Torpėmis Derkintuose

Tęsinys. Pradžia Nr. 62

Torpėms (dur­pėms) kasti ir iš jų briketams gaminti reikėjo ne tik fizinės jėgos, bet ir tam darbui pritaikytų įrankių. Skirtingi gavybos bū­dai lė­mė ir skir­tingą naudojamų pa­dargų pasirin­ki­­­­mą: vienur pa­­­kak­­da­vo pa­pras­to kastuvo, kitur prireikdavo įvairesnių ir specialiai darbui pri­taikytų įran­kių. Derkin­tuo­­se tai­kyta mintinė tor­­­pių gavyba bu­vo gerokai su­dė­tin­gesnė, to­dėl čia neapsieita be kelių pagrindinių padargų.

Kastiniam torpių gavybos būdui sudėtingos įrangos nereikėjo – pakako kastuvo ir transporto priemonės iškastiems briketams išvežti nuo kasimo vietos. Tačiau Derkintuose taikytai mintinei torpių gavybos technologijai reikėjo gerokai daugiau ir įvairesnių padargų. Pagrindinis įrankis buvo ašt­rus kastuvas arba lopeta. Be jo nebuvo įmanoma pradėti darbo, nes pirmiausia reikėdavo pašalinti dažnai labai storą velėnos sluoksnį. Jei durpių masė būdavo itin biri, paprastas kastuvas tapdavo mažiau veiksmingas. Tokiais atvejais naudotas šiūpelis – didesnis kastuvas lenktais kraštais. Derkintuose sunku būtų buvę rasti ūkį, kuriame nebūtų bent vieno šiūpelio ar šiūpeliuko.

Beje, jei žodis lopeta yra slavų kilmės, tai šiūpelis į lietuvių kalbą atkeliavo iš vokiečių (schaufel). Kalbininkai šį įrankį siūlo vadinti semtuviniu kastuvu.

Iškastos durpės būdavo kraunamos į žmogaus stumiamą karutį, nors toks būdas dažniau taikytas neturtingesniuose ūkiuose. Derkintuose durpės dažniausiai buvo kraunamos į dvikinkį vežimą su aukštomis šoninėmis lentomis, vadinamomis karklubomis. Tai buvo toks pat vežimas uždarais galais, koks naudotas mėšlui vežti. Šienui ir šiaudams gabenti būdavo naudojami aukštesni šoniniai užtvarai – kripės.

Ant dirvono išverstos torpės buvo paskleidžiamos kastuvo ir verteklio pagalba. Verteklis arba varteklis priminė keturnagę šakę, tačiau jo dantys buvo tankiau išdėstyti ir sulenkti 90 laipsnių kampu. Dažniausiai šiam darbui būdavo naudojamas paprastas keturnagis kebeklis.

Išpiltą torpių masę reikėdavo kruopščiai išlyginti grėbliais ir arklio tempiamomis akėčiomis. Svarbiausias homogenizavimo proceso elementas buvo vanduo. Jis buvo vežamas specialiu loviu, primenančiu didelį, kelių metrų ilgio karstą. Lovio viršuje būdavo paliekamos dvi didelės išpjovos, kad jose galėtų laisvai judėti žmogus, priimdavęs kibirais paduodamą vandenį ir jį pildavęs ant durpių masės. Lovio galuose būdavo įrengtos skylės su kaiščiais, pro kurias vanduo taip pat galėjo būti išleidžiamas.

Dažniausiai loviai buvo kalami iš lentų, o jų sujungimo vietos papildomai užsandarinamos derva. Tačiau teko matyti ir iš vieno storo medžio kamieno išskobtų lovių. Vienas toks buvo eksponuojamas Upynos liaudies amatų muziejuje.

Galima tik įsivaizduoti, kiek darbo pareikalaudavo tokio daikto gamyba. Į lovį tilpdavo daugiau kaip tona vandens, todėl jis būdavo dedamas ant tvirto dvikinkio vežimo, kurį tempdavo du stiprūs arkliai.

Dar vienas savitas durpėmio padargas buvo volas (arba rulis). Paprastą volą, skirtą pasėtiems grūdams prispausti ir dirvos paviršiui išlyginti, yra matę daugelis. Tačiau torpių masei homogenizuoti naudotas kitokios konstrukcijos įrankis – panašus į tą, kuris buvo naudojamas linų stiebeliams laužyti.

Volą tempdavo arklys. Kadangi dirbti tekdavo palyginti nedideliame plote, volas buvo kūgio formos. Maždaug 0,6–1 m ilgio įrankio galų skersmenys skyrėsi.

Kadangi torpių mynimas vykdavo sukantis pagal laikrodžio rodyklę, iš kairės į dešinę, kairysis volo galas turėjo būti siauresnis už dešinįjį. Tokia konstrukcija leido volui leng­viau judėti ir manevruoti nedideliame plote.

Tinkamai homogenizavus ma­sę, būdavo lyginamas jos paviršius ir nustatomas būsimo sluoksnio storis. Tam arklys būdavo pakinkomas prie gerai nuobliuotos lentos. Ant jos atsistojęs patyręs torpėmys išlygindavo visą plotą, dažniausiai 5–15 m skersmens apskritimą.

Paskutinis durpėmio proceso įrankis buvo maždaug 0,4–0,6 cm storio plieninė viela, kurios ilgis atitikdavo torpėmis padengto ploto skersmenį. Prie vielos galų būdavo pritvirtinti pagaliai. Du vyrai, paėmę juos abiem rankomis ir atsistoję vienas priešais kitą, pakeldavo vielą ir ritmingai kirsdavo ja į durpių masę. Po kiekvieno kirčio jie pasitraukdavo maždaug per pėdą, kol pereidavo visą plotą. Vėliau toks pat kapojimas būdavo atliekamas statmenai, 90 laipsnių kampu. Džiūdamos torpės traukdavosi ir suskildavo būtent kapojimo vietose. Taip susiformuodavo kvadratiniai arba stačiakampiai briketai. Jų dydis ir forma priklausė nuo kapotojų įgūdžių. Nepatyrusiam žmogui suformuoti vienodo dydžio kvadratus ar stačiakampius būdavo nelengva.

Albinas BAGDONAS

Archyvų iliustracijos

(Bus daugiau)