromis man nereikėdavo eiti į biblioteką, viską turėjau namuose. 

Visiškai neįsivaizduoju, kaip žmonės galėjo taip gyventi. Trys vaikai, pamokos, sąsiuvinių taisymai, tvartas su karve ir kiaule arba dviem, reikia iš ryto pašerti, pamelžti.  

Tėvai ne tik pirko knygas, jos visos buvo perskaitytos. Prenumeruodavo, skaitydavo „Metus“, „Literatūrą ir meną“. Su mama ir tėčiu galėdavau pasikonsultuoti apie kiekvieną knygą. Aišku, anuo metu leidžiamų knygų skaičius buvo mažesnis, turbūt ir kokybė buvo labiau koncentruota, gera. Jie neturėjo mobiliųjų telefonų, interneto, nenardė feisbuke, gal dėl to ir laiko turėjo. 

Kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai jie buvo man pavyzdys. Jų domėjimasis viskuo plačiai ir giliai buvo visiška kasdienybė. Natūralu, jog šiandien galiu dirbti mokslinį darbą – mačiau, kaip gyvena ir dirba tėvai. 

Su Justinu Marcinkevičiumi, Laimonu Noreika, Kaziu Saja, Česlovu Stoniu, Birute Baltrušaityte ir daugybe kitų literatūros ir teatro žmonių susipažinau savo tėvų namuose Upynoje. Dėl to ir juokiuosi, jog gyvenau Upynoje, netoli kurios yra Vilnius. 

Anuomet tiek kultūros namuose, tiek mokykloje vykdavo daug įvairiausių renginių. Po to pasisėdėjimas persikeldavo pas mus į namus. Tai buvo laikas, kai garsūs rašytojai, aktoriai, važiavo į kaimo mokyklas, bendravo su mokytojais. Vis pagalvoju, kad neatsitiktinai taip atsirado ir Sąjūdis. Prisimenu Č. Stonio ir K. Sajos renginius, kūrybos skaitymus, pokalbius – jie buvo sukūrę tinklą visoje Lietuvoje, turėjo bičiuliškus santykius su daugybe kultūros žmonių. Tai buvo judėjimas, kuris labai stipriai mus paruošė Sąjūdžiui. Tėvai man nedraudė eiti į pirmąjį mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo (1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykusiame mitinge buvo pasmerktas Molotovo-Ribbentropo paktas – red. past.). Vėliau buvo Sąjūdžio suvažiavimas Sporto rūmuose, tėtis vyko kaip delegatas, pasiėmė ir mane. Kartu buvome ir Vingio parke vykusiuose mitinguose, Baltijos studentų dainų ir šokių šventėje „Gaudeamus“ – 1988 m. pirmą kartą oficialiai į šventę įneštos Lietuvos, Latvijos, Estijos tautinės vėliavos.

Kalbėdama apie tėvus išdidžiai sakau: provincijos mokytojai, būtent provincijos, ne sostinės. Kiek jie man suteikė pasitikėjimo kaip visavertei asmenybei, kiek suteikė drąsos – nė velnio aš nebijojau būti prie A. Mickevičiaus paminklo, nors daug kas sakė „ne ne, pavojinga“. 

Per Sausio 13-osios įvykius saugojome Radijo ir televizijos pastatą, buvo visiškai normalu ten būti. Gal tėvai ir galėjo pergyventi, bet jie nedraudė, sakė „turi būti, eik“. Vis galvodavau, iš kur tiek drąsos. 

Daugybę įvairių istorijų esu iš jų išgirdusi, papasakosiu vieną iš jų – kaip jie tapo vyru ir žmona. Mama po Šiaulių pedagoginio universiteto lietuvių kalbos mokytoja dirbo Bijotų, tėtis – Ba­takių mokykloje. Jam pasiūlė paaukštinimą, jis tapo Tauragės mokyklų inspektoriumi. Kadangi Batakiai liko be mokytojo, įkalbino mamą iš Bijotų čia atsikelti. Kaip rajono švietimo administracijos atstovui jam buvo pavesta iš „politiškai nepatikimos“ motinos atimtus vaikus nuvežti į vaikų namus. Tėtis tą ir padarė, o grįžęs nuėjo pas jų mamą, papasakojo, kaip vaikai jaučiasi, kur juos paliko, ką kalbėjo. Kitą dieną jį atleido iš darbo. Ir ką, tėtis grįžta į Batakius. O ten, jo vietoje, jau dirba Stasė Dobilaitytė, mano mama. Jie gavo pasidalinti darbo krūvį, o po to jau išėjo taip, kaip išėjo. Tėvai susituokė 1966 m. 

Visos tos istorijos parodo, jog žmonės elgėsi taip, kaip liepė sąžinė. Labai svarbu ir tai, kad tėvai nebijojo pasakoti mums, vaikams, apie daugelį dalykų. 

– Minite, kad Upyna suformavo žvilgsnį į būsimus peizažus, gimtasis kraštovaizdis tapo tarsi atspirties tašku. Kokia Jums tebėra Upyna? Koks išliko santykis su tėviške, ar tie namai tebėra?

 – Galvoju apie Upyną, jos labai gražų gamtovaizdį – kalnai, tolumos, mokyk­la ant kalno, visa ta erdvė... Ir žmonės turi laiko ramiam pokalbiui, pasipasakojimui. Tas kalbėjimasis, patirties perdavimas, grožėji­ma­sis vieta duoda vaikams ne­įkainojamą dovaną. Prieš ko­kius dešimt metų su dukra bu­vome nuvykusios į Upyną. Ša­lia mūsų namo – upeliukas, toliau laukai laukai, tolumo­je baltas plytinis namukas. Dukra su drauge išėjo pasivaikščioti ir grįžusi pasakoja: mama, radome negyvenamą namą be grindų, visas priaugęs žolės – žiūrim pro langą, šviečia saulė, o vi­du­je –

pieva! Įsigavusios vidun, jos ra­do kažkokią senovinę knygą, parsinešė, rodo, pasakoja kaip apie didžiausią nuotykį. Vaikas atvažiavo savaitgaliui iš Vilniaus – bet ką gavo! Tokiose vietose gali pamatyti be galo daug grožio.

Mano šeimos namai tebėra, bet jie jau nebe mūsų. Turėjome parduoti, kol viskas nesugriuvo. Trejus metus neparvažiavau į Upyną, ir tai buvo viskas. Turbūt nėra nieko baisaus: juk ir pati trobelė yra keliauninkė, ir joje užaugę vaikai keliauninkai, kažkur kitur nusileidę. Juolab kad, girdėjau, ten gyvens mieli žmonės. Viskas keičiasi, turime priimti pokyčius. Toks yra gyvenimas. 

Kita vertus, pavyzdžiui, gražiausi literatūros kūriniai sukurti apie tai, ką žmonės prarado. Ar tai būtų Česlovas Milošas, ar Oskaras Milašius, ar Šatrijos Ragana. Praradimo jausmas duo­da labai daug kūrybiškumo.   

Mano emocinis santykis su namais toks pat kaip su vaikyste. Tai buvo puikus laikas, bet į jį nebegrįši. O namai niekur nedings. Savo atmintyje turiu tvirtą jų paveikslą su visais jausmais, situacijomis – tai yra manyje kaip ranka, kaip koja. Namų jausmas, kurį patyriau vaikystėje, paauglystėje, tiesiog yra. Jis niekada neišnyksta. 

– Kaip rinkotės savąjį kelią? Kaip atsitiko, kad daug metų atidavusi muzikai, pasukote į lituanistiką? Pasekėte tėvų pėdomis? 

– Septynerius metus mo­kiausi tuometėje Šila­lės vaikų muzikos mokyk­loje, tada išvažiavau į Vilnių, įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Čia supratau, kad pianiste soliste netapsiu, o būti akompaniatore nenorėjau. Pajutau, jog, rinkdamasi litua­nistiką, galiu padaryti daugiau nei tėvai. Nors tai, žinoma, nelygintini dalykai. Tačiau didžiuliu lobiu vadinu tai, kai sutikus tėvų mokinius, jie džiaugiasi atpažindami, kad esu jų mokytojų dukra.

Lituanistiką supratau kaip lauką, kur man viskas aišku, artima, svarsčiau, kad čia galiu rasti savąjį lauką, kuris dar nėra ištyrinėtas. Jį atradau pradėjusi skaityti ir tyrinėti Vydūną. Paskui atsirado ir kiti netyrinėti plotai. 

Dabar domiuosi šiuolaikine dramaturgija. Man teko garbė prisidėti kuriant kino drama­turgijos programą, matau, kaip auga jauni dramaturgai, buvę mano studentai, dabar jau dės­tytojai. Pastaraisiais metais daug laiko praleidžiu teatre, esu „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje. Turiu galimybę pamatyti visas teatrų premjeras. Tai reikalauja labai daug pastangų, laiko, bet man įdomu, gera matyti dabartinio Lietuvos teatro visumą – tada jaučiuosi ramiau. 

– Didmiesčio įvairovėje rūpi susitikti su kraštiečiais, pasikalbėti žemaitiškai? 

– Man labai svarbu, kad esu iš Žemaitijos, didžiuojuosi būdama žemaitė. Tačiau kalbėti žemaitiškai nejaučiu ypatingos drąsos. Pas mus namuose buvo kalbama pusiau žemaitiškai. Tėvai, kaip mokytojai, kalbėjo bendrine kalba, kartais tarmiškai. Kai atvykusi į Vilnių kalbėdama telefonu persijungdavau į tarmišką kalbėjimą, draugai kartais juokdavosi, kaip pasikeisdavau kalbėdama su namiškiais.

– Vilniete pavyko tapti? 

– Mano pažintis su šiuo miestu buvo nuostabi. Pirmus metus M. K. Čiurlionio menų mokyk­loje mokiausi tik muziką, nes vidurinės mokyklos aštuntąją klasę jau buvau baigusi Upynoje. Turėjau daug laisvo laiko, vaikščiojau po Užupį, tuomet dar visai kitokį, kitas Vilniaus dvasia alsuojančias vietas.  

Vilniete, manau, tapau. Viskas, kas yra susiję su menu, kultūra – teatras, kinas, koncertų salės man yra kaip deguonis. Negalėčiau be to gyventi. Ir nors Upyna, pasaulio mastais, nuo Vilniaus netoli, iš ten neprilakstyčiau nei į teatrą, nei į koncertus...

Jūratė KIELĖ

Nuotr. iš pašnekovės archyvo (Mindaugo LINARTO, Sonatos NOREIKIENĖS)