Ketvirtos kartos žolininkas į vaistinę neskuba

Šimtmečius trukusi kaimynystė su Prūsija ir Vokietija, valdžiusiomis turtingesnę ir kultūriniu požiūriu labiau pažengusią Mažąją Lietuvą, darė įtaką ir paprūsės žemaičių  gy­venimo būdui: vieni iš kitų per­ė­mė kulinarinį pavaldą, prie na­mų sodino tuos pačius auga­lus, palanges puošė tomis pačio­mis kam­ba­­rinėmis gėlėmis. Žemai­čiams la­biau pasisekė – jie išsau­go­jo sa­vo kalbą ir tradicijas, tuo tarpu dau­guma lietuvininkų Antrojo pasaulinio ka­ro pradžioje pasitraukė į Vakarus, jų vietą užėmė atklydėliai iš kitų šalies kraštų, taip buvo sunaikintas unikalus gyvenimo būdas, kalba ir kultūra. Šiandien jos atkūrimu užsiimantys Klaipėdos rajono et­ninės kultūros centro darbuotojai įsitikinę, kad viena iš priemonių gali būti ir vaistiniai augalai, ku­riuos nuo seno augino ir sveikatai saugoti naudojo tiek Mažosios Lie­tuvos, tiek Žemaitijos žmonės. 

Perėmė prosenelių žinias ir patirtį

Šią vasarą 70-metį sutikęs etnografas Helmutas Lotužis yra vienas iš nedaugelio Mažosios Lietuvos senbuvių, todėl dažnai vadinamas šio krašto relikvija. Jis aprašo unikalų kraštovaizdį ir moko dabartinius gyventojus, kaip panaudoti vaistinius augalus, kad, suskaudus gerklei ar sąnariams, nereikėtų iškart bėgti pas daktarą. 

H. Lotužis gyvena vienkiemyje, nemato kaimynų, o šie – jo kaimynai. Pasak jo paties, jis čia užaugo, išvažiavo mokytis, bet mieste neprigijo – netrukus sugrįžo atgal į tėviškę Kisinių kaime. Sako, nieko neprarado nebaigęs universiteto, nes geriausias yra gyvenimo universitetas. Jo studijos niekada nesibaigia, ir kuo ilgiau gyvena, tuo daugiau išmoksta. Pirmąjį gyvenimo universitetą Helmutas praėjo vaikystėje, kai jo omama (vokiškai, mūsiškai močiutė), garsiausia Kisinių apylinkių liaudies medicinos žinovė Karolina Urtė Dotaitė, paėmusi jį už rankos, vesdavosi lauko keliukais ir pievų takeliais rinkti vaistinių augalų. Ji labai gerai jautė gamtą, puikiai pažinojo augalus, vedžiodama po laukus mažąjį Helmutą, daug rodė, pasakojo, kas kur auga, kam naudojama, ir visa tai įsirėžė į smalsaus vaiko atmintį. Žinias išplėtė ir mama, kuri ne tik turėjo tėvų paliktą liaudies medicinos žinių bagažą, bet ir pati tuo labai domėjosi, įvairiausiais būdais rinko informaciją. 

Helmutas sako, kad jo mama liaudies medicinos žinias perėmė iš savo mamos, tad dabar jas taiko jau mažiausiai ketvirta karta. O ir pats žolininkas iki šiol mokosi – iš žmonių, kuriuos lanko, užrašinėja prisiminimus, kalbasi apie daugelio kartų sukauptą patirtį.

„Buvau pirmas vaikas, kuris gimė ne namuose. Bet kai augau, medicina buvo toli nuo mūsų kaimo, sunkiai pasiekiama. Jei žmogus bent ką žinojo apie gydomąsias augalų savybes, tai tuo ir naudojosi. Susirgęs neskubėjo pas daktarą, o virė žolių arbatą, garino gerklę, šildė kojas, ant krūtinės dėdavo pašildytą druskos maišelį. Liaudies medicina yra galingas dalykas, ir tai nėra vien žolelės – tai ir gyvūninės kilmės priemonės, ir net tokie dalykai, kaip užkalbėjimai“, – tvirtina etnografas. 

Žolelės – pirmas vaistas sunegalavus

Lietuvoje nieko nestebindavo vaistažolėmis turguje prekiaujančios senolės, žinančios, kaip išgydyti net pačias sudėtingiausias ligas. Anksčiau visos žiniuonės buvo uoliai tikinčios, gamtos sukurtus vaistus palaimindavo Dievo žodžiu, sergančius sustiprindavo užkalbėjimais. Nors dabar tokios archajiškos gydymo priemonės atrodo keistai, Helmutas įsitikinęs, kad jos nėra blogos. 

„Padeda, bet pirmiausia reikia tuo tikėti. Jei netiki, nepadės niekas – net gydytojas. Kas yra tas žmogaus gyvenimas? Ką tiek daug pats patirsi, net ir 100 metų nugyvenęs? Pastebėjimai  perduodami iš kartos į kartą, po truputį per kelis žmonių gyvenimus ta patirtis susikaupia“, – įsitikinęs H. Lotužis.  

Pasak jo, senieji kaimų gyventojai sunegalavę pirmiausia griebdavosi įvairiausių vaistažolių. Štai sublogavus skrandžiui, pirmas vaistas yra ajerai. Rudenį prisikasus šaknelių, reikėtų jas kruopščiai nuplauti, sudžiovinti ir sumalti arba labai smulkiai supjaustyti ir iš tų miltelių virti arbatą. „Nuo skrandžio“ galima ir puplaiškių arbatos pagerti.

Pelyną Mažojoje Lietuvoje, kaip ir daug kur Žemaitijoje, vadina metyle arba metėle. Jo spiritines ištraukas ir arbatas naudoja skrandžio, vidurių skausmams malšinti – tik svarbu nepadauginti. 

Jei kuris sunkiai užmiega, dažnai prabunda, ir vaikui, ir suaugusiam Helmutas siūlo po pagalve padėti medvilniniame maišelyje įsuktų vingiorykštės žiedelių, apynių, melisos. Kadagio šakelės dūmais mūsų protėviai aprūkydavo smarkiai išsigandusius, naktimis iš patalo šokinėjančius žmones. 

Bitkrėslė dabar yra madingas augalas kirminams varyti iš organizmo, bet anksčiau ją žmonės labai daug kur buityje naudojo. Netgi lauko tualetuose ar prie įėjimo į trobą ryšulėlius pakabindavo, kad musės neskristų. Nori vakare pasėdėti lauke – pasitrink truputį odą bitkrėsle, uodai ne taip puls.

Mažiau mūsuose paplitusi balzaminė bitkrėslė – tai yra retas augalas, į kraštą per dvarus atėjęs. Sakoma, jog ji gali padėti įgauti energijos, tereikia pamirkyti kojas nuovire. Pasak Helmuto, po tokios procedūros gal atbulas per stogą ir neperšoksi, bet jausiesi daug geriau. Balzaminė bitkrėslė, Mažojoje Lietuvoje vadinama mentoru arba muskatiniu šalaviju, ne tik tonizuoja, bet ir naudojama kulinarijoje varškei pagardinti. Jei kepdamos pyragus moterys neturėdavo kokių nors migdolų ar muskatų, dėdavo jos. 

Dabar didžiausias atradimas yra islandinė kerpena, nors Mažojoje Lietuvoje žmonės nuo seno ją žinojo ir naudojo peršalimo ligoms, gerklės skausmams gydyti. 

Vyriškas problemas, tikina Helmutas, sprendžia kietis: jei pridėsi varpučio šakelės, dobiliuko, lipiko, bus didelė pagalba prostatai. Raskila – poniška žolelė, šitam krašte vadinama „frau mantiliais“ (ponios paltas). Prie jos pridėjus siauralapį gyslotį, galima reguliuoti kraujo spaudimą. 

Visiems pasitaiko suviduriuoti. Jei trumpai, galima išgerti metėlės arbatos ar pipirų šaukštelį. Bet jei ilgai bėda tęsiasi, organizmas silpsta, tada, anot etnografo, reikia išsikepti kiaušinienę su arkliarūgštės sėklomis – bus ir maistas, ir vaistas.

„Tik visur turi būti saikas, nereikia labai daug prisidėti sėklų, nes paskui  gali reikėti kitų priemonių nuo vidurių užkietėjimo pavartoti. Arkliarūgštės šak­nys, kaip ir vingiorykštės, naudojamos sumušimams, žaizdoms gydyti, sakoma, kad jos gali padėti net nuo gyvatės įkan­dimo. Bet dabar gal jau nėra gyvačių – nesu girdėjęs, kad mūsų krašte kam nors būtų įgėlusios“, – sakė Helmutas.  

Augalai prie namų – apsauga ir pagalba

Pasak žolininko, anksčiau niekas nežinojo, kas yra profilaktika, bet žiemą ir pavasarį žmonės virdavo imunitetą stip­rinančias arbatas. Tam labai tinka raktažolės. Tokią ankstyvo pavasario gėlę visi žinom, auga ji ne tik darželiuose prie namų, bet ir miškuose, palaukėse – geltonai žydintis augalėlis, sutrintais lapeliais būdavo pabarstoma sviestu užtepta duona. 

Imunitetui stiprinti tinka ir susmulkinti džiovintų kraujažolių žiedai ar lapeliai, kuriuos galima įdėti į sviestą, jį tepant užbarstyti šiek tiek druskos. Retkarčiais galima ir gauromečio arbatos pagerti, bet ne kiekvieną dieną. 

„Arbata visą laiką buvo pusryčių gėrimas, sunegalavus, duodavo ir vakare. Pamenu, mama arbatą gerdavo, o tėvas į tuos dalykus kreivai žiūrėjo, bet kai sunegaluodavo, sakydavo: „Pataisyk man tų bobžolių“, – juokėsi Helmutas.

Ne tik žemaičiai prie namų sodindavo nuo vėjų sodybą saugančias alyvas. Jos augo ir Mažojoje Lietuvoje, dažniausiai jas sodindavo ištisomis sienelėmis. Niekas krūmų nekarpydavo, leisdavo laisvai kerotis, o žiedus naudodavo vaistams: sako, užpilti spiritu padeda nuo reumatinių skausmų. Būtinas sodybų augalas yra ir putinas, auginamas ir dėl grožio, ir dėl naudos – jo uogos yra pagrindinis vaistas nuo kvėpavimo takų ligų. 

Šeivamedis Mažojoje Lietuvoje buvo apeiginis augalas, turintis stebuklingų galių. Mažlietuviai prie sodybos vartų visada jį augindavo, kartais ir ne vieną – kad apsaugotų nuo blogos akies. Juodaisiais šeivamedžiais kiemus puošdavo ir žemaičiai. 

„Pas mus ne liepžiedžiai labiau būdavo naudojami, o šeivamedžio žiedai – pirmas vaistas nuo peršalimo. Jo žievė dedama prie žaizdų ir sumušimų, iš šeivamedžio gaminamas vynas, uogos turi dažomųjų medžiagų“, – pasakojo Helmutas.    

Jis tikina, jog aplink Kvėdarną gyvenantys žmonės ant sutinimų, kur skauda, dėdavo žalią sutrintą balzaminio skaistenio lapą, jei neturėdavo, mirkydavo džiovintus, taip gydydami ir galvos skausmus. 

Įvairiausių rūšių mėtos, šaltmėtės ir pipirmėtės žemaičius gelbėdavo nuo galvos skausmų, skrandžio negalavimų, nuo kosulio. Mėtų dėjo į varškėčius, net į vėdarus.

Vaistų atsargos – po namų langais

Mažoji Lietuva prieskonių karaliumi vadina mairūną, kuris labiausiai tinka į mėsos gaminius. Bet mairūno arbata padeda ir nuo migreninių galvos skausmų. Kad nebūtų tokia stipri, galima įberti melisos. O kas labai kenčia, patarė Helmutas, galėtų išbandyti paprasčiausio muskato (pelargonijos) lapų galią: pridėjus prie skaudamos vietos ir aprišti galvą. 

Debesylas – baigiantis išnykti augalas, sodybose retai kur jo berasi, nors yra nepamainomas nuo bronchų, kvėpavimo takų ligų. Su medumi sutrintos šaknys būdavo naudojamos astmai gydyti. 

Anot žolelių žinovo, augalams rinkti tinka visi metų laikai. Rudenį kasamos šaknys, gaminami jų milteliai, renkamos ir džiovinamos uogos. Net žiemą, jei žemė neįšalusi, galima pasikasti pienių, dilgėlių šaknų. 

„Mane visada stebina, kodėl dabar žmonėms reikia pirkti tiek daug vitaminų. Anksčiau priskindavo dilgėlių lapelių, susmulkindavo, įdėdavo šermukšnio uogų, truputį erškėtrožių vaisių, o jei dar gudobelės uogyčių rasdavo, turėdavo visą vitaminų bombą. Didžioji dilgėlė ne tik buvo naudojama kaip vaistinis augalas, bet ir buityje. Net karvėms į šieną įmesdavo porą saujų dilgėlių lapų dėl pieno riebumo, vištoms ant tvoros ryšulėlį jų pakabindavo, kad kiaušinius didesnius, geltonais tryniais dėtų“, – liaudies naudojamas gudrybes priminė Helmutas.  

Bet jei rimtai susergi, geri antibiotikus, įspėjo H. Lotužis, jokių vaistinių augalų nereikėtų vartoti.

„Pabaik gerti vaistus, praeis kelios dienos ar savaitė, tada jau gali kažko kito imtis. Su antibiotikais geriant net ir nekaltai atrodančias arbatas, galima skaudžiai prisižaisti – augalų savybės gali sustiprinti arba sumenkinti cheminių vaistų poveikį“, – įspėja jis.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija