Didkiemis pretenduoja tapti Jūros užtvankos kurortu?

Šilalės rajono savivaldybė yra išskirtinė – gyventojų pas mus kasmet mažėja, o teri­torinio administravimo tvarka nesikeičia: turime daugiau seniūnijų, nei kiti Tauragės regiono rajonai. Dalis šių administracinių vienetų buvo įkurta lygiai prieš 30 metų – 1995-ai­siais. Tai – mažosios mūsų seniūnijos Teneniai, Žadeikiai, Palentinis, Didkiemis, Bilioniai. Tuomet sakyta, kad tokiu būdu valdžia „artinama“ prie žmogaus. O kaip šių seniūnijų žmonės gyvena šiandien, prabėgus 30 metų nuo jų įsikūrimo? 

Gimė, nes reikėjo valdžios

Per tris dešimt­mečius Didkiemio seniūnija turėjo tik du vado­vus: Gintarą Kas­nauską ir Vilmą Kas­nauskienę. Pavardžių sutapimas ne atsi­tiktinis, jiedu – sutuoktiniai. Tik Gintaro jau šešerius metus tarp mū­sų nebėra, jis didkiemiškių gyvenimu ga­li džiaugtis iš aukštybių.

„Gintarui Did­kiemis buvo gimtinė, kur jis gimė ir užaugo. Abu buvome mokytojai, jo mama dirbo Didkiemio pag­rin­dinės mokyk­los direktore. Pačioje nepriklausomybės pradžioje mere tapusi dabar jau mirusi Zita Lazdauskienė užsimojo valdžią priartinti prie gyventojų. Taip 1995 m. gegužės 5 d. buvo įkurta Didkiemio seniūnija, jos seniūnu paskirtas 27-erių Gintaras. Skamba solidžiai, bet tas įkūrimas anuomet buvo tik popieriuje. Juk Did­kiemio seniūnija buvo suformuota iš sovietmečio laikų kolūkio, seniūnijos administracijai tinkamų patalpų gyvenvietėje neatsirado, tad pirmąsias darbo dienas Gintaras leisdavo mokykloje, t. y. dabartiniame seniūnijos pastate“, – pasakoja dabartinė seniūnė V. Kasnauskienė.

Po kurio laiko pirmuoju seniūnijos administracijos pasta­tu buvo paverstas vienas iš „alytnamių“ Kalisto Kasakausko gatvėje. Žinoma, pastatas nebuvo pritaikytas oficia­liai įstaigai, nebuvo nei baldų, nei stalų, net kėdžių trūko. Iki tol Didkiemis priklausė Šilalės apylinkei ir didkiemiškiai visus žemės, nuosavybės, gimi­mo ar mirimo dokumentus tvarkyti vykdavo į Šilalę.

„Tai tikrai buvo labai nepato­gu: žmonės tiek automobilių, kiek dabar, neturėjo, o autobu­sas važiuodavo gal tik kartą per dieną. Tad išvykai į Šilalę ar į „apylinkę“ (seniūniją) turėdavome ruoštis iš anksto, susiplanuoti laiką taip, kad visur spėtume, kuo daugiau reikalų atliktume ir dar nepavėluotume į autobusą. O kai susikūrė Did­kiemio seniūnija, gyventojams buvo neapsakomai didelė šventė – turėjome savo „apylinkę“, – seniūnei pritaria seniūnaitės Zita Samoškienė ir Vida Jakštienė.

Seniūnui svarbiausia yra turėti komandą 

Zita, Vilma ir Vida

Šias dvi pagalbininkes seniū­nė įvardija pačiais svarbiausiais žmonėmis visai Didkiemio bend­ruomenei. Abi mote­rys ne tik gyvena Didkiemyje, jos visą gyvenimą aktyviai dalyvauja visuomeninėje veik­lo­je, jei reikia, visada atbėga į pagalbą, puošia gyvenamąją aplinką ir tvarko viešąsias erd­ves.

„Bent jau man, kaip seniūnei, Vida ir Zita yra tarsi dar dvi dešiniosios rankos. Be to, Vida – ilgametė mūsų medikė, o Zita buvo ir Gintaro bendražygė – ji dirbo seniūnijos buhaltere. Tad apie pirmuosius seniūnijos kūrimosi žingsnius prisimena ne mažiau nei aš. Anuomet seniūnai buvo politinio pasitikėjimo pareigūnai, kurie keisdavosi kartu su rajono meru. Tad savotiška likimo dovana buvo tai, kad mano vyras seniūnu dirbo taip ilgai. Kita vertus, žmonės Gintarą labai mylėjo“, – prisimena V. Kasnauskienė.

„Pirmajam seniūnui dirbti bu­vo ypač sunku. Tai buvo visai šaliai nelengvi laikai, o ką jau kalbėti apie mažas, naujai besikuriančias seniūnijas. Pamenu, G. Kasnauskas vis lėkdavo į Šilalę ir prašydavo atiduoti senų baldų: iš taip pat šviesios atminties Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūno Stasio Lidžiaus parsivežė stalą, kėdę ir sekciją dokumentams. Mobiliųjų telefonų tais laikais beveik niekas neturėjo, o ir kainavo jie brangiai, bet mūsų seniūnas tokį įsigijo – norėjo, kad gyventojai ar valdžia jį visada surastų“, – sako viena pirmųjų Didkiemio seniūnijos buhalterių Z. Samoškienė.

V. Kasnauskienė juokiasi, jog pirmasis Gintaro mobilusis telefonas buvo kelis kilogramus sverianti plytos dydžio „Nokia“. Už jį jauna šeima paaukojo kone visą abiejų mėnesio atlyginimą – 400 litų (dabar tai galėtų būti 3000–4000 Eur). 

Be finansinių iššūkių, pirmojo seniūno laukė ir kitas nemenkas galvos skausmas – komandos surinkimas: reikėjo vi­sų sričių specialistų, kad didkiemiškiai į seniūniją galėtų ateiti susitvarkyti būtiniausių reikalų. Privačiame pastate seniūnija gyvavo tol, kol 2008-aisiais buvo nuspręsta uždaryti net nuo 1918-ųjų veikusią Didkiemio mokyk­lą. Tada seniūnija ir persikėlė į mokyklos pastatą, kuriame veikia iki šiol. Be to, tame pačiame pastate buvo įkurdinta biblioteka, medicinos punktas.

„Tada seniūnijoje dirbo ir žemės ūkio specialistas, ir socia­linis darbuotojas, turėjome daug darbininkų – bet žmonių ir veiklos čia netruko“, – prisimena dar ne taip seniai medicinos punkte bendruomenės slaugytoja dirbusi Vida.

Gyventojų mažėja, namų trūksta

Laikui bėgant, visos viešosios paslaugos traukėsi ir, deja, tebesitraukia, tad mokyklos pastate, tapusiame seniūnijos buveine, dabar spengia visiš­ka tyla. Biblioteka dirba ne visą dieną, medicinos punktas jau uždarytas, nebeliko seniūnijo­je nei socialinių darbuotojų, nei kitų specialistų.

„Jau baigiu pamiršti, kad turėjau pavaduotoją. Dabartinis seniūnijos administracinis apa­ratas yra visiškai mažas, tik aš ir keli pagalbiniai darbininkai. Štai todėl seniūnaičių pagalba, jų indėlis yra toks svarbus“, – sako nuo 2012-ųjų Did­kiemio seniūnijai vadovaujanti V. Kasnauskienė. 

Dabar, kelis pastaruosius me­tus keičiantis valdžioms, vis pasigirsta priešingų svarstymų: planuojama mažąsias seniūnijas naikinti. Tačiau, pasak pašnekovių, perspektyva jungtis su kita seniūnija nieko gero neatneštų, o ir gyventojai, kad ir kiek mažai jų bebūtų, tam priešinasi. 

Moterys tikino, kad didkiemiškiai yra atkaklūs savo krašto patriotai. Seniūnė skaičiuoja, kad tų „kovotojų“ visoje Did­kiemio teritorijoje (3848 hek­tarų plote) liko vos apie 250. Kita vertus, nors gyventojų ma­žėja, bet kai kurie išnykę kai­mai atgimsta, pavyzdžiui, Ger­viškėje, kur kelis dešimtmečius nebuvo gyventojų, dabar įsikūrė penki žmonės.  

„Daug metų Didkiemis nebu­vo patrauklus jaunimui dėl pras­to susisiekimo su rajono centru. Dabar tos problemos nebėra – turime vieną geriausių rajone kelių, tik juo važinėti faktiškai nebeliko kam. Kaip ir kituose kaimuose, pas mus daugėja tuščių sodybų. Tiesa, reta kuri jų yra parduodama. Paieškoti reikėtų ir sklypų naujoms statyboms. Didkiemis pamažu keičia savo statusą: ūkininkaujančių žmonių nebelieka, jų vietą pradeda užimti turizmas. Tad į did­miesčius išsikėlę buvę didkiemiškiai, jų vaikai, anūkai vertina čia likusį nekilnojamąjį turtą ir stebi rinką, tikėdamiesi, kad ateityje ši vietovė ir joje esantis turtas įgaus didesnę vertę“, – netikėtą Didkiemio ateities viziją įsivaizduoja seniūnė.

Dar, atrodytų, visai neseniai, kai V. Kasnauskienė pradėjo eiti seniūnės pareigas, Didkiemyje gyveno 340 žmonių. Per 13 metų gyvenvietė neteko beveik trečdalio gyventojų. Seniūnė skaičiuoja, kad daug didkiemiškių mirė, bet dar daugiau jų išvyko: kas į miestus, kas sukūrė svetur šeimas, jaunimas nebegrįžta po studijų... Dėl to ir anksčiau garsėjusią Didkiemio vyrų kapelą dabar primena tik muziejuje likusios bandonijos. Nors vyresnioji karta dar puikiai mena tuos laikus, kai kapelai vyrų netrūko, jų mikliais pirštais skleidžiamos melodijos garsino Didkiemio kraštą. Moterys apie visus juos iki šiol kalba su pasididžiavimu, atsimena vardus ir pavardes, tik apgailestauja, kad muzikavimo neperėmė nei jų vaikai, nei vaikaičiai. Paskutinis Didkiemio kapelos pasirodymas įvyko minint mokyklos 85-mečio jubiliejų. 

Vokalinis ansamblis (2016–2017 m.)

„Gintaras irgi grojo kapeloje akordeonu, net kontrabosu. Tad mudu nusprendėm muzi­kos neapleisti, įkūrėme ansamb­lį, kuris gyvuoja iki šių dienų. Mūsų gretos išretėjusios, bet saviems renginiams pakanka“, – nusijuokia seniūnė.

Seniūnaitė V. Jakštienė bend­rosios praktikos slaugytoja dirbo net 45 metus, turi tris kvalifikacijas, tad didkiemiškiams visada buvo pirmoji pagalba. 

„Kiek toliau nuo rajono cent­rų įsikūrusiems gyventojams visada buvo labai reikalingi medicinos punktai su vietiniais medikais. Jų reikėtų ir dabar, su tuo susiduriu kone kiek­vieną dieną: žmonės iki šiol man skambina, prašo pagalbos. Vienam prireikia pastatyti lašinę, kitas prašo suleisti vaistų, užtvarstyti ar perrišti žaizdą. Gaila, bet negaliu kaimynams padėti: tokia dabar sveikatos apsaugos tvarka, oficialiai pasakyta, jog neturime teisės eiti pas žmones. Tai sunkiai suvokiama, nes mūsų, medikų, pašaukimas ir yra padėti kiek­vienam, atsidūrusiam bėdoje. Tuo labiau, kad bendruomenės sensta, gimstamumas mažėja, o ligonių daugėja“, – stebisi dabartine vadžios politika 17 metų Laumenų seniūnaite renkama V. Jakštienė.

Turistams Didkiemis vis įdomesnis

Mažoje seniūnijoje net 5 dotai

Ne tik ji, o ir kiti vietos gyventojai mato, jog turistai automo­biliais į Didkiemį traukia ir žiemą, ir vasarą, o šiltesnėmis dienomis tie srautai juda nenu-

trūkstamai, todėl vietiniai gyventojai palei Jūrą sunkiai suranda laisvos vietos. Atvykėliai,

anot V. Kasnauskienės, žavisi istoriniais paminklais, dažniausiai sustoja nusifotografuo­ti prie antrojo pasaulinio karo apsaugos linijos statinių (dotų), vasarą leidžia laiką seniūnijos įrengtose rekreacinėse zonose. Bet šios vietovės ypatingą grožį vertina ne tik svečiai, o ir vietiniai, kuriems Jūros slėniai reiškia dar daugiau nei turistams. 

„Kai pastatė užtvanką, upė pasiėmė aplink augusius medžius. Sovietmečiu buvo daroma taip: pirmiau užtvanka, po to – medžių šalinimas. Tad kai vanduo pakilo sulig medžių viršūnėmis, nuspręsta laukti žiemos. Tik tada, kai Jūra pasidengė storu ledu, buvo nupjautos iš vandens kyšančios medžių viršūnės. Visa kita taip ir liko po vandeniu. Narai sako, kad tie medžiai stovi, kaip stovėję. Štai todėl mūsų užtvanka yra tokia pavojinga“, – pasakoja didkiemiškiai.

Du muziejai – vadovo nė vieno

Išlikusiame Merkelių krautuvės pastate ilgus metus veikė paštas

Savo protėvių atminimui išsaugoti vietiniai kaupia istorinę medžiagą. Seniūnija turi net dvi patalpas, kuriose saugomi reliktai, istorinės vėliavos, senųjų vietos gyventojų nuot­raukos. Kadangi jų veidai dabartinei kartai jau nieko nebesako (fotografijoms – tik apie 100 metų), galerijai sugalvotas pavadinimas „Taip anuomet rengėsi didkiemiškiai“. Dalis Didkiemio istorijos saugoma Bendruomenės namuose, dalis – seniūnijoje, kur ekspoziciją įkūrė buvusi ilgametė šviesios atminties bibliotekininkė Antanina Gumuliauskienė. 

Seniūnė apgailestauja, kad neturi žmonių istoriniam archyvui kaupti, skaitmenizuoti, prižiūrėti, o pačiai viską aprėpti tiesiog nebeužtenka laiko.

„Seniūnas tik vienas, o darbo sričių – labai daug. Tad viskam neužtenka laiko, nors man pačiai krašto istorijos išsaugojimas yra labai svarbus. Juk po to, kai buvo uždaryta Didkiemio mokykla, kuriai vadovavau paskutiniais metais, penkerius metus dirbau savivaldybėje kultūros paveldo specialiste. Tik po to nusprendžiau dalyvauti seniū­no konkurse. Gintaras dalį darbo parsinešdavo į namus ir aš neiš­vengiamai iš pirmų lūpų girdėjau apie visus naujai įkurtos ma­žosios seniūnijos rūpesčius bei džiaugsmus. Pradėjusi dirbti seniūne, nenorom vis lygindavau savo ir Gintaro patirtis, bet viskas ženkliai skyrėsi ir tebesiski­ria. Didkiemis, Šilalė, Lietuva prog­resuoja, gyvenimas gerėja, bet tai nereiškia, jog nėra prob­le­­mų.

Tiesiog dabartinis laikas yra ki­toks, su savais rūpesčiais ir džiaugsmais“, – vedžiodama po apylinkes pasakoja V. Kasnauskienė.

Planai ateities kartoms

Seniūnės planuose turizmo plėtra

Didkiemio seniūnė ir seniūnaitės paskaičia­vo, kad seniūni­jos gyventojų am­žiaus vidurkis sudaro maždaug 50 metų. Tad natūraliai kyla klausimas, kas toliau, kokia Didkiemio ateitis. Seniūnės komanda įsitikinusi, kad šioje išskirtinėje gamtos vietovėje galėtų ir norėtų gyventi dar ne viena karta žmonių, būtų norinčiųjų čia atvykti ne tik pailsėti, bet ir auginti vaikus. Tik reikia drąsių sprendimų.

„Jau suprantu, kad daug ūkininkų pas mus greičiausiai nebebus, tad svarstome planus apie turizmą, savivaldybės ne kartą prašėme lėšų turizmui plėtoti. Buvau pasikvietusi rajono vadovus, kad savo akimis įsitikintų ir labiau suprastų mūsų planus bei vizijas ir padėtų jas įgyvendinti. Palei Jūrą liko maža dalis dar neprivatizuotos ar parduodamos žemės. Reikia kuo skubiau apsispręsti, kad visko neatiduotume verslininkams iš Tauragės, ir patys turėtume galimybę puoselėti savo kraštą. Tačiau koks bus savivaldybės pasirinkimas, priklauso ne nuo manęs“, – rodydama Jūros pak­rantės laisvus sklypus, pasakoja V. Kasnauskienė.

Įsitikinti jos žodžiais nesunku: po seniūnijos pastato langais plyti kelių tauragiškių privatizuoti sklypai. Tarp jų įsiter­pusi šiuo metu parduodama pri­vataus asmens žemė, gre­ta jos – seniūnijos rekreacinė zona. Būtent čia seniūnė ir norėtų investuoti, svajoja pradėti kurti tai, kas vėliau duotų vaisių, o kartu ir užkirstų kelią verslininkų užmačioms.  

„Norime palei tvenkinio krantą pastatyti pėsčiųjų apžvalgi­nį taką. Šiuo metu priėjimas prie Jūros yra labai siauras, tik 38 metrų, o ir ne visur patogu į vandenį įbristi. Parengėme liepto ir poilsio zonos įrengimo projektą, tikėjomės gauti jam finansavimą. Žinoma, seniūnijos negali verstis komercija, bet savivaldoje būtų naudinga pakalbėti apie rink­liavos galimybę, tokiu būdu naujasis turtas, moderni infrastruktūra tarnautų ilgiau, o ir būtų lėšų jai atkurti, remontuoti, prižiūrėti“, – savo planus atskleidžia Didkiemio seniūnė.

Pagal jos projektą, kurio vertė, seniūnės teigimu, 50 tūkst. eurų, turėtų būti įrengtas pontoninis daugiau nei 28 metrų lieptas su turėklais. Ant jo norima sumontuoti gultus, kopėtėles, kuriomis būtų saugu nusileisti į vandenį. Tuo pačiu reikėtų sutvarkyti ir išvalyti žolėmis apaugusią Jūros krantinę, įrengti apšvietimą, kuris leistų grožėtis gamta ir tamsesniais vakarais. Pontoninį lieptą seniūnė įsivaizduoja ne tik gerokai „įbridusį“ į Jūrą, bet ir su šoniniu švartavimosi „pirštu“, kad naujoji infrastruktūra būtų patogi baidarininkams. 

„Tai ne visi mano sumanymai. Turime dar vieną, kiek mažesnę poilsiavietę Vartulėnuose, ten tiltą jau įrengėme, yra ir visa reikalinga infrastruktūra. Dar pastebėjau, jog į Didkiemį užsuka net užsienio turistai, kurie atvyksta kemperiais, tad reikėtų jiems įrengti specia­lią stovėjimo aikštelę. Reikia ir zonos poilsiautojams, mėgstantiems turistauti su palapinėmis. Sumanymų gali būti įvairių, bet viskam reikia finansavimo. Veiklos kryptis turėtų nustatyti savivaldybė. Jei būtų strategija, būtų aiškesnės ir finansavimo galimybės bei šaltiniai. Dabar visi žino, kas yra Balskų užtvanka, bet ją sieja su Taurage, o apie tai, kad kitame krante yra Didkiemis, žino tik tie, kurie yra suinteresuoti pas mus nusipirkti žemės“, – apgailestauja seniūnė. 

Seniūnaitėms skaudžiausia, kad kiekvienas jų pasiūlymas sulaukia tik kritikos. Jų manymu, kiekvienas gali kritikuoti, bet viena yra kalbėti, kitą – konkrečiai kažką padaryti. 

„Valdžia yra laikinas dalykas, o būti žmogumi reikia visada. Kiekvienas valdininkas turėtų tai atsiminti, kad net pabuvus valdžioje, teks grįžti į buvusį ar kitą kolektyvą, vėl tapti eiliniu bendruomenės nariu. Tad išlaikyti žmogiškumą, ko gero, ir yra svarbiausias seniūno uždavinys“, – neabejoja Didkiemio seniūnė V. Kasnauskienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir seniūnijos archyvų nuotr.