Dainingoji laukuviškė į gimtinę sugrįžta su žinomu Vilniaus choru

Netrukus Šv. Kryžiaus atlaidų metu po Laukuvos bažnyčios skliautais skambės moterų choro „Eglė” atliekamos giesmės. Jo dirigentei Marijai Bacytei šis pasirodymas taps ir stipriu emociniu išgyvenimu. Didelę muzikinę patirtį sukaupusiai operos dainininkei, ilgametėmis tradicijomis gar­sėjančio Vilniaus choro vadovei, tarptautinio festivalio organizatorei, vaikų dainavimo studijos įkūrėjai būtent ši erdvė suteikė pirmąsias koncertines patirtis. O noras būti matomai, išgirstai pasireiškė dar anksčiau – ant savo namų laiptų nuoširdžiu balsu dainas traukiančią mergaitę ir šiandien atsimena ne vienas laukuviškis.

Nuo pasaulinės premjeros operoje iki gimtosios bažnyčios

Rugsėjo 18-ąją – premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), 20-ąją – „Eglės” koncertas Lau­kuvoje. Šiuo metu M. Bacytės darbo kalendorius kaip niekada įtemptas, juo labiau, kad ir patys renginiai – išskirtinės reikšmės. 

Vilniuje įvyks Niujorke gyvenančios ir kuriančios lietuvių kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės operos „Apversta tik­rovė” pasaulinė premjera. Marija, LNOBT scenoje atliekanti ir solo partijas, šiame spektak­lyje pasirodys kaip choro artistė. Antrojo premjeros spektak­lio data sutampa su koncertu Laukuvoje, tad į vieną dieną teks sutalpinti dvi skirtingas muzikines patirtis. Netrūksta ir organizacinės įtampos – iškart po „Eglės” pasirodymo Žemaitijoje laukia kelionė atgal į Vilnių. 

„Abu įvykiai ypač svarbūs, jaučiu didžiulę atsakomybę. Laukuvoje susirinks sava publika, žinau, kad žiūrovams svarbus tiek susitikimas su choru, tiek pasimatymas su manimi pačia. 

Juk daugelis mane pažįsta nuo mažų dienų. Norisi pasirodyti kuo geriau, dovanoti gražiausią programą. Atsakomybė prieš savą kraštą man nė kiek ne mažesnė nei ta, kurią jaučiu artėjant pasaulinei premjerai sostinėje”, – tikina Marija. 

Koncertas Laukuvoje bus skirtas Šv. Kryžiaus atlaidams. O „Eglei” jis taps įžanga į 55-uosius kūrybinės veiklos metus, šiai progai numatytus renginius. Choristės susibūrė dar 1958 m. Tačiau oficialiu kolektyvo gimtadieniu laikoma 1971-ųjų gruodžio 8-oji – diena, kai iki tol bevardžiam chorui ėmė vadovauti dirigentas Jonas Kavaliauskas ir suteikė jam „Eglės“ vardą. Nuo tada šis vardas choro istorijoje liko neatsiejamas nuo jo žmonių, skambėjusių dainų ir nueito kelio. 

M. Bacytė „Eglei” vadovauja nuo 2018 m. lapkričio. Nepraėjus nė mėnesiui, choras atvyko prisistatyti dirigentės gimtajam kraštui. Surengti du trumpi „žieminiai” pasirodymai Lau­kuvoje ir Girdiškės bažnyčioje padarė įspūdį – tuo metu Girdiškėje kunigavęs Vytautas Šiaudvytis, sutikęs Mariją, vis kvietė „Eglę” į Laukuvos bažnyčią, kurioje jis tarnauja dabar. 

„Galiausiai pavyko priderinti koncertą prie Šv. Kryžiaus atlaidų. Kunigas labai mūsų laukia, sako, choras papuoš šią šventę”, – dainininkė taip pat džiaugiasi, jog „Eglės” balsai skambės po bažnyčios, kuri jai svarbi nuo vaikystės, skliautais. 

Pasak solistės, muzikinius pamatus ji gavo būtent čia – su Laukuvos bažnyčia susiję pirmieji pasirodymai, ji tapo viena pirmųjų būsimosios daininkės koncertinių erdvių. Marija priklausė bažnyčios chorui, giedodavo sekmadienio mišiose, per atlaidus, visas kitas šventes.

Polinkis muzikai – įgimtas 

Dalindamasi vaikystės prisiminimais, Marija patikslina: jos muzikinis kelias prasidėjęs dar anksčiau nei rimtieji bažnyčios choro reikalai. Pradėjusi lankyti Šilalės muzikos mokyklą, ji kartu su drauge Egle Bučniūte sugalvojo įkurti ansamblį. Marija skambino kank­lėmis, draugė grojo gitara. Mergaitėms tuomet buvo vos dešimt ar vienuolika metų, tačiau vasarą jos jau užsidirbdavo grodamos vestuvėse ir krikštynose. 

„Bet ir iki tol jau turėjau viešų pasirodymų patirties. Senieji laukuviškiai, ko gero, atsimena Sodų gatvėje, ant laiptų pasilipusią garsiai dainuojančią mergaitę. Pro mūsų namus į Kelpšaičių parką eidavę kaimynai sustodavo, pasiklausydavo, girdavo, jog esu drąsi ir gražiai dainuoju – jaučiausi tarsi ant scenos”, – juokiasi pašnekovė, pati negalinti pasakyti, iš kur tas jos dainingumas. 

Šeima nebuvo ypatingai muzikuojanti, bet, susirinkus giminėms, namuose netrūkdavo dainų. Vasaras pas močiutę leisdavusi Marija iš jos išmoko ne vieną lietuvių liaudies dainą.

„Būna vaikų, kurie gimdami atsineša polinkį muzikai. Matyt, ir aš tokia. Artimos įtakos, kažkokio kryptingo poveikio nebuvo. Tėvai matė mano gabumus, juos įvertino, pradėjau lankyti muzikos mokyk­lą. Jiems atrodė svarbu išlaikyti mano susidomėjimą muzika, sudaryti sąlygas užsiimti veikla, kuri man teikia daug džiaugsmo”, – su dėkingumu kalba M. Bacytė. 

Paskatinta vaikystės draugės Eglės tėvų, profesionalių muzikantų, Marija įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Jai buvo vos trylika, kai teko palikti Laukuvą. Šeima su tuo susitaikė gana sunkiai – reikėjo vaiką išleisti iš namų, tačiau prioritetu tapo dukters svajonė, graži ateitis, susijusi su dainavimu. Ne paskutinėje vietoje buvo ir jos pačios užsispyrimas, privertęs tėvus tiesiog išlydėti dukrą į didmiestį. 

Anot M. Bacytės, įstojus į konservatoriją, prasidėjo kelias į profesionaliąją muziką. Šilalėje dainavusi Kornelijaus Pukinskio vadovaujamame chore, ji rinkosi tarp choro dirigentės ir dainavimo specialybių. Pedagogui argumentavus, kad dirigentas turi puikiai išmanyti ir profesionalųjį dainavimą, taigi per tas pačias studijas įgyjamos dvi specialybės, pasuko į chorinį dirigavimą. 

„Ir niekada nesigailėjau. Chorinis dirigavimas man atvėrė labai plačius kelius. Tą pačią specialybę rinkausi ir stodama į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tuomet jokių dvejonių jau nebuvo”, – prisimena M. Bacytė, dabar savo žinias ir patirtį išnaudojanti itin plačiame muzikiniame lauke. 

Džiugina darbas su žmonėmis

Buvusi laukuviškė yra LNOBT

artistė, vadovauja moterų chorui „Eglė”, yra įkūrusi dainavimo studiją, kurioje mokosi vaikai nuo septynerių iki septyniolikos metų. Naujausia jos veikla – tarptautinis chorų festivalis, jau tradicinis, šiųmetį balandį vykęs trečiąjį kartą. 

„Man visada patiko organizuoti renginius. Įdarbinau šį savo talentą”, – juokiasi ji. 

Ir tikina, jog rezultatas pakylėja – šiais metais Vilnius, Kaunas ir Trakai kelias dienas skambėjo chorine muzika iš visos Europos. Festivalis buria mėgėjų chorus, tokia buvo pradinė idėja. Mėgėjų chorams labai reikia galimybės užmegzti pažintis, pasidalinti patirtimi. 

„Aš sudarau jiems sąlygas pasirodyti geriausiose mūsų šalies koncertinėse erdvėse – tokių mėgėjai dažnai negali sau leisti. Šiemet festivalis įžengė į Šv. Kotrynos bažnyčią Vilniuje, Užutrakio dvarą Trakuose”, – džiaugiasi jo organizatorė. 

Ilgiausiai trunkantis M. Bacytės projektas – moterų choras „Eglė”. Vadovauti kolektyvui ji buvo pakviesta vos baigusi studijas. Tuo metu choras išgyveno ne pačius geriausius laikus. Senas tradicijas turintis kolektyvas kurį laiką buvo likęs be vadovo, moterys buvo praradusios viltį, kad choras gyvuos, jo gretos retėjo. Marija vėl mini savo užsispyrimą – ne kartą gyvenime jai padėjusį būdo bruožą. 

„Labai daug dirbau. Pirmiausia reikėjo išsklaidyti tą liūdną nuotaiką, įtikinti moteris, kad viskas yra ir bus gerai. Pradėjau žinią apie „Eglę“ aktyviai skleisti viešojoje erdvėje, ji vėl tapo matoma, girdima. Vilnietės ėmė atsiliepti į skelbimus, kad ieškome naujų chorisčių. Atsimenu, puikia motyvacija tapo išvažiavimas į Laukuvą. Iki tol pasirodymai, kelionės buvo labai reti. Pastangos atsipirko. Galiu pasigirti, jog šiuo metu chore dainuoja beveik keturios dešimtys moterų”, – džiaugiasi vadovė, perėmusi beveik dvigubai mažesnį kolektyvą. 

Moters jau neglumina klausimas, kaip ji spėja aprėpti visas veiklas. Draugai, pažįstami įpratę ją matyti nuolat įsisukusią į darbus ir vis ieškančią, į kokius naujus vandenis dar nerti.

„Toks mano būdas. Kitas dalykas – man labai patinka dirbti su žmonėmis, matyti, kaip jie džiaugiasi muzikuodami. Chorinis dainavimas vienija, padeda išgyventi bendrystę, suteikia malonumą. Esu laiminga būdama ta centrine ašimi, suburiančia, uždegančia, leidžiančia patirti buvimo bend­raminčių būryje džiaugsmą. Nuostabu matyti, kai iki tol nepažįstami žmonės tampa vieni kitiems artimi, susidraugauja, jausti, kad mano darbas – ne veltui”,  – sako Marija. 

Kalbėdama apie vaikų ir jaunimo dainavimo studiją, ji prisimena savo patirtis, kurių mokantis būta įvairių – tiek gerų, tiek blogų, tad pagrindinė studijos mintis yra leisti jauniesiems dainininkams patirti muziką per džiaugsmą. 

„Nereikia lieti ašarų, nereikia konkuruoti, kad būtum išgirstas, galėtum muzikuoti. Tai dovana, kurią kiekvienas galime puoselėti ir per tai išgyventi džiaugsmą”, – sako studijos „Vox” įkūrėja, ruošianti vaikus Dainų šventėms, įvairiems festivaliams, kitiems renginiams. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės nuotr.