Pastaraisiais metais knygų perkamumas ir skaitomumas labai išaugo, todėl daugelis ieško įvairių skaitinių rekomendacijų. Apie perskaitytas knygas socialiniame tinkle rašo ir šilališkė Milda Šiaudvytytė. Mergina ne tik spėjo padirbėti konsultante knygų parduotuvėje, bet ir sociali­niame tinkle sukurti savo rubriką. Kas paskatino imtis šios veiklos?

„Pomėgį skaityti jaučiau nuo pat mažens, knygas iš bibliotekos tie­siog vilkte vilkda­vau. Ta­?iau vyresn?se čiau vyresnėse kla­sė­se, kai reikėjo skaityti privalomą literatūrą, meilė knygoms ir skaitymui gerokai apkarto. Ir turbūt didžiausias lūžis bu­vo gimnazijoje, kai lietuvių kalbos mo­kytoja savo užsi­de­­gimu knygoms vėl ją atgaivino“, – prisimena Milda.

Mergina „Instag­ram“ platformoje jau daugiau nei me­tai rašo knygų ap­žvalgas.

„Mano aplinkoje nėra daug skaitančių žmonių, tad gerokai trūko pokalbių apie perskaitytas knygas, ypač kai į rankas pakliūva tokia, apie kurią, atrodo, nori kalbėti ir kalbėti. Tad ir kilo idėja paskatinti įsijungti daugiau knygų mylėtojų. Savo socialiniame tink­le turiu ir rubriką #knygų temos, kurioje kiekvieną mėnesį rekomenduoju tam tikrus kūrinius. Šį dalyką sugalvojau pastebėjusi, jog, ėmus knygų sparčiai daugėti, kai kurios tapo visai pamirštos. Ėmiau galvoti, kaip „ištraukti“ jas iš lentynų. Tai man buvo iššūkis, kuris pavyko – vieni kitus paskatiname atrasti kažką netikėto, nors buvusio visai po ranka“, – pasakoja Milda.

Mergina pasirinko mechatronikos-ro­botikos studijas, kurios, regis, visai nėra artimos literatūrai. Milda sako niekada ir nesvajojusi apie profesiją, susijusią su  knygomis.

„Reikia pasilikti ir pomėgių, kuriais būtų galima mėgautis, o ne nuo kurių vėliau gal norėtųsi pabėgti... O su mechatronika-robotika „atsitiko“ netyčia. Jau kurį laiką jaučiau potraukį informacinėms technologijoms, tad ir teikiau tokias paraiškas studijoms“, – sako šilališkė.

Mergina teigia išbandžiusi ir knygų konsultantės veiklą.

„Atėjus klientui, niekada nežinai, ką teks padėti jam išsirinkti. Jei sutinki kažką artimo ir sau, tai labai paprasta, dar ir užsimezga smagūs pokalbiai. Bet kai užsuka visiška priešingybė, per trumpą akimirką turiu prisiminti, ką skaičiau pati, ką kiti rekomendavo. O kiek džiaugsmo būna, kai vėliau žmogus padėkoja už parinktą knygą. Nėra nieko smagiau, kai gali iš daugybės knygų išrinkti būtent tą, kuri patiks nepažįstamam“, – dalijasi mintimis Milda.

Šilališkė noriai pasakoja ir apie Vilniaus moterų knygų klubą, kurio nare tapo vos atsidūrusi Vilniuje. Anot merginos, atvykusi į didmiestį iš mažo Pabremenio kaimo ir aplink matydama vien nepažįstamus veidus, ėmėsi pažinčių ,,kūrimo“. Tad kurį laiką stebėjusi knygų klubo veiklą „Facebook“ platformoje, prisijungė. Dabar kas mėnesį būrelis entuziasčių susitinka pabend­rauti, aptarti skaitomą knygą, išsirinktą burtų keliu.

Socialiniame tinkle Milda yra minėjusi, jog rašė knygą, bet galiausią ją ištrynė. Kodėl?

„Turbūt buvau per jauna rašyti: nors idėja, pačios akimis, atrodė gera, tačiau pritrūko gebėjimų ją pateikti, išgryninti. Todėl perskaičiusi jau parašytą gerą gabalą kūrinio, jį sunaikinau. Bet idėjos neužmiršau – laisvu laiku prisėdu. Kas žino, gal kada nors knyga išvys dienos šviesą“, – sako mergina, nenorinti atskleisti, apie ką rašo.

Vakarai vis ilgyn, daug kam norisi juos praleisti su knyga. Knygynuose ir bibliotekose jų pilnos lentynos, tad išsirinkti tampa sudėtinga. Milda tikina, jog išties nelengva rekomenduoti kažką konkretaus, nes kiekvienam žmogui reikia vis kažko kito.

„Tačiau paaugliams bei suaugusiems, skaitantiems jaunimo literatūrą, labai rekomenduočiau A. Babenderer­de „Laumžirgių vasara“. Ji sukels nema­žai pamąstymų įvairiomis temomis: nuo šeimos santykių, juose slypinčių prob­lemų, iki ekologijos. Jautriai nuteiks K. Brown „Eime su manimi“, A. Au­d­rain „Nuojauta“. Mėgstantiems leng­vus trilerius – V. H. Stone „Aš, Džeinė“, tamsesnius detektyvus – S. Ahnhem „Beveidės aukos“ ir „9 kapas“, – pataria knygų mylėtoja.

Pasak merginos, „Goodreads“ progra­mėlėje ji turi nusistačiusi tikslą perskaityti 40 knygų, tačiau teigia tikrai ne­siverčianti per galvą.

„Kiekvienai reikia skirtingo laiko. Viena gali būti tik dienai praskaidrinti, o prie kitos nuolat grįžti mintimis. Tačiau neslėpsiu, metų gale smalsu paskaičiuoti, kiek jų perskaityta“, – šypsosi Milda, atskleisdama savo mėgstamiausią knygą: „Mano mylimiausia – „Mažasis princas“. Galiu ją skaityti ir skaityti: joje visada yra kažkas savo, bet kaskart atsiskleidžia ir kažkas neatrasto“.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Spalio gale Laukuvoje ir Šilalėje lankėsi Seimo Laisvės ko­vų ir valstybės is­torinės atminties komisija. Vizito tiks­las – apžiūrėti ir pasitarti, kaip atverti visuomenei namus, kuriuose paskutinius 15 metų praleido tremtinė gy­dy­toja Dalia Grinkevičiūtė, pasaulį sudrebinusi savo knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Sodyba apleista, o Da­lios buvimą joje primena tik ošiantys beržai ir kukli len­ta ant vis labiau krypstančio na­melio.

Ir obuolys iš sodo eksponatas

Grįžusi iš Laukuvos, Seimo Laisvės kovų ir valstybės isto­ri­nės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzminskienė pripažino, jog niekas geriau neatskleis D. Grinkevičiūtės gyvenimo tragedijos, nei ta vie­ta, kur dar likę ją primenantys daiktai. Atkreipti dėmesį į šią istorinę vietą Seimo narę paskatino spalio pradžioje viešojoje erdvėje pasirodę istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus pamąstymai po apsilankymo Laukuvoje.

Istoriką nustebino kontrastas tarp neįtikėtino didumo, rū­mams prilygstančių mažo mies­telio kultūros namų ir visiškai pamiršto, likimo valiai palikto unikalios istorinės atminties D. Grinkevičiūtės namelio, taip ir netapusio muziejumi. Dar ne taip seniai ten veikusi ekspozicija pergabenta į Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų, todėl prie namo liko tik atminimo lenta bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtas stendas. Dabar į buvusį bebaimės tremtinės gyvenimą pažvelgti ga­lima nebent pro apmūsiju­sio lango stiklą.

P. Kuzminskienė pripažino, kad namo būklė „kukli“, o viduje vaizdas liūdnas. Komisijai lankantis Laukuvoje, kilo grėsmė, jog pastato net nebus galima apžiūrėti, nes niekaip nepavyko uždegti šviesos.

„Patalpos nėra apleistos, seniūnija jas, matyt, prižiūri, bet to tikrai negana. Šalta, drėgna, dėl to ekspozicija tokiose patalpose net negali būti, todėl Daliai priklausę daiktai išvežti saugoti į muziejų. Istorija labai įdomi, tačiau ji visiškai neišnaudojama ir nepapasakojama toje unikalioje vietoje, kurioje tebejaučiama tremtinės dvasia. Turime pasitarti, kaip šią vietą paversti lankytina, pasakojančia, įkvepiančia, ir rasti būdą šiuolaikiškai pateikti skaudžią mūsų tautos istoriją“, – komisijos nariams sakė P. Kuzminskienė.

Nuotoliniame komisijos po­­sė­dyje dalyvavęs istorikas Z. Vitkus pastebėjo, jog daug ką bū­tų galima padaryti ir be didelių investicijų, jei atsirastų, kas pradėtų tvarkyti sodą, beržyną,  kurį sodino gydytoja, sodybos aplinką.

„Tai gali atrodyti nesvarbu, bet atsikandęs obuolio nuo Dalios sodinto medžio, nori nenori susisieji su tuo, ką buvai skaitęs – ir tai jau yra eksponatai“, – įsitikinęs Z. Vitkus.

Išsaugojo šeštojo dešimtmečio dvasią

Daug naujos informacijos Lais­vės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nariams su­teikė vertėja Vytenė Saunoriūtė-Muschick. Ji yra mokytojos Aldonos Šulskytės, savo kuk­liame kambarėlyje priglaudusios D. Grinkevičiūtę, dukterė­čia, todėl dažnai lankydavosi mė­lynajame namelyje ir matė, kaip abi moterys gyvena. V. Saunoriūtė-Muschick kol kas vienintelė rūpinasi D. Grinkevičiūtės atminimo įamžinimu ir jos kūrybos sklaida pasaulyje.

Moteris patvirtino, kad ir ber­žai, ir daugelis obelų sode tik­rai yra pasodintos pačios D. Grin­kevičiūtės, labai mėgusios „mičiurininkystę“.

„Ji tame sode praleido 15 me­tų, sodino ir skiepijo laukines obelis. Viena kriaušaitė pavadinta „Vytenės“ var­du. Kiekvienas augalas ten turėjo savo vardą ir buvo labai mylimas – man smagu, kad Z. Vitkus tai pajuto. Dalios buitis buvo skurdi, kukli ir paprasta. Kai D. Grinkevičiūtė 1987 m. per Kalėdas mirė, mano teta „įšaldė“ tą erdvę ir laiką: pati persikraustė gyventi į virtuvę, o kambaryje įrengė D. Grinkevičiūtės ekspoziciją, kurioje buvo išsaugota šeš­to – septinto dešimtmečio atmosfera. Abi jos skurdžiai gyveno ir nelabai ką keitė“, – pasakojo V. Saunoriūtė-Muschick. Apie laukuviškių mylimą gydytoją ji rašė prisiminimų knygoje „Dangus niekada nėra tuščias“.

Pasak V. Saunoriūtės-Muschick, namas, kuriame gyveno jos teta su D. Grinkevičiūte, priklausė tremtinių Milių šeimai, todėl 2008 m. A. Šulskytei mirus, jį perėmė Šilalės savivaldybė. Fotografė Joana Deltuvaitė užfiksavo tuo metu buvusią aplinką, išsaugotus gydytojos daiktelius. Išlikusios nuot­raukos leistų atkurti eks­poziciją. Tereikia noro.

„Dabar svarbiausia, kad tas na­melis negriūtų: stogą, laiptus reikia bent primityviai palopy­ti“, – sa­kė V. Saunoriūtė-Muschick.

Kad D. Grinkevičiūtės atminimo įamžinimo nebegalima atidėti vėlesniam laikui, pripažino ir Seimo narys Jonas Gudauskas, padėjęs surengti komisijai išvyką į Laukuvą. Pasak J. Gudausko, visada yra šimtas darbų, kurie atrodo svarbesni, tačiau Šilalės savivaldybė padarė tiek, kiek įstengė – perėmė namelį, muziejuje veikia ekspozicija, yra parengtas investicinis projektas.

„Dabar pribrendo sprendimas atverti D. Grinkevičiūtės namus visuomenei, gyvai pristatyti bebaimės gydytojos gyvenimo istoriją kartu su Laukuvos istorija, kuri taip pat yra turtinga. Tikiuosi, kad komisijos apsilankymas taps postūmiu imtis to, ko mes nepadarėme ar nesugebėjome padary­ti“, – teigė J. Gudauskas.

Laukuvoje – „Pasaulio atmintis“

Vertėja V. Saunoriūtė-Muschick pastebėjo, jog D. Grinke­vičiūtė, kurios apybraiža „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įt­raukta į mokyklines programas, pasaulyje yra geriau ži­no­ma, nei Lietuvoje. Tremtinės­ kny­gas V. Saunoriūtė-Muschick išvertė ne tik į vokiečių kalbą, bet ir į dar kelias, rūpinasi jos kūrybos sklaida užsienyje.

„Užsienyje D. Grinkevičiūtė yra žinoma ir atstovauja Lietuvai: jos knygos išverstos į vienuolika kalbų. Tremties atsi­mi­­nimai neseniai pristatyti Ser­bi­joje, labai svarbiame tarptautiniame festiva­lyje. Prieš kelias die­nas D. Grinkevičiūtės knygos vertimu susidomėjo Is­landijos universitetas. In­te­r­netinės prekybos platformo­je „Amazon“ knygą nusipirkę vokiečiai rašo geriausius ko­­mentarus. Jie įsitikinę, jog toks kūrinys turėtų bū­ti analizuojamas mokyklose, nes tai mums visiems svarbi literatūra, istorijos liudijimas“, – tikino V. Saunoriūtė-Muschick.

Daugiau nei 40 metų Kaune po bijūno krūmu stiklainyje užkastus ir tik 1991-aisiais atsitiktinai rastus D. Grinkevičiūtės užrašus šiemet UNESCO komisija Lietuvoje pripažino nacionalinės reikšmės dokumentu ir įtraukė į Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.

„Turėtume didžiuotis, kad iš viso toks šaltinis išliko, kad jis yra ir netgi galima jį pamatyti – rankraštis šiuo metu eksponuojamas Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Mes Lietuvoje apie tai per mažai žinome. Užsienyje gydytoja Dalia yra Lietuvos ambasadorė, tai norėtųsi, jog ir pas mus nebūtų pelėne“, – Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nariams sakė V. Saunoriūtė-Muschick.

Siūlo pradėti nuo koncepcijos

Nuotolinis Laisvės kovų ir val­s­tybės istorinės atminties ko­­misijos posėdis tiesiogiai bu­vo transliuojamas iš Šilalės Vla­do Statkevičiaus muziejuje įreng­to memorialinio D. Grinkevičiūtės kambario, o ekspozicijų salėje per Seimo nario Valdo Rakučio telefoną, padėtą ant šiaudinio avilio, jį stebėjo nemažas būrelis dalyvių. Kartu su komisija į Laukuvą atvyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro Memoria­linio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė bei Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vyriausioji specialistė Rima Gudelytė, Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja Diana Varnaitė, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus vadovai, Šilalės savivaldybės tarybos nariai. Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos patarėja Danguolė Stonytė juokavo, jog „konferencija prie avilio“ jai primena „Laisvės radijo“ transliacijas soviet­mečiu.

Seimo narys V. Rakutis pripažino, kad Laukuvoje, siaučiant vėjui, buvo labai geros sąlygos mąstyti. Karo istorikas siūlė pirmiausia parengti koncepciją, kaip, atsiremiant į D. Grinkevičiūtės gyvenimą bei kūrybą, pristatyti visuomenei komunizmo nusikaltimus ir Laukuvą, kurios istorija taip pat turtinga: netoli yra laisvės kovotojų Kentrų namelis, o bažnyčios šventoriuje palaidotas prelatas Antanas Rubšys, kuris yra išvertęs į lietuvių kalbą Bib­liją – il­gą laiką tas vertimas buvo pag­rindinis ir svarbiausias.

V. Rakutis siūlo koncepcijoje numatyti bent vieną metinį renginį, kuris sudomintų daug žmonių bei paskatintų turistų srautą į Laukuvą.

„Tam nereikia labai daug pi­nigų, bet reikia laiko, todėl būtų gerai pradėti kaip įmanoma greičiau. Turint koncepciją su parengtais turistiniais maršru­tais, bus aiškiau, jog reikia skir­ti finansavimą, ir lengviau įžvelgti, kaip tai svarbu mūsų valstybei“, – sakė istorikas.

Prisidėti rengiant muziejaus koncepciją, pažadėjo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktorė G. Jakubonienė, nebe­delsti su būsimo muziejaus na­melio remonto projektu ragino Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja D. Varnaitė.

Komisijos pirmininkė P. Kuzminskienė tvirtino nekaltinanti Šilalės savivaldybės, jog ši kaž­ko nepadarė, nes pradžia yra, namelis išsaugotas ir prižiūrimas. Tačiau yra daugybė pa­prastų dalykų, kuriuos būtų ga­lima padaryti net ir be didelių lėšų, ir tai, Seimo narės nuomone, veiktų geriau, nei koks nors paminklas tremtinei.

„Namuose galima atkurti labai daug istorinių dalykų – ir per beržą, ir per obelis, ir per išlikusius daiktus, kuklų kambarį. Matome, kad D. Grinkevičiūtė yra ne tik Laukuvos, Šilalės, bet ir pasaulio žmogus – jos pasakojimai skamba įvairiomis kalbomis, kai kurie apie tremtį sužinojo tik perskaitę jos atsiminimus. Turime daugiau pasakoti tokių istorijų, jog geriau suprastume, ką mūsų tautai teko išgyventi. Taip pat ir parodytume pasauliui, kokie stip­rūs ir drąsūs buvo Lietuvos žmonės, kad visa tai atlaikė ir sugebėjo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę“, – sakė P. Kuzminskienė.

Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties išsaugojimo ko­misija sutarė ieškoti būdų, kaip pasirūpinti D. Grinkevičiūtės at­minimo įamžinimu – parengs kreipimąsi į Vyriausybę ir Šilalės savivaldybę. Gerai būtų, kad tuo rūpestis nepasibaigtų. Tuo labiau, jog kitais metais minėsime D. Grinkevičiūtės 95-ąsias gimimo metines.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr. 

Lapkričio 3-iąja buvo minima šventojo Huberto diena. Jis yra laikomas medžiotojų glo­bėju, todėl paprastai šią dieną prasidėdavęs medžioklės sezonas ir buvo sutapatin­tas su Huberto varduvėmis.

Kaip „Šilalės artojui“ sakė asociacijos „Šilalės medžiotojų ir žvejų draugija“ pirmininkas Kęstutis Buja, mūsų rajone yra ne vienas daugiau nei pusę amžiaus medžiotojo bilietą turintis medžiotojas, tačiau jau tik retas kuris, sulaukęs garbaus amžiaus, beužsideda šautuvą ant peties ir išsiruošia į medžioklę iš bokštelių, o tuo labiau varant. Kaltinėniškis Sigitas Eimanavičius – reta išimtis. Pasirodo, devintą dešimtį pradėjęs medžiok­lis iki šiol ne tik aktyviai medžioja, bet ir dalyvauja medžiotojų būrelio „Medvėgalis“ veikloje.

„Medžiotojo bilietą gavau daugiau nei prieš 50 metų, 1967-aisiais,  ta­čiau ir prieš tai retkarčiais tekdavo varovu pabūti. Aš į mišką einu iš meilės jam, man malonu sutikti žvėrį, į kurį šautuvo taikiklio nenukreipiu. O medžioklėje smagu pabendrauti su draugais. Prieš kelis dešimtmečius, tuo metu, kai dar dirbau vyriausiojo specialisto ar vadovo pareigose, medžioklė buvo gera relaksacija po įtemptos darbo savaitės. Ne paslaptis, jog kartais būdavo sprendžiami ir su ja nesu­siję, bet darbe svarbūs reikalai“, – pasakoja S. Eimanavičius, prisimin­damas, jog tuometį jo vadovaujamą Karolio Poželos vardo kolūkį šefavo finansiškai stip­rus Klaipėdos namų statybos kombinatas, kurio vadovai retkarčiais pamedžiodavę ir Kaltinėnų apylinkėse.

„Džiaugiuosi, kad galiu save vadinti veikiančiu medžiotoju. Tiesa, šiemet dėl atliktos operacijos nei palaukyminėje, nei varyminėje medžioklėje nedalyvavau. Bet kitąmet būtinai į mišką vėl eisiu. Planuoju medžioti iki 85-erių, tad tam turiu dar kelis metus. Ir visai nesvarbu, jog nors medžioju gana ilgai, negaliu pasigirti ypatingais trofėjais. Pavyzdžiui, iki šiol nepavyko sumedžioti vilko. Tačiau štai įspūdingais ragais pasipuošusį briedį ar vieną kitą raguotą stirniną esu paklojęs“, – prisipažįsta medžiotojas.

Pasak jo, būrelyje, kuriam ir jis priklauso, yra nemažai medžiotojų, kaupiančių įspūdingus tro­fėjus. Tarkime, gražių briedžių karūnų, stirninų ragiukų kolekciją sukaupęs turi Modestas Čėsna. Bet, ko gero, įspūdingiausia rajone kolekciją rastume buvusio būrelio pirmininko Gedimino Lileikio namuose. Dabar tėvo tradicijas tęsia jo sūnus Audrius, tapęs būrelio pirmininku.

Tebeturi Sigitas ir savo pirmąjį lygiavamzdį, kurį nusipirko vos gavęs medžiotojo bilietą. Žinoma, vėliau įsigijo ir daugiau, ir modernesnių ginklų. Sigito teigimu, pavyzdžiui, medžioklė iš bokštelio būtų neįmanoma be graižtvinio su optiniu taikikliu ginklo.

„Dabartinės medžioklės su anuometine neverta nė lyginti. Tuomet ir tokių sąlygų nebuvo, ir galimybės visai kitos. Pamenu, pavaikščiodavome po Kaltinėnų pamiškes, ir jei pasisekdavo kokį kiškį ar lapę kuprinėn įsimesti, būdavome patenkinti. Anais laikais šerną „zuikiniais“ šratais bandydavome sumedžioti, bet dažniausiai taip tik kailį jam pakasydavome. Ir tik apie 1975-uosius atsirado galimybė medžioti stambesnius žvėris. Bet tuomet briedžiams, stirnoms, šernams buvo nustatomos kvotos, o žvėrieną privalėjome pristatyti mėsos kombinatams“,– prisimena senuosius laikus S. Eimanavičius.

Paprašytas papasakoti kokią nors smagesnę istoriją iš medžioklės, Sigitas juokiasi, jog konk­rečių atvejų skaitytojams neatskleis. Anot jo, anksčiau medžioklėje visko nutikdavę: ir „čerkutę“ medžiokliai išlenkdavę, ir šautuvą ar laimikį pusiaukelėje į namus pamiršdavę, ir visokių kitokių nuotykių patirdavę.

„Dabar jau turbūt daugiau nei 10 metų alkoholis medžioklės metu griežtai netoleruojamas. Todėl ir su tuo susijusių „nuotykių“ nebepasitaiko“, – pritaria griežtai tvarkai S. Eimanavičius.

Anot medžiotojo, medžioklė – pakankamai brangus malonumas. Vien nario mokestis – kone 500 eurų. Ir, tai, žinoma, yra didžiulės pajamos valstybei, nes medžiotojų mūsų šalyje yra gana daug. Viešai prieinamais duomenimis, policijos registre yra apie 30 tūkst. asmenų, turinčių leidimus laikyti medžioklinius ginklus, vadinasi, ir teisę medžioti. Pastaraisiais metais medžiotojų sąvadui duomenis teikė 28 tūkst. medžiotojų, iš jų kone 25 tūkst. deklaravo priklausymą medžiotojų draugijoms.

„Gal kai kas ir įsivaizduoja, jog medžiotojai tik medžioja. Tačiau medžiotojai turi kur kas daugiau pareigų, kurios bent jau man nėra jokia našta, o tik malonumas. Medžiotojai žiemos sezonui priruošia pašarų, įrengia šėrimo aikšteles, druskų laižyklas, ėdžias, kurias būtina nuolat pripildyti pašarais. Net neabejoju, jog absoliuti dauguma medžiotojų yra ištikimi medžiok­lės garbės kodeksui, kuriame įrašyti išties kilnūs tikslai ir humaniškos nuostatos. Viena svarbiausių – nemedžioti jauniklius vedžiojančių žvė­rių ir paukščių. Ir tikrai galiu patikinti, kad mums yra labai svarbu rūpintis gamta bei jos ištekliais. Ne be medžioklių indėlio miškuose padaugėjo tauriųjų elnių, briedžių, stirnų, danielių. Be to, būtent medžiotojai saugo savo būrelių teritorijas nuo brakonierių. O kur dar visos ataskaitos: informacija apie sumedžiotus, kritusius gyvūnus, ligos atvejus ir kita. Paprastai medžiotojo taikiklis užfiksuoja silpnesnius, senus ar ligotus, prasčiau girdinčius, užuodžiančius ar matančius žvėris, o sumedžioti sveiką, jauną yra ne­lengva“,– atskleidžia ilgametis medžiotojas S. Eimanavičius.

Ir pabrėžia, jog, jo įsitikinimu, medžiotojai gam­tai daro gerus darbus. O pagrindinis tikslas yra ne vien laimikis, bet daug svarbiau, kad žvėrių populiacija būtų didelė ir sveika, o gyvūnijos pasaulyje išliktų balansas.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 81)

Šiemet sukanka 115 metų, kai gimė Vakarų Lietuvos Jū­ros partizanų srities vadas, LLKS Ginkluotųjų pajėgų va­do pavaduotojas A. Mila­še­vičius-Ruonis. Tęsiame pa­­sakojimą apie jo gyvenimą ir pasišventimą kovai už laisvę.

Milaševičiams nesuspėjus pa­­­kankamai nutolti į Vakarus, jie pateko į raudonosios ar­mi­­­jos užimtą Vokietijos dalį ir 1945-ųjų rudenį buvo atga­benti į Minsko filtracijos lagerį. Aleksandras sovietiniams pa­­reigūnams teigė, jog buvo išvežtas darbams į Vokietiją, bet suprato, kad saugumiečiai anksčiau ar vėliau išsiaiškins tikruosius biografijos faktus. Atidavęs sar­gybiniams dar už­silikusius vertingus daiktus, A. Milaševičius su šeima iš filt­racijos lagerio pabėgo ir grįžo į Kauną. Tėvams reikėjo sku­bios medicininės pagalbos dėl patirtų nudegimų, bet Milaševičiai netrukus pasitraukė į Žemaitiją, nes mieste buvo nesaugu dėl kai kurių čia gyvenančių pažįstamų, ėmusių bendradarbiauti su sovietiniu saugumu. Kaune liko tik Natalija Milaševičienė, kuri savo vyro Otono, sūnaus Aleksand­ro, anūkėlės Birutės daugiau ne­išvydo...

Atvykęs į Žemaitiją, A. Milaševičius su tėvu ir dukrele apsistojo Požerėje pas tėvo brolio žmoną Domicelę Milaševi­čienę, gyvenusią su dukromis Irena ir Kleofa. Kleofa tapo patikima Aleksandro pagalbinin­ke bei ryšininke, padėjusia jam slapstytis, užmegzti ryšį su Že­maitijos partizanais. Dukrelė Birutė nuolat sirguliavo, jai reikėjo medikų pagalbos, todėl Šiauliuose buvo surasti žmonės, sutikę ją priglausti. Tačiau 1948-aisiais artimuosius pasiekė žinia apie jos mirtį. Tais pačiais metais už pagalbą Lietuvos partizanams buvo suimta Kleofa, kuri, patyrusi Sibiro gulago baisumus, į Lietuvą sugrįžo tik 1956 m.

A. Milaševičius Lietuvos lais­vės kovotojų gretose išbuvo nuo 1947-ųjų pabaigos iki žū­ties 1949 m. rugsėjį. Nors jo kovinė biografija nėra ilga, bet gana įspūdinga. Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, matydamas, kad gretimoje Žemaičių apygardoje dėl vadų žūties susidarė kritinė situacija, 1948 m. vasarį pasiūlė vado  pareigas profesionaliam karininkui A. Milaševičiui. 1948 m. gegužės 5 d. visų trijų Žemaitijos partizanų apygardų (Kęstučio, Prisikėlimo, Žemaičių) vadai pasirašė bendrą deklaraciją apie Vakarų Lietuvos partizanų srities įkūrimą. Jos vadu tapo J. Žemaitis-Vytautas, o pavaduotoju – A. Milaševičius-Ruonis. Po mė­nesio srities vado pareigos bu­vo perduotos A. Milaševičiui, nes J. Žemaitis-Vytautas ėmėsi veiklos, kad būtų sukurta visos Lietuvos partizanus vienijanti organizacija.

Istorikas Vykintas Vaitkevičius rašo: ,,1949 m. sausį A. Milaševičius-Ruonis pie­tinėje Skaud­vilės valsčiaus da­lyje (apie Adakavą, Petkaičius ar Sniegoniškę) su­si­tiko su laikinai Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanų vado pareigas einančiu Adolfu Ramanausku-Vanagu ir Tau­ro apygardos vadu Aleksandru Grybinu, kurie vy­ko į partizanų vadų susitikimą prie Rad­viliškio. Atstovauti Jūros sričiai ir dalyvauti visos Lietuvos partizanų va­dų susitikime A. Milaševičius įgaliojo Vytautą Gu­žą“.

Vakarų Lietuvos (Jūros) sri­­ties štabo viršininkas V. Gužas-Kardas buvo kilęs iš Rokiškio krašto, išgyvenęs ir nepalūžęs po didžiulės netekties (jam vadovaujant Kęstučio apygardos vado apsaugos būriui, mūšyje žuvo vienuolika jo bend­ražygių, tik jis vienas liko gyvas). Taigi, įpareigotas A. Milaševičiaus-Ruonio, V. Gužas-Kardas nulydėjo Dainavos ir Tauro apygardų vadus į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą Minaičiuose. Archyvuose yra saugomas V. Gužo-Kardo laiškas A. Ramanauskui-Vanagui. Laiške,  rašytame prabėgus nedaug  laiko po suvažiavimo, V. Gužas-Kardas užsime­na apie jam išryškėjusius džiovos požymius. Vis dėlto mirė šis laisvės kovotojas ne ligos pakirstas, bet žuvo išduotas 1949 m. birželio mėnesį.

1949-ųjų rugpjūtį į Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabą atvyko Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, kurio tikslas buvo susitikti su LLKS tarybos prezidiumo pirmininku J. Žemaičiu-Vytautu, kuris buvo apsistojęs netoliese. Vienas iš Jūros srities štabo narių pasiūlė jį iškviesti, tačiau, laimei, prityręs visos Lietuvos partizanų vadas, nujausdamas kažką negero, susitikimo atsisakė.

Rita PAULIUKAITIENĖ

Nuotr. iš autorės archyvo

Šiemet, kitaip negu visada, Šilalės rajone dislokuoto ba­ta­liono karių prie­saika vyko ne Šilalėje, o Kryžkalnyje (Ra­sei­nių r.). Taip pat kariai prisiekė gerokai anksčiau.

Reikšmingas renginys vyko Kryžkalnio partizanų memo­riale. Brigados generolo Motie­jaus Pečiulionio artilerijos bataliono atstovė spaudai Rimgailė Karaliūtė sako, kad ši vieta pasirinkta dėl to, jog yra istoriškai svarbi, o priesaikos da­tą nulėmė tai, kad batalionas naujų šauktinių taip pat sulaukė anksčiau nei įprasta.

„Šiųmetis šaukimas mūsų ba­talionui jau penktasis, jis pra­sidėjo net porą mėnesių anksčiau. Taip pat ir įsimintiniausias kario gyvenime įvykis – priesaika Lietuvos Respublikai“, – dar prieš renginį informavo R. Karaliūtė.

Į iškilmingą ceremoniją atvykę kariai jau yra šiek tiek „apšilę kojas“ ir susipažinę su kareiviška kasdienybe, mat šiuo metu vyksta tris mėnesius trunkantis bazinis kursas.

Priesaikos diena tapo išskir­tinė ir dėl visoje Lietuvoje siau­tusios audros. Tačiau nepaisant darganoto oro, Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalio­no karių priesaikos ceremonija įvyko.

„Karių vardu skaityti priesaikos tekstą ir pagerbti bata­liono kovinę vėliavą ją pabučiuojant garbė suteikta jau­nes­niajam eiliniui Pauliui Gudaičiui, tarnaujan?iam III-iojoječiam III-iojoje ugnies baterijoje. 19-metis karys kilęs iš Šilutės. Tarnybą atlikti pasirinko savanoriškai, šią mintį subrandinęs dar mokyklos suole. Šiam žingsniui įkvėpė bro­lis, kuris yra Lie­tuvos kariuo­menės karininkas“, – sakė bataliono civilių ir kariškių bend­radarbiavimo vyriausiasis specialistas Donatas Barsys.

Jo teigimu, kartu su artileristais prisiekė Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ Prieštankinės kuopos kariai. Kovinę vėliavą priklaupęs pagerbė jaunesnysis eilinis Jonas Kenstavičius, kilęs iš Veiviržėnų. Vaikinas svajojo tarnauti kariuomenėje ir džiaugėsi galėdamas prisiekti Lietuvos Respublikai.

Būsimų artileristų priesaiką tradiciškai vainikavo salvė iš autentiškai atkurto XVIII amžiaus pabūklo. Ceremonija buvo transliuojama ir tiesiogiai, todėl karių artimieji, negalėję joje dalyvauti, turėjo galimybę stebėti internetu.

Iš viso Šilalės rajone dislokuotame artilerijos batalione šiuo metu nuolatinę priva­lomąją pradinę karo tarnybą atlieka beveik du šimtai karių. Tarp jų yra ir dešimt merginų – pasak bataliono atstovo D. Barsio, šiek tiek mažiau nei ankstesniais metais. Taip pat šiame šaukime neišsiskiria vietos gyventojai – iš visos Tauragės apskrities jų priskaičiuojama vos kelios dešimtys, o šilališkių – visai mažai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Brigados „Žemaitija”viešųjų ryšių atstovo

vyr. ltn. E. URBONO nuotr.

Švarus geriamasis vanduo yra gyvybiškai svarbus gy­venimo kokybei, todėl būtina užtikrinti, kad kiekvienas žmogus gautų jį geros kokybės ir saugų vartoti. Deja, ne visos susidariusios nuotekos surenkamos centralizuotai, ir vis dar yra gyventojų, kurie nėra įsirengę jų valymo įrenginių ir nevalytas nuotekas išleidžia į gruntą ar šalia esantį vandens telkinį.

Dar reikia pasistengti

Įgyvendinant Miesto nuotekų valymo direktyvą, siekiama, kad vietovėse, kuriose gyvena daugiau kaip 2000 žmonių, nuotekų tvarkymo paslaugas gautų 98 proc. gyventojų ir ne daugiau kaip 2 proc. nuotekų būtų tvarkoma individualiai.

UAB „Šilalės vandenys“ direktorius Remigijus Vėlavičius teigia, jog Šilalėje prie centralizuotos sistemos jau prisijungė reikalaujami 98 proc. gyventojų, o Šilalės rajone – tik apie 68 proc. 

„Prie vandens ir nuotekų tink­lų žmonės turi prisijungti savomis lėšomis – samdyti įmonę. Tačiau yra ir mūsų avarinė tarnyba, kuri, jei turi laiko, gali suteikti tinklų įrengimo bei prijungimo paslaugas, ir tai kainuoja pigiau. Kiekvienu atveju kaina skiriasi, nes vienur tinklų reikia nutiesti 50 metrų, kitur – tik kelis. Pasitaiko, kai reikia statyti perpumpavimo siurblį, nes skiriasi gyliai ir aukščiai. Kiekvienu atveju mūsų meistras įvertina situaciją bei susitaria su gyventoju individualiai. Jeigu žmogus nori jungtis prie centralizuotos vandens tiekimo sistemos, tuo pačiu rekomenduojame jungtis ir prie nuotekų valymo. Kai žmogus jungiasi komp­leksiškai, taikome lengvatines sąlygas“, – sako R. Vėlavičius.

Kaip individualiai tvarkyti tinkamai

Paklaustas, kaip žmonėms derėtų tinkamai tvarkyti nuotekas, jei nėra fizinės galimybės prisijungti prie centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos, UAB „Šilalės vandenys“ direktorius sako:

„Dažnai žmonės įsirengia individualius valymo įrenginius arba tiesiog teršia gamtą. Jeigu nuotekos tvarkomos individualiai, būtina reguliariai pašalinti dumblą“.

Jis teigia, jog didžiuosiuose miesteliuose – Kaltinėnuo­se, Lau­kuvoje, Kvėdarnoje, Pa­jū­­ryje ­– už Europos Sąjungos skir­tus pinigus pastatytos nuo­te­kų valyklos, tačiau kitose gyvenvietėse jų nėra. Žmonėms, tvarkantiems nuotekas individualiai arba išvis neturintiems valymo įrenginio, ateityje kils daug problemų. Direktorius tvirtina, jog kas mėnesį sumokėję simbolinę sumą už cent­ralizuotai tvarkomas nuote­kas, gyventojai galėtų jų išvengti.

Prie tinklų jungtis neskuba

R. Vėlavičius teigia, kad šiuo metu dar tęsiami projektai vandenviečių atnaujinimui, deja, projektai, skirti centralizuotam nuotekų tvarkymui, šiuo metu nevykdomi. Didžiau­sia problema, pasak pašnekovo, jog gyventojai kartais prie tink­lų nesijungia net ir turėdami tokią galimybę.

„Mūsų abonentų skyrius kalbina, įtikinėja žmones, kad tvar­kyti nuotekas centralizuotai kai­nuoja ženk­liai mažiau. Prisijungu­siųjų skaičius auga, bet labai pamažu“, – konstatuoja UAB „Šilalės vandenys“ direktorius.

Aplinkos ministerija neseniai inicijavo kampaniją „Neteršk gyvybės rato“. Šios akcijos tikslas – priminti žmonėms, kad reikia branginti geriamąjį vandenį, o nuotekas tvarkyti saugiai ir tinkamai. Informacijos apie kampaniją bei tinkamą nuotekų tvarkymą galima rasti socialinio tinklo Facebook paskyroje „Neteršk gyvybės rato“.

Informacija parengta bend­radar­biaujant su LR Aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fon­do lėšomis.

Kai prieš mėnesį susirinkę Paežerio apylinkių žmonės statė atminimo stogastulpį Sausio 13-ąją žuvusiam kraštiečiui Vytautui Vaitkui, už idėją ir organizavimą visi dėkojo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus darbuotojai Reginai Mickuvienei, o ji džiaugėsi sutikusi tikrus patriotus – žmones, kurie iš tiesų žino, kas yra laisvė, ir moka ją branginti. Keturis dešimtmečius Upynos mokykloje istorijos mokytoja dirbusi R. Mickuvienė tikina, jog užaugo karta, nemėgstanti kalbėti apie patriotiškumą, tačiau puošianti savo kraštą darbu ir kūryba. 

Gimtinė – kaip Dievo akis

Regina – to paties krašto vaikas: kilusi iš mažo kaimelio Pabremenio, visą gyvenimą atidavusi Upynai, o šeimos židinį sauganti Iždonuose.

„Čia mano trikampis – kaip Dievo akis. Todėl ir tos vietos tokios mielos, dieną naktį galėčiau apie jas pasakoti. O ir yra ką. Daugelis net ir vietinių žmonių nežino istorinių vietų, o kai kurios tik dabar atrastos ar naujai prisikėlė po ekspedicijų, į kurias keliauja profesorius Vykintas Vaitkevičius bei kiti archeologai. Aš pati labai daug nežinojau, dar tik viską bandau susidėlioti į vietas. Nėra lengva, nes ir šaltiniai skirtingai pateikia istorinius faktus“, – tikina Upynos liaudies amatų muziejuje dirbanti moteris.

Naujausiu atradimu ji vadina Rotužės šaltinį, esantį Lauksargio kaime, to­kį apleistą ir pamirštą. Skauda širdį ir dėl nepelnytai pamiršto Aušrinės kalno, kuris yra toks pat svarbus, kaip Šatrijos, ties kuriuo šiaurėje baigiasi kal­votoji Žemaitija ir prasideda lygumos.

„O mūsų Aušrinkalnis kalvas nuo lygumų skiria pietinėje pusėje – čia taip pat buvo visas sakralinis mitologinis kompleksas. Gaila, kad nėra nei nuorodų, nei gerų privažiavimų, tad reikia įdėti darbo, kad visa tai atsirastų“, – tikina muziejininkė, savanoriaujanti vedant ekskursijas į jai brangias vietas.

Nuo Svystkalnio regyklos galima pamatyti net Tilžės ir Tauragės bokštus, o kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas pasakojo, kad kažkada iš ten matė net traukinio vagonus, riedančius nuo Tau­ragės Varlaukio link. Netoli nuo Upy­nos gamtos paminklas Gudirvių ak­muo, Kalvalių piliakalnis, reikia sustoti prie V. Vaitkui skirto stogastulpio, užkopti į Prienų piliakalnį, pamatyti garsųjį Sku­burlą, nusiprausti Rotužės šaltinyje, užkopti į Aušrinkalnį.

„Taip susidėlioja tik 10 kilometrų, o kiek sustojimų!” – neslepia džiaugsmo moteris, apgailestaujanti, jog per vėlai tapo muziejininke. Mokytojaudama visada sakydavo, kad nieko kito negalėtų ir nemokėtų dirbti, tačiau gyvenimas įtikino, jog smarkiai klydo.

Kultūros šviesa – nuo Baublių laikų

„Esu laiminga, kad šitiek daug žmonių nori pažinti mūsų kraštą, žinoti jo istoriją – atvažiuoja vaikams parodyti Dionizo Poškos Baublių, kitų rajono istorinių vietų. Kol bus žmonių, kuriems svarbi istorija, kalba, Lietuva neišnyks“, – įsitikinusi Regina.

Į Baublius atvažiavusią Vilniaus ir Kau­­no universitetų mokslininkų de­le­­ga­ciją R. Mickuvienė palydėjo į Upy­nos liaudies amatų muziejų, nuvežė į Girdiškės bažnyčią, papasakojo apie šio krašto žmones, jų darbštumą bei pasiekimus. Mokslininkai stebėjosi, jog kaime dar likę tiek šviesių žmonių. Tai Reginai paglostė širdį, nes vos išgirdusi, kad kaimas yra prasigėręs, ji kaipmat supyksta.

„Raskit man tų prasigėrusių! Vienas kitas yra gyvenime paklydęs, ant tokių, kaip sakydavo Motiejus Valančius, negali pykti – jie jau seniai protelį praradę“, – barasi moteris.

Upynoje nemažai jaunų šeimų, kurios dirba žemę, gražiai augina vaikus, puoselėja sodybas. Regina tikina, jog upyniškiai gal net daugiau nei vilniečiai ir kauniečiai kultūros renginių aplanko, nes visur važiuoja, viską nori pamatyti. Ta šviesa, pasak jos, sklinda iš labai toli, iš tų laikų, kai D. Poška Bijotus pavertė Žemaitijos kultū­ros cent­ru, įkurdamas čia pirmąjį Lietuvoje muziejų.

„Apie D. Pošką per mažai kalbame. Jau vien tai, kad jis neskriaudė vargšų, o jei gerai dirbdavo, dar ir iš baudžiavos paleisdavo, rodo, kokia švie­si ir drąsi tai buvo asmenybė“, – sako istorikė.

D. Poškos pavyzdys įkvėpė ir kitus: kunigas Kazimieras Andriukaitis Girdiškės bažnyčioje sumeistravo įspūdingo dydžio ąžuolinius altorius. Vytogalą išgarsino lakūnas Stasys Girėnas ir ten mokytojavęs pedagogas, keliautojas, rašytojas Matas Šalčius, parašęs šešiatomį „Svečiuose pas 40 tautų“.

Pasak muziejininkės, tokių žmonių yra ir dabar. Jei ne K. Lovčikas ir Vaidilutė Jončaitė, Upy­noje nebūtų muziejaus ir nebūtų tiek palikta šio krašto istorijos bei kultūros vertybių ateinančioms kartoms.

„Klemensas visą gyvenimą tam muziejui paskyrė. Kokį gilų suvokimą reikėjo turėti, jog tas vertybes sovietmečiu saugotum. Viskas surašyta inventorinėse knygose: iš kur gauta, kas savininkas, kokia to daikto istorija. Muziejuje yra apie 3700 eksponatų, antra tiek vietos reikėtų, kad galėtume eksponuoti viską. Galvojate, kad visi atidavė tuos daiktus už dyką? Daž­niausiai reikėjo pirkti – už savo pinigus. Ir dar rizikavo, savo namuose viską laikė, į kaimynės daržinę kryžius buvo sukišęs. Tik kai sovietmetis baigėsi, galėjo čia atgabenti“, – pasakoja R. Mickuvienė.

Ji džiaugiasi, kad Upynoje nepamirštamos ir puoselėjamos krašto tradicijos, vyksta nuostabūs renginiai kultūros namuose. Visa tai ant savo pečių tvirtai laiko čia gimusi ir augusi Renata Gužauskienė.

Mokytoja iš pašaukimo

Nors Regina sako gerokai pavėlavusi tapti muziejininke, bet neslepia, kad jokios kitos profesijos nebūtų galėjusi pasirinkti, nes visada žavėjosi plačios erudicijos, savo darbą ypatingai mylėjusia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stefa Statkevičiene – kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus, kurio vardas suteiktas Šilalės krašto muziejui, žmona.

Tokius pat inteligentiškus, atsidavusius savo mokiniams pedagogus ji sutiko pradėjusi dirbti Upynos vidurinėje mo­kykloje. Visada žavėjosi mokytoja V. Jon­­čaite, sovietmečiu subūrusia mokinių etnografinį ansamblį „Kukutis“, kuris ne kartą tapo respublikinių konkursų laureatu. O kiek apdovanojimų pelnė jos vadovaujamo dramos būrelio spektak­liai, mokytojų etnografinio ansamblio pasirodymus filmavo net Lietuvos televizija. Regina tikina, jog be anuomet mokyklai vadovavusios Rožė Žulkutės pritarimo nieko nebūtų buvę – sovietmečiu reikėjo drąsos lietuvybei skatinti.

„Mokytojai dirbo šeimomis: V. Jon­čai­tė ir K. Lovčikas, Ona ir Kleopas Uman­tai, Danutė ir Juozas Kvietkai, Stasė ir Motiejus Martišiai, Morta Milmantienė ir Dalia Milmantaitė bei kt. Jų pareiga buvo šventa – jei dirbti, tai sąžiningai. To mokiausi iš jų ir mokiau savo mokinius. Kaimo vaikai yra geri, jie niekada jokių problemų nekeldavo, nes patiria nelengvą kaimo darbų naštą. Parėję iš mokyklos, dirbdavo ūkyje, tik vakare sėsdavo ruošti namų darbų. Lietuva jiems nėra tuščia sąvoka“, – tikina R. Mic­kuvienė, kurios mokiniai daugybę kartų yra tapę LR Konstitucijos egzamino nugalėtojais.

Mokytoja neabejoja, jog LR Konsti­tu­ciją turi žinoti kiekvienas šalies pilietis. Gal ne visus 14 skirsnių ir ne visus 154 straipsnius, nes viskas, kas reikia, pasakyta pirmame straipsnyje: „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

„Į šį straipsnį susiveda visas žmogaus gyvenimas, darbas, meilė tėvynei, prisirišimas prie savo krašto, gimtų vietų. Nebūtinai mūsų jaunimas turi siekti kažkokių aukštumų, bet LR Konstituciją kiekvienas turi žinoti“, – tvirtina R. Mic­kuvienė.

Pasak Reginos, LR Konstitucija yra beveik tobula: per 29 egzistavimo metus ji sulaukė labai mažai kritikos. Tai vienas iš didžiausių Lietuvos laimėjimų. Ir taip yra dėl to, kad pagrindinį šalies įstatymą rengė aukštos erudicijos, giliai teisę ir gyvenimą suprantantys žmonės – Kazimieras Motieka, Jus­ti­nas Marcinkevičius, Vytautas Lands­bergis, Romualdas Ozo­las,  Egidijus Jarašiūnas, Vytautas Sinkevičius bei kt.

„Manęs dažnai klausia, kas yra patriotizmas. Kažkada mokykloje darėme projektą ir įvairaus amžiaus žmonių klausėme, kokie žmonės yra patriotai. Daugelis teigė, jog nepažįsta tokių, nebent įvardijo vienintelį K. Lovčiką, kuris įkūrė muziejų Upynoje. O aš manau, kad kiekvienas, kuris sąžiningai dirba savo darbą, augina ir gražiai auklėja vaikus, neniekina savo tautos, o saugo ir puoselėja krašto istoriją bei papročius yra patriotas. Nesmerkiu ir išvykstančių užsidirbti į užsienį, tik norėčiau, kad jie sugrįžtų ir padarytų čia tai, ką ten išmoko – toks yra tobulėjimo ir kūrybos kelias, tvirtos Lietuvos kelias“, – sako R. Mickuvienė.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šį mėnesį Šilalę sudrebino neregėtas renginių ciklas – Kultūros centro salėje ketu­rias dienas vyko Teatrų festivalis. Tai pirmas toks renginys, ir jo sumanytojas bei Ši­lalės muzikinio teatro režisierius Antanas Kazlauskas žada, jog tikrai ne paskutinis.

Pirmajame festivalyje pristatyti Jurbarko, Tauragės ir Telšių teatrai. Taip pat Klaipėdos „Taško“ teatro aktorės surengė kūrybines dirbtuves jaunimui – supažindino su teatro „abėcėle“: viešuoju kalbėjimu, scenos judesiu, ritmika, improvizacija, socialine drama bei forumo teatru.

Turbūt natūralu, kad Teatrų festivalis Šilalėje suorganizuotas būtent dabar, kuomet Kultūros centre susibūrė muzikinis teatras.

„Kai ruošiausi šiam festivaliui ir rinkau medžiagą, nustebau, jog Šilalėje teatras kažkada yra buvęs – pirmasis lietuviškas vakaras su vaidinimu įvyko 1914 m. Tai buvo pastatymai iš kelių veiksmų, su režisieriumi. Suvaidin­ta Kazio Alytos pjesė „Ant bedug­nės krašto“, Gab­rieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Genovaitė“, ruoštasi parodyti pjesę „Šv. Cecilija“. Kultūrinį gyvenimą Šilalėje nutraukė Pirmasis pasaulinis karas“, – pasakojo A. Kazlauskas.

Jis pripažįsta, kad, nepaisant senųjų tradicijų, Šilalėje teat­ro meno veikla pastaraisiais dešimtmečiais nebuvo žinoma, todėl teatro menas mūsų mieste bei rajone tradicijų neturi. Tiesa, Vytautas Jankauskas dar 2000-aisiais bandė jį atgaivinti, bet tam pritrūko politinės va­lios sprendimų, ir sumanymas žlugo. Vėliau atsirado Astutės Noreikienės iniciatyva – 2008 m. ji pastatė muzikinį spektak­lį „Brėmeno muzikantai“, kuris su­laukė didžiulio pasisekimo ir tapo užuomazga į muzikinį teat­rą. Šiandien A. No­­reikienė pati vaidina abiejuose re­žisieriaus A. Kazlausko pastatymuose („Elizoje“ bei „Čardašo karalienėje“). Miuziklas „Eliza“ pirmąkart pa­rodytas 2019 m. (iš viso surengta 10 vaid­inimų), o naujasis muzikinis spektaklis „Čardašo karalienė“ („Silva“) festivalio metu parodytas šeštą kartą ir, režisieriaus teigimu, buvo geriau­sias iš visų iki šiol surengtų.

„Smagu, jos visi festivalio dalyviai tvirtino, kad Šilalės žiūrovai yra nuostabūs, kad su jais aktoriams pavyksta užmegzti ryšį nuo pirmųjų vaidinimo minučių. Prie tų gerų žodžių apie savo krašto žiūrovus prisidedu ir aš: jūs esate nuostabūs, vaidinti tokiai publikai yra vienas malonumas“, – sakė A. Kazlauskas.

Pirmieji pasirodė tauragiškiai. Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė atvežė K. Čiplio-Vijūno komediją „Bobutės susipyko“.

„Mūsų pjesė – iš XX a. pradžios klojimų teatrų repertuaro. Ilgai svarsčiau, kurį iš penkių šiuo metu rodomų spektak­lių pristatyti šilališkiams. Atsimenu laikus, kai Šilalėje teat­ras neturėjo jokių perspekty­vų – į spektaklius žmonės neidavo. Tad išrinkau spektak­lį, kuris yra tinkamas bet kokiai publikai. Atvirai pasakysiu, jog to­kio šilališkių susidomėjimo nesitikėjau – publika mane nustebino ir sužavėjo. Išėjusi į vestibiulį ir pamačiusi, kaip gausiai renkasi žmonės, bėgau savo teatro artistams pasakyti, kad bus pilna salė. Taip ir buvo, o žiūrovų reakcija mus tiesiog užbūrė“, – kalbėjo G. Urmonaitė.

Režisierė sakė, jog Tauragės liaudies teatre ji dirba jau 43-čius metus (tiek sukaks vasario 1 d.), o festivalius ji organizuoja jau 29-ą kartą.

„Ir šilališkiams nuošir­džiai linkiu nenuleisti rankų, neišsigąsti sunkumų. Svarbu pačiam tikėti savo veiklos perspektyva, ir anksčiau ar vėliau tuo patikės visi“, – Šilalės teatrų festivaliui gyvuoti ne vieną dešimt­metį linkėjo režisierė G. Urmonaitė.

Antrąją festivalio dieną šilališkiams prisistatė Telšių Žemaitės teatras: dieną buvo parodytas vaikiškas muzikinis spektaklis „Voro galybė“ (pagal V. Kupšio pjesę, rež. Donatas Žilinskas), vakare laukė tragikomedija „Šventųjų gyvenimas“ (pagal P. Cvirkos romaną „Frank Kruk“, rež. D. Žilins­kas).

„Kadangi mūsų tarpusavio bendradarbiavimas yra užsimezgęs anksčiau (Šilalės muzikinis teatras Telšiuose jau rodė „Elizą“), ir jūsų artistai į mūsų teatro festivalį „Atradimai“ buvo atvykęs su gausiu atlikėjų kolektyvu, nenorėjome atsilikti ir mes. O tai, ką patyrėme, vaidinda­mi Šilalės pub­­likai, bu­vo nuos­ta­bu. Tad mūsų teat­ras norėtų grįžti čia su kitais spek­tak­liais, ir aš tikiu, kad tai būtinai įvyks“, – kalbėjo reži­sie­­­rius D. Žilins­­kas.

Vertindamas šilališkių sumanymą organizuoti tokį fes­tivalį bei režisieriaus A. Kazlausko iniciatyvą steigti Šilalės muzikinį teatrą, D. Žilinskas neslėpė, kad jį užvaldė smagus pavydas – Šilalė turi muzikinį teatrą, kuriuo gali pagrįstai didžiuotis ir kurį privalo išsaugoti.

Šiam režisieriui antrino ir jo kolegė iš Jurbarko Danutė Bud­rytė-Samienė. Tiesa, į Šilalę atvežtame Jurbarko Konstantino Glinskio teatro spektaklyje, H. Kunčiaus groteske „Jonas Sobieskis“ ji atliko režisieriaus Alberto Vidžiūno asistentės pareigas.

„Pavadavau režisierių, kuris negalėjo atvykti, todėl mano vaid­menį spektaklyje atli­ko kita aktorė. Važiavau su šiuo pastatymu į festivalį labai komp­leksuodama. Kodėl? Seku Šilalės muzikinį teatrą nuo „Elizos“ premjeros, todėl nerimavau, kaip jūsų publika po tokių muzikinių pasirodymų priims dramos kūrinį. Jurbarke teat­rų festivaliai rengiami jau seniau, bet netu­rėjome garbės pa­sikviesti muziki­nio teat­ro. Beje, Lietuvoje yra tik vienas mėgėjų mu­zi­kinis teatras ir jis yra Šilalėje“, – gyrė kolektyvą bei jo režisierių už aukštą meist­riš­ku­mo lygį D. Bud­ry­tė-Samienė.

A. Kazlauskas sakė, kad Jurbarko Konstantino Glinskio teatras yra Lietuvos mėgėjų te­atro sąjungos narys. Apie šilališkių galimybę tapti jos nariu režisierius kol kas nekalba.

„Gal kada nors ateityje, kai būsime pastatę bent penkis veikalus, galėsime pretenduoti, tačiau dabar apie tai kalbėti dar anksti. Didžiuojuosi Šilalės krašto žmonių kultūrinio gyvenimo atgimimu, o  tai teikia vilties, kad ir Šilalėje teat­ras bus, vyks festivaliai“, – apibendrindamas pirmąjį „blyną“ kalbėjo režisierius.

A. Kazlauskas sakė, jog kiek­vienas teatras yra savitas, unikalus, ir jam labai smagu, kad kolegos išvyko sužavėti mūsų žiūrovų simpatijomis.

„Ar bus kitas festivalis ir kada? Manau, po dvejų metų. Turiu svajonę organizuoti muzi­kinių spektaklių festivalį. Kvies­čiau kolegas iš dramos teatrų, kur yra statomi muzikiniai veikalai. Muzikinio spektaklio pastatymas reikalauja daugiau lai­ko, didesnių investicijų. Šiuo me­tu repetuojame jau trečiąjį muzikinį veikalą – tai bus roko opera ir visiškai skirsis nuo pirmųjų dviejų.

Dažniausiai giriami tik scenoje matomi atlikėjai, o aš norėčiau padėkoti ir tiems, kurių niekas nemato: ūkinės, organizacinės dalies darbuotojų. Todėl ačiū sakau Tomui Bud­reckui ir Guodai Juškaitei. Žinoma, labai svarbus ir įstaigos vadovės Irminos Kėblienės palaikymas bei supratimas, kaip svarbu Šilalei turėti muzikinį teatrą. Repeticijų metu sakau ir dabar kartoju – kiekvienas teatro dalyvis yra ypatingas ir svarbus, nepaisant, kurioje scenos vietoje jis stovi ir ar apskritai jį matome“, – dėkojo visiems, prisidėjusiems prie sėkmingo pirmojo Teatrų festivalio organizavimo, režisierius A. Kazlauskas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Atrodo, su rugsėjo mėnesį įsi­ga­­liojusia tvarka, reguliuojančia vi­­­suo­meninių veiklų ir viešųjų erd­vių darbą bei veiklą, apsiprato­me. Bet atsipalaiduoti neleidžia kaimyninės Latvijos COVID-19 padėtis. Atsi­prašydama nuo koronaviruso pasiskiepijusių žmo­nių, Latvijos val­­džia nusprendė ku­riam laikui grįž­ti į karantiną. Ar jo iš­vengti ne­pavyks ir mums? Tačiau kol kas kul­tūriniai renginiai vyksta, jie pla­nuojami ir netolimoje ateityje.

Tęsiasi jau trečioji „Nepatogaus ki­no“ savaitė. Aktualias, bet nepatogias temas paliečiantis filmų festivalis šį­kart atkreipia žiūrovų dėmesį ir į van­denynų taršą. Festivalio organizato­riai pajūryje gyvenančius žiūrovus kvie­čia pabūti archeologais bei paiešokti plas­tiko artefaktų, kuriuos bus galima išmainyti į Klaipėdoje vyksiančio fil­mo „Potvyniui nuslūgus“ seanso bi­lie­tus. „Nepatogus kinas“ kartu su „Ža­liuo­­ju tašku“, Klaipėdos jūrų muzie­jumi ir Jūrų institutu tokiais archeolo­gais kviečia pabūti ir savo radinius pri­statyti kitą savaitgalį, spalio 28–29 d., nuo 17 val., Klaipėdos kultūros fabri­ko kino teatro „Arlekinas“ kasoje. Čia bus galima radinius įmesti į tam paruoštas talpas. Festivalio renginių programą galima rasti adresu www.nepatoguskinas.lt.

Klaipėdos kultūros fabriko kino salėje laukia ir daugiau įdomybių. Spalio 27 d., 18 val., čia vyks kultūrininko Kęs­tučio Meškio kūrybos vakaras. Žinomo žurnalisto, prodiuserio 75 m. jubilie­jui skirtame renginyje bus pristatomi įvairūs jo darbai. Bus rodomos kul­tū­rinininko, kaip bendraautoriaus, filmų ištraukos, Sąjūdžio metais Klaipėdoje kurtos laidos, dokumentiniai filmai ir kt. Renginį ves aktorė Virginija Ko­chans­kytė. Įėjimas nemokamas, tik su Galimybių pasu.

Puikios žinios ir iš Akmenų sosti­ne vadinamo Mosėdžio. Čia praėjusią savaitę buvo atidarytas pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje Kuršių genties istorijos muziejus. Tai baltų vikingais vadinamų kuršių istorija be­si­dominčios bendruomenės „Pilsots“ ini­ciatyva. Entuziastai siekia kuo tiks­liau atkurti kuršių genties materialųjį paveldą: ginklus, papuošalus, aprangą, buities reikmenis, darbo įrankius bei kt. Unikaliose muziejaus patalpose ža­dama rengti ne tik ekspozicijas, bet ir organizuoti kultūrinius renginius bei veiklas.

Turime pasidžiaugti svarbiu įver­ti­ni­mu iš didžiulio masto tarp­tautinės Frank­furto knygų mugės. Čia praėjusią savaitę geriausia metų knyga jauni­mui išrinktas Jurgos Vilės ir Linos Ita­gaki grafinis romanas „Sibiro haiku“. Knygoje jautriai, bet įtraukiai ir originaliai pasakojama apie Antrojo pasau­linio karo poveikį žmonių gyvenimams, tiksliau – apie jų sugriautas svajones. Pagrindinio veikėjo Algiuko svajones keliauti po pasaulį pražudo 1941 m. į namus atėję kareiviai, o vėliau – ir tremtis į Sibirą. Lietuvos metų knygos vaikams titulą dar 2018-aisiais pelniu­sio leidinio apdovanojimą Frankfurte atsiėmė jo vertėja į vokiečių kalbą Sa­s­kia Drude.

Kotryna PETRAITYTĖ

Lietuvoje – kritinė situacija: darbdaviai neranda kvalifikuotų darbuotojų, o pastarieji verčiau renkasi gauti pašalpą nei dirbti už minimalią algą. Kaip ištrūkti iš šios aklavietės?

Ar nenorą dirbti lemia tik atlyginimo dydis? O gal žinių ir kvalifikacijos stoka? Kaip galima įgyti kvalifikaciją dirbant ir kartu mokantis? Pameistrystė – kaip ji vyksta Lietuvoje?  Kaip sumotyvuoti darbdavius, kad padėtų rengti kvalifikuotus darbuotojus?

Tokie ir panašūs klausimai bus sprendžiami Vokietijos ambasados  ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų iniciatyva organizuojamame dviejų dienų renginyje „Ištrūkime iš aklavietės“. Jame sprendimų ir išeities iš krizinės situacijos ieškos verslininkai, Švietimo ir mokslo ministerijos bei profesinių mokymo įstaigų atstovai, savo patirtimi dalinsis Vokietijos ekspertai.

Atotrūkis tarp darbdavių poreikio ir darbo rinkos – didžiulis

„Tarptautinės kompanijos, investuojančios į Lietuvą ir kuriančios čia šimtus darbo vietų, skundžiasi, kad neranda darbuotojų. Vokietijoje bei kitose Europos šalyse sėkmingai naudojama nedarbo mažinimo priemonė – pameistrystė. Lietuvoje ji kol kas neprigijusi. Bandysime pasiekti proveržį ir pajudėti iš sąstingio“, – teigia Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų atstovė dualiniam profesiniam mokymui Eugenija Novicki-Bittner.

Pameistrystės programa turėtų padėti greičiau ir efektyviau įgyti profesinį išsilavinimą specialistams, kurių itin trūksta darbo rinkoje, o tai mažintų nedarbo lygį ir patenkintų darbdavių poreikius. Tačiau ar taip yra?

„Lietuvoje pameistrystė įteisinta, bet dar nėra įsitvirtinusi kaip populiari profesinio mokymo organizavimo forma. Pameistrystės mokymo formoje dalyvauja trys dalyviai: profesinio mokymo įstaiga, darbdavys ir mokinys/pameistrys. Kad ji veiktų, reikia ne tik paskatų iš valstybės, tačiau ir bendros pameistrystės kultūros, aiškiai suvokiant, kokią naudą visoms trims pusėms teikia ši mokymo forma“, – pripažįsta švietimo, mokslo ir sporto viceministrė dr. Agnė Kudarauskienė, kuruojanti profesinio mokymo sritį.  

Vokietijos ekspertai dalinsis gerąja patirtimi

„Pameistrystė – tai ne tik išsilavinimas, bet ir darbo patirtis: studentai vienu metu ir mokosi, ir dirba, gauna atlyginimą. Ši programa itin naudinga ir darbdaviams, nes padeda „užsiauginti“ kvalifikuotus darbuotojus, kurie jau darbuojasi įmonėje. Kadangi Vokietija turi daug patirties pameistrystės, dualinio mokymo tema, kviečiame dalintis gerąja praktika bei patarimais su Lietuvos institucijomis, švietimo įstaigomis ir įmonėmis“, – pasakoja E.  Novicki-Bittner.

Ji pastebi, jog darbdaviai taip pat turi prisidėti ugdant darbuotojus, investuoti į jų kvalifikaciją, suprasti, kad tai netrumpas procesas, bet pirmiausia naudingas pačiai įmonei.

„Verslo atstovai skundžiasi, kad jie nesulaukia paramos iš valstybės, o mokymų programos neatitinka verslo poreikių, profesinės mokyklos turėtų lanksčiau bendradarbiauti rengdamos labiau darbo rinkos poreikius atitinkančių profesijų atstovus. Akivaizdu, jog Lietuvoje pameistrystė dar nėra populiari, per didelis atotrūkis nuo strateginiuose planuose užsibrėžtų tikslų ir realios situacijos“, – teigia E. Novicki-Bittner.

Viceministrė A. Kudarauskienė sutinka, kad svarbiausi veiksniai, siekiant efektyvaus darbdavių poreikio atliepimo, yra profesinio mokymo lankstumas, prieinamumas ir jo turinio atitikimas darbo rinkos tendencijoms.

„Per pastaruosius keletą metų profesiniame mokyme matome daug teigiamų pokyčių – kartu su darbdaviais atnaujinti visų sektorių profesiniai standartai, kurių pagrindu parengtos ir nuolat rengiamos mokymo programos. Taip pat kasmet didėja tęstinio profesinio mokymo populiarumas, stojančių skaičius auga. Darbdaviai gali pasinaudoti visomis valstybės teikiamomis galimybėmis siųsti savo darbuotojus perkvalifikavimui ar kvalifikacijos kėlimui“, – sako viceministrė.

Prieš keletą metų Lietuvoje itin trūko inžinerijos krypties specialistų.

„Šiandien jau galime pasidžiaugti – šioje kryptyje jau antrus metus priimame daugiausiai mokinių. Tačiau matome, jog darbo rinkos poreikiai dar didesni. Kaip ir pavyzdžiui, informacijos ir ryšio technologijų srityje. Čia labai svarbus darbdavių indėlis populiarinant profesijas, didinant jų patrauklumą, akcentuojant naujas technologijas ir gamybos būdus, karjeros perspektyvas tuose sektoriuose, kuriuose darbuotojų trūksta labiausiai“, – teigia dr. A. Kudarauskienė.

Profesinio mokymo patrauklumas Lietuvoje tebėra iššūkis

Dar vienas svarbus veiksnys, anot viceministrės, profesinio mokymo patrauklumas Lietuvoje tebėra iššūkis: „Todėl jau turėdami sureguliuotą teisinę bazę, dabar turime dėti pastangas populiarinti tiek profesinį mokymą, tiek pameistrystę, kaip jo formą“.

Profesinis mokymas ir pameistrystė turėtų būti labiau strateginė Lietuvos švietimo sritis, kad pavyktų pagerinti jos įvaizdį visuomenėje ir efektyviau spręsti darbuotojų trūkumo problemas.

2019 m. Lietuvoje buvo apie 3 proc. besimokančiųjų pameistrystės forma, o 2020 m. buvo užsibrėžtas tikslas pasiekti net 20 proc.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, 2019–2020 m. iš Lietuvoje veikusių 61 valstybinių profesinių mokymo įstaigų 34 buvo vykdomos profesinio mokymo programos pameistrystės organizavimo forma, o 2019 m. pameistrystės organizavimo forma besimokančių asmenų procentas siekė 3,1 proc. Tam buvo pasitelkiamos ES investicijos iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos administruojamų finansavimo priemonių. Taip pat keliamos kasmetinės užduotys profesinių mokyklų vadovams, susijusios su pameistrystės mokymo formos įgyvendinimu, bendradarbiavimu su darbdaviais.

Kokią naudą pameistrystė suteikia darbdaviams?

Viceministrė dr. A. Kudarauskienė išvardino pagrindines naudas darbdaviui (įmonės administracijai, profesijos meistrams):

- verslo poreikius atliepiantis darbuotojų ruošimas;

- finansinės paskatos iš valstybės – 70 proc. mažesni darbuotojo ir iki 20 proc. mažesni pameistrį mokančio meistro darbo užmokesčio kaštai;

- verslas turi galimybę tiesiogiai įsitraukti į profesinio mokymo programų formavimą, kūrimą atsižvelgiant į jo poreikius bei įgyvendinimą;

- efektyvus būdas surasti bei atsirinkti reikiamus darbuotojus;

- sutaupomi įvadinių mokymų kaštai, aukštesnis, nuolatiniais darbuotojais tapusių, buvusių pameistrių darbo našumas;

- didesnis darbuotojų lojalumas: pameistriai išmoksta ne tik procesų, bet ir įmonės vertybių;

- finansinės paskatos arba taikytinos mokesčių lengvatos leidžia įmonėms kokybiškiau vykdyti mokymo programas, investuojant į meistrų ruošimą, įrangos atnaujinimą bei pan.

- verslui pagrįstai uždedamas socialiai atsakingo verslo ženklas;

- verslas geriau mato ir supranta kaip yra ruošiami specialistai, švietimo sistemos specifiką ir kaip verslas gali prisidėti prie švietimo programų bei politikos tobulinimo.

Jovita JARUTIENĖ