Pasirengimas galimam karui: nepriekaištingai tik popieriuje

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau nei 6450 priedangų, kuriose galėtų slėptis apie 1,5 mln. gyventojų. 28 savivaldybės jau turi pakankamą priedangų skaičių, tačiau 32 vis dar susiduria su jų trūkumu. Miestuose priedangų turi pakakti bent 60 proc. gyventojų, o rajonų savivaldybėse – ne mažiau kaip 40 proc. Pasidomėjus, kokia situacija yra mūsų regiono savivaldybėse, paaiškėjo, jog nors formaliai Vyriausybės reikalavimai įvykdyti,  gyventojams informacijos, kur ir kaip nusigauti iki kolektyvinės apsaugos statinių, kokios pagalbos gali tikėtis žmonės, ypač neįgalieji, sunkiai vaikštantys ar vieniši senoliai, nėra. 

Vidaus reikalų ministerija savivaldybėms priedangų infrastruktūros plėtrai jau paskirstė daugiau nei 20 mln. eurų. 

„Gyventojų saugumas yra svarbiausias mūsų prioritetas. Pirmuoju etapu finansavimą gavo 51 savivaldybė, o per maždaug pusantrų metų pirmosios skirtos lėšos bus panaudotos 350 priedangų modernizavimui visoje Lietuvoje“, – yra sakęs vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius.

Kvietimai modernizuoti identifikuotas priedangas bus tęsiami visą Civilinės saugos stiprinimo ir plėtros programos laikotarpį – iki 2030 m. Šiuo metu tik 28 savivaldybės jau turi pakankamą jų skaičių, tarp pastarųjų – ir Šilalės savivaldybė, gavusi 200 tūkst. Eur jų atnaujinimui.

Šilalės savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro (ESOC) vadovas Ignas Gužauskis ir savivaldybės parengties pareigūnas Mindaugas Mikutavičius apie pasirengimą dienai X turi daugiausiai informacijos, tad jų ir teiravomės, kokia padėtis yra rajone.

Pasak jų, šiuo metu mero potvarkiu yra patvirtintos 24 priedangos (jas žymi ženklas su nameliu gelsvame fone) ir 22 kolektyvinės apsaugos statiniai (mėlynas trikampis oranžiniame fone). Kai kurie pastatai turi abu šiuos ženklus, o tai reiškia, jog yra tinkami tiek trumpalaikei priebėgai, tiek ilgesniam apsistojimui su nakvyne. 

Savivaldybės atstovų teigimu, iki šių metų gruodžio už Vyriausybės skirtą finansavimą planuojama atnaujinti priedangas Šilalės kultūros centre, Socialinių paslaugų namuose, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje.

„Teikiant prašymą finansavimui, buvo­me numatę atnaujinti šešias priedangas, bet dvi daugiausiai investicijų reikalaujančias atidėjome kitam etapui – vėliau ketiname sutvarkyti priedangas miesto progimnazijos pradinių klasių skyriuje ir Kvėdarnos lopšelyje-darželyje „Saulutė“. Geriausios būklės tokio tipo statinys yra Socialinių paslaugų namuose, kur tetrūksta tik sanitarinių mazgų. Kitur reikės didesnių išlaidų – tarkime, Kultūros centre bus pratęstas keltuvas neįgaliesiems iki rūsio patalpų, kitur reikia įrengti evakuacinius išėjimus, skydais apsaugoti langus, pasirūpinti rezerviniu elekt­ros, geriamojo vandens tiekimu, nuotekų šalinimu“, – sako M. Mikutavičius.

I. Gužauskis pripažįsta, jog nors priedangų skaičius ir atitinka nustatytus reikalavimus, vis tik pas mus jos yra pačios žemiausios kategorijos.

„Priedangos yra skirstomos į tris tipus: geriausiai aprūpintose garantuojama apsauga iki 3 parų, vidutinėse, ko ir siekiama šiuo atnaujinimu, galima būti iki 24 valandų, mūsų rajone esantys tokie statiniai patenka į kategoriją tų, kur pasislėpti galima tik iki 5 val. 

Neseniai grįžau iš Ukrainos, kur kalbėjausi su vietos gyventojais, teiravausi jų patirties. Jie priedangomis naudojosi tik pačiomis pirmomis karo dienomis, ten nubėga vieną kitą kartą ir dabar, kai sprogimai girdisi visai greta. Tačiau, pasak ukrainiečių, kiek sykių per naktį žmogus gali bėgti į priedangą? Įspėjimai apie pavojų ateina 3–4 kartus per naktį, todėl taip pabėgiojus savaitę-dvi, žmogus savotiškai apsipranta ir į sirenas nebereaguoja. Žinoma, tai blogai ir pavojinga, bet tokia yra patirtis, liudijanti, kad mums pakanka ir trumpo periodo priedangų“, – teigia ESOC vadovas.

Pasak jo, Ukrainoje kone prie kiekvieno daugiabučio ar parduotuvės stovi elektros generatoriai. Tad, remdamasis šita patirtimi, jis ir mums siūlo apsirūpinti tuo, kas būtiniausia. Todėl dviem strateginėms rajono įmonėms – UAB „Šilalės šilumos tinklai“ ir „Šilalės vandenys“ jau yra skirta po 10 tūkst. Eur elektros generatoriams įsigyti. 

„Ukrainos patirtis rodo, jog gyventojams būtina nenutrūkstamai tiekti šilumą bei vandenį, bet dar svarbiau – centralizuotai tvarkyti nuotekas. Tam kiek­vienas daugiabutis turi savo nediduką elektros generatorių, o įmonės – galingus ir mobilius. Be elektros visos šios funkcijos neįmanomos, tad pirmiausiai turime būti apsirūpinę elektra. Nes visada atsiras žmonių, kurie atsisakys išsikelti iš namų. Žinoma, nesinori galvoti, kad išauš ta lemtinga diena, bet tam rengtis ir būti pasiruošę privalome“, – neabejoja I. Gužauskis.

Tačiau ir jis, ir M. Mikutavičius sutinka, jog dažnu atveju priedangos ar kolektyvinės apsaugos statinio ženklai realios pagalbos negarantuoja. Neseniai vienas žmogus nusprendė atlikti eksperimentą – apie 22 val. nuvyko į artimiausią pastatą su ženklu „Priedanga“. Deja, jokios informacijos apie atsakingą asmenį, jokių kontaktų čia nerado, tad ėmė skambinti tos įstaigos darbuotojams. Šie kelis kartus jį „pasiuntė tolyn“, galiausiai po valandos kažkas atvažiavo ir priedangą atrakino. Jei būtų iš tiesų reikėję slėptis, tai būtų neįmanoma – patalpa buvo užversta įvairiais daiktais. Todėl abu specialistai neneigia, kad panaši situacija galėtų būti ir mūsų rajone, nes niekas tik­ram karui iš tiesų nesirengia – mes pernelyg pripratome prie taikos. 

„Tas ir blogiausia: „žaidžiame“ taikos sąlygomis, nesuvok­dami realybės, visos stalo pratybos einasi kaip iš pypkės, tik vargu, ar mums pavyktų taip veikti realaus karo atveju. Matydamas įvairių institucijų nesusikalbėjimus drįstu teigti, jog, atėjus dienai X, suirutės būtų nemažai“, – sako rajono ESOC vadovas.

Parengties pareigūnas M. Mikutavičius primena, kad esame pasienio su šalimi agresore rajonas, o tai reiškia privalomą gyventojų evakuaciją.

„Nutikus netikėtai situacijai, per artimiausias valandas savivaldybės privalo išvalyti teritoriją, t. y. paruošti karo lauką be civilių. Šiuo metu tai yra 40 kilometrų atstumu nuo Rusijos sienos einanti šalies teritorija. Šilalės miesto ji nesiekia, bet tai būtų aktualu maždaug 2000 gyventojų iš Tenenių, Pajūrio, Did­kiemio ir Šilalės kaimiškosios seniūnijų. Skaičiuojama, jog didžioji jų dalis evakuosis patys, savivaldybei tektų išgabenti maždaug 25 proc. gyventojų. Tie, kurie nuspręstų likti, privalėtų savo valią išreikšti raštu, bet kaip tai padaryti – dar niekas nežino. Tai yra karo komendatūros darbas. Kur evakuotis, kuria kryptimi judėti, irgi nėra tiksliai žinoma, nes planai keičiasi: ne taip seniai kalbėta, jog visus gabensime į Laukuvos surinkimo punktą, iš ten – į Varnius, dabar jau diskutuojama, kad mūsų rajono gyventojai turėtų vykti į Kretingą. Bet, mano manymu, tai nebūtų racionalu, tad neabejojame, jog pokyčių dar bus“, – įsitikinęs M. Mikutavičius.

„Bet reikia atsiminti, jog niekas neįvyks per valandą – evakuacija gali užtrukti ir kelias savaites ar mėnesius, be to, kol turime laiko, būtina išsiaiškinti daug subtilių niuansų. Tad arti­miausiu metu vėl vykdysime sta­lo pratybas, planuojame, kad jo­se dalyvautų ir kariuomenės bei komendatūros atstovai“, – tikina ESOC vadovas I. Gužauskis.

Anot M. Mikutavičiaus, būtent dėl to, jog dalis Šilalės rajono gyventojų patenka į evakuojamųjų sąrašus, mūsų rajonui neskiriama lėšų kolektyvinės apsaugos statiniams.

„Įrengti priedangų ar kolek­tyvinės apsaugos patalpų daugiabučių rūsiuose nėra galimybės, nes juose nėra evakua­cinių išėjimų, o tai reiškia, jog tokios paskirties patalpos bū­tų labiau kapas nei slėptuvė. Nuo sovietmečio vaizdiniuose išlikusių slėptuvių su gultais, dujokaukėmis bei konservais Lietuvoje nebeliko. Visoje šalyje turime tik vieną slėptuvę, kur, prasidėjus karui, įsikurtų pagrindinis operatyvinis štabas. Tačiau gyventojai turėtų įvertinti galimas grėsmes ir apgalvoti, ar, tarkime, individualiuose namuose esančiuose rūsiuose yra sąlygos slėptis: ar yra bent du išėjimai, pasirūpinti pakankamomis vandens atsargomis, išlikimo krepšiu ir t.t. Gyvenantieji daugiabučiuose turėtų iš anksto pasidomėti, kur yra artimiausia priedanga, galbūt pabandyti iki jos nueiti, stebint, kiek laiko užtruks“, – pataria parengties pareigūnas M. Mikutavičius.

Šiuo metu Šilalės rajone esančiose priedangose vienu metu galėtų prisiglausti per 8200 gyventojų. 

Priedangų ir kolektyvinės ap­saugos statinių pritaikymui bei remontui po 200 tūkst. Eur gavo ir Tauragės bei Jurbarko savivaldybės. Valstybės gynimo fondo lėšas Tauragės savivaldybė investuos į Tauragės PSPC, Šeimos gerovės centro, „Versmės“ gimnazijos, lopšelio-darželio „Žvaigždutė“ bei „Žalgirių“ gimnazijos patalpas. Jose bus įrengtas rezervinis elektros energijos tiekimas iš elektros generatorių, langų skydai, apsaugantys nuo stiklo šukių, avariniai išėjimai, sutvarkytos ar įrengtos vėdinimo sistemos bei priemonės, leidžiančios patekti į priedangas asmenims su judėjimo negalia. 

Tauragės mieste yra 22 kolektyvinės apsaugos statiniai ir 30 priedangų. Į kolektyvinės apsaugos statinių sąrašą yra įtrauktos visos miesto mokyk­los, taip pat mokyklų pastatai Lauksargiuose, Tarailiuose, Balt­rušaičiuose, Batakiuose, Žygaičiuose, Skaudvilėje, Tauragės parapijos namai, Tauragės kultūros rūmai bei kiti visuomeninės paskirties pastatai. Kai kurie jų yra ir priedangų, ir kolektyvinės apsaugos pastatų sąraše. Į jį patenka ir 12 miesto  daugiabučių, turinčių rūsius. Tačiau tik viename iš šių namų yra sovietmečiu įrengtas specia­lus tunelis.  

Remontuoti pastatų, kuriuose galima įrengti didžiausias priedangas, rūsių patalpas, yra numačiusi ir Jurbarko savivaldybė. 

„Tai pilotinis projektas, kurį tik pradedame įgyvendinti. Patirtis bus įdomi”, – sako Jurbarko savivaldybės Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Renata Šepetienė. 

Jurbarko savivaldybė už gautas lėšas yra nusiteikusi suremontuoti penkias didžiausias priedangas mieste: savivaldybė numatė investuoti į Jurbarko PSPC, ligoninės, Švietimo cent­ro, Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos ir Socialinių paslaugų centro patalpas. Visose numatyta įrengti sėdėjimo vietas, įėjimus ir išėjimus riboto judumo asmenims, du evakuacinius išėjimus, vėdinimo ir priešgaisrinės saugos sistemas. Planuojama įsigyti generatorių, elektrinių šildytuvų, sausųjų tualetų, vaistinėlių, vandens atsargų talpyklų ir kt.

Jurbarke priedangomis pavadinti 56 pastatų rūsiai, kuriuose, savivaldybės skaičiavimais, galėtų  trumpam pasislėpti per 12,2 tūkst. rajono gyventojų. 

„Atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytą reikalavimą, kad 40 proc. gyventojų turi būti užtik­rintas priedangų poreikis ir 2024 m. nuolatinių gyventojų skaičiaus Jurbarko rajone santykį, darytina išvada, jog priedangų ir jose skiriamo ploto pakanka mūsų rajono gyventojams. Tačiau įvertinant priedangų blogą ar labai blogą būklę, būtina ieškoti finansavimų šaltinių ir priedangų infrastruktūrą pritaikyti bent minimaliems reikalavimas, didinant jų atsparumo lygį ir siekiant užtikrinti bent trumpalaikę gyventojų apsaugą“, – teigia Jurbarko savivaldybės administracija. 

Per 10 tūkst. gyventojų šioje savivaldybėje galėtų laikinai priglausti kolektyvinės apsaugos statiniai, kuriuose vienam žmogui numatyta apie 3,5 kv. m. Laikinam gyventojų prieglobsčiui apsisaugoti nuo žalingo aplinkos poveikio bei evakuotų gyventojų apsaugai numatyti pastatai ir visose Jurbarko rajono seniūnijose. 

Deja, nors visose regiono savivaldybėse formaliai Vyriausybės reikalavimai įvykdyti, informacijos, kur ir kaip nusigauti iki kolektyvinės apsaugos statinių, kokią pagalbą gali gauti gyventojai, ypač neįgalieji, sunkiai vaikštantys vieniši senoliai, beveik nėra. Specialistai mokosi, dalyvauja stalo pratybose, bet žinių visuomenei neteikia. Pavyzdžiui, nors Šilalės rajono mero potvarkiu patvirtintoje ESOC mobilizacijos valdymo grupėje dirba 30 atsakingų asmenų, yra sudaryta netgi Informacijos valdymo ir visuomenės informavimo grupė, spaudai informacija neteikiama, o rajono laikraščio, kuris yra bene vienintelis patikimas informacijos šaltinis gyvenantiems kaimuose ar atokesnėse vietovėse, atstovai net nekviečiami į jokius susitikimus. Valdžios nusiteikimas, jog neva „visi gyventojai“ naudojasi internetu ir gali parsisiųsti prog­ramėlę bei stebėti priedangų žemėlapius gyvai, yra visiškai nieko vertas, nes, atėjus dienai X, vyresnio amžiaus, nutolusiose vietovėse gyvenantys žmonės tikrai neieškos informacijos telefone. Net ir tuo atveju, jei internetas veiks...

Žydrūnė MILAŠĖ

Daiva BARTKIENĖ

Ž. MILAŠĖS nuotr.