Šilalės krašto įkvėpta kūryba: autorė kviečia būti čia ir dabar

Tęsiame pažintį su Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus parodos „Gentinis mąstymas“ autoriais. Viena jų – iš Šilalės kilusi menininkė Eimantė Šimkutė. Baigusi Vilniaus dailės akademiją ir jau surengusi ne vieną personalinę bei grupinę parodą, tapytoja savo darbuo­se dažnai naudoja ryškias spalvas, kurios, kaip pati sako, neprieštarauja jos prigimčiai.

Savam krašte pirmiausia esi savas ir tik tuomet menininkas

Eimantė į Šilalę grįžta gana dažnai – čia jos šaknys ir šeima. Be to, savo kūryba dalytis parodose su kraštiečiais ir žmonėmis iš vaikystės jai reiškia visai ką kita, nei pristatyti darbus Vilniuje ar kitame Lietuvos mieste.

„Ten tave pažįsta daugiau kaip kolegą ar autorių. O savam krašte pirmiausia esi savas žmogus, kažkada buvęs mokinys ar kaimynas ir tik tuomet menininkas. Žinojimas, jog gali prisidėti prie gimtojo miesto kultūrinio gyvenimo, glosto širdį. Čia žiūrovas nėra lepinamas parodomis kaip didmiesčiuose, kur jos nuolat keičiasi, tad ir žiūrovo žvilgsnis čia taip pat kitoks“, – įsitikinusi Eimantė.

Ji prisimena ir pirmuosius savo žingsnius mene – būtent Šilalėje ji pirmą kartą paėmė į rankas teptuką, o dailės mokytojos Jolantos Baubkuvienės iš Simono Gaudėšiaus gimnazijos, vėliau And­riaus Zaikausko iš Šilalės meno mokyk­los ir tvirtas šeimos palaikymas paskatino žengti menininkės keliu.

„Augant mažame miestelyje stiprėja ir noras siekti kažko daugiau, dar veikia ir žemaitiškas, užsispyręs charakteris. Tai, kur augame, kokius žmones čia sutinkame, kokiomis patirtimis dalijamės, keliauja ir toliau su mumis kaip dalis mūsų identiteto. Neabejoju, kad jei bet kuris elementas šiame kelyje būtų buvęs kitoks, kitoks būtų ir mano šiandieninis kelias“, – sako kūrėja.

Šilalėje – dvi parodos

Šią vasarą E. Šimkutė Šilalėje savo kūrybą eksponuoja net dvejose parodose. Vienas iš menininkės paveikslų – „Šamanų paslaptys“ – yra eksponuojamas Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus parodoje „Gentinis mąstymas“.

„Muziejuje kabantis kūrinys yra labiau filosofinio prado, su solidesniu piešinio motyvu bei koloritu, didelio mastelio, iš ankstesnio mano kūrybos laikotarpio. Toks formatas buvo iššūkis ir sau pačiai – tai buvo pokalbis su savimi, savo vietos ir santykio su svarbiomis temomis paieškos, apmąstymai, domėjimosi laukai, gimstantys atsakymai į kylančius klausimus, apsivalymo ir ritualo motyvai“, – atskleidžia mergina.

Anot pašnekovės, paroda muziejuje gerai išeksponuota ir nenuobodi. Ji atkreipia dėmesį ne tik į autorių ryšį su gimtuoju kraštu, bet ir į tai, kuo tampame, išėję už Šilalės ribų. Tokiose ekspozicijose susijungia praeities pėdsakas ir dabartinis kelias. Be to, paro­da, anot jos, siunčia aiškią ir stiprią žinutę, kad ir Šilalėje, kur nėra meno galerijų, ypatingos ar išskirtinės meninės aplinkos ir pan., gimęs bei augęs žmogus taip pat gali tapti žinomu kūrėju. 

„Pavyzdžiui, su viena iš parodos bendraautorių, Berta Tilmante, buvome kiemo draugės, dalijomės paprastais vaikiškais žygiais. Šiandien ji yra puikiai žinoma fotografė ir multimedijų žurnalistė, viena iš žiniasklaidos puslapio „NARA“ įkūrėjų, jos darbai publikuoti pasaulinėje žiniasklaidoje. Man įdomu pristatyti savo kūrybą kolektyvinėje parodoje, kuri sujungia skirtingus žanrus, autorius, kurie augo tame pačiame krašte, o dabar yra išsibarstę po skirtingus miestus ir net šalis“, – tikina iš Šilalės kilusi menininkė.

Šilalės viešojoje bibliotekoje taip pat galima išvysti E. Šimkutės darbų – joje atidaryta jos personalinė paroda „Čia ir dabar“. Pasak Eimantės, tai labai populiari, ypatingai psichologijoje svarbi frazė. Ji prasminga šiandieniniame gyvenime, kai visi nuolat skubame ir nebūtinai patiriame vien gražias kasdienybės akimirkas.

„Vaikystėje būti čia ir dabar taip paprasta – emocijos būna nesuvaidintos, o dėmesys natūraliai nukreiptas į tai, kas vyksta aplinkui ir kaip tai mus veikia, ką jaučiame, matome, uodžiame. Deja, šiandien prarandame dalį to identiteto ir gebėjimų. Tad mano paroda kviečia tiesiog skirti laiko sau ir pabūti“, – sako E. Šimkutė.

Bibliotekoje eksponuojama kūrinių serija yra labiau stilizuota, ryški, mažo formato, daugiau orientuota į emociją. Tačiau, nepaisant skirtingos atlikimo technikos, tiek muziejuje, tiek bibliotekoje eksponuojamus kūrinius sieja beždžionės motyvas.

„Esu gimusi po Vandens beždžionės ženklu, beždžionė žymi žmogaus evoliuciją, o ir šiaip galima rasti daug panašumų tarp mūsų, tad ji puikiai tinka žmogaus emocijai vaizduoti, nesitelkiant į tiesioginį žmogaus vaizdavimą drobėse“, – atskleidžia menininkė.

Spalvų paieškos akademijoje

Eimantė studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Tiesa, kompozicijos, piešimo, spalvų ir kitų dailės pagrindų kūrėja jau buvo paragavusi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje.

„Į akademiją pakliuvau tuo metu, kai buvo pats „pilkosios tapybos“ pikas ir aukštinama tapyba „per kančią“. Mano tuometinėje patirtyje bet kokia ryškesnė spalva ar šešėlis kūrinyje, kurio negalėjai paaiškinti per dvasinę prizmę, buvo laikomi neprofesionalumu. Bet tokia nuostata prieštaravo mano prigimčiai, tad vėliau, perėjus į Monumentaliosios dailės katedrą, prasidėjo eksperimentų, bandymų susigrąžinti spalvas ir apskritai platesnio žvilgsnio į tapybą kaip mediją laikotarpis“, – prisimena E. Šimkutė.

Visus studijų metus Vilniaus dailės akademijoje buvo dedamas pagrindas ne tik techniniams dalykams, bet ir tam, ką atspindėti paveiksle: kaip perteikti emociją, kaip pasiekti žiūrovą, kokia turi būti kūrinio esmė ir pan.

„Dar studijų metais užsimezgė nemažai ryšių ir įdomių pažinčių su kitokiais – laisvesniais, giliais žmonėmis. Didelė dalis to, ką išsinešiau, ir yra tiesiog buvimas akademinės bendruomenės dalimi“, – sako tapytoja.

Menininkei jau yra pavykę surengti ne vieną personalinę ir grupinę parodą. Eimantės manymu, personalinės parodos turi daugiau svorio ir, aišku, atsakomybės, nes esi pats už viską atsakingas, visas dėmesys skiriamas tik tau ir tavo kūrybai. Kolektyvinės parodos žavi tuo, jog esi kažko bendro dalimi. Ji sako, jog labiausiai ją palietė Aistės Gabrielės Černiūtės ir Rimvydo Stankevičiaus organizuotos kolektyvinės parodos.

„Įsimintina buvo ir pirmoji personalinė paroda erdvėje „Kreatoriumas/meno krosnys“ Vilniuje ir vėliau surengta Šilalės bibliotekoje. Vienoje jų pirmąjį prisistatymą vertino kolegos menininkai, kitoje šiltai pasitiko gimtojo krašto žmonės ir pažįstami veidai“, – pasakoja E. Šimkutė.

Tiesa, ji sutinka, jog paroda autorių ne tik praturtina, bet ir emociškai išsunkia, nes šiam procesui atiduodama labai daug savęs. Tačiau būtent parodos yra geriausia galimybė būti pamatytai ir išgirstai.

Kūryba – ir minties, ir saviraiškos kelias

Šilališkė sako, kad kūrybos procesas dažniausiai priklauso nuo to, kas tą dieną aktualu ir kaip ji tai planuoja įgyvendinti. Svarbu išsigryninti idėją ir techninį įgūdį, kartais reikia daug valandų pačios temos ir piešinio anatomijos analizei, o kartais svarbu išmokti „išlaisvinti“ ranką, jei to reikalauja idėja.

„Paveikslo „Šamanų paslaptys“ idėjai įgyvendinti reikėjo įsigilinti net į anatomijos dalykus bei įvaldyti naują techniką, sustyguoti iš kelių drobių susidedantį 120×320 cm mastelį. O štai paveikslų serija „Čia ir dabar“ pareikalavo daugiau emocionalaus įsitraukimo, laisvesnio rankos mosto ir sulaužymo tų pačių anatomijos taisyklių, pasitelkiant stilizacijos metodą. Tačiau bendras bruožas kūrybiniam procesui turbūt būtų nepertraukiamas įsitraukimas ir įkrauta tuometinė filosofija“, – dėsto E. Šimkutė.

Menininkės nuomone, šiais laikais kūrėjui parodyti savo darbus yra daugiau priemonių, negu reikia.

„Yra socialinė medija, meno galerijos, galerininkės Vilmos Jankienės vedamos „AP galerijos“ patentuotos meno degustacijos, įvairios kultūros įstaigos priima autorius, specialios internetinės platformos, konkursai. Tik štai kaip turėti pakankamai užsispyrimo ir laiko būti ne tik autoriumi, bet ir pačiam sau vadybininku, kaip neprapulti toje masėje ir surinkti savo auditoriją – čia jau kitas klausimas“, – pripažįsta kūrėja.

Kas labiausiai skatina į rankas paimti teptuką? Pasak Eimantės, pagrindinis dalykas yra siekis pažvelgti į tą pačią veiklą skirtingais kampais, tobulėti ir kažko išmokti.

„Kūryba yra puikus kelias saviraiškai, minčių susidėliojimui, laiko paskyrimui tik sau, savo kompetencijų ugdymui ir aktualiai temai ar technikai. Tai priemonė ne tik mąstyti, bet ir vaizdu įgalinti savo žodį“, – mano E. Šimkutė.

Ji juokiasi kurianti su pertraukomis, nes kartais „ištinka gyvenimas“. Tačiau paėmus teptuką į rankas, kitiems pomėgiams dažnai nelieka poreikio, laiko ar erdvės.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS ir Luko ČERKAUSKO nuotr.