Šiemet Lietuva minėjo skaudžią savo tautos tragedijos sukaktį – masinio trėmimo 80-ąsias metines. Šio genocido metu Lietuva ne­teko savo tautos šviesuolių, tremtis palietė daugybę žmonių, su­luošino jų likimus, gūdžias tremties vietas nusėjo lietuvių kapinės... Visa tai išgyveno ir patyrė mūsų kraštietė Vanda Valiūtė, kuri, bū­dama 94-erių, praleidusi Sibire net 75-erius metus, pakėlė ir iškentė varginančią, vien traukiniu beveik savaitę trukusią kelionę, kad vėl pamatytų savo išsiilgtą tėviškę.

Tremties istorija – besikartojanti...

Vanda gimė Karūžiškės kaime, kaip pri­simena ir iki šiolei, vos apie pusę kilometro nuo Medvėgalio kalno, nemažoje Elenos ir Jono Valių šeimoje. Baigė keturias klases Požerės pradžios mokykloje. Tėvas buvo kaimo seniūnas, ūkvedis, darbštus žmogus, tad, žinoma, prasidėjus areštams, sovietų valdžia jį suėmė. Vežant į apklausą, jam pavyko pabėgti, jis slapstėsi miške ir netrukus prisidėjo prie partizanų. Vanda, vyriausia Valių duk­ra, tapo partizanų ryšininke, jos brolis Viktoras – Žemaičių apygardos partizanu. Šviesaus proto se­­nolė mena, jog apygardos vadas buvo Montvydas, žino, kad jis slapstėsi pelkynuose prie Paršežerio, ten ir žuvo.

„Aš buvau ryšininkė partizanų grupelių – jaunų vaikinų, kurių vieni slapstėsi nuo sovietinės armijos, kiti vengė persekiojimų, nes kažkas iš jų artimųjų jau buvo partizanų gretose arba jiems prijaučiantys“, – prisimena Vanda.

1946 m. devyniolikmetė mergina kar­tu su tėvu buvo suimti ir visus metus laikomi bei tardomi kalėji­me Klai­pėdoje. Senolė sako, jog tai bu­vo baisus laikas: tardymai, kankinimai, šaltis ir badas. Galiausiai Vanda, kaip politinė kalinė, už pagalbą partizanams buvo nuteista 10 metų lagerio ir penkerius metus tremties Karagandos srityje, Kazachstane. Ilgai kalėjo Džes­kaz­gane, paskui – moterų kalėjime Ken­gi­­re. Taip praėjo aštuoneri metai. 1948 m. buvo suimtas ir Vandos brolis Viktoras, kuriam skirti 25-eri metai ka­lėjimo Magadane ir penkeri tremties Cent­riniame Chazane. Visa likusi šeima – mama, brolis, trys seserys, kurių vienai buvo vos dveji metukai, taip pat atsidūrė Centriniame Chazane.

„Dirbti prisiėjo sunkiai: gaminome ply­tas, vagonietkomis veždavome ir plytas, ir blokus, kuriuos reikėjo nutiesti per kanalą, jį kasėme kastuvais“, – maišydama rusiškus ir lietuviškus žodžius, pasakoja Vanda. Prisiminimai ir išgyvenimai tokie gyvi, tarsi patirti vakar.

Po Stalino mirties Vandai įkalinimas buvo pakeistas lygtiniu paleidimu panaikinus tremties vietos pasirinkimo apribojimus. Ji neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, tad 1963 m. atvažiavo į Ir­kuts­ko srities Centrinio Chazano kaimą, kur buvo įsikūrusi jos šeima. Bet ir čia kas mėnesį privalėjo registruotis komendantūroje.

Vanda sako buvusi ištekėjusi du kartus. Vaikų nė vienoje santuokoje nesusilaukusi, pavardės nekeitusi.

„Pirmą kartą tekėjau dar Kazachstane už lietuvio tremtinio. Tačiau „nesošlis“ (nesutapo) charakteriai“, – pasakoja senolė, įterpdama rusiškų žodžių. Pa­mažu, anot jos, vyras nusigėrė, ir jų keliai išsiskyrė.

Antrasis buvęs išsilavinęs žmogus iš Pamaskvio, dirbo vyriausiuoju konst­ruktoriumi Jaroslavlyje, turėjo karininko laipsnį. Bet kaip nepateisinęs šio neva garbingo vardo, buvo nuolat žeminamas pareigose, kol galiausiai iš visur atleistas, anot Vandos, pagal 47 straipsnį, be teisės įsidarbinti.

„Kartą, parėjusi iš darbo, radau jį su šautine žaizda krūtinėje“, – prisimena Vanda.

Centriniame Chazane amžinojo poilsio atgulė jos tėvas, mama ir dvi seserys. Viktoras grįžo į Lietuvą, čia ir mirė. O Vanda liko viena tolimame Sibiro kaime, tėvo statytoje troboje, kuri, laikui bėgant, vis labiau kiužo...

„Labai norėjau į Lietuvą“

Lietuvio tremtinio sūnus Ar­vy­das Kulikauskas su žmona ruse Nina Vecher, taip pat neišvengusia sovietinių represijų, gyvena Irkutsko srityje ir padeda lietuvių palikuonims, likusiems tame krašte, surasti jų artimuosius ar gimines Lietuvoje, o jei nori – ir sugrįžti į savo kraštą. Užsiėmę lietuvių tremtinių palaidojimo vietų atkūrimu, jie susipažino ir su Vanda. Gyvenimas vienišai senutei buvo tapęs labai sunkus: trūko medicininės priežiūros, menkoje trobelėje beveik nebuvo šildymo, elekt­ros.

Į Lietuvą Vanda išsiruošė su didžiuliu užsidegimu, nepaisant, jog vien traukiniu teko dardėti kone savaitę. Tačiau pasiryžimas nugalėjo. Tiesa, mo­čiutė tebesaugo dokumentus, kurie liudija, kad dar 1994 m. ji galėjo grįžti į gimtuosius kraštus, nes tuomet jai buvo skirtas butas Šilalėje. Neaišku, kodėl moteris šito nepadarė: gal manė, jog neužteks pinigų butui, o gal, kaip sako dabar, ją išgąsdino biurokratiniai suvaržymai.

Ir galima ją suprasti: visą gyvenimą žeminta, niekinta, stumdyta Vanda išsiugdė tvirtą charakterį, kuris teikė ir tebeteikia jai orumo, ir ji niekam neleidžia savęs stumdyti.

Svarbiausia – jaustis sava

Grįžusi į Lietuvą, Vanda apgyvendinta Pagramančio (Tauragės r.) bendruomenės centro „Gramančia“ socialinės globos namuose. Praėjusį ant­radienį garbingą tremtinę aplankė Seimo narys Jonas Gudauskas bei Lie­tuvos poli­tinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ši­la­lės skyriaus atstovas An­tanas Ra­šins­kas.

Pasak J. Gudausko, dabar svarbiausia kuo skubiau atkurti V. Valiūtei Lietuvos pilietybę, kas galėtų garantuoti jai visas tremtinės teises bei privilegijas.

Garbus senolės amžius ir šviesus protas negali nežavėti. Atmintyje gyvi vardai, pavardės, įvykiai, metai.

„Niekada negalvojau, kad tiek ilgai gyvensiu – juk ištvėriau daugybę sunkumų“, – leidžia sau truputį silpnybės močiutė.

Tačiau greitai įrodo savo tvirtą charakterį ir reiklumą, atvykusių lankytojų griežtai be užuolankų paklaususi rusiškai: „Kuo jūs galite man padėti?“

Be pilietybės dokumentų, leisiančių jai gyventi Lietuvoje, bene labiausiai gy­vybiškai reikalingas klausos aparatas – senolė beveik visiškai negirdi. Turbūt vienintelė, kuriai kažkaip pavyksta susi­šnekėti su močiute, yra globos namų socialinė darbuotoja Indrė. Mergina popieriaus lape didelėmis raidėmis flomasteriu užrašo klausimą, kurį Vanda perskaito net be akinių! Skaito senolė ir lietuviškai, ir rusiškai, bet normaliam tekstui įžiūrėti, sako ji, reikia didesnės lupos. Senolei laisvesniam judėjimui būtina vaikštynė. Ir, žinoma, šilti drabužiai bei avalynė, visos elementarios higienos priemonės, be kurių neapsieina tokio amžiaus žmogus.

Mūsų tautiečiai – atjaučiantys žmonės, tai įrodė ne viena gerumo akcija. Tad norintys prisidėti prie V. Valiūtės gerovės gali paaukoti į Pagramančio bend­ruomenės centro „Gramančia“ banko sąskaitą LT427300010164341259, Swedbank, mokėjimo paskirtyje nurodant  – „Pagalba Vandai Valiūtei“.

„Kadangi senolė trokšta pamatyti sa­vo gimtąsias vietas – Med­vė­galio kal­ną ir Požerę, dar iki Kalėdų pasisteng­siu, kad šis jos noras išsipildytų“, – sakė J. Gudauskas, įteikęs jai simbolinių lauk­tuvių.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Šilalės artojas“ toliau spausdina ištraukas iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“, kurioje jos autorius – kraštietis Juozas Stasinas prisimena savo ir savo protėvių šaknis. Autorius tikisi, jog šis jo pasa­kojimas paskatins ir daugiau žmonių įsijungti į savo ištakų paieškas. (Pradžia Nr. 87, 88, 90).

Iš Tėvo pasakojimų: nelaisvėje

– Vengrijoje karštas vasaros vidudie­nis. Rusų armijos belaisvių lageryje – tūkstančiai. Visi suvargę, sulysę, apdris­kę. Apie normalų valgį nėra ką ir kalbėti: metalinėje lėkštėje vanduo ir viena kita bulvė, kopūsto lapas ar kokia neaiški žolė. Barakuose vyrai guli eilėmis: viena eilė ant grindų, kita – kiek aukščiau, ant sukaltų medinių gultų. Ry­tais iš budinčio miego mus prikelia prižiūrėtojo komanda ir nugulėto kūno skausmas. 

Lageryje visi pagal komandą keliamės ir fiziniu būdu stengiamės atsikratyti utėlių, blusų, blakių, kitos gyvasties, kurios buvo tiek daug, kad tas rankinis jų naikinimas mažai ką tepadėdavo. Po pusryčių, jei juos taip būtų galima pavadinti, prižiūrėtojai paskirstydavo belaisvius į darbą.

Man tą rytą su kitais belaisviais buvo įsakyta iškuopti išmatų duobėje susikaupusį žmogiškąjį turinį. Toks darbas, ir dar ypač karštą vasaros dieną, žinoma, ne iš pačių maloniausių, bet juk esi belaisvis ir tau nevalia prieštarauti – ką liepia, tą ir privalai daryti.

Norom nenorom keletas vyrų išėjome padirbėti bendram belaisvių labui. Dirbame apsimuturiavę nosis, prakaitas žliaugia per nugarą, varva per pakinklius, stengiamės, dirbame kiek beišgalėdami, norime kuo greičiau atsikratyti šio nemalonaus darbo. 

Staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus, pasirodė pasipūtęs prižiūrėtojas. Jis, matyt, buvo ką tik pakilęs nuo pie­tų stalo, sočiai pavalgęs ir dar vyriškai pasivaišinęs. Atsiradęs prie išmatų duobės, jis, matyt, savo malonumui dar įsigeidė iš mūsų pasišaipyti, o gal parodyti savo valdžią.

Na ir prasidėjo. Jis savo gargaliniu balsu rėkia ant mūsų, kad mes per lėtai dirbame, kad per mažai išvežėme to „gero daikto“. Prižiūrėtojas kuo toliau, tuo labiau įsikarščiuoja ir taip jau karštą dieną keldamas mūsų pykčio temperatūrą. Kuo toliau, tuo labiau jis įsisiautėja, pradeda į mus laidyti vis smailesnes, vis skausmingesnes grasinimų strėles: girdi, nepaklusnius į karcerį uždarysiąs, ant sienos pakabinsiąs ir badu visus slavus išmarinsiąs. 

Stovime visi įsitempę, rankas prie šonų kaip kareivis Šveikas priglaudę, iš baimės net mirktelėti bijome; stovime sustingę, klausome įkaitusio prižiūrėtojo be perstojo mums žeriamus nepelnytus, žmogaus orumą žeminančius žodžius, o aš jaučiu, kad mano kantrybei ateina galas ir ilgiau tokio paniekinimo nebeištversiu.

Užvirė mano žemaitiškas kraujas, ir nepajutau, kaip akimirksniu atsidūriau šalia besiskeryčiojančio prižiūrėtojo: vie­na ranka griebiau jam už čiuprynos, kita čiupau už subinės ir vienu ypu įme­čiau jį į dvokiančią duobę. 

Visi šūdvežiai stovi išsigandę, kai ku­rie net amą prarado, žiūri išpūstomis akimis tai į mane, tai į „skenduolį“, besimurkdantį išmatose. Stovi apmirę, ne­suvokdami, kas čia įvyko, ir nesu­prasdami, ko griebtis, ką daryti. Pri­žiūrėtojas vis kapstosi išmatų duo­bėje ir be pagalbos išsiropšti iš jos niekaip negali. Jis be perstojo mosuoja viena ranka, kad nepaskęstų, o kita braukia nuo veido gelsvai juodus nešvarumus ir kažką burba, lyg šauktųsi pagalbos ar grasintų, bet duobės turinys neleidžia jam pilnai praverti burnos. 

Aš, pykčio garą nuleidęs, supratau, ką padariau, ir smarkiai išsigandau. Pa­si­metęs bėgioju tai šen, tai ten duobės pakraščiu, klaupiuosi ant kelių, norėdamas paduoti ranką nelaimėliui, bet bijau, kad jis ir manęs neįtrauktų į „maudyklę“. At­sipeikėję mano likimo draugai čiupo sem­tuvą su ilgu kotu ir, pakišę jį nelaimėliui, „išgriebė“ prižiūrėtoją iš tos nelemtos smirdinčios duobės.

Ištraukėme jį glitų, kaip ungurį, nupylėme vandeniu, nuvalėme nešvarumus, stovime ir laukiame, kuo čia viskas baigsis.

Kai mes jį apšvarinome, sutvarkėme, prasidėjo man skirta „linksmoji“ dalis. Prižiūrėtojas, pasišaukęs keletą vyrukų iš savo komandos, surišo man už nugaros rankas, nusitempė į kalinių egzekucijai skirtas patalpas, padaužė kaip jautienos kepsnį ir pakabino ant sienos galva žemyn. Kiek tokioje pozoje kybojau, negaliu pasakyti, gal valandą, o gal net dvi, nes „atsibudau“, kai mane, nukabinę nuo sienos, apipylė šaltu vandeniu...

Šiandien, praėjus tiek daug metų, negaliu suprasti, kodėl aš taip pasiel­giau, – giliai atsidusęs tarė tėvas ir pridūrė, – matyt nepakeliamas lagerio gyvenimas ir karo subrandinta neapykanta priešui mane prie to privedė, o gal ir jauno žemaičio verdantis kraujas. Pasakysiu jums, vaikeliai, kad karas žmones labai supriešina, žvėrimis padaro ir ypač tuomet, kai belaisvis patenka į priešo nasrus, – baigė pasakojimą tėvas, savo kailiu patyręs Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus. 

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)

Pirmą žiemos mėnesį, kaip įp­rasta, pradedame įžiebdami eglu­tes didžiuosiuose miestų aikštėse. Tiesa, kaip ir praėjusiais metais, eglučių įžiebimo šventes ir vėl kažkiek varžo pandemija bei dideli susirgimų skaičiai. Koronavirusas koreguoja ir ateinančios vasaros planus – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija praėjusią savaitę pa­skelbė, jog kitais metais pla­nuota Lietuvos moksleivių dainų šventė neįvyks. Ji dėl suvaržymų nukelta į 2026-uosius. Tiesa, ža­dama, kad tradicinė, jau šimtoji Dai­nų šventė vyks kaip numatyta – 2024-aisiais. O iki tol – ne mažiau įspūdingi, įkvepiantys bei naudingi renginiai.

Vilnius sulaukė visos Lietuvos pasididžiavimo pelniusios ir „Auksiniu liūtu“ Venecijoje apdovanotos operos-performanso „Saulė ir jūra“. Itin didelio populiarumo 2019 m. nusipelniusio kūrinio žvaigždė dar tikrai nesiruošia blėsti – apžiūrėti Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinį gyvai panoro tiek daug žmonių, jog buvo paskelbti papildomi pasirodymai gruodžio viduryje. „Saulė ir jūra“ suaktualina klimato kaitos problemą, visuomenės nuovargį, kūno standartus. 

Sostinėje praėjusį savaitgalį įvyko jau šeštasis „Pavilijono“ knygų festivalis, kvietęs naujai atrasti knygynus ir literatūrą. Per mažąją Knygų mugės versiją primenantį „Pavilijono“ knygų savaitgalį lankytojai galėjo ne tik įsigyti knygų, bet ir dalyvavo jų pristatymuose, literatūrinėse diskusijose, susitikimuose su autoriais, koncertuose bei poetiniuose performansuose. Šiemet festivalyje daug dėmesio skiriama knygynams – žinomi Lietuvos poetai bei menininkai aptarė skirtingą jų platinamą literatūrą, jos spragas ir pan. 

Paskelbti „Auksinės lupos“ – geriausio redaktoriaus – 2021 m. konkurso laureatai. „Auksinės lupos“ premija bus įteikta Danutei Kalinauskaitei-Kunickienei už subtilų sudėtingų tekstų redagavimą pasitelkiant rašytojos talentą bei gyvą kalbos jausmą, už autorių ugdymą. „Auksinės lupos“ apdovanojimą už savo sėkmingą darbą taip pat gaus jaunoji redaktorė Erika Malažinskaitė-Valčiukienė.

Premiją ge­riau­siems redaktoriams po kelerių metų pertraukos steigia Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, Lietuvos leidėjų asociacija ir leidyk­la „Vaga“. Premijos šių metų laurea­tėms bus įteiktos gruodžio 14 d. Na­cionaliniame muziejuje Lietuvos Di­džiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.

Šiais metais visame pasaulyje minimas bene avangardiškiausio judėjimo „Fluxus“ 60-metis. 1961-aisiais jį vienoje Niujorko galerijų pradėjo Jurgis Mačiūnas, kuriam šiemet būtų suėję 90 metų. Šio dvigubo jubiliejaus proga „Fluxus“ kūrybos puoselėtojas Lie­tuvoje Jono Meko vizualiųjų menų cent­ras visus neabejingus avangardui bei maištingam menui kviečia į ką tik atidarytą parodą „Jurgis Marčiūnas. Fluxus biografika“. Jos metu numatomi ir renginiai bei performansai. Meno centro lankymas – nemokamas.

Kotryna PETRAITYTĖ

Lapkričio pradžioje Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje jogos už­si­ėmimus pra­di­nių klasių mokiniams vedė puiki savo srities specialistė Neda iš Šilutės. Pasak jos, joga – tai gyvenimo būdas taikoje su savimi ir visa aplinka, tai – mūsų proto, kūno ir sielos sąjunga. Joga nėra religija, bet ji moko tikėti.

Joga tinka kiekvienam, kuris nori sustiprėti fiziškai, geriau pajausti savo kūną, išsivalyti nuo įtampų ir išmokti jį valdy­ti. Tai holistinis savęs pažinimo būdas, subtilus sąmoningumo kelias. Joga taip pat yra būsena, kai proto veik­la yra suvaldyta. Nesugebėjimas liautis galvoti – siaubinga bėda, tačiau mes to nesuprantame, nes beveik visi esame jos kamuojami, tad laikome tai norma. Nuolatinis proto triukšmas trukdo pajausti vidinę tylą, kuri yra neatsiejama nuo mūsų esybės bei ramybės. Mintys sukelia įtampą, ir tik atsipalaidavus protui bei psichikai, atsipalaiduoja kūnas. Mintis, esanti viename gale, sukelia įtampą kitame, o įtampa psichikoje ir prote įtempia kū­ną, tarsi riečia jį. Nuolatinis galvojimas silpnina žmogaus imu­ninę sistemą, pablogina centrinės nervų sistemos darbą. Jis tolygus nuolatiniam valgymui. Kas per daug, tas nesveika. 

Nuraminti mintis, protą, susigrąžinti prarastą energiją, sveikatinti kūną, grįž­ti į save bei pasinaudoti jogos praktikų pagalba pradinukus nuoširdžiai kvietė ir Neda. Vaikų joga – tai ne tik mankšta vaikams. Užsiėmimo metu mokiniai bu­vo mokomi klausytis savo kūno, atlikti kvėpavimo pratimus, atsipalaiduoti. Ši praktika yra labai naudinga tiems, kurie patiria stresą ar kamuoja panikos atakos bei nemiga. Su pradinukais buvo išmėginti pratimai, kurie gerina kūno laikyseną bei koordinaciją. Neda jogos užsiėmimus mažiesiems vedė per pasakų pasaulį, vaikai žaismingai buvo mokomi sutelkti dėmesį, taisyklingai kvėpuoti.

Jogoje nėra rungtyniavimo, laimėtojų ar pralaimėtojų. Tai buvimas čia ir dabar.

Šie užsiėmimai finansuojami iš Šilalės rajono visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos „Mąstyk apie rytojų”. 

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė 

AUTORĖS nuotr.

Šilalės teisme antradienį buvo baigta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai kreditiniu sukčiavimu ir dokumentų klastojimu reiškiami ūkininkui R. P. bei Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio padėjėjai Ingridai Montvidaitei. Pastaroji dėl tokios veikos teismo slenksčius, pasirodo, mina nebe pirmą kartą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 92

Lietuvoje yra daugiau kaip 260 tūkst. negalią turinčių žmonių, apie 1400 jų gyvena Šilalės rajone. Įvairūs tyrimai rodo, jog neįgalieji daugiau problemų patiria siekdami išsilavinimo, dažniau nei kiti susiduria su skurdu, nes sunkiau įsidarbina. Minint Tarptautinę žmonių su negalia dieną, vakar Šilalėje lankęsis ir su rajono gyventojais bendravęs Seimo narys Justas Džiugelis pastebi, kad valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti žmonėms su negalia, tada keistųsi ir visuomenės požiūris į juos. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 92

Šilalės savivaldybės visuomenės sveikatos biure pradėjęs dirbti priklausomybių konsultantas Valdas Miliauskas labai retai pirmas įvardina žodžius „priklausomybė“, „alkoholizmas“, nes tik pats žmogus gali nuspręsti, ar alkoholio vartojimas jam yra rizikingas. Didžiausias dėmesys skiriamas kritiniam mąstymui, kuris ir priverčia keisti požiūrį į psichiką veikiančias medžiagas, į savo gyvenimą bei savo vaikų ateitį.

Rizikas įvertina patys

Gana retai žmogus į pirmąjį pokalbį su priklausomybių konsultantu ateina savo noru, o neseniai Visuomenės sveikatos biure pradėjęs dirbti V. Miliaus­kas dėl anonimiškumo neįvardina, ar Ši­lalėje tokių iš viso buvo. Paprastai gyventojus į konsultacijas siunčia Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai, Probacijos tarnybos pareigūnai, pastebintys, kad alkoholio vartojimas jų prižiūrimiems asmenims gadina gyvenimą ir nėra kitos išeities, kaip tik keisti įprastą elgseną. 

V. Miliauskas visus sutinka su šypsena, nors puikiai mato, jog kabineto slenkstį priverstų peržengti žmonių veiduose laimė ir neatsispindi – dažnas jaučia nerimą, gėdą ar kitaip išgyvena situaciją. Pasitaiko ir nusiteikusių priešiškai, o vienintelis dalykas, ko iš tiesų norėtų, tai kuo greičiau sprukti lauk. Bet dažniausiai ir patys nepajunta, kaip pokalbis įtraukia ir priverčia atverti širdį draskančias žaizdas. Kartais tam neužtenka vieno ar net kelių susitikimų, tačiau konsultantas sako, jog niekur neskuba – gali skirti tiek laiko ir dėmesio, kiek jo reikia. 

V. Miliauskas įsitikino, kad atsivėrimas įvyksta tuomet, kai žmogus pajunta, jog jo niekas neketina smerkti ar „užveržti gerklės“, o tik skatina pamąstyti, iš kur atsiranda problemos ir kokią įtaką tam daro svaigalai.

„Dažnas žmogus nemano, kad yra priklausomas ar jam kyla tokia rizika. At­ro­do, kas čia tokio, jei vakare išgeria tris butelius alaus – juk dirba, girtas patvoriais nesivarto... Siūlau pažiūrėti į alkoholį kritiškai, paanalizuoti, kokia tai medžiaga, kaip ji veikia žmogaus fiziologiją. Yra lentelė su sąlyginiais alkoholio vienetais, kiekvienas gali apskaičiuoti, kiek per savaitę jų suvartoja. Trys alaus, net ir lengvo, sudaro daugiau nei 40 alkoholio vienetų. Tai jau rizikingas skaičius vyrams, o ką kalbėti apie moteris, kurių organizmą svaigalai veikia dar agresyviau. Įvertinę savo įpročius, patys žmonės padaro išvadą, ar jiems kyla rizika tapti priklausomiems, ir gali susimąstyti, o gal jau nebevaldo savo gyvenimo ir yra priklausomi“, – tikina konsultantas, kurio pirmasis tikslas yra nukarūnuoti alkoholį kaip linksmybių šaltinį, padėti žmogui išsiaiškinti, kodėl negali gyventi be gėrimo, ir paskatinti nutraukti vartojimo tradicijų grandinę, kuri, kaip bebūtų gaila, dažnai yra perduodama iš kartos į kartą. 

Kritinis mąstymas priverčia atsibusti

Pasak V. Miliausko, svaigalų naudojimo mažinimas taip pat yra didžiulė pergalė: jei žmogus atsisakys bent vieno butelio alaus per dieną, jis alkoholio vienetų gaus mažiau. Gal tai paskatins pagalvoti, ką bando užpilti, nuo ko bėga. Taip kalbantis ir atsiranda išeitį siūlantys sprendimai. 

„Žmonės sako, jog ateina penktadienis ir jie nebežino, kas su jais darosi. Bet kuo penktadienis ypatingas – juk tokia pat diena, kaip ir kitos? Viena moteris yra pasakojusi, kad net vaikas jai priminė: „Mama, penktadienis, nepamiršk nusipirkti alaus“. Tokiu būdu formuojame nuostatą, jog penktadienis išskirtinis, reikia švęsti. Vaikas mato, kaip elgiasi tėvai, jo galvoje formuojasi toks pat gyvenimo būdas. Tai yra viena iš temų, kuria kalbuosi su žmonėmis, ypač su tais, kuriuos atsiunčia Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai“, – sako V. Miliauskas. 

Kalbėtis apie tai, pasak konsultanto, būtina dar ir dėl to, jog dažniausiai šeimose švenčių metu mažai į vaikus kreipiama dėmesio: pasodina stalo gale aukštoje kėdutėje, ir jis viską mato, viską dedasi į galvą – taip atsiranda klaidingas supratimas, kad savaitgalį ar kitomis pro­gomis „visi geria“. 

V. Miliauskas teigia, jog didžioji dalis į konsultacijas ateinančių žmonių yra gimę bei augę sovietiniais laikais, matė, kaip gyvena jų tėvai, todėl ir patys mano, kad šventės be alkoholio – ne šventės. 

„Priklausomybė eina iš kartos į kartą: vartojo tėvai, vartoja vaikai, jų vaikai irgi mato tokį pat gyvenimo būdą. Mūsų tikslas yra padėti šitą grandinę nutraukti – įtikinti, jog neprivalo tęsti tokios „tradicijos“. Kalbant apie alkoholio žalą, pasiūloma atlikti licencijuotus testus, pateikiama informacija, kokius organizmo pakitimus jis sukelia, kodėl žmonės, ilgai gėrę, vaikšto lyg robotai, aukštai kilnodami kojas. Ir tai dar ne pats blogiausias dalykas. Blogiausia, jog viską mato vaikai! Todėl retoriškai klausiu: „Ar linkite, kad jie nuodytųsi kartu?“ – sako V. Miliauskas. 

Ragina keisti požiūrį

Pokalbiai su priklausomybių konsultantu padeda sukurti ir geresnius santykius su kontroliuojančių institucijų darbuotojais, mat dauguma problemų turinčių asmenų į vaiko teisių apsaugos specialistus, Probacijos tarnybos darbuotojus žiūri kaip į priešus. 

„Nesame kriminalistai, neieškome kal­­tų, neatliekame tyrimų, kodėl įvairios tarnybos lankosi jų namuose. Ak­cen­tuo­jame, kad tie žmonės stengiasi jiems padėti. Taip, nėra malonu, kai pareigūnai atvažiuoja, tikrina girtumą, kont­roliuoja, kas yra šaldytuve. Bet jei ne kont­rolė, gal dabar jiems tektų sėdėti kalėjime. Aiškinu, kad specialistai dirba savo darbą, jų pareiga yra kontroliuoti, nes tik taip jie gali padėti. Socialinėms darbuotojoms taip pat nelengva brautis į kitų gyvenimus, jos dėl to irgi patiria stresą, nes nežino, ko tikėtis ir kas gali atsitikti“, – teigia V. Miliauskas.  

Pasak konsultanto, po kelių pokalbių žmonės tampa mažiau kompleksuoti, netgi pradeda kitaip elgtis. Vidurvasarį po džinsais slėpti apykoję nėra malonu, bet kenčia karštį, prakaituoja, kad tik niekas nepastebėtų. Žmogui atro­do, kad visi į jį žiūri, pirštais rodo. Kon­sul­tantas stengiasi įtikinti, jog apykojė, nors ir labai nemaloni, yra pagalba, raktas į laisvę. 

„Labai dažnai pavyksta per kelias konsultacijas pakeisti požiūrį į jų gyvenimą kontroliuojančius specialistus. Žmonės dėkoja situacijai, dėl kurios buvo priversti ateiti pas konsultantą, nes anksčiau nebūtų nė pagalvoję, jog, kilus prob­­lemų ar atsiradus kažkokių klausimų, reikia bendrauti, galima patiems paskambinti socialiniams darbuotojams, o ne su baime laukti jų skambučio ar vizito“, – pasakoja priklausomybių konsultantas. 

Jis teigia esąs atviras visiems: į konsultacijas gali ateiti kiekvienas, jei tik jaučia, kad turėtų dėl ko pasikalbėti – nebūtina laukti, kol atsiųs institucijų dar­buotojai. Paslauga yra nemokama, visiškai anonimiška. Galima konsultuotis ir dėl savo, ir dėl šeimos narių, arti­mųjų priklausomybės, jei tik dėl alkoholio vartojimo kyla bent kokių rūpesčių. 

Su priklausomybių turinčiais žmonėmis V. Miliauskas bendrauja beveik 14 metų. Baigęs teologijos studijas, pedagogikos mokslus, vėliau istorijos magistrantūros studijas, solidžios patirties įgijo daugiau nei 10 metų dirb­damas evangelikų liuteronų baž­ny­čios diakonijos priklausomybės ligų rea­bi­li­tacijos bendruomenėje „Gab­rie­­lius“, įsikūrusioje Vyžių kaime, Ši­lu­tės rajone. O kur dar žinios, įgytos Da­ni­jo­je, Nor­vegijoje, Čekijoje, Vokie­tijoje, Len­­­ki­joje bei daugelyje kitų šalių.

Priklausomybių konsultanto darbas labai pasiteisino Lenkijoje, kur dešimt­mečiais tam skiriamas ypatingas dėme­sys. Lenkų patirtį perėmę lietuviai sukūrė specialią konsultantų mokymo prog­­ramą. V. Miliauskas sako, kad jį džiu­gina ne tik prieš 5–6 metus mūsų ša­lyje atsiradusi tendencija visiškai atsisakyti alkoholio, bet ir po konsultacijų pasikeičiantis žmonių elgesys. Tarkime, jei į pirmą pokalbį atėję žmonės dažniausiai teisinasi, jog geria „valstybinę“ ir taip neva remia valstybę, tai po kelių susitikimų pradeda piktintis: „Kokia čia valstybinė!“, o dar vėliau stebisi: „Tai kodėl sakome „į sveikatą“?..

„Tai yra vadinama žemo slenksčio paslauga, niekuo neįpareigojanti, tik skatinanti žmogų suklusti ir susimąstyti, kas su juo vyksta. Ir jis keičiasi: stabilizuojasi šeimyninės situacijos, pradeda mokytis,  kuria šeimą, imasi verslo – gyvenime vyksta stebuklai. Nors sako, jog 20 metų gėręs kitaip negali, stengiamės įtikinti, kad keistis niekada nevėlu“, – tikina V. Miliauskas.

Pasak konsultanto, keistis nesunku, kai supranti, jog priklausomybė yra tokia pat neišgydoma liga, kaip ir daugelis ki­­t­ų, tačiau, ją kontroliuojant, galima ilgai ir laimingai bei pilnavertiškai gyventi.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Bijotų seniūnijai tapus 2022-ųjų Mažąja kultūros sostine, vietos bend­ruomenė nusprendė išleisti antrąją knygos „Bijotai“ dalį. Ta­čiau neseniai paaiškėjo, kad numatytas finansavimas sumažintas, o sa­vi­valdybė at­sisako skirti daugiau lėšų.

„Belieka vienas kelias – ieškoti kitų finansavimo šaltinių. Iki praėjusios savaitės dar laukėme savivaldybės administracijos atsakymo, deja, finansavimo nebus. O laiko atsiskaityti su knygos autoriumi turime nedaug“, – apgailestavo Bijotų seniūnas Ignas Gužauskis.

Pasak bendruomenės pirmininkės ir knygos leidimo iniciatorės Lauros Pun­dinienės, stinga 792 eurų (savivaldybė vietoje numatytų 2172 Eur skyrė tik 1380 Eur). 

„Pinigų reikia iki gruodžio vidurio, nes turime spėti iki metų galo atsiskaityti su autoriumi. Tokie yra įsipareigojimai. Be savivaldybės, knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba (gavome 4600 Eur). Planuojame išleisti knygą 300 egzempliorių tiražu“, – teigia Bi­jotų bendruomenės vadovė.

Bijotiškiai sako, kad antrojoje knygoje bus akcentuojama tai, jog Bijotai tapo Mažąja kultūros sostine, toliau tęsiama pažintis su įžymesniais krašto gyventojais bei kūrėjais. 

Leidinio autorius Jonas Dautartas gy­vena Vilniuje, tačiau jo širdis tebėra gimtinėje Pavėrių kaime, kur šiuo me­tu nebelikę nė vieno gyventojo. Tad labai svarbu aprašyti buvusį Bijotų seniūnijos gyvenimą, visas kažkada gyvavusias mokyklas (Antininkų, Tūjainių, Girdiškės), prisiminti joms vadovavusius direktorius, mokytojus. Knygoje bus skirta vietos ir Baubliams – seniausiam Lietuvos muziejui, kuris kitais metais minės 210 metų sukaktį.

„Ta proga norėtume surengti mokslinę konferenciją, sukviesti žmones ir solidžiai bei iškilmingai pristatyti knygos „Bijotai: istorija, žmonės, darbai“ antrąją dalį. Jeigu viskas vyks pagal planą, renginys turėtų įvykti gegužės–birželio mėnesiais“, – sako I. Gužauskis.

Vienas pirmųjų, atsiliepusių į kvietimą paremti šios knygos leidybą – buvęs Bijotų seniūnas Steponas Jasaitis. Tačiau padėti garsinti savo kraštą galime visi. Pervesti piniginę auką galima į Bijotų bendruomenės sąskaitą Nr. LT164010044500192583 Lu­mi­nor banke.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Keistus kaimynus turime: kuo tolimesni, tuo geresni draugai. Tie, kurie mus su­pa, vis taikosi įkąsti, pasi­nau­doti, pažeminti: Minskas nori Lietuvą uždusinti mig­rantų miniomis, Maskva jam padeda ir prie sienų žvan­gina ginklais. Naujos agresijos akivaizdoje sužydėjusią draugystę su Varšuva vis tik temdo senos istorinės nuos­kaudos, o broliukai latviai mū­sų nepalaiko, atsisakant pirk­ti baltarusišką elektros energiją...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 91