„Praradau ir namą, ir daržo bei sodo derlių, kaip dabar reiks gyventi?“ – liūdnai klausė 49-erių Komišanų kaimelio gyventojas Sergejus Spilokas. Vyras parodė pa­tam­sėjusią namo sieną, kuri spalvą pakeitė, kai vanduo ke­lias paras buvo apsėmęs pirmąjį aukštą. 

Pradarius duris matyti, jog lubos įgriuvusios, dalis sienų nuvirtusios.

„Dauguma kaimo trobų pagal senas vietos tradicijas yra suręstos iš molio ir šiaudų, plyto­mis apmūrytos tik išorinės sie­nos, tad vanduo molį išplovė ir namai sugriuvo“, – aiškino S. Spilokas.

Potvynį atlaikė ir ne visi naujesni, iš plytų bei gelžbetonio blokų statyti namai, mat vandens lygis buvo pakilęs net pusketvirto metro, didelė upių srovė paplovė pamatus. 

Į Komišanus, esančius šalia Chersono, kartu su gelbėtojais, atvežusiais maisto paketų ir gėlo vandens, nuvykau šeštą potvynio dieną, kai atslūgęs vanduo pagaliau leido pravažiuoti į kaimą. Aplink gelbėtojų mašiną ėmę rinktis žmonės pasakojo nemanę, jog vanduo prasiverš į jų kaimą, tačiau žemumoje esančius namus visgi apsėmė, ir visiems teko bėgti pas kaimynus į kalvos viršų. Kai vienos moters, su paaugliu sūnumi stovėjusios eilėje prie maisto paketų, paklausiau, ar jų namui vanduo žalos nepadarė, ši atsakė, kad visi pastatai sugriuvo, ir ėmė raudoti.

Kachovkos elektrinę okupantai susprogdino išsigandę uk­rainiečių kontrpuolimo, taip tikėdamiesi jį sužlugdyti. Nepavyko, nes jis prasidėjo keturiose skirtingose vietose. Tačiau užtvankos susprogdinimas sukėlė milžinišką ekologinę katast­rofą, pavojų žmonėms. Baimi­namasi, jog tai iššauks užkrečiamųjų ligų protrūkį, nes vanduo vis labiau ima dvokti, dėl to uždrausta gerti nevirintą van­denį ir valgyti daržoves iš apsemtų daržų.

Didžiausias pavojus iškilo už 80 kilometrų esančiam Chersonui. Iki karo jame gyveno 280 tūkst., o dabar – vos apie 30 tūkst. gyventojų, nes miesto pakraštyje, kitoje upės pusėje įsitvirtinęs priešais jį kasdien keliasdešimt kartų apšaudo iš tankų bei minosvaidžių. Potvynio sukeltas vanduo užtvindė pirmus namų aukštus keliuose Chersono mikrorajonuose, apsėmė beveik šimtą kai­mų. Po kelių dienų jis pamažu ėmė slūgti, tačiau net ir pra­ėjus kelioms savaitėms nuo užtvankos susprogdinimo 20 kaimų vis dar buvo atkirsti nuo pasaulio. Oficialiai skelbiama, kad žuvo keliolika žmonių, keliasdešimt yra laikomi dingusiais be žinios, bet žmonės kalbėjo apie keleriopai gausesnes žūtis.  

Kyjivas nuostolius gamtai bei regiono ekonomikai skaičiuoja dešimtimis milijardų, mat vanduo suardė laukų drėkinimo sistemas, sugriovė daugybę pastatų, apgadino kelius, tiltus, sunaikino derlių, užnuodijo šulinius, upes, pievas bei miškus sau­gyklose buvusiais chemi­k­a­lais, tualetų turiniu, nuskendu­sių gyvūnų bei žmonių lavonais.

Į Chersoną atvykęs penktą tragedijos dieną visų pirma nusprendžiau po jį pasižvalgyti. Tačiau netrukus aplink pasigirdo bombų sprogimai ir teko bėgti atgal į vienintelį mieste veikiantį viešbutį „Diližans“. Jo administratorius pagrūmojo pirštu ir pasakė: „Juk perspėjau, kad čia šiaip sau pasivaikščioti niekas neina, tik į parduotuvę ar vaistinę, nes bet kokiu momentu gali prasidėti apšaudymas“.

Mano viltys, kad okupantų są­žinė sužinojus apie apsemtų kaimų žmonių vargus nors trumpam prabus ir jie netrukdys dirbti gelbėtojams, buvo naivios. Iš Chersono išvykau taip ir nepatekęs į Korabelny mikrorajoną, esantį žemumoje ir todėl labiausiai apsemtą bei okupantų be perstojimo ap­šaudomą.

Rusų kariai net per jų pačių sukeltą potvynį neatsisakė nie­kšiško įpročio iš minosvaidžių šaudyti į civilių žmonių sambūrius ir į valtimis gelbėjamus žmones. Dieną prieš man atvykstant iš minosvaidžio buvo sužeisti keturi savanoriai gelbėtojai, o dar po dienos trys žmonės valtyje žuvo ir 12 buvo sužeisti. Siekiant išvengti panašių tragedijų bei apsaugoti gelbėtojus ir žurnalistus, buvo uždraustas įvažiavimas pašaliečiams į Korabelną, o mikrorajono gyventojams iš namų leista išeiti tik nuo 12 iki 15 val. ir nesitelkiant grupėmis.

Kai motorine valtimi keliais reisais kartu su savanoriais iš Kyjivo nugabenome maisto paketų ir vandens į apsemtą Sadovo kaimą, jo gyventojai pata­rė išsisklaidyti ir slėptis po me­džiais, kad kitoje upės pusėje esantis priešas nesugalvotų į mus taikytis. 

„Nebestebina jokie okupantų žiaurumai. Su kolege, organizacijos „Melek“ vadove Irina Bez­pečnaja, kas savaitę vyks­tame į frontą pargabenti žuvusių karių palaikus. Labiausiai apmaudu, jog dalį tų vaikinų, jei ne priešų niekšybė, buvo galima išgelbėti. Mat rusų dronai „pakimba“ ties sužeistuoju ir laukia, kol draugai ar medikai atskubės į pagalbą, o tada paleidžia bombą. Matydami virš savęs kybantį droną, sužeisti mūsų kariai šaukia „nesiartinkit“ ir didvyriškai nukraujuoja“, – pasakojo 52-ejų karo medikė Katarina Ki­ričevska.

Į Chersoną moteris kartu su bendraminčiais iš Lubno miesto atvyko norėdami padėti išgabenti apsemtų kaimų gyven­tojus, tačiau akciją teko nutrauk­ti, nes priešo bomba sužeidė keturis grupės narius. 31-erių Ruslanui Simonovui skeveldra prakiurdė ranką, jam skubiai bu­vo atlikta operacija, po kelių savaičių vaikinas bus operuojamas papildomai. 52-ejų penkiasdešimtininkų baž­nyčios pastoriui Igoriui Fenui skeveldra ranką sužeidė lengviau ir, su­siuvus žaizdą, jis iš ligoninės buvo išrašytas.

Per minėtą sprogimą į kojos pirštą sužeistas ir 30-metis Olegas Revenko. Tiesa, jei ne apsauginė liemenė, Olegui ši iš­vyka būtų pasibaigusi mirtimi, mat dvi skeveldros atsitrenkė į krūtinę, tačiau kūno nepasiekė.

„Sužeidimas manęs neišgąsdino ir nusistatymo padėti pabėgėliams bei kariams nepakeis. Tą darau nuo 2014 m. Apmaudu tik, kad negalėjome pagelbėti vandens apsemtiems žmonėms, bet žinau, kad tą darbą tęs kiti savanoriai. Ukrainiečiai – tvirta, laisvę mylinti tauta ir priešas bus nugalėtas. Ačiū visoms šalims, kurios mums padeda, ačiū lietuviams, nes jūs pirmieji atskubėjote padėti už­pultai Ukrainai ir jūsų parama yra viena didžiausių“, – sakė O. Revenka.

Chersone apsilankęs angare, į kurį atgabenama humanitari­nė pagalba vandens apsemtiems kaimams, sutikau kaunietę, Šau­lių sąjungos aktyvistę Mildą Goš­tautaitę. Su Vilniuje gyve­nančiu ukrainiečiu Romanu Be­r­ezhny nuvežusi kariams į Ba­chmutą reikalingos įrangos mo­teris jau rengėsi grįžti į Lietuvą, kai išgirdo apie Kachovkos užtvankos susprogdinimą. Šaulė mikroautobusą skubiai apsuko atgal ir ėmė koordinuoti lietuviškų organizacijų paramą.

„Pagalbą siunčia „Lietuvos Caritas“, „Ačiū, kad esi“, „Ukrainos namai“ „Paramos Ukrainai fondas“, „LITUA kartu“, „Kunigaikščių Ostrogiškių karūnos fondas“, – vardijo M. Goštautaitė.

Išvykdamas iš Chersono traukinio vagone sėdėjau netoli devyniolikmetės Anios Griciuk, kuri iš vandens apsemto Komišanų kaimo buvo išgelbėta po savaitės. Tą rytą mergina kartu su tėvais bei kačiuku Masiku vyko į nukentėjusiems skirtą bend­rabutį Mykolajive. Studentė neslėpė liūdesio, nes palikti teko ne tik namus, bet, ko gero, nuskendo ir katė Murka...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

III-iasis Tarptautinis Klaipėdos festivalis jau rugpjūčio 4 d. 21.30 val. Pauliaus Lindenau elinge pristatys istorijų operą „Klaipėda“, dedikuotą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė.

„Kol kas repetuojame ne elinge, o salėje, bet Muzikinio teatro Pastatymų tarnyba labai pasistengė, kad mes pasijustume kuo tikriau: pastatytas tiltas ir kiti būsimo spektaklio statiniai. Nekantriai laukiame susitikimo su elingu, pažinties su jo mastais ir galybe. Norisi didžiosios panoramos ir vaizdo, kad aprėpti visumą“,- sako istorijų operos „Klaipėda“ režisierius Gytis Padegimas.

Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras keturiems Klaipėdoje gyvenantiems kompozitoriams užsakė sukurti operą, kurioje atgytų šimtmečio senumo įvykiai, Klaipėdos krašte gyvenusių senųjų lietuvininkų ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusių lietuvių siekiai, ypatinga vietos ir laiko dvasia. Pasak operai libretą parašiusio filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, visuose trijuose operos veiksmuose plėtojamų istorijų teminė ašis yra trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – asmenybės, religija, kalba.

Pirmajame operos veiksme susipažinsite su pirmais septyniais iš didelio operos veikėjų būrio. Tarp jų – tokios žinomos Mažosios Lietuvos istorinės asmenybės kaip spaustuvininkas Martynas Jankus ir jo duktė Elzė, evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su Didžiąja Lietuva. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. „Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga,“ – pasakojo pirmojo veiksmo muzikos kūrėja Loreta Narvilaitė.

Antrasis veiksmas vaizduoja 1923 m. sausio 6-ąją,Trijų Karalių šventę. Tą dieną susitikę Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, literatas ir visuomenės veikėjas, Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, filosofas Vilhelmas Storosta (Vydūnas) ir nominalus Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis tariasi dėl Klaipėdos prijungimo plano. Kitame paveiksle – Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė ir jo moteris. Moteris nesitveria pykčiu dėl aplinkybių, nubloškusių ją į „Europos užkampį“, dėl visko kaltina savo vyrą, tačiau Petisnė lieka ištikimas Europos misijos idėjai. Šios „dramos“ fone – prancūzų karių būrys, pasirengęs mūšiui... Tolesnis epizodas vyksta bažnyčioje, užpildytoje civiliais persirengusiais lietuvių kariais, taip pat besiruošiančiais kovai. Į bažnyčią įžengus prancūzams, atmosfera kaista, situacijos dramatizmas pasiekia kulminaciją pačioje šio veiksmo pabaigoje. „Man ši tema labai įdomi dėl istorinio unikalumo ir, žinoma, dėl to, kad jau seniai esu klaipėdietis, pažįstu šio krašto etninę ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ši muzika kažkokiu būdu tapo man artima,“ – apie šio veiksmo muzikines inspiracijas kalbėjo kompozitorius Vladimiras Konstantinovas.

Muziką trečiajam operos veiksmui rašė du Klaipėdoje jau kelis dešimtmečius gyvenantys kompozitoriai ir garsų menininkai Kristijonas Lučinskas (Driezhas) bei Donatas Bielkauskas (Donis). Jų sukurtose scenose gyvas orkestro skambesys jungiasi su iš anksto įrašytu elektroninės muzikos garso takeliu. Pasak K. Lučinsko, šioje muzikoje suskamba ir pats miestas: „tai įvairiausi mus supantys vietos garsai ir net vibracijos, kurių įprastai negirdime, bet galime fiksuoti specialiais mikrofonais.“ Pasitelkdami naująsias garsų kūrimo ir apdorojimo technologijas, abu menininkai iš įvairios kilmės akustinės medžiagos sudėliojo daugiasluoksnį operos trečiojo veiksmo muzikinį audinį. Šiuolaikinės operos tendencijomis besidomintis D. Bielkauskas teigė vengęs šventinio patoso ir rėmęsis labiau subjektyviu istorinių įvykių vertinimu: „Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis.“

Beje, istorijų operoje „Klaipėda“ šalia istorinių asmenybių, bus ir tokių, kurios pasirodo lyg „vietos dvasios“ įsikūnijimai, kaip, pavyzdžiui, mergina vardu Mėmelė. Keistas sutapimas: veikėja tuo pačiu vardu paminėta ir Sigito Benedikto Jurčio parašytame librete Alvido Remesos oratorijai „Sakmė apie Mėmelburgą“, kurios premjera pernai prasidėjo Klaipėdos festivalis ir buvo paminėtos miesto įkūrimo 770-osios metinės.

KVMT inform.

Žemaitijos ūkininkai tauragiškis Egidijus Kleinaitis ir šilališkis Gediminas Vėlavičius sako, jog paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, buvo pieno kainų krizė šį pavasarį. Matant, kad jokio apčiuopiamo rezultato pasiekti nepavyko, buvo nuspręsta kurti naują žemės ūkio kooperatyvą ir bendrai mėginti pasipriešinti monopolistams.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

 „Ten, atsidariusioj, visus šonus atvėrusioj, žirnikais ir čiobreliais numėlusioj papievelėj, 

baltoje pienėje kvepėjo dangaus ir žemės paslaptis...“ 

(Jonas Mekas)

Jau tuoj tuoj saulė pasieks aukščiausią zenito tašką – išauš ilgiausia metų diena. 

Rasos. Daug šviesos, ryto rasos sidabro, pievų ir laukų žydėjimo.

Kiekvienas trumpiausios nakties žiedelis kupinas stebuklo:

gydo, stiprina, apsaugo. Laimingas žmogus, kuris tąnakt gali įsilieti į vaiskų gamtos margumyną,

pajusti vasaros pilnatvę ir pamėginti atspėti žemės ir dangaus paslaptį. 

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Jau pusmetį Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Tauragės departamento Šilalės skyriuje dirbanti Monika Brazauskaitė sako, kad laisvą valstybės tarnautojo vietą užėmė sėkmingai sudalyvavusi konkurse. Vyriausiąja spe­cialiste užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės srityje dirbanti mergina prisipažįsta jau nuo studijų pradžios ne­paleidusi minties, baigus mokslus, grįžti į gimtąjį mies­telį. Lietuvos sveikatos mokslų universitete ji gilinosi į vi­suomenės sveikatą, įgijo sveikatos mokslų bakalauro laipsnį. Beje, privalomąją praktiką irgi atliko gimtajame mies­te, Šilalės visuomenės sveikatos biure, – rūpinosi vai­­kų sveikata mokykloje. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Laikas – kiekvienam savita sąvoka: panašu, kad kuo labiau žmogus užimtas, tuo daugiau padaro. Ge­riau­sias to pavyzdys – Eglė Sto­nienė: jauna trijų vaikų ma­­ma, tei­sininkė, kurios di­džiausia aistra yra tapyba. 

„Daug kas stebisi, kaip aš, augindama tris mažylius, dar spėju ir piešti. Bet man atrodo priešingai – galvoju, kad padarau pernelyg mažai, galėčiau kūrybai surasti ir daugiau laiko“, – šypsosi Eglė.

Iš Laukuvos kilusi moteris piešti pradėjo ankstyvoje vai­kys­tėje – prisimena, pripaišydavusi visas mamos knygas. Eglė juokiasi, kad gal mama ant jos labai nepyko, bet, vos tik Lau­kuvoje buvo įkurtas Šilalės me­no mokyklos skyrius, išleido dukrą mokytis piešti. O meno pajautimas, kaip dabar me­na pašnekovė, giminės genuose glūdi nuo seno.

„Kiek žinau, labai gražiai piešė mano močiutė – mamos mama, piešia ir mama, tik savo darbų niekam nerodo. Paveikslus tapė ir mano senelio brolis. Tad ir man me­no mokykloje sekėsi neblogai. Tiesa, vaikas būdama neįvertinau visko, ką gavau, taip, kaip tas pamokas ma­tau iš dabarties perspektyvos. Mokykloje buvau gabi daugeliui dalykų, mė­gau mokytis, tad baigus Nor­ber­to Vėliaus gimnaziją, išties buvo sunku nuspręsti, ką pasirinkti“, – sako Eglė.

Pasirinko mergina teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete, įgijo magistro laipsnį, praktiką atliko advokatų kontoroje, o kadangi sekėsi puikiai, ten ir liko dirbti. Tiesa, neilgam – gimtinės šauksmas ir meilė savo krašto vyrui nugalėjo, tad jauna šeima įsikūrė sutuoktinio gimtinėje – netoli Pajūrio. Šiuo metu Stonių namuose bėgioja 5-metis sūnus, 3-metė dukra ir ropinėja vos metukų jaunėlis. 

„Gali atrodyti, kad tapyba ir teisė yra visiškai priešingos sritys, bet aš galvoju, jog jos kažkuo ir panašios: advokato darbe taip pat būtina kūrybos ugnelė. Tad tiek studijų metais, tiek po jų tapyba iš mano gyvenimo nebuvo pasitraukusi – nuolat piešiau, kūriau arba tiesiog atsipalaidavimui, arba dovanoms. Tapydama tarsi persikeliu į kitą realybę, galiu perteikti savo mintis, jausmus spalvomis. Savo darbuose išreiškiu tai, kas leidžia atsiplėšti nuo žemiškų rūpesčių. Galbūt dėl to dauguma mano kūrinių yra labai pozityvūs, šviesūs“, – tapybos svarbą jos gyvenimui nusako Eglė.

Ir nors veiklos su trim mažyliais tik­rai užtenka, moteris sako randanti laiko ne tik tapybai, bet ir vis dar tebeieškanti naujų technikų. 

„Eksperimentuoju su epoksidine derva, akriliniu bei spiritiniu tušu. Su­pran­tama, tai – itin lakios medžiagos, tad kūrybai būtina atskira patalpa. Todėl vyras įrengė namo rūsyje savotišką studiją, kur galiu dirbti nesibaimindama dėl vaikų sveikatos, jų saugumo. Tapydama didelio formato drobes, mėgstu jas pakabinti ant sienos, bet ne kiekviena technika leidžia šitaip dirbti, minėtos technikos reikalauja jas lieti tik horizontalioje padėtyje, ir niekada negali žinoti, ar pavyks. Tad iš anksto niekuomet negaliu pasakyti, ką piešiu – turiu idėją, mintį, o galutinis rezultatas dažnai gimsta proceso metu“, – darbo su spiritiniu tušu subtilybes atskleidžia dailininkė.

Kitas reikalas, anot jos, tapyba akriliniais dažais – teptukus ji ima ir tada, kai greta yra atžalos.

Mat dažai yra pagaminti vandens pagrindu, jie nepavojingi. Tiesa, Eglė juokiasi, jog tada iškyla kita prob­lema – mažieji įsigeidžia mamai „padėti“, stveria teptukus ir tampa dar vienu kantrybės išbandymu. 

„Labiau mėgstu kurti viena, atsiribojusi nuo aplinkinių, nuo buities, tad nors ir esu motinystės atostogose, laiko kūrybai rasti išties nėra lengva, kartais specialiai keliuosi 4–5 valandą ryto. Žinoma, įvertinu ir tai, kad vaikai galbūt kažkada irgi norės piešti, nors kol kas jų gabumų nepastebiu, bet ir paišyti taip, kaip jie nori, nedraudžiu“, – sako pati vos šešerių piešti pradėjusi E. Stonienė.

Eglė prisipažįsta jaunystėje bandžiusi rašyti eiles, iki šiol neįsivaizduoja gyvenimo be knygos, tačiau viskam reikia laiko, kurio šiuo metu randa sunkiai. Tiesa, vyresnieji jau lanko darželį, netruks paūgėti ir prie jų prisijungti mažasis – moteris viliasi, jog tada kūrybai galės skirti daugiau laiko.

„Kaip viskas susiklostys toliau, dar per daug negalvojame, bet žinau, kad į didmiestį nei gyventi, nei dirbti nebegrįšime. Įsikūrėme Šilalės rajone, iš kur abu esame kilę. Dar nesu nusprendusi, kada pradėsiu dirbti, tačiau tvirtai žinau, jog tapyba visada liks su manimi, ką beveikčiau. Ar ji taps mano pragyvenimo šaltiniu? Vargu. Ir ne tik dėl to, jog kūrėjų kasdienybė yra nuolat kintanti, bet ir todėl, kad ji man – atgaivos šaltinis“, – apie ateities planus daug nekalba E. Stonienė.

Šiuo metu jos darbai eksponuojami Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje. Tai – pirmoji dailininkės darbų paroda. Autorė kol kas negali pasakyti, kada bus surengta antroji, mat dalis paveikslų jau yra padovanoti arba parduoti. Kol kas Eglė neužsiima komercine tapyba, dažniausiai kuria dovanoms arba paprašo simbolinės sumos, kad atsipirktų medžiagos, tad ir įspūdingų jos darbų muziejuje galima įsigyti už simbolinę kainą (50–150 eurų). 

„Man patinka dirbti su ryškiomis spalvomis, nors šiaip mėgstu natūralumą, pastelines spalvas, žemės atspalvių rūbus. Dauguma mano darbų – abstrakcijos. Svarbiausia, kad paveikslas skleistų gerą energiją, o pavadinimą kūriniui leidžiu sugalvoti kiekvienam savą – juk visi mes matome savaip, tad ir minčių gali kilti įvairiausių. Nors, žinoma, man jie visi išjausti, svarbūs, lyg vaikai“, – muziejuje eksponuojamus darbus pristato jų autorė.

E. Stonienė neslepia – yra laiminga išdrįsusi parodyti savo kūrybą viešai. Tad jai svarbūs ir lankytojų sveikinimai, padrąsinimai – visa tai suteikė vidinės šilumos. Kita vertus, nei pagyros, nei kritika nepakeistų požiūrio, minčių, ką ir kaip kurti – visa tai yra viduje. 

„Noriu ir tikiu, kad bent vienas darbas palies žiūrovo širdį ir sielą. Visada teiraujuosi, ką žmogus mato mano kūrinyje, ir tai man duoda papildomų įžvalgų, dar labiau praturtina. Ne­manau, jog esu išskirtinė, greičiau prie­šingai – žinau, kad mūsų krašte yra labai daug gabių žmonių, tik neretai jie apie savo kūrybą linkę nutylėti: gal jaučiasi pažeidžiami, baiminasi kritikos, gal netiki savo gabumais, o gal, įsisukę į kasdienybės rutiną, kūrybą pamiršta. Kiekvienas tikriausiai turi savą paaiškinimą, todėl labai džiaugiuosi, jog, sulaukusi pasiūlymo eksponuoti darbus, šį iššūkį pri­ėmiau“, – prisipažįsta Eglė.

Susipažinti su jaunos dailininkės kūryba galima V. Statkevičiaus muziejuje iki birželio 30 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dovanos kasdien? Sukurtos pačios Karolinos Meschino? Ir dar beveik be pastangų? Taip! Išankstinio mokėjimo paslaugos „Pildyk“ klientams šypsosi sėkmė – prizus kasdien galima laimėti nutrynus specialią virtualią žaidimo kortelę „Pildyk“ programėlėje arba www.pildyk.lt svetainėje.

Visus „Pildyk“ pasiūlymus ir daugiau informacijos apie juos galite rasti internetinėje svetainėje pildyk.lt.

Laukia stilingos dovanos

Daugiausia klientų išankstinio mokėjimo paslaugų segmente turintis „Pildyk“ prasidėjus vasarai nori savo klientams padėkoti už pasitikėjimą. Smagumu, lengvumu ir jaunatviškumu pasižymintis prekių ženklas pristatė naują, riboto leidimo drabužių ir aksesuarų kolekciją, kurią kūrė K. Meschino.

Dabar „Pildyk“ klientai kasdien iki pat liepos 30 d. gali dalyvauti žaidime ir laimėti prizus iš naujausios kolekcijos. Ją sudaro 6 skirtingi universalaus dydžio daiktai: džemperis, drobinis maišas, juoda kuprinė, dviejų rūšių kepurės ir lengvo audinio marškinėliai.

Visų šių daiktų dizainą kūrė pati K. Meschino. Kolekcijoje esantys drabužiai ir aksesuarai papildyti įvairiais piešiniais, garsios merginos tatuiruočių elementais ir trumpomis frazėmis lietuvių ir italų kalbomis.

Bandyti sėkmę galima kasdien

Dalyvauti šiame žaidime paprasta – reikia užeiti į www.pildyk.lt arba „Pildyk“ programėlę ir nutrinti virtualų loterijos bilietą. Prizų fonde – ne tik drabužiai ir aksesuarai iš naujausios K. Meschino kolekcijos, tačiau ir papildomos pokalbių minutės bei gigabaitai, tad laimėjimo šansai išties dideli.

Tam, kad galėtumėte dalyvauti žaidime, nereikia atlikti jokių papildomų veiksmų – užtenka būti „Pildyk“ klientu. Tiesa, įvykdžius kitas sąlygas, pavyzdžiui, užsisakius naujienlaiškį, galima gauti papildomų virtualių žaidimo kortelių.

Savo laimę šiame žaidime galėsite išbandyti kasdien. Virtuali žaidimo kortelė atsinaujina kas 24 val., o bandymų skaičius – nesumuojamas.

Jeigu nusižiūrėjote kurį nors daiktą iš naujausios Karolinos Meschino kolekcijos, nebūtina laukti, kol jį laimėsite. Drabužį ar aksesuarą galite iškart įsigyti internetinėje svetainėje www.pildyk.lt.

„Jūsų didžiausia pagalba – koncertas „Karo ir taikos dainos“. Mums labai svarbu pristatyti ukrainiečių kūrybą!“,- sako jau netrukus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kvietimu gastrolių į Klaipėdos festivalį atvykstančio Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choro dirigentas Sergiy Didok.

Liepos 28 d. 20 val. Tarptautinis Klaipėdos festivalis elinge, ant marių kranto, prasidės koncertu „Karo ir taikos dainos“. Šiandien ypač aktuali karo ir taikos tema, tad skambės patriotiniai įvairių laikotarpių ir šalių kompozitorių vokaliniai-instrumentiniai kūriniai balsams, chorui ir simfoniniam orkestrui.

Programą drauge su Klaipėdos valstybiniu muzikinio teatro simfoniniu orkestru atliks KVMT solistai ir choras bei svečiai iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro (Ukraina) – solistai ir choro artistai. Diriguos programos sudarytojas, KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis ir svečias iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro, choro dirigentas Sergiy Didok.

Kalbamės su Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choro dirigentu Sergiy Didok.

Papasakokite kokiomis sąlygomis šiuo metu dirba Kyjivo nacionalinis akademinis operetės teatras?

Kyjivo nacionalinis akademinis operetės teatras, kaip ir visa šalis, daugiau nei metus gyvena sudėtingomis sąlygomis. Sunku kažką planuoti, nes visa tai koreguoja raketų atakos. Kai pasigirsta oro pavojaus signalai nutraukiame repeticijas ar spektaklių parodymus ir kartu su publika skubame į slėptuves. Būtina pasirūpinti žmonių saugumu – tai dabar svarbiausia. Tokiu būdu, netenkame ne tik daug laiko, bet ir kūrybinio nusiteikimo, noro kurti, bet tik trumpam... Kai iš slėptuvių grįžtame į sceną bei tęsiame spektaklius, matome jų laukiančius žiūrovus, kurių ateina ne mažiau nei iki karo, suprantame, kad mūsų kūryba labai svarbi. Tai skatina ir net įpareigoja nesustoti. Pasirodymai palydimi audringomis ovacijomis, tad kūrėjams norisi dar labiau kurti ir atiduoti visa kas įmanoma.

Birželį pristatėme miuziklo „Tigrų gaudytojai“ (pagal I.Bogrianovo to paties pavadinimo romaną) pasaulinę premjerą, kurią statėme atskleisdami naujus autorius ir kūrėjus. Labai džiaugiamės, kad premjera įvyko, nepaisant sudėtingų pastatymo sąlygų. Šiuo metu kolektyvas užsiėmęs spektaklio „Misteris X“ atnaujinimu. Bučoje tradiciškai liepos pradžioje vykdavo tarptautinis festivalis, kuriame dalyvaudavo atstovai iš įvairiausių šalių, tame tarpe ir Lietuvos. Šiemet liepos 1 dieną norėdami pasauliui priminti apie Bučos tragediją rengiame atminimo koncertą „Requiem“. Bus ir liepos 9 d. teatro sezono uždarymo gala koncertas.

Paraleliai Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choras ruošiasi dalyvavimui Tarptautinio Klaipėdos festivalio koncerte „Karo ir taikos dainos“. Jau repetuojami muzikiniai kūriniai, kuriuos pristatysime. Norisi pristatyti ne tik žinomiausius ukrainiečių, kaip Myroslav Skoryk, sukurtus klasikinius kūrinius, bet ir supažindinti su naujosios kartos Ukrainos kompozitoriais, kaip Ihor Shamo, kurie, manau, Lietuvos publikai mažiau žinomi ir girdėti. Programa, kurią pristatysime Klaipėdos festivalyje, labai plati ir įvairiapusė, apimanti žinomiausius XX-XXI amžių ukrainiečių kompozitorių kūrinius.

Ką jūsų kolektyvui reiškia prisistatymas Klaipėdos festivalyje? Ypač, šiuo sudėtingu metu.

Šiuo metu Ukrainos palaikymo koncertai, renginiai organizuojami dažnai. Ir mes savo šalyje ir už jos ribų inicijuojame renginius palaikančius savo kovojančios tautos žmones, ypač, karius. Surinktos lėšos skiriamos kilniems tikslams, kovos už laisvę palaikymui.

Visgi, svarbiausia palaikyti visų ukrainiečių dvasią, jų nepalaužiamą atsidavimą savo šaliai ir stiprų charakterį, kurio nepajėgia sunaikinti jokie sunkumai. Aš tikiu, kad mes, ukrainiečiai, esame nepalaužiami. Karas tęsiasi daugiau nei metai. Paskutiniai įvykiai, kai Rusija susprogdino Kachovkos hidroelektrinės užtvanką Chersono srityje, ypač, stipriai sukrėtė visus, bet mes nesudėjome rankų, o tai labai svarbu ir kelia pasididžiavimą. Kiekvienas stengiasi padėti kuo gali stiprindamas likusius šalyje, o labiausiai, kovojančius fronte. Šis karas gali pasibaigti tik Ukrainos pergale! Savo žemei linkiu tik taikos ir ramybės.

Kuo mūsų kolektyvui svarbus pasirodymas Ukrainos palaikymo renginiuose? Tai lyg šviežio gaivaus oro gurkšnis. Per paskutinius, karo pažymėtus, metus retai vykome į gastroles. Ir išvykti, dėl karo meto ribojimų, gali ne visi choro nariai. Sugriežtėjus reikalavimams vyrai iš šalies neišleidžiami net į gastroles, tad į festivalį Klaipėdoje atvyks tik choro moterys.

Atvykstame į Klaipėdą, kad nors kelias dienas galėtume pakvėpuoti laisvės oru, prisiminti, pajusti ką reiškia miegoti naktį be sirenų pranešančių apie oro pavojų gaudesio. Jums gal bus sudėtinga suprasti, bet mes kasdien gyvename stresinėje situacijoje: tu nežinai kaip diena prasidės ir koks bus jos finalas. Mūsų žmonės ėmė vertinti kiekvieną akimirką! Dėkojame Dievui už tai ką turime ir išganingai tikime, kad rytojus bus geresnis.

Karas greičiausiai paveikė Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro, choro darbuotojus?

Kyjivo nacionaliniame akademiniame operetės teatre dirba žmonės, kurių šeimas išskyrė ar kitaip paveikė karas. Vieni toliau dirba Kyjivo nacionaliniame akademiniame operetės teatre, kiti šeimos nariai kariauja arba pasitraukė į užsienį. Daug mūsų teatro artistų, pastatymų tarnybos atstovų šiuo metu gina šalį kariaudami fronte. Neseniai surengėme jų palaikymo koncertą, o už surinktas lėšas nupirkome termovizorių ir droną, kurie visiems kariams labai reikalingi.

Karo poveikį kiekvienas jaučiame savo kailiu. Ir labai ryškiai. Artimesnio sąlyčio nebūna...

Kuo galėtume padėti?

Ačiū labai, bet į gastroles atvyksta žmonės gyvenantys Kyjivo regione. Mums pagalbos nereikia. Mes patys savanoriaujame, kaip ir visi Ukrainos žmonės, kaip visas pasaulis, kuo galime padedame potvynio paveiktiems Chersono srities gyventojams. Jau išsiuntėme kelis sunkvežimius humanitarinės pagalbos. Supratome, kad šiuo metu ten reikalinga tik tikslinga, ribota pagalba, o ji siunčiama, kai gaunamas konkretus prašymas. Mūsų žmonės geri, mokantys greitai susitelkti ir pasidalinti viskuo.

Jūsų didžiausia pagalba – koncertas „Karo ir taikos dainos“. Mums labai svarbu pristatyti ukrainiečių kūrybą! Laukiame susitikimo su publika.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Jau galima drąsiai pradėti ruoštis kasmetiniam Bijotų dvaro festivaliui. Kas jame buvę – žino, kad jo renginiai – aukščiausios prabos. Na, o kas nebuvę, turės atvykti ir savomis akimis bei ausimis įsitikinti jog Bijotų dvaro festivalis tikrai yra skambus ir vaizdingas.

Pirmieji festivalio akordai nuskambės jau liepos 1-ąją – nuo 13 val. prie Baublių muziejaus kluono prasidės antroji Teatrų sueiga. Prieš metus pasiūlyta nauja festivalio pramoga – teatrų susibūrimas, bijotiškiams ir festivalio svečiams labai patiko.

“Nutarėme, kad šiemet ir vėl teatrus sukviesime. Sceną norime suteikti Tauragės apskrities kolektyvams, tačiau turėsime ir svečią – Kalvarijos liaudies teatrą. Tikimės, kad ir šiemet žiūrovams patiks pasirodymai, ateityje norime Teatrų sueigą organizuoti platesne apimtimi. Šiemet išlaikysime tą patį susibūrimo formatą – sueigoje dalyvaus trys teatrai ir vyks po atviru dangumi, lauko scenoje”, –  sako vienas iš festivalio sumanytojų ir vadovų Valdas Latoža.

Teatrų sueigos scenoje šiemet žiūrovai išvys įvairios stilistikos ir žanrų spektaklių. Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“, vadovaujamas Kęstučio Krasnicko, parodys komediją „Brangusai pabučiavimas“, skaudviliškių literatų klubas „Laiko lašai“ pristatys literatūrinę-muzikinę dedikaciją Ievai Simonaitytei „Pasivaikščiojimas su Šventvakarių Ėve” pagal Tauragės kultūros centro Skaudvilės skyriaus režisierės Zitos Jurevičienės scenarijų. O sueigą baigs Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatras „Pakeleivis“, vadovaujamas režisierės Birutės Šneiderienės. Žiūrovai galės atsipalaiduoti žiūrėdami puikiai žinomo pirmojo Lietuvoje viešai lietuvių kalba suvaidinto spektaklio „Amerika pirtyje“ šiuolaikinę versiją.

Beje, teatrų sueigos svečių laukia ir maloni staigmena, bet jos kol kas organizatoriai neatskleidžia.

Nutarta ir vėl į šventę prisivilioti miuziklo atlikėjus, todėl liepos 21-osios vakare (nuo 21 val.) Bijotų dvaro festivalio scenoje – pasaulį pavergusi muzikinė komedija „Šaunuolynas“! Prieš keturis dešimtmečius pasirodęs miuziklas sulaukė neįtikėtinos sėkmės Europoje, o JAV kompozitoriaus ir libretisto Dano Goggino muzikinė komedija JAV iš karto pelnė „Outer Critics Circle“ apdovanojimus už geriausią Brodvėjaus miuziklą, libretą, muziką ir pastatymą. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras komediją atlieka lietuvių kalba.

Pagrindiniai festivalio renginiai vyksta dvi dienas, tad laukia begalė koncertų ir renginių. Bijotų dvaro sodyboje nusikelti į Paryžių kvies atlikėjų trio, pristatantys programą „Cafe de Paris“, romų teatras „Sare Roma“ vilios uždegančiomis aistringomis dainomis ir šokiais, širdis virpins Vytautas Šiškauskas, liaudiškos muzikos gerbėjus linksmins mūsų pasididžiavimas „Bijotaičiai“ ir „Dobilas“ bei vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Inkstiliuks“ iš Skaudvilės, nuoširdžiu profesionalumu užburs neseniai iš „Sanremo Junior 2023” festivalio sugrįžusi Viltė Kirstukaitė, o Šakių cirko mokyklos auklėtiniai pristatys unikalią šou programą

Kaip teigia organizatoriai, bus ir kitokių įdomybių bei linksmybių. Štai liaudies meistras drožėjas Nerijus Alšauskas kurs naują Baublį – po šio festivalio Bijotus papuoš dar vienas Baublys. Tik šį kartą ne Poškos, o Alšausko. Beje, bus galima išvysti ir dar keletą liaudies meistro N. Alšausko kūrinių – pasakų namelių, kuriuose gyvena mitologinės istorijos ir jų veikėjai – laumės, raganos, Perkūnas ir Laima. „Pasakų namelių“ projektą kartu su Nerijumi įgyvendino „Wide Wings“ kūrybinė komanda ir lėlininkė Jolita Kojutienė. Nameliais galima ne tik grožėtis, bet ir paklausyti legendų ir padavimų apie šiuos herojus, kažkada šeimininkavusius mūsų žemėje – tereikia nuskenuoti prie kiekvieno namelio pritvirtiną QR kodą ir jų gyventojai prabils.

Turėtų sudominti ir ekskursija į Girdiškę, kur bus galima pasigrožėti miesteliu bei aplankyti unikalią Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčią su ąžuoliniais altoriais. Kaip teigia festivalio organizatoriai, į ekskursija kas valandą iš Baublių muziejaus aikštelės veš elektrobusas.

“Nusprendėme, kad elektrobusas puikiai pristatys festivalio svečiams mūsų Žaliąjį regioną. Planuojama, kad iš Bijotų į Girdiškę jis važiuos 16, 17 ir 18 valandą. Visi norintys keliauti šiuo maršrutu galės pasigėrėti neįtikėtina gamta ir pajusti malonumą važiuodami tylia ir ekologiška transporto priemone, o festivalio partneriai – Šilalės gidų asociacijos komanda –  žada įdomiai papasakoti Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčios istoriją”,– teigia V. Latoža.

Taip pat visi apsilankę festivalyje galės pasilinksminti ir pramogų parke „Išsitaškom“, o nusiraminti – jodinėdami poniukais Pikiu ir Pariu, gurmanus turėtų nustebinti žiobrių kepimo edukacija.

Tradiciškai Bijotų dvaro festivalis baigsis ne Bijotuose – kaip ir kasmet, pirmąjį rugpjūčio sekmadienį, rugpjūčio 6-ąją, Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje, po atlaidų, skambės muzika, kuriai abejingų nelieka. Koncertuos Edmundas Seilius (tenoras) ir jo žmona Kristina Zmailaitė (sopranas), jiems akomponuos pianistas Jonas Janulevičius.

Taigi pradėkite planuokite, kad liepos 1 d., 21-22 d. ir rugpjūčio 6-ąją susitiktume Bijotų dvaro festivalio renginiuose. Nuobodžiauti laiko nebus!

Irina SADAUSKIENĖ

Bijotų dvaro festivalio partneris ir informacinis rėmėjas – rajono laikraštis „Šilalės artojas“