Laikraščio skaitytojai domisi, kokie darbai ir kodėl atlie­kami prie Šilalėje, Nepriklausomybės gatvėje augančio ąžuolo. Paaiškėjo, kad savivaldybė susirūpino miesto simboliu, nes jo būklė – labai prasta. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.89

Lietuvos kariuomenė, kaip ir atkurta valstybė, mini 100-mečio jubiliejų. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis įsitikinęs, kad šiuo metu Lietuvos kariuomenė yra stipriausia nuo pat jos įkūrimo. Tauragės rajone dislokuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono vado pareigas vykdantis štabo viršininkas majoras Vilius Zagurskis teigia, jog tarnyba yra geriausia pilietiškumo bei meilės Lietuvai mokykla. 

Šilališkiai tarnauja Tauragėje

Šiuo metu Kęstučio batalio­ne tarnauja ir dirba beveik 800 žmonių: apie 300 pro­fe­sio­nalios tarnybos bei apie 500 šauktinių karių.

„Esame viena didžiausių organizacijų Tauragės apskrityje, pas mus tarnauja kariai iš visos Lietuvos, tačiau pagrindą sudaro aplinkinių rajonų jaunuoliai, tarp kurių – nemažai šilališ­kių“, – pokalbį su „Šila­lės artojo“ laikraščiu pra­deda 23-čius metus tar­naujantis mjr. V. Zagurskis.

Anot jo, nuo rugpjūčio 6 d. tarnybą atliekantys jaunuo­liai – jau ketvirtas šaukimas Kęs­tučio batalione nuo tada, kai Lietuvos kariuomenėje buvo atnaujinta šauktinių tarnyba. 

„Per devynis tarnybos mėnesius jaunuoliai tiesiog už­auga: vaikinai pastebimai suvyriškėja, merginos įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, visi sustiprėja fiziškai, tampa tvarkingesni, pilietiškesni, išsiugdo patriotiškumo jausmą“, – pabrėžia Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono vadas. 

Jis primena, kad šauktiniai po tarnybos gali įsidarbinti kariuomenėje. Kasmet tokį norą pareiškia apie pusšimtį jaunuolių. Profesinės tarnybos ka­riai gali tikėtis minimalaus 800–900 eurų atlyginimo, be to, kariuomenė yra patraukli ir dėl socialinių garantijų.

„Dirbant suteikiama karinė apranga ir ekipuotė, kariams skiriamos kelionės išmokos į/iš darbo, veikia būsto nuomos kompensavimo sistema, sudaromos sąlygos moky­tis bei pan. Tad net lyginant su pasienio tarnyba, policija, gaisrine, esame konkurencingi visomis prasmėmis. Todėl tikimės, jog tarnauti batalione liks ir šio šaukimo jaunuolių. Tiesa, dalis mūsų personalo „nubyrės“ į Pajūryje besikuriantį brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalioną“, – kalba mjr. V. Zagurskis.

Drausmei skiriamas didelis dėmesys

Bataliono vadas teigia, kad ypač didelis dėmesys skiriamas drausmei, drausmingi kariai yra skatinami: jei nereikia budėti, savaitgaliais išleidžiami į namus. Su kario vardo žeminimu nesitaikstoma ir laisvadieniais.

„Karys privalo įsidėmėti, jog pagal jo elgesį visuomenė spręs apie visą batalioną ar net visą Lietuvos kariuomenę. Todėl kiekvienas turi jausti atsakomybę. Kadangi kasdieninėje veikloje yra didesnė rizika, dirbame su karine technika bei ginklais, mūsų užsi­ėmimai iš esmės nesuderinami nei su alkoholiu, nei su kitais kvaišalais. Štai todėl batalione dažnai vykdomos prevencinės priemonės, patikrinimai, lankosi karo policija su tarnybiniais šunimis“, – pasakoja mjr. V. Za­gurskis.

Kęstučio batalionui vadovaujantis štabo viršininkas pa­stebi, jog karių tėvai dažnai do­misi, kaip sekasi jų atžaloms, ir kartais būgštauja, ar jiems viskas gerai.

„Tėvams tikrai nėra ko nerimauti: kariams sudarytos pui­kios sąlygos, bet jeigu kyla klausimų, visada galima viską sužinoti iš pirmų lūpų. Kęstučio batalionas yra atviras visuomenei, rengiamos ir Atvirų durų dienos, kuomet šauktinių artimieji gali susipažinti su aplinka, įvertinti kareivines, valgyklą bei kitą infrast­ruktūrą. Stengiamės glaudžiai bend­rauti su visuomene: vykstame į civilių renginius, kviečiamės juos į batalio­ną. Ir sulaukiame puikaus atgalinio ryšio – mokiniai dažnai prašosi pas mus į svečius. Visada visus priimame“, – šypsosi mjr. V. Zagurskis.

Vadas primena, kad ir tarnaujant kariuomenėje, galima stoti į universitetus ar kolegijas, nes sudaromos sąlygos ir dirbti, ir mokytis neakivaizdžiai. Kariai turi galimybę studijuoti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Į ją pri­imama, ir neatlikus privalomosios tarnybos, iškart po mokyklos. Beje, būtent tokį kelią rinkosi ir bataliono vadas – V. Zagurskis, baigęs Karo akademiją, jau 21-erių buvo leitenantu, tarnavo įvairiuose kariuomenės padaliniuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. O majoro laipsnį beveik prieš mėnesį 40-ąjį gimtadienį atšventęs Kęstučio bataliono vadas užsitarnavo prieš penkerius metus.

Planuoja likti kariuomenėje

Šiame batalione pareigą Tėvynei atlieka ir šilališkiai Erenijus Arnašius, Edgaras Sadauskas bei Mindaugas Geštautas, su kuriais Kariuomenės dienos išvakarėse ir kalbėjomės. Kol kas ateitį su tolimesne tarnyba sieja tik Erenijus.

„Baigęs Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją, kurį laiką dirbau. Tačiau nusprendžiau pradėti tarnybą savanoriškai, kadangi žinojau, jog savanoriai turi teisę rinktis tarnybos vietą, gali pretenduoti į didesnes išmokas nei pašaukti pagal sąrašą. O tarnauti norėjosi arčiau namų“, – prisipažįsta vaikinas. 

Ir teigia, kad kariuomenės drausmė jo neglumina. Mat jo tėtis – buvęs policijos pareigūnas, todėl griežta tvarka jam įprasta nuo vaikystės. Tačiau Erenijus patvirtina, jog tarnyba yra tikra vyriškumo mokyk­la.

„Mačiau keletą vaikinų, kurie verkė... Man asmeniškai čia patinka, todėl planuoju likti dirbti“, – sako nuolat besišypsantis 20-metis.

Ir pokštauja, kad sunkiausia jam yra anksti atsikelti.

„Keliamės prieš šešias, bet ir miegoti anksti einame – 22 val. Daugumai jaunuolių iš pradžių tokia dienotvarkė būna ne­įprasta. Tačiau kai įpranti, jokių bėdų nebelieka. Jau buvome ir keliuose nakties žygiuose. Tiesa, iš pasisakymų viešojoje erdvėje buvau susidaręs įspūdį, jog tokie žygiai yra kažkas ypatingai sunkaus. Nieko panašaus – man trijų parų žygis netgi buvo lengvesnis nei vienos“, – tikina šauktinis.

Niekada nelieki vienas

Jam pritaria ir jo bendramokslis E. Sadauskas. Abu šilališkiai ir mokykloje mokėsi bei ją baigė, ir tarnybą kariuomenėje pradėjo kartu.

„Vaikščiojome tos pačios gimnazijos koridoriais (mokėmės paralelinėse klasėse), dabar kartu tarnaujame. Baigęs gimnaziją, nusprendžiau šiek tiek užsidirbti, tuo labiau, jog sulaukiau pasiūlymo išvažiuoti į Daniją. Nors visada žinojau, kad į kariuomenę eisiu savanoriu. Tarnybą pradėjau praėjusį rugpjūtį. Daug ko baiminausi: ir naktinių žygių, ir užuominų, jog esą teks šokti į eketę. Baisių dalykų buvo pasakojęs ir tėtis, kuriam teko tarnauti sovietinėje armijoje. Prisiklausius tokių istorijų, ir mamai buvo neramu – esu vienturtis. Tačiau įsitikinau, kad kariuomenėje niekada nebūsi vienas, visada greta yra draugų, į kuriuos galima atsiremti. Ir tai paleng­vina bet kokius iššūkius. Tiesa, man, priešingai nei Erenijui, sunkiau buvo prisitaikyti prie disciplinos“, – plačiai nusišypso aukštaūgis Edgaras.  

Vaikinas sako per keturis mėnesius jau supratęs, ką reiš­kia tarnauti Lietuvos ka­riuo­menėje, ir dabar pats gali kitiems pasakyti, ar verta baimintis.

„Kariuomenėje tikrai nėra to, kas būtų neįveikiama, su kuo susigyventi nebūtų įmanoma. Žinoma, reikia laikytis drausmės, bet už tai atlyginama laisvais savaitgaliais. Man tai labai svarbu, nes Šilalėje laukia draugė. Būtent dėl jos noriu kuo greičiau grįžti. Tačiau ateities daug neplanuoju, visos mintys čia, tarnyboje. Kariuomenėje įdomu – štai neseniai dalyvavome bėgime, teko įveikti 6 kilometrų distanciją. Man bėgimas apskritai yra turbūt sunkiausias dalykas gyvenime, bet iššūkį priėmiau ir jį įveikiau. Smagu, kai gali nugalėti save. Tai grūdina“, – įsitikinęs jaunuolis.

Išankstinis nusistatymas trukdo 

Gegužę į civilių gyvenimą planuoja grįžti ir 25-erių M. Geštautas.

„Kaip atsitiko, kad tiek metų netarnavau? Vis atidėliojau, kažko baiminausi, kol galiausiai suvokiau, kad tarnybą anksčiau ar vėliau teks atlikti. Savanoriškai atėjau dėl kelių priežasčių: kaip prievolininkas būčiau netekęs savanoriui teikiamų privilegijų, galbūt būtų išsiuntę į kitą Lietuvos pakraštį ir pan. Kelmės profesinio rengimo centre esu įgijęs pastatų restauratoriaus specialybę. Mokslus bandžiau tęsti Klaipėdos kolegijoje, norėjau studijuoti statybos inžineriją, bet išvykau į užsienį. Padirbėjau Danijoje, Anglijoje, Švedijoje“, – neslepia vyriausias iš trijų „Šilalės artojo“ pašnekovų. 

Dabar, kai tarnybos laikas jau beveik įpusėjo, Mindaugas pripažįsta, kad klydo, atidėliodamas atlikti pareigą šaliai.

„Iššūkių kario gyvenime tik­rai būna, tačiau daugelis, juos perpasakodami, gerokai perdeda. Kai pats įveiki užduotis, kurios buvo pristatomos kaip „baubas“, supranti, jog nebuvo taip ir sunku“, – tikina šilališkis ir priduria, kad, baigęs tarnybą, dar kartą bandys studijuoti.

Kariuomenėje – viskam savas laikas

Visi trys pašnekovai tikina, jog tarnyba – ne vien tik treniruotės ir naktiniai žygiai. Kariai turi ir laisvalaikį, kurį kiekvienas leidžia kaip nori. Kęstučio batalione yra visos galimybės aktyviai sportuoti, kartą per mėnesį jaunuoliams rodomas kino filmas. Niekas neatima ir mobiliųjų telefonų, tad dažnas laisvą laiką leidžia, neatsitraukdami nuo jų.

„Visai kaip įprastame gyvenime. Tik namuose tie devyni mėnesiai pralekia nepastebimai, o čia ir penkios dienos atrodo ilgos“, – sako Erenijus.

Negalėjome neužduoti vaikinams ir visoms mamoms taip rūpimo dalyko: ar kariuomenėje jie gerai maitinami?

Šilališkių trijulė garantavo, jog visko nė nesuvalgo. O Erenijus sako netgi buvęs nuoširdžiai nustebęs, kai, vos tik atvykus, buvo atlikta anoniminė apklausa dėl pageidavimų, sudarant valgiaraštį.

„Nė nesitikėjome, kad į tai bus atsižvelgta. Tad galime sakyti, jog esame maitinami ir sočiai, ir skaniai. Žinoma, valgymui taip pat yra skirtas ribotas laikas, prie lėkštės nepažiovausi. Bet kas nori valgyti, tas nekalba ir visur suspėja“, – teigia būsimasis profesinės karo tarnybos karys E. Arnašius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pasaulio sveikatos organizacijoje (PSO), Europo­je ir Lie­tuvoje yra sukaupta nemažai mokslinių ty­ri­­mų bei duo­menų, įrodančių nenuginčijamą tiesą, jog, kei­čiant gy­vensenos įpročius, galima pagerin­ti žmo­nių svei­ka­tą ir sumažinti pavojų susirgti. Pas­te­bima, kad jau an­ti­kinėje Graikijoje bei Romoje bu­vo žinomi ir pro­pa­guo­jami sveikos gyvensenos principai. Apie tai byloja ir iš tų laikų mus pasiekę posakiai, tokie kaip „sveikame kūne – sveika siela“ arba „sveikata – dar ne viskas, ta­čiau be sveikatos viskas – niekas“. Daž­nai, sveikinda­mi žmogų, palinkime geros sveikatos, bet ji savaime ne­atei­na – sveikata bus gera, jei tinkamai gy­ven­sime. 

Priklauso nuo mūsų

1948 m. PSO įtvirtino nuostatą, kad sveikata – ne tik ligų ar fizinės negalios nebuvimas, bet ir įvairiapusė fizinė, dvasinė bei socialinė gerovė. Sveika gyvensena šiame kontekste – tai kasdienis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina organizmo rezervines galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, išsaugoti ar net gerinti savo sveikatą. 

PSO duomenimis, vien svei­kai maitinantis būtų galima išvengti 90 proc. antrojo tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų atvejų ir 30 proc. – vėžinių susirgimų.

„Geriausia, kai žmogus turi išlavintą savistabą, kuri daro jį atsparų priklausomybėms, ir jis gyvena visavertį gyvenimą. Prie savistabos galima priskirti dėmesį savo šeimos bei artimųjų santarvei ir sveikatai, darbą, kuris, idealiu atveju, atrodo prasmingas ir teikia pasitenkinimą, dalyvavimą įvairiose bendruomenių veiklose, dėmesį savo asmenybės tobulėjimui bei sveikatai, įskaitant ir fizinį aktyvumą, mitybą“, – į klausimą, kokį gyvenimo būdą rinktis, kad netaptumei priklausomas nuo žalingų, kenksmingų įpročių, atsakė Justina Šimanauskaitė, Respublikinio priklausomybės ligų centro Šiaulių filia­lo direktorė. 

Būtinas didesnis dėmesys

Lietuvos higienos instituto duomenys byloja: labiausiai paplitusios ir daugiausiai žalos padarančios yra širdies bei kraujagyslių, onkologinės, kvėpavimo sistemos ligos, cukrinis diabetas. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkas prof. habil. dr. Vilius Grabauskas pranešime spaudai yra pastebėjęs, jog šios problemos kyla ne tik dėl genetikos, bet ir dėl pacientų gyvenimo būdo – net ir turintieji genetinį polinkį susirgti gali išvengti šių ligų, praktikuodami sveiką gyvenseną. Akcentuojama, kad sveika mityba netgi mažina geno varian­to, didinančio cholesterolio kon­cent­­raciją kraujyje, poveikį. 

Užsienyje atlikti tyrimai rodo, jog žmonės, kurie reguliariai sportuoja, nerūko, saikingai vartoja alkoholį, valgo pakankamai vaisių ir daržovių, gyvena vidutiniškai keturiolika metų ilgiau. 

Ir Lietuvoje populiarėjantis sveiko gyvenimo būdas rodo teigiamą tendenciją rūpinantis savo sveikata. Tačiau Kūno kultūros ir sporto departamento užsakymu pernai atliktas Lietuvos gyventojų tyrimas atskleidė, kad fiziniam aktyvumui dėmesio skiriama nepakankamai: 6 iš 10 (56 proc.) respondentų teigė sportuojan­tys, besimankštinantys bent retkarčiais. 39 proc. nurodė, jog nieka­da to nedaro. 85 proc. respondentų teigė užsiimantys kita aktyvia fizine veikla (važiuoja dviračiu, dirba sode, kieme, aktyviai vaikšto ir pan.). 15 proc. apklausos dalyvių teigimu, jie tokia veikla neužsiima.

Reikalingas kompleksas

Lietuvoje žinomas kulinaras, kulinarinio projekto „Virtuvės mitų griovėjai“ idėjinis vadas, kulinarinių knygų autorius Alfas Ivanauskas pastebėjo, jog pastaruoju metu tampa ypač madinga kalbėti apie sveiką mitybą. Kulinaras teigia: gerai, kad žmonėms ne tas pats, ką jie valgo, nes skrandis nėra šiukšliadėžė. Tačiau, rūpinantis savo sveikata, neužtenka pasirinkti sveiką, subalansuotą mitybą – ją būtina derinti su aktyviu gyvenimo būdu. Kulinaras džiaugiasi atradęs balansą tarp sveikos mitybos ir aktyvios gyvensenos. 

„Nereikia klaidingai manyti: jeigu jau valgai sveikai, mažiau riebalų, cukraus, druskos, būsi sveikas. Nieko panašaus. Sveikas būsi tada, kai būsi psichologiškai stabilus ir tvirtas. Sveika mityba – tai apskritai gyvenimo būdas, bet svarbu ir tai, kiek laiko žmogus praleidžia lauke, kiek yra fiziškai aktyvus“, – sakė pašnekovas, pridūręs, kad jis pats renkasi pasivaikščiojimą ilgomis distancijomis. 

Rinktis yra iš ko

Panašiai kalbėjo ir pramogų pasaulio atstovas, 35-erių renginių vedėjas Remigijus Žiogas, kuris niekada nėra bandęs nei svaigalų, nei rūkalų.

„Man sveikas gyvenimo būdas yra sveika subalansuota mityba ir reguliarus sportas. Tačiau sveikame kūne turi būti ir sveikas protas, todėl niekada nenustoju jo lavinti – šiemet įstojau į Klaipėdos universiteto tęstinių studijų skyrių andragogikos specialybei įgyti. Nuolat skaitau knygas ir vis ko nors mokausi“, – patirtimi dalijosi R. Žiogas.   

Pašnekovai pastebėjo, jog tie, kurie nusprendžia sveikai gyventi, ieško tam galimybių, o kas nenori – priežasčių. Juk nieko nekainuoja pasivaikščioti su draugais ar vaikais, nueiti į parduotuvę pėsčiomis. Visuomet galima rasti nemokamų sveikatingumo renginių (tai-či mankštos, bėgiojimas, šiaurietiškas ėjimas, šokių pamokos ir kt.). 

Sveika mityba nėra prabanga

Viena pagrindinių priežas­čių, kodėl nesistengiama svei­kai maitintis, įvardijamas lė­šų trūkumas – esą sveikai mai­tintis yra per brangu ir per sudėtinga.

„Mitas, kad sveika mityba brangi. Sveikas maistas – tai paprasti, natūralūs produktai, vadinasi, ne per daugiausiai ir kainuojantys. Nebūtina kiekvieną dieną valgyti avokadus, triušieną bei antieną, bet reikia daugiau galvoti apie tinkamus derinius ir neprisikimšti per daug. Pagrindinis lietuvių žudikas – per didelis maisto vartojimas. Valgome kelis kartus per dieną ir gausiai“, – pastebėjimais pasidalijo kulinaras A. Ivanauskas. 

  Pašnekovas pridūrė: subalansuoti mitybą galima ir pasirinkus paprastus, visiems puikiai žinomus produktus, kuriuos su malonumu valgys ir vaikai. Jei kasdien valgytume vien ekologiškus vaisius, daržoves bei kruopas, tai nereikštų, jog maitinamės sveikai. Sveikas maistas priklauso ir nuo to, kaip jis paruoštas – gamybos būdas lemia iki 50 proc. patiekalo maistinės vertės. Pavyzdžiui, perkeptos ar pervirtos daržovės netenka savo maistinės vertės, ir vien todėl, kad tai – vis dar daržovės, nereiškia, jog valgome sveikai. Tas pats vyksta ir su kitais produktais.

A. Ivanauskas prioritetą tei­kia kepimui garuose, ne riebaluose.

Projektas „Gyvenimo kokybė – mūsų pačių rankose“ finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.

Lapkričio mėnuo visame pasaulyje žinomas „Barzdoto lapkričio“ (arba „Movember“) vardu, kuomet vyrai yra skatinami pasitikrinti dėl prostatos vėžio. Prie šios iniciatyvos drauge su Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugija bei „Barzdų klubu“ prisideda ir Valstybinė ligonių kasa (VLK), kviesdama Lietuvos vyrus nemokamai dalyvauti prostatos vėžio prevencinėje prog­ramoje.

Rimantas ZAGREBAJEV 

Valstybinės ligonių kasos Ryšių su visuomene skyriaus vedėjas 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.88

Didžiųjų žiemos švenčių oficialiu startu paprastai laikomas miesto Ka­lėdų eglutės įžiebimo momentas. Šiemet Šilalėje ši šventė numatyta gruodžio 7-ąją. Ir nors lapkritis vos persirito į antrąją pusę, gyventojai jau ieško kalėdinių puošmenų sa­vo namams ir teiraujasi, kokia šiais metais bus Šilalės eglė: ar ir vėl, kaip pernai, tu­rė­si­me sukrypusį medį, apkabinėtą neskoningais, morališkai pasenusiais be­verčiais žais­lais?

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.88

Šilalės dekanatas jau nuo rugpjūčio vidurio turi naują dekaną. Juo Telšių vyskupijos paskirtas edukologijos mokslų magistras, klebonas kun. Saulius Katkus. Dva­sininkas į Šilalę atvyko iš Švėkšnos, kur šešerius metus klebonavo šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje. Klebonas maloniai sutiko su „Šilalės artojo“ skaitytojais pasidalinti ganytojiškomis mintimis apie Bažnyčios bei tikinčiųjų bendruomenės santykį ir bendravimą, pa­šau­kimą tarnauti Dievui.

Didžiausia – šeimos įtaka

Už tai, kad pasuko kunigystės keliu, pašauktas Dievo, dekanas kun. S. Katkus dėkingas savo tėvams, labiausiai – mamai, nes tėvo neteko dar paauglystėje. Tačiau klebonas įsitikinęs, jog pasirinkimą lėmė aplinkybių visuma.

„Viskas prasideda šeimoje: čia tikėjimas formuojamas, saugomas ir brandinamas. Mano mama buvo labai pamaldi, ir jos įtaka – didžiausia. Tačiau svarbios visos aplinkybės: kokioje šeimoje augi (tėvai, seneliai, giminės ir kt.), kokias knygas skaitai, kokius mokytojus savo kelyje sutinki, su kokiais kunigais susiduri. Visa tai daro įtaką, formuoja žmogų ir galiausiai nulemia tokį pašaukimą. Arba ne“, – svarsto dvasininkas.

Ne paslaptis, jog kai kurie seminaristai meta kunigystę.

„Būna, kad apsigalvoja, ir tai natūralu. Tai yra bendražmogiški savęs ieškojimai, ir negalima smerkti žmogaus, kad jis pasirenka kitokį kelią. Seminarijoje šiais laikais minčių laisvės, nuomonės varžymo tikrai nėra“, – sako klebonas.

Kunigo teigimu, šeimoje formuojamos vertybės, kurias žmogus brangina. Klebonui viena iš jų yra knygos, kurios jam – didžiausias turtas.

Nauja vieta – naujas prisilietimas prie žmogaus

Kun. S. Katkus, gimęs ir užaugęs Kretingoje, per beveik trisdešimt kunigystės metų teigia nuo Žemaitijos nenuklydęs: kunigavo Klaipėdoje, Sedoje, Salantuose, Plateliuose, Švėkšnoje. Dabar – Šilalė. Tokia kunigo dalia – būti kilnojamam iš parapijos į parapiją. 

Ir nežinai, kiek laiko kurioje teks praleisti.

„Taip jau yra. Tačiau stodamas į Kunigų seminariją žinai, kad bus būtent taip. Žinoma, nėra lengva ir paprasta keisti vietas, ir tai suprantama, nes prisiriši prie parapijos, susipažįsti su aplinka, susidraugauji su žmonėmis. Turbūt kiekvienas žmogus jaučia tą patį“, – sako dvasininkas. 

O nauja parapija – tai nauja žmonių, bažnyčios bendruomenė, naujas prisilietimas prie tikinčiųjų gyvenimų.

„Yra sakoma, jog sutinka pagal rūbą, išlydi pagal protą. Tokia liaudies išmintis. Aišku, kiekvienoje naujoje vietoje žmonės kunigą stebi su smalsumu, dėmesingumu, kaip ir kiek­vieną naujai sutiktą žmogų, tarkime, gydytoją, mokytoją... Įsivaizduokite, išeina prieš tai buvęs klebonas, kurį tikinčiųjų bendruomenė jau pažinojo, jis buvo kaip savas. Todėl ir smalsu: kaip bus dabar?

Naujoje vietoje naudojiesi prieš tai ilgus metus buvusio ne vieno klebono paliktu įdirbiu, kiekvienas, skelbdamas Dievo žodį, rūpindamasis ir prižiūrėdamas bažnyčią, kurdamas kuo geresnę dvasinę aplinką, palieka savo pėdsaką. Bet, manau, giliausias ir įsimintiniausias pėdsakas lieka žmonių širdyse“, – įsitikinęs kun. S. Katkus.

Naujovių neskubins

Dekanas teigia neskubantis įvesti parapijoje kokių nors naujovių ar kažką kardinaliai keisti. 

„Mus ir seminarijoje mokė: ateini į naują vietą – bent pusmetį nieko nekeisk. Tai suprantama ir teisinga. Reikia laiko susipažinti su situacija, viską gerai pasverti. Skubotumas gali būti neapgalvotas. Juk prieš tave dirbo kunigas, kuris turėjo išsilavinimą, patirties. O čia ateini ir pradedi kažkokias pertvarkas... Daugybė dalykų yra tvarkingi, telieka juos toliau tęsti. Štai labai graži Šilalės bažnyčioje yra maldos dvasia: prieš Mišias žmonės meldžiasi ir pavieniui, ir organizuotai. Tai iš tiesų gražus įdirbis. Kiekvienoje parapijoje pastebiu kokių nors tradicinių niuansų. Šiaurės Žemaitijoje, kur dirbau ilgą laiką, buvo truputį kitaip, tačiau visumoje skirtumai nėra ryškūs.

Su dekanato pa­rapijų kunigais ats­kiro susipaži­ni­mo nereikėjo. Su kai kuriais netgi kartu mokėmės seminarijoje. Telšių vyskupijoje yra apie 150  kunigų, praktiškai kartą per mėnesį visi susitinkame Vyskupijoje – vyksta įvairūs susirinkimai, konferencijos, atlaidai.

Dėl bažnyčių pastatų? Reikia atsižvelgti ir įvertinti tai, jog kai bažnyčiai šimtas metų, nieko keisto, kad joje kas nors griūva, blunka, sensta, genda... Tad nuolat prireikia ką nors tvarkyti. Ką įmanoma padaryti, priklauso nuo tikinčiųjų aukų ir to, kiek lėšų būtiniems darbams skiria rajono valdžia. Aukoja tikintieji įvairiai, tai lemia jų požiūris: jei žmonės myli savo bažnyčią, nori, kad aplinka, kurioje meldžiasi, priima sakramentus, būtų gražesnė ir jaukesnė, stengiasi paremti“, – sako kun. S. Katkus.

Kai kuriuos žmones neretai trikdo laidotuvių metu renkamos rinkliavos. Esą už Mišias jau paaukojo velionio artimieji.

„Vyskupas aiškina taip: laidotuvėse paprastai dalyvauja žmonių, kurie rečiau lankosi bažnyčioje. Tad rinkliava yra galimybė jiems prisidėti savo auka“, – teigia klebonas.

Dėl Mišių tvarkos savo aptarnaujamose bažnyčiose kunigas sako tiesiog taręsis su tikinčiaisiais – kokiu laiku jiems patogiau susirinkti.

Bažnyčia – ne tribūna

Ne paslaptis, jog kai kurie dvasininkai, naudodamiesi sa­vo išskirtine padėtimi ir galimybėmis, kartais imasi bažnyčioje politikuoti. Tokių pavyzdžių ypač padaugėja prieš rinkimus. Žinoma, yra žmonių, kuriems tokie dalykai priimtini ir pateisinami. Tačiau turbūt didžioji dalis tikinčiųjų nori girdėti bažnyčioje kunigo ganytojišką žodį, pasisemti tikėjimo tiesų, kurios sustiprintų ir paremtų, bet ne priešintų vienus su kitais.

„Rinkimuose aš turiu vieną balsą. Ir neagituoju. Manau, kiekvienas sąmoningas pilietis turi pareigą labai rimtai apgalvoti, įvertinti, atsirinkti ir dalyvauti rinkimuose. Tai yra labai atsakingas dalykas. Nes negalima balsuoti, kaip sakoma, už gražias akis ir skambius žodžius“, – įsitikinęs kun. S. Katkus.

Bažnyčia moko atleidimo

Neretai išgirstame ir apie kunigams nederamus poelgius, smukdančius pasitikėjimą ne tik jais, bet ir pačia Bažnyčia. Kun. S. Katkaus nuomone, Bažnyčia yra netobulų, silpnų, nuodėmingų žmonių bendruomenė, pakviesta į šventumą.

„Tas šventumas yra siekiamybė. Yra atgaila, vienas kito palaikymas per maldą. Ir už didžiausią nusidėjėlį Bažnyčia meldžiasi, siekia, kad jis atsiverstų, pasitaisytų. Evangelijoje pilna tokių gailestingumo pavyzdžių. Vienas iš tokių – kai grįžta sūnus paklydėlis. Pirmas tai pamato tėvas – jis tikėjo, meldėsi ir laukė. Ir sulaukė.

Bažnyčia moko atleidimo, be gailestingumo gyvenimas neįmanomas. Kai kalbame „Tėve mūsų“, yra žodžiai: „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Jei norime, kad Dievas mums atleistų, įsipa­reigojame ir patys atleisti. Atleisdamas žmogus labai daug padaro sau. Kai jis pyksta ant kito žmogaus, tas pyktis jam pačiam labiau kenkia. Reikia gero nusiteikimo: yra labai daug teigiamų dalykų, bet labiau pastebime blogus“, – kalba kun. S. Katkus.

Beje, anot klebono, kasmet per Šeštines, Viešpaties žengimo į Dangų dieną, Bažnyčia meldžiasi už žiniasklaidą: kad sėkmingai būtų skleidžiama tiesa, gėris.

Tautos vienybė – mūsų pačių rankose

Šie metai Lietuvai – neeiliniai: atkurtos valstybės šimt­metis, Popiežiaus Pranciškaus vizitas mūsų tautą garsino pasaulyje, telkė geriems darbams, lietuvybės stiprinimui. Bažnyčia taip pat buvo visų įvykių sūkuryje.

„Lietuvai – 100 metų. Ir tai – ne vien tik gražus jubiliejus. Labai dažnai pasidžiaugiu matydamas, kaip ir jauni, ir vyresni žmonės domisi Vasario 16-osios akto aplinkybėmis. Štai man dirbant Švėkšnoje, buvo atidengtas pamink­las signatarui, kilusiam iš Švėkš­nos, prelatui Kazimierui Ste­ponui Šauliui. Žmonės da­lyvavo renginiuose, Ne­pri­­klausomybės akto kopi­ja keliavo per visas seniūnijas: jį gabeno pėstute, vežė dvi­račiais, motociklais. Žmonių noras prisidėti, dalyvauti yra gražus ir prasmingas. Lie­tuvos istorija pilna gražių dalykų: Valančiaus blaivy­bės judėjimas, knygnešystė... Visa tai vedė mūsų tautą į Vasario 16-ąją. O valstybės ateitis  priklauso nuo mūsų pačių: mūsų pilietiškumo, darbštumo, atsakingumo, sutarimo ir, aišku, nuo požiūrio, kiek gėrio matome kasdieniame gyvenime“, – įsitikinęs Šilalės dekanas.

Metai baigiasi, netrukus prasidės Adventas, kurio laiką skiriame pasiruošimui Ka­­lėdoms. Kuo dar mums svarbus Ad­ventas?

„Ne vien pasiruošimu Kalėdoms, žinoma. Tai galimybė kitaip įvertinti praėjusius metus. Ypatingai šiemet. Lietuvos 100-metis ir Popiežiaus vizitas – tai momentai, kurie tuos metus ir praturtina, ir suteikia tikros prasmės. Jie leidžia pažvelgti plačiau, ne vien, kaip sakoma, į savo kiemą ar daržą.

Kiek buvo džiaugsmo visai Lietuvai, kai prof. Liudas Mažylis surado Nepriklausomybės akto originalą. Taip simboliška: ir šimtmetis, ir Aktas. O kai Aktas buvo demonst­ruojamas, ir Signatarų namai atgimė, nes iki tol jie nebuvo gausiai lankomi.

Pamatyti Aktą, vietą kur jis buvo pasirašytas, – labai jaudinantis išgyvenimas. Tie 20 mūsų tautos šviesuolių, pasirašiusių Nepriklausomybės aktą, atliko žygdarbį, ir to mums galima pasimokyti. Juk jie nežinojo ir negalėjo prog­no­zuoti, kaip į tai reaguos galinga valstybė, tai buvo rizika. Bet ji pasiteisino.

Kaip ir devyniasdešimtaisiais, kai rizika buvo ne mažesnė. Ne veltui sakoma, kad be Vasario 16-osios nebūtų Kovo 11-osios. O koks buvo Sąjūdžio suvažiavimas! Euforija, nukreipta į gera. Tokia pat euforija lydėjo žmones, dalyvaujant Mišiose su Popiežiumi. Iš tokios euforijos kyla noras būti geresniam, padaryti kažką gražaus ir naudingo“, – dalijasi mintimis kun. S. Katkus.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tauragės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Civilinės saugos skyrius primena, jog ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip 7 cm. Toks ledas jau išlaiko žmogų. Tačiau kad jis išlaikytų grupę žmonių, jo storis turi būti ne mažesnis kaip 12 cm. Tvirtas ledas turi mėlyną arba žalią atspalvį, o matinės baltos spalvos arba geltono atspalvio yra netvirtas. Trapus, plonas ledas būna tose vietose, kur yra įšąlę medžių šakų, lentų ir kitų daiktų, taip pat arti krūmų, medžių, nendrių. Netvirtas susidaro ir tose vietose, kur įteka upeliukai, yra šaltiniai.

Prieš eidami ant ledo, apsidairykite, ar arti nėra praminto takelio, paliktų pėdų. Jeigu yra, eikite jomis, nes tai jau išbandytas kelias. Einant ledu, reikia turėti tvirtą lazdą ir ja tikrinti ledo stiprumą. Jeigu sudavus lazda, ant ledo pasirodo vanduo, būtina nedelsiant grįžti į krantą. Eiti reikia čiuožiant, neatitraukiant kojų nuo ledo. Jeigu esate su slidėmis, atsisekite jų tvirtinimus, jog, esant reikalui, būtų galima nusimesti nuo kojų. Slidžių lazdas laikykite rankose, plaštakų neprakiškite pro kilpas – taip galėsite jas greitai numesti. Jeigu ledu eina grupė žmonių, būtina laikytis distancijos. Atstumas turi būti ne mažesnis kaip 5 metrai. Svarbu aplenkti vietas, kurios užneštos sniegu arba pripustytos, nes po sniegu ledas visada yra plonesnis. Ypač atsargiems reikia būti prie kranto, nes čia ledas silpnesnis, jame gali būti įtrūkimų. Ledas labai pavojingas ir atodrėkių metu.

Ant ledo ypač mėgsta žaisti vaikai, tad jokiu būdu nepalikite jų be priežiūros.

Jei vis tik įlūžote, nepraraskite savitvardos. Ropškitės ant ledo į tą pusę iš kur atėjote. Neužgulkite ledo krašto visu kūno svoriu. Ant ledo užšliaužti reikia plačiai ištiesus rankas, kad padidėtų atramos plotas. Pasistenkite kaip galima daugiau krūtine užgulti ledą, paskui atsargiai ant jo iškelti vieną koją, po to kitą. Užšliaužus ant ledo, negalima tuojau pat stotis bet nusiridenti nuo eketės kuo toliau į tą pusę iš kur atėjote, nes ten ledas tvirtesnis. Išlipus ant kranto reikia bėgti, kad sušiltumėte ir kuo greičiau pasiekti šiltą vietą.

Jeigu pamatėte skęstantį žmogų, šaukite jam, kad skubate į pagalbą. Būtina veikti greitai ir ryžtingai, nes žiemą vandenyje žmogus greitai sušąla, o permirkę rūbai neleidžia ilgai išsilaikyti paviršiuje. Artintis prie eketės reikia labai atsargiai, geriausia šliaužte, plačiai ištiesus rankas, jei yra galimybė, patieskite slides ar lentą. Prišliaužti prie pat eketės negalima. Ledas išlaiko žmogų tik už 3–4 m nuo eketės krašto, todėl skęstančiajam reikia ištiesti slidę, lazdą, lentą, numesti virvę, tvirtai surištus šalikus bei pan. Jeigu yra keli gelbėtojai, jie gali paimti vienas kitą už kojų ir, atsigulę ant ledo, sudaryti grandinę iki eketės. Ištraukus žmogų, reikia su juo kuo toliau šliaužti nuo pavojingos vietos ir kaip galima greičiau pristatyti į šiltą vietą. Nukentėjusį ištrinti, pagirdyti karšta arbata, perrengti sausais rūbais, suteikti pirmąją medicinos pagalbą.

Atsitikus nelaimei kvieskite pagalbą bendruoju pagalbos centro telefonu 112.

Tauragės APGV Civilinės saugos skyrius

Lapkričio 24 d. Laukuvos vaikų dienos centro ugdytiniai vyko į Klaipėdos Jūrų muziejų.

Vaikai turėjo galimybę plaukti keltu iš Klaipėdos į Smiltynę, dažnas tai darė pirmą kartą. Aplankėme Jūrų muziejų, Akvariumą. Vaikai džiaugėsi įvairiausiomis muziejaus ekspozicijomis, žavėjosi žuvų įvairove, kurios einant tuneliu plaukiojo virš jų galvos. Po to stebėjome delfinų ir Kalifornijos jūrų liūtų pasirodymą. Vaikai džiaugėsi ir aptarinėjo šių jūros gyvūnų išvaizdą, elgesį pasirodymo metu. Jūros muziejaus edukaciniame centre vaikai buvo supažindinti su Baltijos jūros gyventojais, jiems papasakota apie jūrą.

Paskui vaikai buvo suskirstyti į komandas, kurios varžėsi, atsakinėdamos į pateiktus klausimus. Po užsiėmimo kiekvienas galėjo pabendrauti su delfinais pro akvariumo stiklą. Vaikai parsivežė antspaudą ant savo rankos su pasirinkto Baltijos jūros gyventojo atvaizdu. Daug sužinoję, patyrę bei kupini įvairiausių emocijų grįžome namo.

Išvyka finansuojama, įgyvendinant projektą ,,Vaikų ir jaunuolių kūrybingumą, emocinę ir socialinę raišką ugdančios erdvės sukūrimas“, kurį finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Sandra JOKUBAUSKĖ

Projekto vadovė, Laukuvos vaikų dienos centro socialinė darbuotoja

AUTORĖS nuotr.

Respublikinio priklausomybių ligų centro specialis­tai pastebi: daugiausiai pagalbos kreipiamasi dėl pri­klau­somybės nuo alkoholio – praėjusiais metais dėl šių problemų užfiksuota apie 11 tūkst. apsilankymų. Spe­cia­listų teigimu, didelė atsakomybė, įtraukiant priklausomą šeimos narį į kurią nors gydymo ar psichologinės so­cialinės reabilitacijos programą, tenka jo artimiesiems.

Priklausomybės – liga

Pasaulinės sveikatos orga­nizacijos tyrimas maždaug prieš 10 metų atskleidė, jog kas 10-as vyras ir kas 50-a moteris yra priklausomi nuo alkoholio. 2016 m. duomenimis, Lietuvoje yra apie 10500 žmonių, kurie reguliariai švirkščiasi ar vartoja dideles narkotinių medžiagų dozes.

„Priklausomybės sindromą reikėtų įtarti, kai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ar lošimų asmuo patiria neigiamų padarinių sveikatai, santykiams su kitais žmonėmis, socialinei padėčiai. Jei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas dar nesukėlė priklausomybės, tačiau pakenkė sveikatai, ši būsena įvardijama kaip žalingas vartojimas. Dažnai asmenys nepajėgia patys įvertinti savo priklausomybės laipsnio ir grėsmės gerovei, todėl svarbu, kad šeimos nariai ir bendradarbiai tinkamai reaguotų, paskatintų ieškoti išeities“, – apie būtiną pagalbą kalbėjo Justina Šimanauskaitė, Respublikinio priklausomybės ligų centro Šiaulių filialo direktorė. 

Būtina ieškoti pagalbos

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) direktorės Ingos Juozapavičienės teigimu, kad galėtumei paveikti psichoaktyviąsias medžiagas vartojantį asmenį, turi būti jam artimas. 

„Tad aplinkiniai (kaimynai, pažįstami), ko gero, negali padaryti didelės įtakos, siekdami padėti žmogui atsisakyti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, nors pasiūlyti pagalbą, žinoma, gali ir turi. Šeimos nariams derėtų bandyti įtraukti priklausomą artimąjį į kurią nors gydymo ar psichologinės socialinės reabilitacijos programą. Pagrindinė užduotis šeimos nariams bei artimiesiems – sudaryti sąlygas, jog žmogui vartoti psichoaktyviąsias medžiagas būtų sudėtinga, ir motyvuoti jį gydytis“,  – akcentavo pašnekovė. 

Šeimos nariams, gyvenantiems su priklausomais asmenimis, patariama kreiptis į specialistus, kurie patars, kaip padėti žmogui. Tokie specialistai dirba psichikos sveikatos, priklausomybių ligų cent­ruose, socialinės psichologinės reabilitacijos įstaigose. Priklausomam asmeniui patartina lankyti ir savipagalbos (anoniminių alkoholikų, anoniminių narkomanų) grupes.

„Baigus gydymą ar sociali­nės psichologinės reabilitacijos programą, ne mažiau svarbus žingsnis – reintegracija, nes visuomenės nuomonė, diskriminacijos ir socialinės atskirties apraiškos Lietuvoje taip pat turi didelę įtaką priklausomų asmenų sėkmingam įsidarbinimui. Įsidarbinimas suteikia jiems galimybę grįžti į visateisį funkcionavimą visuomenėje, autonomiškumą, savarankiškumą, o tai daro įtaką ir sėk­mingesniam sveikimui bei sudaro prielaidas ir motyvaciją negrįžti prie vartojimo“, – pas­tebėjimais da­lijosi I. Juozapavičienė.  

Nuo ko pradėti?

NTAKD vadovės teigimu, žmogus, turintis problemų dėl psichoaktyviųjų medžiagų var­­tojimo, pirmiausia gali pasitarti su savo šeimos gydytoju, kuris, esant reikalui, pasiųs konsultuotis pas psichiatrą. Į šį specialistą galima kreiptis ir tiesiogiai be siuntimo. Psichikos sveikatos centruose, kurie yra kiekvienoje savivaldybėje, besikreipiantis asmuo bus konsultuojamas ne tik psichiatro, bet ir, esant būtinybei, gaus psichologinę pagalbą.

Priklausomybės ligomis sergantiems asmenims specializuota pagalba teikiama Respublikiniame  priklausomybės ligų centre, turinčiame filialus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

„Darbas su asmenimis, priklausomais nuo psichoaktyviųjų medžiagų, negalimas be tarpdisciplininės komandos. Priklausomybės nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problema dažniausiai yra kompleksinė, reikalaujanti kompleksinio požiūrio bei sprendimų, todėl kiekvieno specialisto indėlis yra ne tik svarbus, bet ir būtinas“, – ak­centavo I. Juo­zapavičienė.

Asmens poreikių tenkinimą psichologinės socialinės reabilitacijos įstaigoje užtik­rina specialistai (psichologas, socialinis darbuotojas, socialinio darbuotojo padėjėjas ir kt.), kurie įpareigoti kurti ir vystyti tarpdisciplinines komandas. Besigydančiam žmogui, įvertinus poreikius bei įstaigos vykdomą psichologinės socialinės reabilitacijos programą, sudaromas individualus socialinės globos planas, kuris yra periodiškai peržiūrimas ir patikslinamas. 

Psichologinės bei socialinės reabilitacijos paslaugas, kurių trukmė – iki 18 mėnesių, priklausomybės ligomis sergantys asmenys gali gauti psichologinės bei socialinės reabilitacijos įstaigose (jų yra 13), turinčiose socialinių paslaugų licencijas.

Projektas „Gyvenimo kokybė – mūsų pačių rankose“ finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.