Rožių ir vynuogių šalyje

Sovietmečiu buvo populiari turistinė daina „Na ką tau, mielas drauge, papasakoti apie Sachaliną“. Ją dainuodavo ir tie, kuriems taip ir neteko pasiekti tos tolimos salos. Prisiminiau ją sėdėdamas patogiame „Airbus“ lėktuvo salone. Ne todėl, kad jau nebeturėčiau galimybės pamatyti išsvajotų kraštų. Šiandien pasaulyje liko nedaug valstybių, kurio­se dar nebūtų apsilankę lietuviai. Nieko nebenustebinsi pasakęs, jog šimtai šilališkių ne kartą atostogavo Egipte, Turkijoje, Maljorkoje ar dar tolimesnėse šalyse. Šiandien noriu papasakoti „Šilalės artojo“ skaitytojams apie Bulgariją. Ir iš karto pasakysiu – tai ne reklaminis straipsnis ir jo neužsakė jokia kelionių agentūra. Tiesiog buvo smalsu po daugiau kaip penkių dešimtmečių sugrįžti į jaunystės vietas – į šalį, kuri anuo­met tapo mano pirmąja pažintimi su užsieniu. 

Šiek tiek statistikos

Karas Ukrainoje, įtampa Artimuosiuose Rytuose ir konfliktai tarp Irano, Izraelio bei JAV iš esmės pakeitė geopolitinę situaciją, o kartu – ir turistinių kelionių kryptis. Atidesni keliautojai turbūt pastebėjo, kad vis daugiau dėmesio sulaukia artimesnės, bet ne mažiau įdomios šalys. Kaip ir kasdieniame gyvenime – kartais lengviau nusigauti iki Islandijos ugnikalnių nei pasakyti, kur Lietuvoje yra Stelmužė.

Prieš 53 metus, dar būdamas studentas, beveik mėnesį su Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamb­liu keliavau po tuometinę Bulgarijos liaudies respubliką – vieną artimiausių Sovietų sąjungos sąjungininkių. Tais laikais kelionės vyko su vizomis, pasienio patikromis ir kitais suvaržymais. Šiandien Bulgarija – visai kitokia valstybė. 2004 m. ji, kartu su Lietuva, įstojo į NATO, 2007-aisiais tapo Europos Sąjungos nare, o nuo 2026 m. sausio 1 d. oficialia šalies valiuta tapo euras. Bulgarija taip pat visiškai prisijungė prie Šengeno erdvės – sausumos sienų kontrolė panaikinta 2025 m. sausio 1 d., oro ir jūrų sienose – nuo 2024 m. kovo 31 d.

Ši Balkanų pusiasalio valstybė ir šiandien vilioja poilsiautojus: čia vidutiniškai per metus saulė šviečia apie 2200 valandų, todėl Bulgarija išlieka viena saulėčiausių ir populiariausių atostogų krypčių Europoje.

Gyvendami Lietuvoje dažnai neįvertiname to, kas mums tapo įprasta, nors dar visai neseniai atrodė nepasiekiama. O atvykęs į vynuogynų ir auksinio smėlio kurortų šalį tarsi sugrįžti į jau primirštą praeitį.

Įspūdingi paplūdimiai ir maloni šiluma

Apsistojome pasaulinio garso Saulės kranto kurorte, kurio beveik aštuonių kilometrų ilgio, 30–100 metrų pločio paplūdimiai pažymėti Mėlynąja vėliava. Greta – ne mažiau žinomi Auksinės kopos, ramusis Šventasis Vlasas, garsėjantis modernia jachtų prieplauka, Obzoras, Sozopolis ir daugelis kitų kurortų.

Po Turkijos, Egipto ar net Juodkalnijos akmenuotų paplūdimių švarus Bulgarijos smėlis tapo tikra atgaiva ir priminė Palangą bei Kuršių neriją. Tiesa, norintiems rimčiau paplaukioti teks apsišarvuoti kantrybe – iki tinkamo gylio tenka bristi beveik 100 met­rų lygiu dugnu. Užtat toks krantas itin saugus ir vaikams, ir vyresnio amžiaus poilsiautojams.

Atvykome birželio pradžioje, kai sezonas dar tik įsibėgėjo. Iš pradžių nustebino beveik negirdima rusų kalba ir nė vieno tiesioginio reiso iš Rusijos Burgaso oro uoste. Tai suprantama – dėl sankcijų tiesioginis oro ir geležinkelio susisiekimas tarp Rusijos ir Bulgarijos nevyksta. Tačiau netrukus paaiškėjo, jog rusų turistų netrūksta – dauguma jų atvyksta per Stambulą, o iš ten kelionę tęsia lėktuvais arba autobusais.

Tačiau mūsų viešbutyje laukė ir kitas netikėtumas – čia buvo apsistojęs gausus būrys iš Ukrainos atvykusių paaug­lių bei moterų. Ir, deja, beveik visi jie tarpusavyje bendravo rusiškai. Kam nors toks pastebėjimas gali nepatikti, tačiau tai buvo akivaizdus faktas...

Grįžtant prie poilsio sezono pradžios, ne vienas dar prieš kelionę klausė, ar verta į Bulgariją vykti birželio pradžioje. Šiandien galiu atsakyti nedvejodamas – verta. Poilsiautojų dar nėra tiek daug, kad gatvėse ar paplūdimiuose jaustųsi grūstis, oro temperatūra siekia 25–29 laipsnius, o Juodoji jūra įšyla iki 23–24 laipsnių. Bet kuriuo metu prie jūros nesunku rasti laisvą gultą. Kitaip tariant, tai vienas komfortiškiausių laikotarpių ramiam poilsiui.

Pigios šalies mitas ir kasdienybės realybė 

Dar prieš išvykstant internete netrūko informacijos, o kelionių agentūros vienu balsu tikino, kad Bulgarija – skurdžiausia ES šalis, kurioje esą viskas neįtikėtinai pigu. Nuo šių metų ji įsivedė eurą, todėl kainos žymimos eurais ir levais. Oficialiai teigiama, jog ryškesnio kainų šuolio nejaučiama. Visai kaip prieš vienuolika metų Lietuvoje, kai vienas žinomas ekonomistas ramino: „Garbės žodis, niekas nebrangs...“

Tačiau susidūręs su Bulgarijos kasdienybe ir pabend­ravęs su vietos žmonėmis supranti, kad mūsų prob­lemos – laikinos, o dažnai net nesuvokiame, kaip gerai gyvename. Pasikalbėjau su moterimi, valdančia penkias vaistines. Atrodytų, farmacijos verslas turėtų būti pelningas. Vis dėlto bulgarės akyse optimizmo nebuvo – ji prisipažino vos sudurianti galą su galu. Ir vaistų kainos čia visai ne tokios, kokias nurodo turistams skirti portalai. Vienas kitas preparatas pigesnis vos euru ar keliasdešimt centų. Maisto produktai irgi kainuoja labai panašiai, kaip pas mus, nebent kiek pigesnis vietinis gana silpnas alus.

Įvedus eurą, Bulgarijos minimalus mėnesinis atlyginimas siekia 620,20 euro, o vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius – apie 1290 – 1475 Eur. Lietuvoje šie rodikliai atitinkamai sudaro 1153 ir 2312 Eur. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Bulgarija pagal pensijų dydį yra paskutinė ES, Lietuva – penkta nuo galo.

Tarp pažangos ir sąstingio 

Per beveik 20 narystės ES metų Bulgarija pasiekė nemažai, tačiau kartu išsaugojo ir tai, kas daugeliui kelia prieštaringus jausmus. Greta vakarietiškų logotipų, naujų pastatų ir mirgančių reklamų plyti apleisti, nesuarti laukai, apžėlę vynuogynai. Net didžiųjų kurortų ar Burgaso centre galima pamatyti aukštas balandas, sumedėjusius stagarus, net Sosnovskio barščius. Vienur juos bandoma paslėpti suplyšusiais skydais ar vielos tvoromis, kitur – palikta likimo valiai.

Puikūs keliai kontrastuoja su visišku informacijos stygiumi autobusų stotyse ir stotelėse. Tvarkaraščiai – ant atsitiktinių lapelių, todėl be vietinių pagalbos sunku susigaudyti. Autobusuose nerasite nei elektroninių, nei mechaninių komposterių – prie keleivių prieina konduktorė, surenka pinigus ir išspausdina bilietą. Tarsi sugrįžtum ne 30, o dar daugiau metų atgal. Tiesa, geriau turėti smulkių pinigų – bandymas atsiskaityti 50 Eur kupiūra už dviejų eurų vertės bilietą gali sukelti nemažai rūpesčių. 

Vieną apniukusią dieną nusprendėme aplankyti už maždaug 35 kilomet­rų esantį Burgasą – didelį uostamiestį ir regiono centrą. Tai gražus, kiek didesnis už Klaipėdą miestas su beveik dviejų kvadratinių kilometrų Jūros parku, skiriančiu jį nuo plačių paplūdimių. Parke – paminklas žuvusiems jūreiviams, Antifašistų panteonas, Vasaros teatras, vaikų pramogų erdvės. Vietos garsenybių biustai čia draugiškai kaimynystėje stovi su rusų klasiko Aleksandro Puškino paminklu.

Centrinėje Trejkatos (Troikata) aikštėje stovi Nežinomo kareivio pamink­las – tiksli netoli Plovdivo esančio garsiojo sovietų kariams skirto paminklo „Alioša“ kopija. Nors jau daugelį metų dėl jo verda politinės diskusijos, monumentas tebestovi. O visai šalia įreng­­tas memorialas komunistinio 1945–1989 m. režimo aukoms.

Istorijos slėpiniai Nesebare

Burgase išlikusios ir skirtingų konfesijų šventovės. Armėnų Šventojo Kryžiaus bažnyčia pastatyta dar 1673 m., o didingiausia miesto šventovė – šventųjų Kirilo ir Metodijaus bažnyčia – įtraukta į šimto svarbiausių Bulgarijos paminklų sąrašą. Aleksand­rovskos alėjoje viename kvartale veikia net trys teatrai. Tiesa, operos teat­ro interjerai ir šviestuvai jau gerokai nusidėvėję. Greta modernių fontanų vilioja iškaba, kviečianti paragauti „tikrų bulgariškų patiekalų“, tačiau maistas ten tiesiog pašildomas mikrobangų krosnelėje...

Beje, 35 kilometrų kelionė dviem žmonėms „Burgasbus“ autobusu kainavo 9 Eur. Tiek pat už kelionę atgal paprašė privataus mikroautobuso vairuotojas, tik bilieto neišdavė. Įdomu, kiek tokia kelionė kainuotų Lietuvoje?

Ir, žinoma, viešnagė Bulgarijoje nebūtų visavertė neaplankius Nesebaro – vieno seniausių Europos miestų, skaičiuojančio apie 3000 metų istoriją. Vos už eurą iš Saulėtojo Kranto į jį nuvažiuoti galima per keliolika minučių. 1956 m. Nesebaras paskelbtas miestu-muziejumi, o nuo 1983-iųjų įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vaikštant siauromis jo gatvelėmis stebina, kaip natūraliai čia susilieja senovė ir dabartis. Net suvenyrų parduotuvės ne erzina, o kviečia užsukti – jei nieko neperki, esi maloniai sutinkamas ir draugiškai išlydimas, o parduodami suvenyrai ir prekės – beveik vien bulgarų gamybos.

Šalis, kuri palieka dvejopą įspūdį 

Agentūros autobusas su malonia palydove kviečia važiuoti į oro uostą. Dar kartą pro langą peržvelgi per atostogas įprastais tapusius vaizdus. Ir staiga akis užkliūva už detalės, kurios pasigedau visos viešnagės metu – nei kurorte, nei aplankytuose miestuose beveik nepamačiau Ukrainos vėliavų. Dažniausiai plevėsavo tik Bulgarijos ir ES vėliavos. Tiesa, teigti, kad Ukrainos vėliavų Bulgarijoje nėra visai, būtų neteisinga. Jos kabo prie valstybinių institucijų, Ukrainos ambasados ar kai kurių viešųjų įstaigų. Tačiau privačios įmonės, viešbučiai, ypač kurortuose, vengia viešai demonstruoti paramą, nenorėdami supriešinti klientų ar vietos gyventojų. Bulgarijos visuomenė iki šiol išlieka susiskaldžiusi – vieni tvirtai remia europietišką kryptį, kiti dėl istorinių bei kultūrinių ryšių simpatizuoja Rusijai arba pasisako už vadinamąjį neutralumą.

Nepaisant to, būdama NATO ir ES nare, Bulgarija remia Ukrainą. Pirmaisiais karo mėnesiais šalis slapta tiekė sovietinio standarto ginkluotės komponentus ir degalus, o ši parama buvo itin svarbi Kyjivui. Skelbiama, jog karo pradžioje maždaug trečdalis Ukrainai reikalingos amunicijos atkeliavo būtent iš Bulgarijos, o dyzelino tiekimas kai kuriais laikotarpiais tenkino net iki 40 proc. Ukrainos poreikių. Tokia pagalba ilgą laiką nebuvo viešinama, siekiant išvengti vidaus politinių konfliktų.

Buvęs Bulgarijos prezidentas Rumenas Radevas ne kartą kritikavo ginklų tiekimą Ukrainai ir pasisakė už atsargesnę šalies poziciją Rusijos atžvilgiu. Tokios nuostatos atspindi ir dalies visuomenės požiūrį. Vis dėlto kas­dieniame gyvenime apie karą čia kalbama gerokai mažiau nei Baltijos šalyse – žmones labiau jaudina augančios kainos, ekonominiai sunkumai ir kasdienės buities problemos.

Korupcija tebėra viena didžiausių Bulgarijos socialinių ir ekonominių bėdų. Dar 2018 m. šalis buvo įvardyta korumpuočiausia ES nare. Nors šiandien situacija kiek pasikeitusi ir atsirado daugiau „konkurenčių“, ši problema išlieka opi.

Tačiau laikas bėga taip pat greitai, kaip pro įsibėgėjančio „Airbus“ iliuminatorių tolstantys Burgaso oro uosto vaizdai. Iš Bulgarijos išskrendi su dvejopu jausmu. Tai nuostabi vynuogynų, rožių ir svetingų žmonių šalis, sauganti turtingą istoriją bei savitą kultūrą. Tačiau kartu tai valstybė, kuriai dar teks įveikti ne vieną rimtą ekonominį, politinį ir visuomeninį iššūkį.

Alvidas JANCEVIČIUS, 

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija