Kad vardai neišnyktų – šiandien gyvenančiųjų pareiga

1941 m. birželio 14 d. prasidėję masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai – viena skaudžiausių mūsų tautos istorijos tragedijų. Vien tą dieną gyvuliniais vagonais į atokiausius Sovietų sąjungos regionus buvo išvežta apie 17,5 tūkst. žmonių. Šiemet sukanka 85 metai nuo šių tragiškų įvykių. Jau 36 metus gyvename laisvoje valstybėje ir galime atvirai prisiminti bei pagerbti nužudytuosius, ištremtuosius ir negrįžusius į Tėvynę. Tačiau ramybės neduoda klausimas: ar pakanka prisiminti tik savuosius? Neretai sakoma, jog svarbiausia yra išsaugoti savo šeimos istoriją ir atminti artimuosius. Tačiau kas prisimins tuos, kurių visos šeimos buvo sunaikintos? Kas ištars jų vardus, jei visi jų artimieji liko amžiams ilsėtis Komijos, Krasnojarsko, Permės lagerių ir kitų tremties vietų bevardžiuose kapuose? Todėl Gedulo ir vilties diena yra ne tik asmeninės, bet ir bendros tautos atminties diena. Ji įpareigoja prisiminti kiekvieną – ir tuos, kurių vardus tebesaugo artimieji, ir tuos, kurių atminimo nebėra kam perduoti.

Pirmoji susisteminta informacija apie 1941 m. suėmimus ir trėmimus lietuvių bendruomenę pasiekė tų pačių metų spalio 7-ąją. Jungtinėse Amerikos Valstijose leistame dienraštyje „Draugas“ (Nr. 234, 3 psl.) buvo paskelbtas „Lietuvių, apie kurių nužudymą ar išvežimą Rusijon gauta žinių, sąrašas“, kuris vėliau buvo nuolat pildomas. 1942 m. „Draugo“ numeriuose išspausdinti abėcėliniai Rusijoje atsidūrusių Lietuvos tremtinių vardų sąrašai.

Atgimimas leido pradėti ir sistemingą tremtinių bei politinių kalinių atminimo įamžinimą. Nuo 1988 m., susikūrus „Tremtinio“ klubui, Šilalės krašto žuvusieji tremtyje ir kalinimo vietose buvo įamžinami pamink­liniais kryžiais. Vėliau šį darbą tęsė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo nariai, kuriems talkino daugybė kraštiečių, bendruomenių ir visuomeninių organizacijų. 2001 m. išleistoje knygos „Šilalės kraštas“ trečiojoje dalyje paskelbtas Šilalės krašto tremtinių sąrašas, 2005 m. Šilalės kapinėse, sovietinės okupacijos metais nugriautos koplyčios vietoje, pastatytas ir pašventintas paminklas žuvusiems už Tėvynės laisvę tremtyje bei kalėjimuose (1941–1990). Prie šio paminklo iki šiol dega žvakelės, gėlės nugula nuo tų šeimų, kurių artimųjų kapų vietos liko nežinomos...

Didžiulį darbą atliko šviesaus atminimo LPKTS Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė. Nuo 2009 m. leidžiamuose leidinio „Erškėčių keliu“ tomuose ji siekė išsaugoti kuo daugiau tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, taip iš užmaršties prikeldama šimtus žmonių likimų. Kartu su Amžinybėn šiemet iškeliavusiu Antanu Rašinsku ji rūpinosi politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių atminimo įamžinimu Pajūrio kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę aikštėje. Nuo 2015 iki 2025 m. joje esančiose stelose iškalta 2640 nukentėjusiųjų pavardžių.

1941-ųjų birželio 14-osios giedrą ir sau­lėtą rytą į Šilalės, Te­nenių, Drobūkščių, Kal­tinėnų, Dargalių, Beržės, Eidžiotų, Karūžiškės, Laukuvos, Žvingių, Simėnų, Donylų, Rukšių, Kiaukų, Džiaugėnų, Paežerio, Lapkalnio, Lingiškės ir Gedeikių kaimų gyventojų sodybas įriedėjo kariniai sunkvežimiai. Buvo pasirengta ištremti 29 šeimas ir pavienius asmenis – iš viso 193 mūsų krašto gyventojus. Tarp jų buvo 120 vyrų ir 73 moterys, iš jų 47 vaikai – 27 berniukai ir 20 mergaičių. Dešimt vaikų savo gimtinės daugiau niekada nebepamatė...

Lietuvoje, nesulaukę ištrėmimo, buvo nužudyti 48 Šilalės krašto gyventojai, o iš viso po suėmimo kalinimo vietose ir tremtyje žuvo 91 žmogus.

Vyriausia tremtinė buvo 78-erių Viktorija Boginienė iš Šilalės, mirusi tremtyje. Jauniausia – 1941-aisiais gimusi Jūratė Stir­bytė, kuri iš Komijos su­grį­žo. Deja, jos dvejų metų se­sutė Nijolė trem­tyje mirė...

Šiandien prisimename ir Ši­­lalės krašto geradarį, vaistininką Simoną Gaudėšių, Tū­bi­nių krašto istorijos puose­lėtojai saugo mo­kytojų Račkauskų ir Noreikaitės šeimų atminimą...

Tai nebyli ir skaudi statisti­ka. Tačiau už kiekvieno skaičiaus slypi žmonių likimai: jie turėjo svajonių, kūrė namus, augino vaikus, dirbo savo žemę, mokė, gydė, meldėsi, dainavo ir tikėjo ateitimi. Mokytojai, studentai, ūkininkai, vaistininkai, kunigai ir daugelio kitų profesijų žmonės tapo represijų aukomis vien todėl, kad buvo Lietuvos piliečiai.

Po tremties ir kalinimo, baigusi Kauno medicinos institutą, 1960 m. į Laukuvą dirbti atvyko 1941-ųjų tremtinė Dalia Grinkevičiūtė. Gydytoja ir rašytoja negalėjo susitaikyti su melu, už tiesos žodį, atsiminimus ir liudijimus ji buvo persekiojama, šmeižiama, o po kelių metų, 1974-aisiais, atleista iš darbo. Laukuvoje D. Grinkevičiūtė gyveno iki pat mirties 1987 m. Šiandien jos gyvenimo ir šeimos istoriją galima pažinti Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijoje Laukuvoje.

Nuo 1961 m. Šilalės greitosios medicinos pagalbos stotyje dirbti pradėjo 1941 m. tremtinė iš Raseinių krašto Janina Karevaitė-Jurgaitienė. Daugiau kaip tris dešimtmečius ji teikė pagalbą susirgusiems ir nelaimės ištiktiems mūsų rajono žmonėms, o kraštiečiai ją prisimena kaip rūpestingą, nuoširdžią ir pasiaukojančią medikę.

Šilalėje gyveno bei dirbo ir dar viena 1941-ųjų tremtinė – Elena Rabačiūtė-Kuizinienė. Kol leido sveikata, ji buvo aktyvi LPKTS Šilalės filialo narė, daug prisidėjusi prie nukentėjusiųjų atminimo įamžinimo.

Tremties ir kalinimų patirtys – tai ne tik atskirų žmonių tragedijos. Tai visos tautos žaizda, palikusi gilų randą mūsų istorinėje atmintyje. Tik prisimindami praeities skausmą, galime iki galo suvokti laisvės vertę, branginti nepriklausomybę ir atsakingai kurti ateitį. Atmintis nėra žvilgsnis vien į praeitį. Atmintis yra mūsų moralinis įsipareigojimas tiems, kurių likimus mėginta ištrinti, bet kurių vardai ir šiandien tebekalba mums apie laisvės kainą.

Loreta KALNIKAITĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo ir autorės nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija