Buvo gražus praėjusio sekmadienio rytas, saulė pakilo virš Šilalės rajono, ragindama žmones važiuoti pa­­slidinėti nuo Aukštagirės kalno. Ir tuo metu, kai jau rei­kėjo tepti slides, į Aukštuomenės kroniką pasiuto skam­­binti moterys ir vyrai, kviesdami kuo greičiau atvyk­ti į Bilionis, ten, nuo kur prasideda kelias į čiuožyklą.

Alius ŠAKINIS

Autoriaus nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.2

(Tęsinys. Pradžia 2018 m. Nr. 3, 10, 14, 17, 20, 22, 30, 36, 48, 54, 64, 68, 80, 83, 85, 87, 96)

Adelė ŠVITRINIENĖ (1928 –?)

Gimė 1928 m. Pagirupio k., Batakių vlsč. Aušrelės būrio partizanė. Suimta 1951 m. liepos 31 d. Obelyno miške kartu su vyru Vladu. (Pasakojo Leo­nas Laurinskas-Liūtas, 75 m., iš Tauragės, užr. 2000 m.; Ka­zi­mieras Šetkus, g. 1927 m., iš Vy­togalos, užr. 1995 m.)

Elena TRIJONYTĖ-MON­T­VI­­LIENĖ-ŽVAIGŽDUTĖ (1920)

Gimė 1920 m. Driežų k., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1940 m. baigė Tauragės gimnaziją, mokytojavo Šilalės ir Šilutės valsčiuose. Nuo 1946 m. kartu su broliais Jonu ir Pranciškumi partizanavo 3-io­sios kuopos 1-ajame S. Ga­vė­nios-Drąsučio būryje. Vado pa­tarta, 1947-aisiais iš būrio pasitraukė. Su fiktyviais do­kumentais gyveno Kaune, Vie­vyje. Areštuota 1952 m. bir­že­lį, nuteista 25 m. lagerio. (Pa­sakojo L. Laurinskas-Liū­tas, užr. 2000 m.; K. Šetkus, užr. 1995 m.)

Stanislava TRIJONYTĖ-SA­DŪNIENĖ-SAULUTĖ (1924)

Gimė 1924 m. Driežų k., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1944 m. baigė Šilalės gimnaziją, mokytojavo Šilalės ir Ši­lutės rajonuose. Nuo 1946 m. kartu su broliais partizanavo 3-iosios kuopos 1-ajame S. Gavėnios-Drąsučio, vėliau – Ge­dimino būryje. 1947 m. iš būrio pasitraukė. Su fiktyviais dokumentais gyveno Kaune, Ma­žei­kiuose. Areštuota 1952 m. birželį, nuteista 25 m. lagerio. (Pasakojo L. Laurinskas-Liūtas, užr. 2000 m.; K. Šetkus, užr. 1995 m.)

Antanas TRIJONIS-AIDAS (1918–1947)

Gimė 1918 m. Kiaukuose, mažažemių ūkininkų šeimoje. Vokiečių okupacijos metais trumpai tarnavo policijoje. Iš jos pasitraukė savo noru. 1946-aisiais partizanavo 3-io­sios kuopos 1-ajame būry­je, kuriam vadovavo S. Ga­vė­nia-Drąsutis. Buvo Ne­ries būrio skyriaus vado pava­duo­to­jas, vėliau kovojo S. Kro­me­lio-Perkūno būryje. Žuvo 1947 m. balandžio 28 d. prie Ro­mės Lauko k. (Pasakojo L. Lau­rins­kas-Liūtas, užr. 2000 m.; K. Šet­kus, užr. 1995 m.)

Jonas TRIJONIS-MARSAS (1925–1946)

Gimė 1925 m. Driežų k., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1946-ųjų pavasarį įstojo į 3-iosios kuopos 1-ąjį S. Ga­vėnios-Drąsučio būrį. Žu­vo 1946 m. gruodžio 25 d. Krei­viuose, Jancevičių sodybo­je. Kū­nas buvo išniekintas Ši­la­lėje, paskui užkastas Šila­lės pušyne, dabartinėse partizanų kapinėse. (Pasakojo L. Lau­rinskas-Liūtas, užr. 2000 m.; K. Šetkus, užr. 1995 m.)

Pranciškus TRIJONIS-JAU­NUTIS (1927–1951)

Gimė 1927 m. Driežų k., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1945 m., būdamas gimnazistas, įsitraukė į partizanų sąjūdį ryšininku, slapyvardžiu Negras. 1946-ųjų balandžio 19 d. Tauragės saugumo areštuotas, o birželio 13 d. su 23 kaliniais iš Tauragės kalėjimo pabėgo. Kovojo Žaibo, vėliau – Gintaro partizanų būriuose Eržvilko valsčiuje. Tais pačiais metais perėjo į 3-iosios kuopos S. Gavėnios-Drąsučio, vėliau – Vytauto būrį. Buvo paskirtas žvalgybos viršininku. Nuo 1949 m. – Šalnos rinktinės štabo viršininkas, gavo jaunesniojo seržanto laipsnį, apdovanotas Trečiojo laipsnio Vyčio Kryžiumi „Kovoje už laisvę“. 1950 m. balandžio 9 d. apnuodytas ir suimtas. 1951 m. sausio 16 d. nuteistas mirties bausme, ji įvykdyta 1951 m. gegužės 17 d. 2000 m. lapkričio 17 d. po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. (Pasakojo L. Lau­­rinskas-Liūtas, užr. 2000 m.;  K. Šet­kus, užr. 1995 m.)

Bronius URBONAS (1928–1950)

Gimė 1928 m. Pazimkalnio k. 1947–1948 m. dirbo Upy­nos valsčiaus draudimo inspek­to­riumi. 1948-ųjų gegu­žę iš Upy­nos vykdomojo komi­te­to partizanams išnešė rašomąją mašinėlę. Norėdamas išvengti arešto, slapstėsi. 1948 m. 

įstojo į J. Gružinsko-Ga­liūno būrį. 1950-ųjų kovo 1 d. žuvo Kliūkių k., stribams mėgi­nant jį sulaikyti. Už­kas­tas Upynoje. (Pasakojo Ona Stan­kovičienė, 80 m.; Sta­nis­­la­va Balsevičienė, 73 m., iš Upy­­nos)

Petras VAINAUSKAS (1909–1967)

Gimė 1909 m. Ruibiškės k. Slapstėsi nuo sovietinės kariuomenės. Jo slėptuvė bu­vo išdubęs ąžuolas, į kurio vidų nusileisdavo virve. Buvo Aušrelės būrio ryšininkas. Artimai bendravo su L. Laurinsku ir A. Sugintu. Jo žinioje buvo partizanų gink­lų sandėlis. Po kelerių metų legalizavosi. Gyveno su motina, nevedęs. Motinos namuose gyveno vokietė su duk­re­le. P. Vainauskas mirė 1967 m., palaidotas Upynos kapinėse. (Pasakojo K. Šetkus iš Vy­to­ga­los)

Aleksas VALANTAS-ŽYD­RŪ­NAS (1926–1948)

Gimė 1926 m. Kaltinėnuose. Būrio vadas. Žuvo 1948 m. rug­sėjo 15 d. Gaurės-Pur­viš­­kių miške kautynių metu. („Lais­­vės kovų aukos Pietų Že­mai­tijoje“, 1996 m.)

Jokūbas VARANIUS-DRA­GŪ­NAS (1925–1953)

Gimė 1925 m. Genioto k. Jo sodyboje MGB surado bunkerį. Tėvą suėmė. Jokūbas pabė­gęs slapstėsi. 1950-aisiais įsto­jo į Lukšto būrio 1-ąjį sky­rių. 1951 m. gruodžio 4 d. partizanų mūšyje su kareiviais ir stribais buvo sužeistas, gydėsi Capkiškių k. pas Ruigius. Dirbo Šalnos štabe. Žuvo 1953 m. kovo 30 d. Bruškių k. (Pasakojo Vladas Atutis, 68 m., iš Varsėdžių, užr. 1998 m.)

Steponas VENCKAITIS-BI­JŪNAS (1924–1949)

Gimė 1924 m. Mokytojavo Tauragėje. Eimučio būrio par­tizanas, LLA narys. Rink­tinės propagandos skyriaus viršininkas. Žuvo 1949 m. birželio 8 d. Kaziškės miške kartu su rinktinės vadu A. Mė­liuliu ir A. Norkumi. („Lais­vės kovų aukos Pietų Že­mai­tijoje“, 1996 m.)

Surinko ir užrašė Klemensas LOVČIKAS (1975–2013 m.)

Nuotr. iš autoriaus archyvo

(Bus daugiau)

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos prieš­mokyklinės grupės ir pradinių klasių mokinukus nu­džiugino Kaltinėnų kultūros namuose vykusi mu­zi­kinė pasaka „Kalėdinė spalvų istorija“.

Šventė padovanojo mažiesiems bei visiems susirinkusiems daugybę magiškų akimirkų, linksmų dainelių, šokių ir šventinę nuotaiką, kurią sukūrė spektaklio herojai. 

Valda JEGOROVIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Turbūt kiekvienoje mokykloje yra žmonių, darančių kur kas daugiau nei reikalauja įvairios programos bei iš jų tikimasi. Atsiranda lyderių, paskui kuriuos eina bendraminčiai.

Metų sandūroje dalis pajū­ra­liškių mokinių, padedami tė­vų atstovės Editos Jur­gu­­tie­nės, mo­kytojų, vadovų, ga­mino ir de­koravo keksiu­kus. Lydimi mokytojų meto­di­ninkių Ele­nos Linkienės bei Onutės Dvi­lie­nės, mokiniai, lankydami vy­resnės kartos žmones, dovanojo jiems savo kep­tus saldumynus, bendravo.

Kaip žinia, modernizacija – tai ir gyvenimo būdo, santykių suvokimo keitimas. Iš kitos pusės, kad pajustume alternatyvos tikrovę, tikslinga pasidalinti vietos bend­ruo­menės senjorų pasirinkimais, gyvenimu, likimu. Sakoma, jog jaunystės neįmanoma nusipirkti, tačiau truputį vasaros – taip. Galbūt šitaip iš atsiliepimų galima apibūdinti apie pusšimčio aplankytųjų trumpalaikių susitikimų atmosferą bei išgyvenimus. Grįžtamąjį širdingumo ryšį iliustravo vienos iš mokinių komentaras: kaip smagu padaryti kažką gero kitam...

Arūnas MIKALAUSKAS

Pajūralio pagrindinės mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

AUTORIAUS nuotr.

Prieš pat Naujuosius gavome Šilalės Motiejaus Va­lan­čiaus g. 4 namo gyventojų prašymą padėti rasti bend­rą kalbą su UAB „Šilalės būstas“ administracija.

Aldona BIELICIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.2

Prieš pat sausio 13-ąją Šilalėje, Dariaus ir Girėno skvere, vyko Laisvės gynėjų dienos paminėjimas. Jis prasidėjo tylos minute, kurios metu susirinkusieji pagerbė žuvusiuosius.

Prisijungti prie akcijos „Aš prisimenu, kodėl mes esame laisvi“ buvo kviečiami visi piliečiai. Vieni pirmųjų į kvietimą atsakė Krašto apsaugos Šilalės skyriaus savanoriai. Net 1000 neužmirštuolių žiedų pražydo Dariaus ir Girėno skvere, simbolizuojančių atminimą bei pagarbą tiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Susirinkusiuosius sveikino ir apie Sausio 13-osios įvykius priminė savivaldybės vadovai, buvo skaitoma poezija, skirta kovotojams už laisvę.

Tą pačią dieną Laisvės gynėjų diena paminėta ir Tremtinių aikštėje Pajūryje. Plevėsuojant jaunųjų šaulių Lietuvos bei Šaulių sąjungos vėliavoms, keli šimtai neužmirštuolių žiedų sužydėjo Tremtinių aikštėje, susirinkusiuosius sveikino savivaldybės atstovai, Pajūrio Švč. Trejybės parapijos klebonas kun. Antanas Mačius.

Ačiū partneriams, prisidėjusiems prie Šilalės Vlado Statkevičiaus organizuotos akcijos: Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijai, Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijai, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijai, Šilalės socialinių paslaugų namams, Suaugusiųjų mokyklai, Atviro jaunimo centrui „Pulsas“, Pajūrio miestelio bendruomenei.

Edita MERKELIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prasidėjus 2019-iesiems, keičiasi mokestinė sistema, didėja minimali mėnesio alga ir vaiko pinigai, paaugo pa­reiginės algos bazinis dydis, įsigaliojo gyventojų pa­jamų mokesčio už auklių ir meistrų paslaugas bei pri­dėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos malkoms.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.1

Pajūralio pagrindinėje mo­­kykloje vyko respub­li­ki­nė nuoseklaus sociali­nio ir emocinio ugdymo prog­ramų įgyvendinimo švie­timo įstaigose teo­ri­nė-praktinė konferencija „Au­ginkime laimingą kar­tą“. 

Vis dažniau kalbama apie nuoseklų socialinį ir emocinį ugdymą bei jo įtaką vaikų ir suaugusių tarpusavio santykiams, gebėjimui dirbti kartu, produktyviai mokytis, atlikti svarbius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje. 

Švietimo įstaigų patirtis patvirtina, kad dėl nuoseklaus socialinio ir emocinio ugdymo stiprėja teigiamos mokinių nuostatos mokyklos atžvilgiu, mažėja rizikingo elgesio atvejų, gerėja mokymosi rezultatai. Vis daugiau ugdymo įstaigų renkasi tyrimais pagrįstų programų diegimą, kuriomis siekiama padėti bendruomenėms nuosekliai plėtoti so­cialinį ir emocinį ugdymą. Vie­noms pavyksta integruoti programas sėkmingai ir jos gana greitai gali džiaugtis darbo rezultatais, kitoms tam prireikia daugiau laiko.

Konferenci­jos organizatoriai siūlė pačioms švietimo įstaigoms į(-si)vertinti, kaip joms sekasi diegti sociali­nio emocinio ug­dymo prog­ra­mas, kaip svarbu dalintis gerąja patirtimi ir kartu ieškoti sprendimų, siekiant sukurti saugią emocinę aplinką ugdymo įstaigose. Gerąja patirtimi dalinosi Ši­la­lės Si­mo­no Gau­dė­šiaus, Rie­­ta­vo Lau­ryno Ivinskio, Klai­pėdos r. Priekulės Ievos Si­mo­naitytės gimnazijų, Šilalės lop­šelio-darželio „Žiogelis“, Pa­jū­­ralio pagrindinės mokyk­los, kuri pirmoji rajone 2008 m. pradėjo diegti nuoseklaus socia­linio ir emocinio ugdymo prog­­ra­mą, pedagogai bei vadovai. 

Konferencijoje dalyvavo savi­valdybės atstovai. Šventinę nuo­taiką dovanojo Rietavo My­­ko­lo Kleopo Oginskio me­no mo­kyklos mokiniai ir pedagogai.

Renata RIMKUVIENĖ

Pajūralio pagrindinės mokyklos direktorė

Šilališkė Genovaitė Vaitiekienė sako, jog rankdarbiais pradėjo domėtis dar ankstyvoje jaunystėje. Laikui bė­gant, ištekėjus ir augant dukroms šis pomėgis tik stip­rėjo. Tačiau moteris teigia niekada nepagalvojusi, kad jis gali tapti tarsi vaistas nuo vienatvės, kai prieš še­še­rius metus staiga dar pačiame amžiaus brandume Am­žinybėn išėjo vyras, kuris, kaip sako Genovaitė, jos pomėgį palaikė, vertino ir brangino.

Šilalės Vlado Stat­ke­vi­čiaus muziejuje veikia G. Vai­­tie­kie­nės rankdarbių ir keramikos dirbinių bei jos sesers Vla­dislavos Ru­kienės pieštų portretų pa­roda. 

„Kai man pasiūlė surengti parodą, nutariau padaryti staigmeną seseriai ir, jai nežinant, atnešiau jos darbų. Tie port­retai yra mūsų šeimos narių, artimųjų, kolegų, piešti iš nuotraukų pieštuku. Piešimu sesuo užsi­ima maždaug trejus metus. Tačiau mano planuota staig­mena ne visai tapo staigmena. Pasido­mė­jusi internete, kada bus atidaryta mano paro­da, sesuo sužinojo, jog kartu bus eksponuojami ir jos darbai. Labai apsidžiaugė. Atsivežė iš Kauno būrį savo draugų, visi liko sužavėti“, – pasakoja Ge­no­vai­tė.

Anot moters, šeimoje jos užaugo dvi seserys, polinkį į kūrybą turėjo abi. Genovaitė svarsto, jog tai galbūt paveldėta iš tėvų. Mama megzdavo nuostabiai gražias raštuotas pirštines, buvo viso kaimo siuvėja – siūdavo ir taisydavo drabužius visiems. Tėvukas lin­kęs prie medžio darbų: su­kalti stalą, kėdę, suoliuką jam būdavo juokų darbas. Genovaitė teigia ir dabar tebenaudojan­ti tėvuko padirbtą menišką skry­nutę – sau­go joje savo rank­darbius. Na­gingų būta ir ankstesnės kartos močiučių. Viena jų augančioms mergaitėms nuo­lat sakydavo: „Mokykitės! Nes­varbu, kad nedarysite, bet mo­kėti reikia“. Tie žodžiai Ge­novaitei labai įstrigo.

„Kaip ir nemažai panelių, nėriau kalnieriukus prie mokyk­linės uniformos, servetėles, ta­kelius. Kai ištekėjau ir gimė pirmoji dukra, išsiuvinėjau jai lino suknytę. Vienu metu labai mėgau siuvinėjimą. Kai duk­­ros užaugo ir išėjo, ėmiau nerti lėles, kitokius žaislus. Svarbiausia, kad mano vyras Va­cys visada mane palaikė: kai aš užsiėmusi, jis, būdavo, atlieka buities darbus. Aš tik kojas pakeldavau, kad jis galėtų pašluostyti grindis...“ – su šypsena prisimena Genovaitė.

O kad vyras brangino jos darbą ir kartu savo mylimą moterį, geriausiai įrodo tai, kad jis, anot Genovaitės, prašydavo ką nors išsiuvinėti jam ant baltinių ar kokį jos darytą niekutį mielai pasikabindavo mašinoje...

„Visada jaučiau palaikymą. Jau šešeri metai jo nebėra, bet negaliu susitaikyti su netektimi. Patyriau didelį skausmą, sukrėtimą. Gyvenome gra­žiai, sutarėme, dažnai laisvalaikį leisdavome kartu su visa šeima, nebuvome namisėdos – vis kur nors važiuodavome. Dabar viskas pasikeitė... Tad tie darbeliai man yra tarsi vaistas nuo vienat­vės...“ – prisipažįsta moteris.

Vaitiekai užaugino tris duk­ras, visos jau gyvena savo gyvenimus. Tiktai vyriausioji Edi­­­ta liko Lietuvoje – su šeima įsikū­rusi Vil­niuje. Vi­du­­­ri­nioji Rai­mon­da gyvena Nor­ve­­gijoje, ma­­žiausioji Er­nes­ta – Ang­li­jo­je. Raimondos vyras – ne lietuvis, močiutė, kai dukra parvyksta jos aplankyti, gali pasidžiaugti egzotiško grožio mulatike anūkėle.

„Turiu tris anūkus. Žinoma, ir jiems ką nors nuneriu. Aštuonerių anūkė, kuri gyvena Norvegijoje, labai domisi, kaip močiutė viską padaro, pati nori megzti lėles, siuvinėti. Keturiolikmetis anūkas, vilniškis, ypač vertina knygas, daug skaito. Kai nuvažiuoju pas dukrą į Vilnių, kartu su juo einame į Martyno Maž­vydo bib­lioteką, jis iš ten ima knygas. Atvažiavęs į Šilalę ir prie bibliotekos pamatęs dėžę, kur galima grąžinti knygas, pasibaisėjo: metant užsilanksto kampai! Knygos jam yra didžiausia vertybė, jis jas ypač saugo ir brangina. Jo kambaryje kny­gų – pilnos lentynos. Mano akimis, jis net per daug skaito“, – apie anūkus, jos manymu, linkusius prie meno bei kultūros, pasakoja Genovaitė.

Lankydamasi pas dukrą Vil­niuje, moteris teigia atradusi kitą širdžiai mielą užsiėmimą, kuris ją labai įtraukė ir šiuo metu yra bene svarbiausias.

„Dukters pažįstama turi keramikos studiją, tai ėmiau lankytis ten. Duoda molio, iš jo lip­dome, išdegame krosnyje, paskui glazūruojame. La­bai patinka dirbti su moliu. Va­ži­nė­dama lankyti mamos, kuri da­bar gyvena pas seserį, susira­dau panašią studiją Kaune. Tad keramika dabar daugiausia ir už­si­imu.

Mano darbų paroda muzie­juje – jau antroji. O pradžia buvo dar turbūt tada, kai „Sod­ros“ (Genovaitė ten dirba jau daug metų) direktore dirbo Vi­ta­lija Lin­kienė. Jos iniciatyva mes, įstaigos moterys, atsinešdavome įvairių savo rankų darbelių ir surengdavome parodėles. Vėliau bene bendradarbė Lina Sakavičiūtė paskatino mane: tavo rankdarbius turi pa­matyti visi. Pa­skambino į mu­ziejų, jos darbuotojos mielai priėmė. Taip mane ir įstūmė. Labai tuo džiaugiuosi, esu dėkinga. Pra­si­plėtė mano akiratis, lankau kitų parodas, tai išties yra nau­dinga.

Anksčiau dar esu siuvusi lėles iš lino. Pagal lekalus iškerpi, susiuvi, prikemši sintepo­no, paskui išsiuvinėji akytes, burnytę, padarai plaukus. Anū­kė su viena tokia miegodavo.

Vasario 16-osios proga išsiunčiau dovanų Prezidentei – 100 trispalvių nertų vėliavėlių. Gavau iš Prezidentūros atsakymą su padėka bei Pre­zidentės portretą su jos autografu. Kilo tokia mintis įamžinti Lietuvos 100-metį“, – pasakoja nagingų rankų moteris.

Genovaitė džiaugiasi galėdama užpildyti savo laisvalaikį mielu užsiėmimu, teikiančiu džiaugsmo ne tik jai, bet, viliasi, ir kitiems, kurie išvysta jos kūrinius.

Paroda Šilalės Vlado Stat­ke­vičiaus muziejuje veiks iki sausio 11 d.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.