Šilalės kapinės – ne tik amžinojo poilsio vieta, bet ir daugiasluoksnis kultūros paveldas

Artėjant Vėlinėms, istorikas doc. Vytenis Almonaitis ir psichologė doc. Junona Almonaitienė pakvietė išsamiau pažinti Šilalės senąsias kapines. Ši ekskursija – viena iš Šilalės Vlado Statkevičiaus renginių ciklo „Vėlių mėnuo“ veiklų, o pasirinkta ji neatsitiktinai: pasak istoriko, būtent kapinės yra daugiasluoksnis kultūros paminklas, svarbus ne tik istorine ir memorialine, bet ir menine bei architektūrine verte. Čia esan­tys skirtingų laikotarpių paminklai pasakoja apie vietos amatininkų kūrybą, laidojimo tradicijas, krašto istoriją bei žmonių likimus.

Vietos tradicijų ir gyvenimo liudininkai

Šilalės senosiose kapinėse išlikę keli aukšti akmeniniai kryžiai – vieni vertingiausių šios vietos paminklų, kuriuos ekskursijos vedėjai ragina išsaugoti.

„Dauguma seniau pastatytų pamink­lų buvo mediniai ir, laikui bėgant, sunyko. Akmeniniai kryžiai išskirtiniai tuo, kad primena, kaip atrodė žemaičių kapinės“, – pasakojo J. Almonaitienė.

Vieną iš Šilalės kapinėse esančių akmeninių kryžių sukūrė Juozas Pocius, mokęsis iš meistro Bonifaco Norvaišos. Tyrinėtojai, užrašinėję B. Norvaišos anūko atsiminimus, yra minėję, jog, pradėjus gaminti tokius pamink­lus, žmonės juos vertino nevienareikšmiškai.

„Buvo manoma, kad tikri, šventi kryžiai turi būti meniški, mediniai, o ne akmeniniai. Galima suprasti tokį požiūrį ir įsijausti į to meto vertybes bei tradicijas, tačiau nutiko taip, kad išliko būtent akmeniniai kryžiai. Mano požiūriu, jie labai įdomūs ir vertingi“, – sakė J. Almonaitienė.

Pirmieji akmeniniai kryžiai pradėti statyti maždaug nuo 1880 m., nes anksčiau liaudies meistrai neturėjo tinkamų įrankių akmeniui apdirbti. Prasidėjus pramonės plėtrai Vakarų Europoje, savamoksliams meistrams atsirado galimybė įsigyti kokybiškų įrankių, kuriais buvo galima apdoroti ir kietą lietuvišką granitą.

Šilalės kapinėse išlikusi ir dar vieno B. Norvaišos mokinio – Prano Karbausko – sukurta koplytėlė, iškalta iš vientiso akmens ir atvira iš trijų pusių.

„Meistrai sekė medinių koplytėlių pavyzdžiais, stengėsi juos pamėgdžioti, tačiau pasirinko kur kas tvaresnę medžiagą. Tai vienas pirmųjų meistro kūrinių. Galbūt tuomet jam dar buvo sunku dirbti su akmeniu, nes vėliau savo darbus supaprastino – kitose kapinėse galima rasti kitokio modelio koplytėlių, panašių yra Gūbrių kaime ir Lapkalnyje“, – pasakojo J. Almonaitienė.

Šilalės senosiose kapinėse yra išlikusių ir metalinių kryžių, kurie Lietuvoje buvo populiarūs iki Pirmojo pasaulinio karo. Doc. J. Almonaitienė atkreipė dėmesį į du iš jų. 

„Šie kryžiai yra senesni nei 100 metų. Po Pirmojo pasaulinio karo juos statyti nustota, nes metalas tapo labai brangus, be to, jo ir nebuvo, nes jis naudotas karo reikmėms. Kaltinius kryžius dažnai gamino vietos kalviai. Jie kūrė tai, kas jiems patiems atrodė gražu ir patiko užsakovams, todėl šie paminklai atspindi vietos žmonių skonį bei tradicijas. Žinoma, nemažai formų buvo kopijuojama ir perimama iš Mažosios Lietuvos“, – aiškino J. Almonaitienė.

Kapinėse išlikusi ir geležinė Švč. Mer­gelės Marijos koplytėlė. Panašius dirbinius gamino Kaune veikęs fabrikas „Minerva“. Beje, iš jame pagamintų ruošinių buvo galima surinkti tvoreles, laiptus, koplytėles.

„Panašių paminklų yra ne tik Šilalės, bet ir kitų rajonų kapinėse. Verta į juos atkreipti dėmesį. Vietos žmonės kartais jų neįvertina, tačiau tokie dirbiniai labai įdomūs, nes atspindi istorinę raidą ir miestų istoriją“, – pabrėžė J. Almonaitienė.

Menine verte Šilalės kapinėse išsiskiria Eugenijaus Povstanskio antkapinis paminklas. Jis buvo žymus Pajūrio ir Rubinavo dvarininkas, rėmęs Šilalės krašto bažnyčių statybas ir plėt­rą. Pasak ekskursijos vedėjo, istoriko V. Almonaičio, tokie prabangūs antkapiai provincijos, taip pat ir Šilalės kapinėms nėra būdingi.

„Jie daug kainuodavo, tačiau Povs­tanskiai galėjo sau tai leisti. Antkapis pagamintas iš juodo, greičiausiai importinio, granito. Rasų kapinėse Vilniuje tokių paminklų yra daug, o Šilalės kapinėse šis – vienintelis. Jis įdomus ir tuo, jog savo architektūra primena, kokios mados vyravo tarp turtingųjų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“, – pasakojo istorikas.

Vidutines pajamas turėję bajorai dažniau rinkdavosi pigesnius antkapinius paminklus, kuriems nereikėjo iš užsienio gabenti granito ir kuriuos pagamindavo vietos meistrai. Šilalės krašte tokių antkapių taip pat būta, tačiau, laikui bėgant, jie nyksta.

Paminklo istorinę vertę kartais atskleidžia ne tik jo forma ar medžiaga, bet ir užrašai. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Žemaitijos bajorija, net ir vidutinio turtingumo, buvo sulenkėjusi, tačiau ne taip stipriai kaip Rytų Lietuvoje. Šią kalbinę ir kultūrinę situaciją atspindi Šilalės kapinių pradžioje randamas antkapis, kurio vienoje pusėje tas pats tekstas užrašytas lietuviškai, kitoje – lenkiškai.

Kapai, saugantys krašto istoriją ir partizanų atminimą 

Ekskursijos vedėjai išskyrė ir Kent­rų šeimos kapą, kuriame palaidotas Albinas Kentra – Miško brolių draugijos įkūrėjas, Šilalės garbės pilietis bei Laisvės premijos laureatas. Prie kapo prisimintas ir jo vyriausias brolis Jonas Kent­ra, partizaniniu slapyvardžiu Rūtenis.

„Tai buvo išskirtinis partizanas: į jį šaudydavo, bet kulkos lėkdavo pro šalį, jo nepavykdavo pagauti, todėl buvo tapęs beveik mitologine asmenybe, vienu iš Šilalės krašto didvyrių. Vis dėlto vieną dieną žuvo prie kelio iš Šilalės į Laukuvą“, – pasakojo V. Almonaitis.

Kiti broliai – Juozas Kent­ra, partizaninis slapyvardis Tauras, ir Leonas Kentra, slapyvardis Sakalas, – žuvo netoli Šilalės, jų sesuo Elena Kentraitė, partizaniniu slapyvardžiu Snaigė, buvo nuteista dešimčiai metų tremties Sibire. Kentrų motina Ona, vietos gyventojų vadinta Motinėle, iki savo mirties penkiolika metų slapstėsi, o 1961 m. bend­ražygiai ir artimieji ją slapta naktį palaidojo Šilalės kapinėse. Kentrų šeimos kapas primena ne tik atskirų žmonių likimus, bet ir visos šeimos patirtus persekiojimus, netektis bei pasipriešinimą sovietų okupacijai.

Šilalės kapinėse išlikęs ir Biržiškų šeimos kapas. Šios giminės pavardė siejama su XVI a. pradžia, kai Biržų Lauke gyveno Jurgis Baltramiejaitis. Norėdamas pabrėžti savo gyvenamąją vietą, jis pradėjo vadintis Biržulaukiškiu, tačiau po kurio laiko pavardę sutrumpino ir ėmė pasirašinėti Biržiška. Vėliau įsitvirtino ir kita jos forma – Biržiškis.

„Leonardas Biržiška buvo Pailgočio dvarelio savininkas. Ši valda iki šiol priklauso giminei. Nors Leonardas turėjo nuosavybės, ekonomiškai jam sekėsi sunkiai: nemažai žemės buvo išnuomojęs, o pats buvo išsinuomojęs ūkį prie Žvingių. Tikėtina, jog sunkesnę jo materialinę padėtį lėmė ir tai, kad jis dalyvavo 1831 m. sukilime“, – pasakojo istorikas.

Šiame kape palaidotas ir L. Biržiškos sūnus Juozapas Biržiškis. O Lietuvos agronomas ir pedagogas Stanislovas Biržiškis, kurio vardu pavadinta Pajūrio gimnazija, buvo Leonardo vaikaitis.

Biržiškų kapas liudija ne tik giminės istoriją, bet ir jos sąsajas su Šilalės krašto dvarų, švietimo bei visuomeninio gyvenimo praeitimi.

Ne visų žmonių, kurių palaikai turėjo būti palaidoti Šilalės senosiose kapinėse, kapai yra tikri. Dalis jų įamžinti simboliškai. Vienas tokių – rezistento Mečislovo Dargužo, partizaniniu slapyvardžiu Aras, kapas.

„Tai vienas žymiausių Šilalės krašto partizanų, „Diemedžio“ organizacijos įkūrėjas. M. Dargužas išsiskyrė iš kitų to meto rezistentų ir tuo, kad buvo gana geras poetas. Dalis jo kūrybos išliko, dalis iki šiol nepublikuota“, – sakė V. Almonaitis.

M. Dargužas kūrė ne tik poeziją, bet ir partizanų dainas, jo kūryba buvo spausdinta Kęstučio apygardos laik­raštyje „Laisvoji Lietuva“.

Partizanas žuvo 1948 m. per kautynes su sovietų saugumiečiais ir stribais. Jo palaikai buvo išniekinti ir užkasti Gaurėje. Todėl Šilalės kapinėse esantis kapas įprasmina ne palaidojimo vietą, o žmogaus atminimą bei jo indėlį į krašto rezistencijos istoriją.

Pasak istoriko V. Almonaičio, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Lietuva patyrė didelių netekčių: bijodami sovietinių represijų, iš šalies pasitraukė daugybė žmonių, tarp jų – gydytojai, ūkininkai, studentai. Dalis jų į tėvynę nebegrįžo. Šią Lietuvos istorijos dalį primena ir Šilalės kapinėse esantis Elenos Valiūtės-Tumienės kapas. Iš Šilalės kilusi poetė, literatūros tyrinėtoja ir kritikė gyveno bei dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji dalyvavo Los Andželo lietuvių bendruomenės ir ateitininkų veikloje, lankėsi Lietuvių fronto bičiulių vakaruose, dirbo tautinių šokių mokytoja. Mirė JAV 1994 m.

„Čia buvo palaidota jos mama, todėl poetė vėliau perlaidota Šilalėje. 1940 m., kai Lietuva buvo okupuota, jai buvo 20 metų. Ji mokėsi Kauno ir Vilniaus universitetuose, studijavo literatūrą bei anglų kalbą. Tačiau visas jos gyvenimas prabėgo JAV“, – pasakojo J. Almonaitienė.

Kartu su poete šiame kape palaidotas ir jos vyras Hermanas Tumas – advokatas, Mažosios Lietuvos patrio­tas. Baigęs gimnaziją, jis įstojo į Lietuvos universitetą Kaune ir studijavo evangelikų teologiją. Su kitais studentais įkūrė korporaciją „Samogitia“, o vėliau teisės studijas tęsė Karaliaučiaus universitete. Sovietams okupavus Lietuvą, H. Tumas slapstėsi Žemaitijoje. 1941–1943 m. dirbo advokatu vokiečių teismuose ir gynė lietuvius. Kartu su bendražygiais įsteigė statybos bendrovę, kuri padėjo apsaugoti lietuvių jaunimą nuo priverstinio išvežimo darbams į Vokietiją. Dėl šios veiklos H. Tumas buvo įkalintas Tilžėje ir Ragainėje. Persikėlęs į JAV, dirbo fab­rike, vėliau mokytojavo lituanistinėje mokyk­loje.

Šilalės senosiose kapinėse šiuo metu yra 6 valstybės saugomi objektai: 4 meniniai ir 2 istoriniai. Visi išlikę pamink­lai, šeimų kapai ir simbolinės atminimo vietos atveria skirtingus krašto istorijos sluoksnius. Jie pasakoja apie vietos meistrų kūrybą, XIX–XX a. laidojimo tradicijas, bajorų gyvenimą, partizaninį pasipriešinimą ir priverstinę emigraciją. Todėl kapinės yra ne tik mirusiųjų amžinojo poilsio vieta, bet ir istorinis bei kultūrinis paveldas, kurį svarbu pažinti, saugoti ir perduoti ateities kartoms.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.