Pajūrio Stanislovo Biržiš­kio gimnazijoje vyko projekto „Tyrinėjimo menas: mokomės bendruomenėje“ veik­lų aptarimas. Padedant kuriančiam praktikui Dona­tui Stakėnui, aštuntokai tu­rėjo puikią progą paanalizuoti praėjusių kūrybinių su­sitikimų veiklas.

Pirmos sesijos metu moki­niai prisiminė projekto plana­vimo pradžioje išsi­kel­tą tiks­lą, analizavo savo el­ge­sį, disku­tavo, ar atrado mo­­ty­­vaciją mo­kytis, aptarė ty­­­ri­­nėjimo aplinkas, priemones bei temas, kurios žadino jų smal­­sumą ir kūrybin­gumą.

Per antrąją sesiją aštuntokai kartu su D. Stakėnu, gimnazijos administracija bei mokytojais, lydėjusiais viso projekto metu, atliko kūrybinį darbą. Ant didžiulio popieriaus lapo vaikai piešė vie­nas kito kūno kontūrus, kūrė ir užrašė kiek­vienam po palinkėjimą. Ši veik­la projekto dalyviams ypač patiko, nes su­kėlė labai daug tei­giamų emo­­cijų. Po už­siėmi­mo įvyko džem­perių parodos užda­ry­mas, kiek­vienas aštun­tokas įsiam­žino su savo sukurtu dra­bužiu. 

Kūrybinių sesijų metu mokiniai galėjo tyrinėti, atrasti, būti kūrybiški ir mokytis bend­ruomenėje. Projekto dėka vaikai suprato, jog patys yra atsakingi už savo elgesį bei mokymosi rezultatus, kad nuo kiekvieno priklauso, kokį tobu­lėjimo kelią pasirinks. Kar­tu su aštuntokais nutarėme, jog nekaltinsime ki­­tų dėl savo ne­sėk­mių, bet steng­simės pa­da­ryti viską, kad pa­­vyktų.

Už prasmingą laiką, skir­tą mano auklėtiniams, nuoširdžiai dė­ko­ju D. Sta­kėnui bei mokytojoms Dianai Rupšienei ir Ve­ronikai Gudaitei, gimnazijos di­­rektoriui Juozui Žy­man­čiui, pavaduotojoms ugdymui Re­ginai Rimkutei ir Irenai Tve­ri­jo­nienei, už paramą įsi­gy­jant džemperius – uniformos.lt atstovėms Klaipėdoje Edi­tai Čin­­čikaitei bei Arūnei Dum­šai­tienei.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos 8 klasės auklėtoja

AUTORĖS nuotr.

Žarnyno vėžys – viena iš labiausiai paplitusių onkologinių ligų. Vėžio registro duomenimis, ši liga kiekvienais metais nustatoma daugiau nei 1600 Lietuvos gyventojų, sergančiųjų skaičius kasmet didėja 3–6 proc. Dažniausiai žarnyno vėžys išsivysto vyresniems nei 50 metų žmonėms.

Apie žarnyno vėžio simptomus, diagnostiką, gydymą bei ligos pre­ven­ciją pasakoja gydytoja endoskopuotoja gastroenterologė Julija Ožem­lauskienė.

„Žarnyno vėžio formų yra įvairių, ligos priežasčių – taip pat. Viena iš jų yra genetinė, tai – žarnyno polipozė. Taip pat lemia struktūriniai veiksniai, kai viduriai linkę užkietėti. Didelės įtakos žarnyno vėžiui išsivystyti turi polipų formavimasis. Polipai – tai gleivinės išaugos, kurios nešalinamos dažniausiai suvėžėja. Todėl Lietuvoje yra patvirtinta storosios žarnos vėžio tyrimo programa, kuomet tiriant žarnyną ir aptikus polipų, jie būtų laiku pašalinami ir taip išvengiama onkologinės ligos“, – sako gydytoja. 

Pasak medikės, kaip mes išmetame susikaupusias šiukšles, taip būtinas ir reguliarus žarnyno išsituštinimas, kad neužkietėtų viduriai, nes jų gleivinė yra labai trapi.

„Būtina atkreipti dėmesį, ar išmatose nėra gleivių, kraujo priemaišų, ar tuštindamiesi nejaučiate skausmo. Žar­nyno vėžio išvengti gali padėti reguliarus maitinimasis bei tinkamas mitybos racionas: reikia pakankamai valgyti daržovių, vaisių bei kitų organizmui reikalingų produktų, atsisakant turinčiųjų kancerogeninių savybių. Taip pat žarnynui yra būtina stimuliacija – aktyvus judėjimas. Todėl nuolatinis sėdimas darbas, pasyvus gyvenimo būdas taip pat gali prisidėti prie vėžio išsivystymo“, – aiškina gyd. J. Ožemlaus­kie­nė.

Jos teigimu, pacientams nuo 50 m. taikoma žarnyno vėžio prevencijos programa, atliekant testus slaptojo kraujo mėginio ištyrimui. Jeigu testas yra teigiamas, tai dar nereiškia, kad onkologinis procesas jau prasidėjęs. Taip, anot gydytojos, gali būti dėl hemorojinių mazgų padidėjimo, divertikulų, imuninių ligų, tokių kaip opinis kolitas, krono liga. Todėl visais atvejais atliekami tyrimai konkrečiai diagnozei nustatyti.

Pasak gyd. J. Ožemlauskienės, pagrindinis storosios žarnos vėžio ir polipų nustatymo metodas yra kolonoskopija.

„Kolonoskopas atsargiai įvedamas pro išangę ir apžiūrima visa storoji žarna. Tokiu būdu gastroenterologas gali aptikti tiesiosios ir storosios žarnos polipus bei juos pašalinti arba, esant bent mažiausiam įtarimui, paimti biopsiją. Bet jei polipas yra labai didelis ir turi aiškių supiktybėjimo požymių, endoskopiškai šalinti negalima, reikalinga atlikti operaciją“, – sako medikė, primindama, jog polipų atsiradimui didelės įtakos turi genetika, nutukimas, II tipo cukrinis diabetas, rūkymas.

„Imuninės ligos (opinis kolitas, krono liga) dažnai pažeidžia visą virškinamąjį traktą, žarnyną. Dėl šių pažeidimų odoje gali atsirasti sunkiai gyjančių opų, sutrinka tuštinimasis. Kad to išvengtume, svarbu būti fiziškai aktyviems, laikytis sveikos gyvensenos subalansuotai bei reguliariai maitintis, vengti žalingų įpročių. Tačiau jei visgi pastebėjote šiuos minėtus simptomus, būtina nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją“, – sako medikė.

Pas gydytoją, jos teigimu, rekomenduojama apsilankyti visiems, turintiems 50 m. ir daugiau – pagal storosios žarnos vėžio programą gydytojas nukreips svarbiems tyrimams, kurie leidžia užkirsti kelią klastingai onkologinei ligai arba pirminėse stadijose sėkmingai su ja kovoti.

Simona KINDERYTĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokinė

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25)

Aukštai kalnuose įsikūręs Gonderas nė iš tolo nepanašus į kitus Etiopijos miestus. Jame viskas primena vakarietišką kultūrą. Kartu tai yra pirmoji Etiopijos sostinė, įkurta apie 1635 metus ir gyvavusi iki pat 1855-ųjų. Šiame mieste turėjome progą dalyvauti ir jų Timkete, antroje pagal svarbą (po Kalėdų) religinėje šventėje, kurios metu atnaujinamas krikštas.

Bažnyčių miestas

Gonderas po musulmonų invazijos XVI–XVII a. tapo miestu-tvirtove. Tai – Etiopijos imperatoriaus Fasilido ir jo paskesnių kartų palikimas. Visą Gondero istorinį centrą užima tvirtovė, o už jos sienų stūkso dveji imperatoriaus rūmai. Iki pat šiol yra išlikęs imperatoriaus Fasilido baseinas ir pirtys.

Kodėl būtent šis miestas taip išsiskiria iš kitų? Pasak gido, todėl, kad imperatorius Fa­si­li­das buvo labai šviesus žmogus, mėgo keliauti po pasaulį, iš kur grįždavo sklidinas idėjų bei deg­damas noru ir savo krašte turėti tokių grožybių. Tad statė jis savo žemėse dar neregėto stiliaus rūmus, bažnyčias, kitokius statinius. 

Gondere, turinčiame apie pus­trečio šimto tūkstančių gyven­tojų, yra net 44 bažnyčios, tokios kaip Švč. Mergelės Ma­ri­jos, Švč. Trejybės Šviesos, kurios išdabintos angeliškomis freskomis ir paveikslais, iliust­ruojančiais pirmųjų Gondero krikščionių gyvenimą. Tei­gia­ma, jog pastarojoje laikinai bu­vo saugoma Sandoros skrynia. Mieste  taip pat gausu bibliotekų, koncertų salių, pirčių. Šio miesto statiniuose persipina įvairiausių šalių bei epochų stiliai.

Gondere randame dalį atsa­kymo, kodėl Etiopijos tikėjimas gerokai nutolęs nuo mums žinomo. Viena to priežas­čių – Romos popiežius siekė kont­roliuoti Etiopijos karalystę, tačiau nepavykusi jėzuitų misija visiems laikams pastūmėjo etiopus ortodoksiškosios Alek­sandrijos link. 

Timketas

Sausio 18 d. Etiopijos krikščionys švenčia Timketą, Kris­taus krikšto šventę, atnaujina savo krikšto įžadus. Per Tim­ke­tą žmonės vyksta prie artimiausio vandens telkinio, čia iš bažnyčių gabenamos Sandoros skrynios kopijos, lydimos džiaugs­mingos procesijos, tratant būgneliams ir šokant tikintiesiems. Timketo išvakarėse per naktį meldžiamasi, o rytą kunigai pašventina vandenį, kuriuo tikintieji šlaks­tosi, taip atnaujindami savo krikštą bei tikėjimą. Važiuodami per šalį, matėme gausiai prie bažnyčių susirinkusius baltomis marškomis apsisiautusius žmones, kurie mel­dėsi... už bažnyčios tvoros. Mums paaiškino, kad tikintieji patys turi nuspręsti, ar jie gali įžengti į šventovę, ar jiems dar reikia atgailaujant melstis už tvoros. 

Gondere Timketo šventė trun­ka net tris dienas, būtinu vandens telkiniu tampa Fa­si­lido baseinas, kuris tik prieš Tim­ke­tą būna pripildomas vandens. Visą kitą laiką jis stovi tuščias. Fasilido baseinas yra stačiakampio formos su bokštu viduryje, apjuostas tvora. Jis renovuotas už norvegų pinigus. Timketo šventė Gondere priminė Kalėdas Lalibeloje, kuo­met gatves užplūdo minios. Per naktį meldęsi ir aušros sulaukę tikintieji ima laukti, kada Etio­pijos ortodoksų bažnyčios galva pašventins vandenį milžinišku kryžiumi, o tada – šventės kulminacija. Visi tarsi pagal šūvį kone stačiomis galvomis puola į vandenį, nardo, pila jį į atsineštus butelius, šlaksto vie­ni kitus. Etiopai nuoširdžiai tiki švęsto vandens, maldos bei gydančiomis kryžiaus galiomis: su­sirenka kaimas, ateina kunigas, meldžiasi, šventina vandenį ir šlaksto juo ligonį... Ir La­li­be­loje matėme, kaip per ceremoniją į gilų pažaliavusį šulinį buvo panardinta per pažastis perrišta moteris, tikint, kad ji po šios „procedūros“ pastos. Tikima, jog šventintas vanduo net AIDS išgydo. Gidas netgi tokių pavyzdžių iš savo aplinkos vardijo...

„Apvok turistą“

Timketo šventėje, kaip ir per Kalėdas Lalibeloje, pasijutome labai nesaugiai. Gal net dar nesaugiau. Didelės Timketo šventės laukia ne tik tikintieji, bet ir pulkai paaug­lių. Prisisiurbę brogos ar kitokio marmalo, apsiginklavę laz­do­mis, jie didelėmis gaujomis šlitinėja po miestą, šventės vietoje į medžius sulipę pučia ragus, rėkauja, net perrėkdami kunigus. Ir niekas nedrįsta jų tramdyti. O artėjant šventės kulminacijai, jie iš anksto nusirengia ir pirmieji neria į vandenį. 

Vargas tam, kuris jų kelyje pasitaikys. Nuo tokio paauglių elgesio gūžiasi net pareigūnai, o turistai pasiskubina palikti šventę. Ir dažnai pamato, kad perrėžtos jų kuprinės, kelnių klešnės ties kišenėmis. Gidas neslepia, jog Timketas turi dvi dalis: krikšto atnaujinimą ir nuoširdžią maldą bei netramdomą galimybę vagims ir kitokiems blogiukams, nes tokia tirštuma žmonių jiems yra tik­ros aukso kasyklos – žmogus, nešamas minios, nė nepajunta, kad yra apvogtas, ir spūstyje nieko negali padaryti. Susidarė įspūdis, jog apvogti turistą čia laikoma tarsi norma. Kaip ir visko kaulyti, net piktai reikalauti.

Kryžių įvairovė

Krikščioniškoje Etiopijoje nė­­ra vieningo kryžiaus. Gon­de­ro kryžius visiškai nepanašus į mums pažįstamą. Jame vaizduojami... kiaušiniai. Toks simbolis reiškia, jog Dievas saugo mus, kaip paukštis saugo kiaušinius. Visiškai kitoks kryžius yra Lalibeloje, atskirose bažnyčiose ar vienuolynuose. Bažnyčių kryžiai visada turi ne tik Trejybės, bet ir daugybę kitų prasmių. Vienas kryžius gali turėti net 33 (Kristaus amžius) simbolinius elementus. Kryželius ant kaklo nešioja praktiškai kiekvienas etiopas, net visai mažas vaikutis. Gidas Teklu atkreipė dėmesį, kad vaikučiui kryželis dažnai būna vienintelis jo „drabužis“. Šiaurinėje Etiopijos dalyje matėme moteris su ant kaktų ištatuiruotais kryžiais, o vyrai turėjo kryžiaus formos randus. Tai padaroma krikšto metu ir tai esąs ženklas, jog šie žmonės tikrai yra krikščionys. Savo tikėjimą jie įrodo ir dažnu bažnyčios lankymu. Štai mūsų vairuotojas prisipažino, kad tuo metu, kai nevežioja turistų, į bažnyčią eina net tris kartus per dieną: saulei tekant, dieną, ir vakare. Jeigu turistus atveža prie kokios nors bažnyčios, būtinai joje ir pats pasimeldžia. O jei ką blogo padaro, tai ateina ir dažniau. Sakė, jog bažnyčioje šventikas už nuodėmes kartais skiria fizinių pratimų, po kurių net raumenis įskausta.

Visai kitaip atrodė ir jų vienuoliai: basi, apsisiautę tik marškomis, su kryžiaus formos lazda rankoje. Akivaizdu, jog kadaise būtent turto atsisakymas bei piligrimystė buvo šios religijos bruožas.

Etiopai net žegnojasi kitaip nei mes. Nelabai pavyko sugaudyti visų judesių, nes jie labai greiti, tačiau jų pagrindą sudaro linkčiojimas ir rankos apvedžiojimas aplink veidą. Kiek supratau, jie daro kryžių, bet tik veido srityje. Linkčiojimas atstoja mūsišką klaupimąsi. Nie­­kur nematėme atsiklaupusio maldininko.

Šiandien Etiopija yra pasaulietinė šalis ir valstybinės religijos neturi, tačiau yra, ko gero, pati pamaldžiausia krikščioniška valstybė.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Lvive karo beveik nesijaučia, veikia parduotuvės, restoranai, žmonės šnekučiuojasi lauko kavinėse. Kol kas į šį miestą buvo paleistos kelios raketos, numestos ne į cent­rą, o į pakraštyje esančius pramoninius objektus. To­­dėl atvažiavus į ramiau gyvenantį miestą iš ištisą parą bom­barduojamo Char­kivo, priprasti nėra lengva, tad kol kas te­begyvenu karo įspūdžiais.

Juolab perskaičius pritrenkiančią informaciją, jog Europos Sąjunga nuo agresoriaus besiginančiai Ukrainai sky­rė 1 mlrd. eurų, bet tuo pačiu už iš Rusijos perkamas dujas, naftos produktus bei anglį Maskvai pervedė keliasdešimt kartų daugiau. Organizacija „Transport & Envirement“ suskaičiavo, kad ES šalys Rusijai vien už naftos produktus per dieną sumoka 285 mln. JAV dolerių. Išeina, kad jos, o kartu – ir Lietuva, finansuoja Rusijos vykdomą karą prieš Ukrainą?..

Tarkime, Lietuvos degalinėse prekiaujama „Orlen“ įmonės degalais, kuri juos perka iš Rusijos.

Tuo, jog ES ir pasaulio humanitarinių organizacijų tiekiama maisto pagalba Ukrainai nėra pakankama, galima nesunkiai įsitikinti Charkive. Miesto valdžia kasdien keliasdešimtyje vietų nemokamai dalija maisto paketus, tačiau prie jų stovintys žmonės skundžiasi, kad laukti reikia daugybę valandų, o neretai gauna tik puskepalį duonos arba batoną.

Netoli mano viešbučio esančiame mikrorajone Šaltasis Kalnas eilėje stovėję gyventojai neslėpė nepasitenkinimo: jie skundėsi, jog dėl karo sustojus verslui, liko be darbo ir be pajamų. Tie, kurie stovėjo eilėje pirmieji, teigė, jog vietą užsiėmė penktą ryto, nors ir žinojo, kad maistas bus dalijamas tik nuo dešimtos valandos. Bet juk vėliau atėjęs, kai kurių produktų gali ir nebegauti.

Eilės gale stovėjusios pensininkės skundėsi, kad geresnius produktus neva išsikovoja jaunesni, sugebantys alkūnėmis prasiveržti be eilės. Tuo tarpu senesni ir ligoti, pralaukę pusdienį, dažnai turi tenkintis tik duona ar batonu, o mėsos, kiaušinių ar vaisių sulaukia nebent kartą savaitėje. Neretai esą pasitaiko, jog namo tenka kiūtinti be nieko, nes maisto neva pritrūksta arba jo išvis neatveža.

Buvo galima suprasti, kad dalis šių rusakalbių pensininkų tiki ir Maskvos skleidžiamomis melagienomis, mat kelios moterys įnirtingai įtikinėjo, jog žiaurūs esantys ne rusų, o ukrainiečių kariai, nes rusų belaisviams esą nukapojantys galvas arba kalantys prie kryžiaus. Be to, moteriškės burbėjo neva humanitarinę pagalbą dalijantys asmenys dalį maisto pasisavina ir veža jį bičiuliams į parduotuves. Jos su nostalgija prisiminė sovietmetį, kai nemokamai galėjo gauti butą, kelialapį į sanatoriją, o pas gydytojus nebuvo eilių. Bet paklausus, ar tokiai jų nuomonei pritaria jų sūnūs ir dukros, pensininkės prisipažino, kad ne – jų vaikai esantys patenkinti, jog Ukrainoje algos yra didesnės nei Rusijoje, galima be baimės kritikuoti valdžią ir lengvai išvažiuoti į užsienį užsidirbti.

Pakalbinau ir kitus, laukiančius eilėje. Štai dailininku Sergejumi prisistatęs vyriškis teigė, jog net 80 procentų jo kaimynų prieš karą simpatizavo prorusiškoms partijoms, tačiau po miestą užgriuvusių žudikiškų bombų palaikančiųjų Putiną liko vienetai. Dailininko manymu, ES ir kitos Vakarų šalys privalėtų Ukrainai ne tik tiekti daugiau ginklų, bet ir maisto produktų bei vaistų, kad vos už 30 kilometrų nuo Rusijos sienos gyvenantys ir Putinui simpatizavę žmonės galutinai nuo jo nusisuktų.

* * *

Nuotrauka, kurioje 25-erių charki­vietis Saša Ohar­kovas apsikabinęs sa­vo mylimą kalaitę Helsi, yra paskutinė, kur vaikinas buvo įamžintas. Jo ir Helsi draugystė buvo ypatinga, mat šuniuką tėvai nupirko prieš vienuolika metų, kad berniukas mažiau liūdėtų, mirus mylimam seneliui. Nei brolio, nei sesers neturėjęs paauglys Saša nepaprastai pamilo Helsi, o ši irgi nuo jo nesitraukdavo.

Universitetą baigęs vaikinas dirbo informatiku, kartu su sužadėtine Marija gyveno pas tėvus. Šią vasarą pusketvirtų metų draugavusi pora ketino susituokti, tačiau vestuvių nebebus. Todėl, jog vieną karo dieną maskolių paleista raketa nukrito po jų buto balkonu. Sprogimo aukomis tapo keliolika namo gyventojų bei praeivių. Bavarijos mik­rorajonas iki tol nebuvo patyręs raketų antpuolio, mat yra priešingoje pusėje nei fronto linija. Todėl Bavarijos gyventojai nepaisydavo oro pavojaus pranešimų ir drąsiai eidavo į gat­vę. 

Tačiau to vidurdienio jie nepamirš niekada. Atskridus raketai, Saša buvo arti balkono, patyrė daugybę sužeidimų ir po dviejų parų ligoninėje mirė. Sužadėtinę Mariją, buvusią tuo me­tu prieškambaryje, skeveldros irgi sužeidė, tačiau mergina liko gyva. Parą ji buvo apkurtusi ir ne visai suvokė, kas įvyko. To nelabai suvokė ir vaikino mama, kuri kartu su vyru sprogimo metu ėjo iš parduotuvės namo ir iš toli matė didelį ugnies blyksnį po savo namo langais. Tėvai girdė­jo ir kurtinantį sprogimo aidą. Išsigandę pasileido bėgti na­mų link. 

Tėvas puolė gelbėti sūnaus ir jo sužadėtinės, ma­mą, pamačiusią šalia jų namo gulinčius praeivių lavonus, ištiko šokas...

Po kelių dienų į ligoni­nę nuvykęs parsivežti sūnaus palaikų, tėvas jį atpažino tik iš vaikystės ran­do po pažastimi. Pa­lai­doję Sašą, tėvai, pasiėmę per gaisrą apdegusią savo katę, ir išvyko į už keliolikos kilometrų esantį kaimą pas gimines. Helsi paliko pasaugoti pažįstamai, gyvenančiai to paties mik­rorajono pakraštyje. Planavo atsivežti ją vėliau, bet toks ketinimas gali ir neišsipildyti – praėjus kelioms dienoms po sūnaus laidotuvių, visada labai rami Helsi pabėgo. Kur – nežinia, nes niekas jos nematė nei tame kieme, nei prie susprogdinto namo.

Iš Sašos sužadėtinės išgirdęs šią istoriją, nusprendžiau, jog, grįžęs į Charkivą, būtinai iškabin­siu daugybę skelbimų, prašydamas, kad jei Helsi kas nors priglaudė, ją grąžintų. Net už dide­lius pinigus. Kad galėčiau nuvežti Sašos tėvams. O kai po kelerių metų Helsi nuo senatvės kaime mirs, linkėsiu jai kitame pasaulyje vėl susitikti su geriausiu savo draugu, nepaprastai ją mylėjusiu Saša. 

* * *

Kai rašinys jau buvo pareng­tas spaudai, sužinojau, jog Helsi mirė. Laikinai paėmusi prižiūrėti šu­nį moteris, šiam pasprukus, nesėkmingai ieš­kojo jo po visą mikrorajoną. Po kurio laiko Helsi buvo pastebėta gulinti negyva krūmuose, netoli bombos apgriauto namo, kuriame ir už­augo. Gal ji mirė iš liūdesio, o gal paaštrėjus ligai, nes neseniai jai buvo atlikta operacija, o gal paprasčiausiai norėjo kuo greičiau susitikti su savo mylimiausiu žmogumi...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Kapinių priežiūra visuomet buvo problemiškas reikalas: prižiūrintieji artimųjų kapus rūšiuoti atliekas dar neįprato, o tvarkantieji jas arba nesistengia laiku apkuopti prieigų, arba tam randa įvairiausių pasiteisinimų. Tačiau gali būti, jog netrukus kapinių priežiūra taps dar didesniu rūpesčiu – atliekų vežėjai grasina susirink­siantys kontei­nerius ir žaliųjų atliekų nebevešiantys.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Praėjusios savaitės pabaigoje Šilalėje vėl lankėsi būrys Seimo narių, su jais po universalios sporto salės statybų aikštelę žvalgėsi ir už sportą atsa­kingas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministras Linas Obcarskas. Statybvietė keičiasi kiekvieną dieną – jau ne tik pastatas įgavo aiškius kontūrus, bet ir viduje galima suprasti, kurioje patalpoje ką planuojama įrengti.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Brangieji,

Didįjį Prisikėlimo stebuklą šiemet švenčiame ypatingomis Europai ir visam pasauliui aplinkybėmis. Šią istorinę akimirką nepaliaujame gėrėtis didvyriškos ukrainiečių tautos dvasios jėga. Tačiau lygiai taip pat susižavėjimo verta ir mūsų tauta, kaip mūras stojusi už brolius ukrainiečius, pasirengusi dalintis su jais visa kuo. Nes mūsų likimas – bendras, nes Ukrainos laisvės kova – mūsų kova.

Tegul šv. Velykos atneša į kiekvienus Lietuvos namus begalinį tikėjimą teisingumu ir šviesos pergale prieš tamsą. Tegul Prisikėlimo slėpinys suteikia mums progą atsigręžti vienas į kitą ir tarti „ačiū, kad Tu esi“.

Išmintingos ramybės, santarvės ir Meilės mūsų šeimoms. Džiaugsmingų šv. Velykų mūsų mažiesiems.

Su atgimimo švente, Lietuva!

Charkive antrą kartą asmeniškai teko patirti karo pabėgėlio dalią. Planavau šiame mieste likti ilgiau, bet privalėjau gelbėti dvi moteris ir palydėti jas iki Lvivo.

Prieš savaitę metro, pavadinimu „Stu­dentų“, likimas mane suvedė su dviem gretimai esančio instituto dėstytojomis, labai išsekusiomis ir persigandusiomis moterimis. 

Olena Sadokha iki karo dėstė filosofiją, kita, nusipelniusi Ukrainos artistė, operos dainininkė Jelena Slepcova mokė solinio dainavimo. Moterys gyveno Saltovkos mikrorajone, esančiame arčiausiai fronto linijos – labiausiai bombardavimų apgriautoje Charkivo dalyje.

Į požeminę metro stotį moterys, pasigirdus sprogimams, atbėgo pačią pirmą karo dieną ir liko joje įkalintos net penkias savaites. Užkalbinau jas atsitiktinai, pastebėjęs jų šviečiančias inteligentiškas akis ir tuo pačiu nevilties bei nuovar­gio iškreiptus veidus. Ėmiau klausinėti, kodėl nebėga į Vaka­rų Ukrainą ar Lenkiją, Lietuvą. Moterys be entuziazmo ir nepatikliai atsakė, jog niekur neturi giminių ir yra praradusios viltį, nes visi bičiuliai, kurie žadėjo padėti, žodžio netesėjo ir jas pamiršo. Į mano teiginius, jog, traukiniu nuvykus iki Lvivo, ten galima sėsti į autobusą, vežantį į Lietuvą, kur bus suteikta pagalba, moteriškės reagavo abejingai. Pasakė, kad niekuo nebetiki ir neturi nei jėgų, nei valios vienos kur nors vykti.

Grįžęs į viešbutį, visą naktį mąsčiau ir nusprendžiau palydėti šias kone nervinį išsekimą patyrusias moteris iki Lvivo ir įsodinti į autobusą, kuriuo jos galės pasiekti Lietuvą. Nutariau, kad mano žurnalistinė veikla yra mažiau verta nei pagalba joms.

Parašęs užklausimą pabėgėliams padedančiai organizacijai „Stiprūs kartu“, jau po kelių minučių gavau atsakymą – rašė mergina vardu Brigita. Ji užregistravo mano globotines į autobusą ir tuo jas nepaprastai pradžiugino. 

Netrukus charkivietės ėmė dar labiau aikčioti iš nustebimo, mat atėjo dar džiugesnė žinutė. Joje kaunietė Rima pasiūlė apgyvendinti jas viename savo buto kambarių ir net atsiuntė jo nuotraukas. Tai ne šiaip sau kambarys, o su fortepijonu bei pilnomis lentynomis knygų, didelė dalis jų – filosofinės. Žinia, jog ukrainietės atvyktų su kate ir šuniuku, Rimos neišgąsdino: jos naminiai gyvūnėliai įgis naujų bičiulių. 

Nemokami karo pabėgėliams skirti traukiniai iš Charkivo į Lvivą pastaruoju metu vyko tik kas antrą dieną, nes dauguma norinčių jau išvažiavę, o likę gyventojai prie bombardavimų priprato. Be to, niekas nežino, kokiu laiku toks traukinys atvyks, todėl stotyje jo laukti tenka net keliolika valandų.

Norėdamas apsaugoti mote­ris nuo papildomo streso, iš anksto nupirkau bilietus į po trijų dienų vyksiantį greitąjį „Intersiti“ traukinį. Pasirodo, tai buvo labai teisingas sprendimas, mat nuo antradienio Charkive vėl užvirė siaubingi mūšiai, ir persigandusių žmonių masė užtvindė geležinkelio stotį. Visi bilietai – ir mokami, ir dalinami veltui – į pabėgėliams skirtą traukinį akimirksniu išnyko, ir stotis tapo panaši į „Studentų“ metro stotį, kur visuose praėjimuose guli pervargę žmonės. Užklausiau apsaugos darbuotojo, kodėl stotis per vieną dieną tapo sausakimša. Šis atsakė, kad gyventojai turbūt išsigando pranešimų, jog Maskva atitraukė karius iš Kyjivo bei dar kelių vietovių, ir gali būti, jog pradės lemtingą Charkivo šturmą.

Per stoties garsiakalbius kas pusvalandį ėmė skambėti raminantis pranešimas, kad į Char­­kivą vyksta papildomi trau­­kiniai, kuriais pabėgėliai bus išgabenami nemokamai. Šie pra­nešimai žmones, negavu­sius bi­lie­tų į mūsų traukinį, džiu­gino, tačiau jie išvykstančius stebėjo liūdnais ir šiek tiek piktais veidais.

Į traukinį įsėdusių žmonių nuotaika buvo visai kitokia, vei­duose sumažėjo įtampa, pasimatė šypsenos. Traukiniui pajudėjus, dauguma skubiai trau­kė telefonus ir artimiesiems skelbė džiugią žinią, kad pavyko evakuotis. 

Pagal grafiką Lvive, esančiame tūkstantį kilometrų nuo Char­kivo, turėtume būti po penkiolikos valandų, bet traukinio palydovas perspėjo, jog greičiausiai vėluosime 3–5 valandas. Vadinasi, nusigausim vidurnaktį, ir visą naktį dėl galiojančios komendanto valandos prasėdėsime stotyje ant grindų. Tačiau mano globotinės sako, kad tai niekis – joms miegojimas ant cementinių grindų jau įprastas, o lovos minkštumą kol kas išgyvena tik sapnuose...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.