Veikti, o ne piktintis: stiprinti valstybę turime patys

Lietuva niekada dar taip gerai negyveno kaip dabar: prekybos centruose vežimėliai lūžta nuo prekių, žmonės keliauja po pasaulį, atostogauti skrenda į tolimiausius kraštus, bet vis tiek atsiranda niurnančių. Dar vienas paradoksas, kurį sunku suprasti: visi ragina ruoštis ginti valstybę, bet už tai atsakinga ministerija susiorganizuoja keliasdešimt tūkstančių kainuojantį vakarėlį, savivaldybės neranda lėšų priedangoms ir slėptuvėms, bet kasmet išleidžia šimtus tūkstančių šventėms su brangiais atlikėjais ir fejerverkais. 

Lietuvos kariuomenės kūrėjas, atsargos majoras Albertas Daugirdas neabejoja, kad toks lėšų švaistymas yra neatsakingas požiūris į valstybę, kurią išsaugoti ateities kartoms dabar yra svarbiausia mūsų pareiga.  

– Kai švedai ir suomiai, nors yra gerokai toliau nuo karo zonos, jau daro namų darbus, mes be perstojo švenčiame – pinigų tam, atrodo, netrūksta. Kas atsitiko, kad nematome prioritetų? 

– Turime kiekvienas atsakyti į klausimą, kas dabar svarbiau: pramogos, šventės, stadionas ar priedanga? Mes, kaip piliečiai, nepaklausiame savo išrinktųjų: „Statote stadioną, perkate suoliukus, pavėsines ir kt., o kaip tai susiję su mūsų saugumu? Bandymas pasakyti, kad „negi karo metu gali sustoti gyvenimas“ yra niekinis. Mums dar sekasi, jog ukrainiečiai laiko frontą ir mes gyvename taikoje. Bet suomiai ar šveicarai kažkodėl sako, jog reikia „ruoštis jau dabar, taikos metu“. Mūsų pašonėje geopolitinė situacija yra itin prasta ir ji negerėja. O mes lyg užmigome. Karas į mūsų namus dar neįžengė, tai lyg ir galime grįžti prie šaltibarščių festivalių. Reprezentacijai valstybės institucijos, jei neklystu, 2023 m. išleido 14 milijonų eurų – tą nustatė Valstybės kontrolė. Galiu suprasti – yra svečių priėmimas, specifiniai renginiai, kur savivalda ir pareigūnai, žiūrint grynai iš šeimininko prizmės, turi turėti tam tikrą biudžetą svečiams sutikti ir pavaišinti. Bet kai matai, kiek perkama tušinukų, visokių suvenyrų ar kitokių beprasmių, su saugumu nesusijusių dalykų, kurių dabar tikrai ne laikas pirkti, darosi keista. Taip švaistomi milijonai, kuriais galėtume sustiprinti priedangas ar visose universitetinėse ligoninėse įrengti požemines patalpas –

ne šiaip tunelius su pusmetrio žemės sluoksniu. Kaunas dabar lyg ir ruošia projektą po klinikomis įrengti normalias, karo metui pritaikytas patalpas, kad galėtų užtikrinti gydymą. Tai pavyzdys, kaip reikėtų nukreipti valstybės lėšas, o ne švaistyti jas, aiškinant, kaip dabar yra viskas gerai ir kad mes turime moraliai palaikyti žmones. Bet jeigu jie neturės kur prisiglausti arba priedangos neatitiks kriterijų, pirmiausia pinigus reikia skirti joms. Visi turi žinoti, kad gyvenimas pasikeitė ir dabar lėšas turime naudoti ne aikštėms tvarkyti, ne stadionams statyti, o žmonių saugumui užtikrinti. O jau paskui žiūrėkime, kiek pinigų galima skirti kitoms sferoms.

 – Ar mūsų visuomenė pajėgi daryti įtaką valstybės biudžetą skirstančioms valdžios struktūroms? Dažnai girdime sakant, kad nuo mūsų, piliečių, niekas nepriklauso. 

– Situacija su LRT tarybos keitimu išryškino, jog visuomenė daug gali. Kultūrininkai parodė pavyzdį – jeigu visuomenė aktyvi, ji bent jau gali daryti tinkamą poveikį ir situaciją keisti į geresnę pusę. Nebūtinai visada iš karto tai bus sėk­minga, bet garantuotai veikia. 

Visuomenė gali daryti įtaką renkamiems asmenims, bet ar mes prieš rinkimus užduodame kandidatams tinkamus klausimus ir ar formuojame atitinkamus lūkesčius? Jei to nedarome, paskui turime ir pasekmes: jie mumis nesirūpina. O juk galėtume jų prieš rinkimus paklausti, pavyzdžiui, kaip gali kandidatuoti į valdžią, jei netarnavai kariuomenėje ir neatlikai savo pareigos valstybei. 

Rinkimai yra demokratijos įrankis, piliečių ginklas. Tokie istoriniai laikotarpiai dalį žmonių pabudina iš letargo ir mes jau galime tai matyti. Šaulių sąjunga pagausėjo, į kariuomenę eina daugiau savanorių jaunuolių, daugėja remiančiųjų labdaros organizacijas. Tik­rai nesame prastoje situacijoje, bet ji vis dar nepakankamai gera. 

Kalbant apie mokesčius, vėlgi buvo pagudrauta: kad negąsdintų visuomenės, tiesioginis gynybos mokestis nebuvo įvestas. Dėkui Dievui, bent jau dalis degalų, alkoholio ir tabako akcizo nueina gynybos tikslams. Todėl tie, kas perka degalus, alkoholį, rūko, draudžiasi, atiduoda dalį savo lėšų valstybės saugumui užtikrinti ir taip daro gerą darbą visuomenei.

Kita vertus, tai keistai skamba. Pažiūrėjus į geopolitinę padėti, norisi klausti: gal mes vis dėlto esame per mažai ryžtin­gi? Gal turėtume nustatyti konk­retų gynybos mokestį kiek­vienam piliečiui, o ekonomistai tegul paskaičiuoja jo dydį ir per kokias formas galėtume jį surinkti. Susilpninome kariuomenę, todėl per kelis metus neįmanoma greitai pasiekti tokio rezultato, kad jaustumės stipresni. Vadinasi, reikia visuotinio susitelkimo: nuo valdžios iki paprasto piliečio. Bet jeigu mes labiau linksminamės ir tik apie tai galvojame, darome sau meškos paslaugą, nes praleidžiame brangų laiką sustiprėti.

– Visuomenės sąmoningumo didinimas ir yra bene sudėtingiausias uždavinys, ruošiantis pasipriešinimui. Kaip manote, kodėl per beveik 40 metų mums nepavyko suvokti, kad laisvė nėra dovana, ją turime ginti ir saugoti patys?

– Čia yra kompleksinė prob­lema, kurioje galima įžvelgti labai plačių, istorinių dalykų – kaip visuomenės vystosi ir kaip joms daroma įtaka. Po sovietmečio labai godžiai norėjome pasivyti vakarietišką gyvenimą, troškome laisvės, galimybės keliauti, susikurti geresnį gyvenimą. Sovietų sąjungos, o po to Rusijos nusilpimas tą galimybę sukūrė, mūsų ėjimas į vakarietiškas struktūras padėjo greitai judėti į priekį, bet pritrūkome lyderių. Tuos, kuriuos turėjome Sąjūdžio metu, atsikuriant valstybei 1990-1993 m., išbarstėme. Atsirado grupės žmonių, kurie vedė mus ne šunkeliais, o rimtais keliais, tačiau pritrūko išsilavinusių, patirtį turinčių asmenų lyderystės – jie įsileido į tarpusavio rietenas, siekė mažareikšmių tikslų, aiškindamiesi, kuris geresnis, už ką daugiau balsuos...

Priešprieša valstybiniuose reikaluose nepaprastai liūdino. Kūrėme kariuomenę, vystėme ją ir matėme, kaip pradėta ją silpninti labai sunkiai pastebimais dalykais. Tai gali pamatyti ir suprasti tik būdamas organizacijos viduje, kai viską jauti savo kailiu. Po taip vadinamų „Pakaunės įvykių“ pasikeitus valdžiai, atėjus buvusiems komunistams ir laimėjus rinkimus A. Brazauskui, mums, savanoriams, po du mėnesius pradėjo nemokėti atlyginimų, nors reguliariai kariuomenei algas išmokėdavo. Aš esu gyvas to liudininkas. Karinėse pajėgose išbarstėme itin daug patriotiškų žmonių. Paskui reikėjo juos vėl pritraukti. Vėliau sekė kariuomenės šauktinių sistemos panaikinimas. Bet ir pasikeitus valdžioms nesugebėjome atstatyti sistemos, kol faktiškai karas nepasibeldė į mūsų duris. Dabar šiek tiek pakrutėjome, bet labai lėtai, biurokratiškai, todėl ir vėl kyla ta pati mintis: nebeturime lyderių.

Yra nemažai politikų šnekančių arba tik gaudančių žmo­nių emocijas, dirbančių skeptikų grupėms, kurios tampa rinkėjais, nes taip užsitik­rinama galimybė šokinėti iš vienos Seimo kadencijos į kitą. Susidaro įspūdis, jog dalis politikų dirba tik sau, o ne dėl mūsų, ne dėl valstybės.

Nėra vienareikšmio atsakymo, dėl ko taip yra. Matyt, teisingas posakis, kad lengvi laikai ugdo skystus lyderius, o sunkūs laikai išryškina gerus. Tai dabar esame į sunkius laikus įžengę, todėl belieka tikėtis, kad ta lyderystė atsiras ir atneš naudos. Nors, laikas bėga, o tos lyderystės vis dar trūksta. 

Per migrantų krizę buvo įdomu stebėti, kaip vienas politikas sugeba išjudinti įsisenėjusias sienų apsaugos problemas, rasti finansų ir per patį trumpiausią laiką juos panaudoti. Pastatėme fizinį barjerą ir sulaikėme ordas pas mus einančių kitataučių, galėjusių išbalansuoti valstybės saugumą. Pasirodo, mes tai galime. Yra gerų politologų, gerų įžvalgų, bet kartais susidaro įspūdis, kad jų niekas negirdi. Kaip paraginti, kaip išstumti į tinkamą vietą tinkamus asmenis? Čia, matyt, politologų, o gal filosofų darbas. Dabar žiniasklaidoje jiems skirta vietos, jie pašneka, bet kas juos skaito, kiek įvertina jų įžvalgas? Sprendimų priėmėjai vis tiek gyvena savaip ir jiems įtakos tie dalykai nedaro.

– Nemaža dalis visuomenės yra nusivylusi valstybėje vykstančiais procesais, Jūs to irgi neslepiate. Bet grįžote į Lietuvos kariuomenę, einate atsakingas pareigas komendantūroje. Kodėl? 

– Prieš kone 40 metų, 90-ai­siais, buvo daugiau tikėjimo – tą pripažįstu. Net turint omenyje, kad ne visi būtų ėję ginti Lietuvos, buvome ištroškę vertybėmis grįsto gyvenimo ir tikėjome ateinančiais lyderiais bei besikeičiančiomis partijomis, vis manydami, kad jie vairuoja visuomenę į tinkamą vandenyną. Kažkiek lūkesčių pasiteisino, bet daugybę jų iššvaistėme.

Taip, dabar turime stip­riai nusivylusią visuomenės dalį. Jeigu anksčiau lūkestis buvo viltingas, tai dabar dalies žmonių tikėjimą esame numarinę, jie greičiausiai taip ir nebepatikės, jog gali būti geriau, nors objektyviai gyvename ypatingai gerai.

Turime pasitikėjimo savo valstybe problemą. Ir patys ją aštriname. Pavyzdžiui, paraginti jaunuoliai ryžtasi eiti savanoriais į kariuomenę, bet mes jų nepriimame, sakydami, kad neturime kuo aprengti, kur apgyvendinti. Va ir grįžtame prie to, ką kalbėjome: visos institucijos ir vyriausybė turėtų paskelbti, kad nuo pat Seimo žemyn absoliučiai griežtai uždraudžiama pirkti visokius tušinukus, puodelius ir krepšelius! Tuos milijonus sąmoningai nukreipkime į uniformų gamybą. Mūsų lengvoji pramonė turėtų ilgalaikių valstybinių užsakymų, išlaikytume darbo vietas ir tinkamai panaudotume pinigus. Jeigu kada nors bus geriau, galėsime grįžti prie tų suvenyrų. Bet tai nevyksta, todėl ir išlaikyti žmonių tikėjimą yra sudėtinga.

Turiu nemažai nusivylimų, visiems iš eilės galėčiau reikšti priekaištų. Kalbėdamasis su jumis aš ir pats galvoju: tai kodėl vėl grįžau į šią sistemą ir priklausau kariuomenės struktūroms kaip rezervo karys? Juk ne vien dėl to, jog reikia išlaikyti šeimą ir gyventi – daug svarbiau grįžti prie esminių, vertybinių dalykų, nes tai yra mano valstybė su visomis jos silpnybėmis bei taisytinais dalykais. Aš esu jos dalis, todėl turiu eiti ir dar geriau padaryti savo darbą. Jei noriu kitaip gyventi ir noriu, kad valstybė kitaip funkcionuotų, pats turiu veikti, o ne tik kritikuoti ar piktintis blogybėmis. Tą patį visada raginu daryti ir kitus: jei matome, jog yra taisytinų dalykų, kalbėkime apie tai viešai, keisdami situaciją pagal savo galimybes.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija