Laukti mėgstamo laikraščio – senelių išugdytas įprotis

Kiekvienas einame savo gyvenimo keliu, bet jame dažnai mus lydi ne tik artimi žmonės. Daugelio gyvenimų palydovu yra tapęs ir rajono laikraštis „Šilalės artojas“ – pamėgtas dar vaikystėje, nes jį skaitė tėvai ir seneliai, įdiegę tradiciją domėtis viskuo, kas vyksta savame krašte. Tokį palydovą visą gyvenimą turi ir laukuviškis Rimantas Barakauskas, kaip ir „Šilalės artojas“ šiemet atšventęs 75-ąjį gimtadienį. 

Rimanto vaikystė prabėgo Klabų kaimo vienkiemyje, pas senelius Kazimierą ir Praną Barakauskus. Dvylika vaikų au­ginę tėvai vertėsi sunkiai, tad seneliai nusprendė pagelbėti ir užsiauginti pagalbininką. Anūkui jie stengėsi suteikti viską, ką patys turėjo geriausio. Tai buvo ypatingai šviesus, džiaugsmingas laikas, prisimena Rimantas. Senelis Pranas mokėjo griežti smuiku, todėl labai norėjo, kad ir anūkas pamėgtų muziką – dar visai mažam nupirko armoniką. Muzikantu Rimantas netapo, bet iki šiol armonikos garsai jam primena senelių meilę. 

Baigęs Šventų pradinę, mokslus tęsė Nevočiu mokyk­loje, kur auklėtoja buvo šviesios atminties Teresė Ūksienė, mokėjusi suprasti ir įvertinti kiekvieną savo mokinį. Ji, pasak Rimanto, įdiegė meilę lietuvių kalbai ir spausdintam žodžiui, bet jį vis tiek visada labiau traukė technika. Trimetėje mechanizacijos mokykloje Varniuose kartu su viduriniu išsilavinimu jis įgijo žemės ūkio mašinų mechaniko specialybę. Dar besimokant Varniuose vaikinas neteko abiejų senelių – vienas po kito žuvo nelaiminguose atsitikimuose, tad, baigęs mokslus, prisiglaudė Tauragėje pas dėdę.

Į Laukuvą jį atviliojo meilė. Grįžęs atostogų iš sovietų armijos, aplankė šio miestelio parduotuvėje dirbusią seserį. Pamatęs ateinančią Birutę, sako įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio. Iš kaimyno, kuris gyveno toje pačioje gatvėje, sužinojo merginos adresą ir pradėjo rašyti jai laiškus. Vasaros viduryje grįžęs iš tarnybos, pirmą kartą ją aplankė. Mergina svečią pavaišino kaimiška kiaušiniene. Rimantas iki šiol juokauja, jog skanus valgis ir užvaldė jo širdį visam gyvenimui. Kartu nugyvenę 52 metus, sutuoktiniai neslepia, kad sutiktų bendru keliu eiti dar mažiausiai pusšimtį metų – abiejų gyvenimo pagrindu tapo pagarba, supratimas ir rūpestis vienas kitu.  

Rimantas tikina, kad jo gyvenimą įprasmino mėgstamas vairuotojo darbas. Šilalės statybos organizacijoje (buvusioje tarpkolūkinėje) jis daugybę metų vežiojo įvairiausius krovinius, daugiausia statybines medžiagas, o vadovų bei kolegų pagarbą nusipelnė sąžiningumu ir nuoširdumu. Birutė išbandė daugybę profesijų: jaunystėje kultūros namuose dirbo kino mechanike ir rodydavo kino filmus, vaikų darželyje dirbo virėja, vėliau net ketvirtį amžiaus slaugė pasiligojusią savo mamą, rūpinosi dukromis ir namais. 

Visko – ir didelio džiaugsmo, ir saulę užtemdžiusio skausmo yra buvę šiuose namuose. Vos 38-erių Škotijoje žuvo Barakauskų duk­ra Rima, praėjus keliems metams, nukritęs iš didelio aukščio, darbe žuvo jos vyras. Visiškais našlaičiais liko du paaugliai anūkai. Širdgėla smarkiai atsiliepė Rimanto sveikatai – prireikė net kelių sudėtingų operacijų. Todėl po tokių išgyvenimų abiem norisi tik ramybės. 

Barakauskų sodyba, skęstanti gėlėse, dabar yra viena gražiausių miestelyje. Ne vi­si laukuviškiai žino, jog būtent šiame name Birutės seneliai buvo skyrę kambarį pirmajai miestelio pradžios mokyklai. Atsiėmusi senųjų Rocevičių žemę, šeima pirmiausia ėmėsi remontuoti senąjį namą. Tuos ūkininkavimo pradžios metus abu atsimena kaip nepaprastai sunkų laiką. Nors stambūs ūkininkai nebuvo, laikė tik 5 karves, abiem teko sunkiai dirbti, ypač vasarą, kai reikėdavo paruošti gyvuliams pašarą. 

Tuos laikus vis dar primena prie sodybos besigananti karvutė Štrulė. Nors visi dabar mano, kad laikyti karvę nebeapsimoka, Birutei ir Rimantui ji suteikia daug džiaugsmo, o ir pieno, sūrio, sviesto pirkti nereikia – pačių pagamintas valgis daug skanesnis nei iš parduotuvės parsineštas. Abu turi ir pomėgių, kurie praskaid­rina kasdienybę. Rimantui poilsiu ir atgaiva yra tapusi žvejyba tvenkinyje prie namų, kur nardo ne tik jo paties suleistos žuvys, bet ir gyvena neįtikėtino didumo vėžliai.

Birutei širdį glosto sodybą puošiantys vasaros žiedai. Gėlės – jos aistra, tad ir už prieš kurį laiką „Šilalės artojo“ prenumeratos loterijoje laimėtą prizą ji išsirinko kambarinę gėlę, tapusią didžiausia svečių kambario puošmena. Barakauskams sėkmė loterijoje šypsojosi ne kartą, nes vienu metu į šiuos namus paštininkas nešė net du laikraščio egzempliorius. Rimantas juokauja, kad kol gyva buvo Birutės mama, šeima niekaip nepasidalindavo, kuris pirmas skaitys laikraštį – taip knietėdavo kuo greičiau sužinoti visas naujienas.  

Rimantas prisiminė, jog „Šilalės artojas“ jo šeimoje buvo skaitomas visada – prieš keliasdešimt metų dar labai kuklų leidinį prenumeruodavo ir tėvai, ir seneliai, gal nuo kokių penkerių metukų, pramokęs skaityti, ir pats jį pavartydavo. Tad ir suaugęs neįsivaizdavo gyvenimo be laikraščio. Kartą ir pats pateko į leidinio puslapius – miestelyje, einantį su būriu anūkų, jį nufotografavo redakcijos fo­tografas Algimantas Ambroza. 

Dabar Rimantui laiko skaitymui netrūksta. Gavęs naują numerį, pirmiausia peržiūri užuojautas, paskui vieną po kito verčia puslapius, ieškodamas žinių apie Laukuvą, miestelio žmones, parapijos naujienas. Taip pamažu nuo antradienio iki penktadienio, kol vėl atnešamas naujas laikraštis, abu su Birute perskaito visą nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Pasak laukuviškių, šis per daugybę metų susiformavęs įprotis padeda neatsilikti nuo gyvenimo ir neprarasti ryšio su rajono bendruomene. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir pašnekovo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija