Torpėmis Derkintuose

Vyresni derkintiškiai ir jų kaimynai pamena (o ir aš ne kartą savo rašiniuose minėjau), kad Derkintai buvo stipriai pelkėtas kaimas: sausesnius kalvelių plotelius supo nedidelės krūmais apaugusios šlapynės, per jas į Traukšlį – Lokystos intaką tekėjo keli upeliukai. Aukštesnėse vietose Derkintų kaimo gyventojai statėsi trobesius (budinkus) ir dirbo žemę, nors kalvelių dirvožemis buvo jaurinis ir menkai derlingas. Žemesnės buvo naudojamos kitam tikslui – iš jų buvo kasamos durpės.

Kodėl torpės ir torpėmis?

Kaimas beveik neturėjo miško. Tik kelios šeimos, formaliai priskiriamos Zobielijos kaimui, valdė miškingesnius plotus. Tačiau šildytis reikėjo visiems. Gamta derkintiškius nuskriaudė miškais, bet kartu apdovanojo iškastiniu kuru. Vargu ar buvo bent vienas ūkis, neturėjęs savo, kad ir nedidelio, kelių arų durpyno (torpyno). Pavyzdžiui, mano tėvų 14 ha ūkyje buvo net trys: mažasis (kelių arų), vidutinis (apie 10 arų) ir didysis (daugiau kaip 0,5 ha). Žinoma, jie neprilygo Klabų, dar vadinamam Bokštų–Klabų, durpynui, kurio plotas siekė beveik 100 ha.

Kaimuose, turėjusiuose gausių iškastinio kuro išteklių, natūraliai susiformavo jų gavybos technologijos ir savitos kultūrinės tradicijos. Tų tradicijų visumą galima pavadinti durpėmiu. Žinoma, Derkintai šiuo požiūriu nebuvo išskirtiniai. Durpės buvo kasamos visoje Lietuvoje. Vienur jos buvo pjaunamos kastuvais, formuojant įvairaus dydžio briketus (kastinis būdas), kitur naudota pramoninė technika, o dar kitur taikyta sudėtingesnė masės apdorojimo technologija – mintinis būdas. Būtent pastarasis buvo paplitęs Derkintuose. Durpių kasimas, mynimas ir džiovinimas sudarė tris pagrindinius technologinio proceso etapus, todėl visas šis darbas buvo apibūdinamas vienu žodžiu – durpėmis.

Derkintuose ir aplinkiniuose kaimuose šis procesas turėjo savitų bruožų, todėl tolesniame pasakojime vartosiu derkintiškių ir apskritai žemaičių dūnininkų naudotus terminus. Pradėkime nuo pagrindinio šio pasakojimo žodžio – durpės. Dūnininkų tarmėje jos vadina­mos torpėmis. Todėl ir visi vediniai išlaiko tą pačią šaknį: tor­pynas, torpynė, torpėmis, o durpyne augantys augalai vadinami torpojais (bendrine kalba – durpojais).

Žodis torpynė turėjo dvi reikš­mes. Plačiąja prasme jis reiškė visą šlapynę su joje slypinčiais durpių klodais. Tokiu atveju tikslesnis būtų žodis torpynas (durpynas). Siaurąja prasme torpynė buvo vandens pripildyta duobė, kuri po kiekvienos vasaros išsiplėsdavo dar keliais kvadratiniais metrais. Tokios torpynės, kurių gylis siekdavo nuo vieno iki dviejų su puse metro, tapdavo ne tik puikiomis maudyklomis, bet ir žuvų veisyklomis. Jose veisdavosi karosai, lynai, o kartais užaugdavo ir nemažų lydekų. Ilgainiui vandens telkiniai užželdavo augalais – torpojais.

Durpių gavyba Derkintuose baigėsi apie 1970-uosius. Tuo pačiu metu prasidėjęs melio­ra­cijos vajus pavertė kaimą be­veik bepelke teritorija. Vandenį iš buvusių šlapynių, pelkių ir torpynių ėmė surinkti per Traukšlio vagą iškastas melioracijos kanalas. 

Žodis torpės yra puikus indoeuropiečių kalbų bendros kilmės pavyzdys. Jo šaknis, patyrusi nedidelių pokyčių, išliko daugelyje šiuolaikinių Europos kalbų. Indoeuropiečių prokalbėje derb reiškė kažką suspausto, suplakto ar panašaus į kuokštą. Vėliau įvairiose kalbose ši forma virto į torf arba turv. Anglų kalboje vartojami žodžiai turf ir peat, vokiečių, rusų bei lenkų – torf, estų – turvas, suomių – turve, prancūzų – tourbe, ispanų – turba, švedų – torv, o prūsų kalboje aptinkamos formos turpe ir tūrpe. Didžiausią pokytį patyrė latvių kalba, kurioje durpes žymi žodis kūdra. Sanskrito kalboje vartojama forma darbha. Skandinavų sagose minimas Torf-Einarras (Torpė-Einaras), kuris, pasak legendų, pirmasis išmokė vietos gyventojus naudoti durpes kurui, nes salose stigo medienos. Tikėtina, kad lietuviai, taip pat ir žemaičiai, durpių gavybos būdus sukūrė savarankiškai. 

Lietuvos teritorija ilgą laiką buvo miškinga ir retai apgyvendinta, todėl kurui pakako medienos. Dėl šios priežasties durpių naudojimas čia paplito vėliau nei Vokietijoje, Airijoje ar Nyderlanduose. Kai kurie rašytiniai šaltiniai liudija, kad germanų kraštuose durpės šildymui buvo naudojamos dar iki Kristaus gimimo.

Torpės – organinė degioji nuosėdinė uoliena, susidariusi iš pelkių augalijos liekanų, kurios dėl vandens pertekliaus ir deguonies stokos nevisiškai mineralizavosi. Pagal struktūrą durpės skirstomos į plaušines (mažai susiskaidžiusias) ir amorfines (gerai susiskaidžiusias), o pagal susidarymo sąlygas – į žemapelkines, aukštapelkines ir tarpines. Taip pat išskiriami jų potipiai – raistinės, plynraistinės ir plyninės durpės.

Kas yra durpės, daugeliui žmonių žinoma ir šiandien. Net ir tie, kurie nėra matę, kaip jos kasamos, yra matę durpių maišus prekybos centruose arba patys jas naudoję sodininkystėje, maišydami su juodžemiu ar skurdesniu dirvožemiu.

Aukštapelkinės torpės daž­niau­siai yra kimininės kilmės ir ne­retai dar nevisiškai susiskaidžiu­sios. Žemapelkinės torpės – tai iki juodos, vientisos masės perpuvę įvairūs torpynų augalai, arba torpojai. Ir vienos, ir kitos kaupia didelius anglies dioksido kiekius, todėl klimato kaitos specialistai vis dažniau kalba apie šlapynių atkūrimo būtinybę.

Nedideli Derkintų torpynėliai priklausė žemapelkiniam tipui. Juose slūgsojusios torpės buvo amorfinės, todėl jų gavybai taikytas mintinis būdas. 

1958 m. vasarą man pačiam teko uždarbiauti Bokštų–Klabų torpyne, esančiame maždaug už trijų kilometrų nuo Derkintų. Ten buvo taikoma visiškai kitokia – aukštapelkinių durpių kastinė – technologija. Paprastais kastuvais kimininės torpės buvo pjaunamos vienodo dydžio briketais ir iš karto džiovinamos. Kai kurie darbininkai naudojo specialiai durpėms pritaikytus kastuvus. Stipriai susiskaidžiusios žemapelkinių torpių masės buvo gerokai birios. Džiūdamos jos dar labiau aižėdavo ir subyrėdavo, todėl tekdavo jas skiesti vandeniu, homogenizuoti, t. y. minti, ir tik tada džiovinti.

Albinas BAGDONAS

(Bus daugiau)