Jomantai tebėra žmonių atminties centras
Seniai nebeliko nei tokios apylinkės, nei tokio kolūkio, bet jie dar sako: mes iš „Piliakalnio“. Tai keletas kaimų apie Jomantus, buvusi kolūkio teritorija, kuri žmonėms taip ir liko „Piliakalniu“.
Truputis nostalgijos
Jomantų bibliotekoje, kaip ir visame kaime – tylu: vienas vyras išsirašo knygą, keli vaikai sėdi prie kompiuterių.
„Ko gero, anais laikais žmonės skaitė daugiau, nes tada nebuvo kompiuterių, o televizoriai rodė mažiau. Tačiau žmonės ir dabar skaito“, – sako bibliotekininkė Vilma Jokubaitė.
Vieni mėgsta ilgus romanus, į kuriuos gali nusikelti kaip į kitą pasaulį, o štai Vilmos mama renkasi eilėraščius. Vilma pastebėjo: jeigu skaito tėvai, tai ir jų vaikai ateina į biblioteką. Kiti skaito pagiriomis, blaiviuose gyvenimo tarpuose, bet ir tai nėra blogai. Jeigu žmogui dar reikalinga knyga, jis ne visai žlugęs.
Ir visgi pagrindiniai bibliotekos lankytojai yra vaikai. O ir pastatas, kuriame ji įsikūrusi, kažkada buvo vaikų darželis. Vilmos duktė Renata labai noriai žygiavo į jį. Mergaitė labiausiai girdavo savo auklėtoją Zitą Kasnauskienę. Dar dirbo vedėja Vilma Jakienė, virėja Genutė Auškalnienė. Gerą aplinką kaimo vaikams jos buvo sukūrusios. O štai abu Vilmos sūnūs Rimvydas ir Robertas augo tada, kai darželio jau nebebuvo. Laikui bėgant, nebeliko ir Jomantų pradinės. Savo aštuonmetės kaimas niekada neturėjo, užtat pradinę yra baigę visi suaugę Jomantų žmonės.
„Niekur kitur nesu gėrusi tokios skanios arbatos, kokią išvirdavo mūsų mokyklos virėja Zina Daukšienė. Ir niekas kitas nemokėjo taip paprastai ir suprantamai paaiškinti sudėtingo dalyko, kaip mūsų mokytoja Vilma Mali Šiaudvytienė. Ji latvė, susiradusi čia vyrą ir ištekėjusi. Dabar pensininkė, gyvena Šventojoje. Man atrodo, geru žodžiu jomantiškiai prisimena ir mokytojas Aldoną Staliūnienę, Oną Norkuvienę. Tikrai gerą mokyklą turėjome“, – sako Vilma.
Jomantuose dar veikė ir kultūros namai, kurie traukdavo aplinkinių kaimų jaunimą. Kokie čia būdavo šokiai! Ir kokia po tų šokių įsiplieksdavo meilė!
Ar galima to neprisiminti?
Šią vasarą jomantiškiai surengė kraštiečių susibėgimą. Bendruomenės pirmininkė Jurgita Kumžienė tvirtina, jog pirmas blynas nelabai prisvilo, nes paaiškėjo, kad po Lietuvą ir visą pasaulį išsibarstę šio kaimo žmonės jaučia trauką prie savo šaknų ir savo pradžios. Štai muzikantas Alvydas Norkaitis parvyko iš Airijos, kad galėtų pagroti saviškiams. Tiesa, jis iš Reistrų kaimo. Bet nesvarbu, vis tiek saviškis.
„Ir tas susibėgimas buvo ne tik Jomantams. O mūsų bendruomenė apima ir aplinkinius Pakisio, Kunigiškių, Kusių, Lileikėnų kaimus, visą buvusią „Piliakalnio“ kolūkio teritoriją. To „Piliakalnio“ seniai nebėra, tačiau tebėra žmonės, kurie kažkada sykiu dirbo, lankė tą pačią mokyklą, ėjo linksmintis į tuos pačius Jomantų kultūros namus. Liko bendri prisiminimai“, – neabejoja bendruomenės pirmininkė.
Tarp šiandien ir praeities
Jomantuose tebestovi dviaukštis mūrinis namas vaiduoklis, prie kurio bibliotekininkė V. Jokubaitė nenori eiti. Anot jos, po to, kai nudegė jų sodyba, tokie vaizdai šiurpina.
O juk kažkada jame bėgo ne patys blogiausi metai. Čia dirbo vos ne 100 žmonių, kas rytą, pamelžusi karves, pašėrusi kiaules ir išleidusi vaikus, į darbą ateidavo ir Vilma Kairienė – tada tokia buvo jos pavardė. Pirmame aukšte veikė valgykla, buvo galima skaniai ir nebrangiai papietauti.
„Mano sūnui Rimvydui skaniausi būdavo šniceliai. Ko gero, ir man. Mes čia su pirmuoju vyru amžinatilsį Stanislovu dažnai pietaudavome. Jis dirbo brigadininku, aš – kadrų inspektore, ne visada namuose pasidarydavome valgyti. Tais laikais eiti į valgyklą buvo visai normalu“, – pasakoja Vilma.
Taip, kalbame apie kolūkio kontorą, kuri buvo ir žmonių susibūrimo vieta. Tačiau privatizuota ir apleista ji tapo šiurpiu praeities vaiduokliu. Bet Vilma prisimena, kad kažkada čia ji kasdien susitikdavo su nuostabiais draugais – bendras darbas viename kabinete, bendros talkos, šventės suvienija žmones, tavo rūpestis tampa bendras.
„Jeigu mūsų sodyba būtų nudegusi kolūkio laikais, būtume greičiau atsistoję ant kojų. Dabar padėjo žmonės, už tai aš jiems be galo dėkinga, tačiau pavienių žmonių galimybės yra mažesnės. Ką besakytume apie anos sistemos trūkumus, „Piliakalnis“ mums buvo dar ir socialinė apsauga. Dirbome daug, sau ir kolūkiui, bet buvome saugūs dėl darbo. Svarbu ir kitas dalykas – būryje niekada nesijauti vienišas. Tai dabar užsidarėme kiekvienas savo pasaulyje, o tada nebuvome vieni ir vieniši. Užsukite pas mūsų socialinę darbuotoją Marytę Mockuvienę, matysite, ką ji pasakys“, – kalba Vilma.
Vienu metu moteris neturėjo darbo, tai su Maryte, socialinio darbuotojo padėjėja, kartu važinėjo per vienišus Marytės globojamus žmones. Užtenka aplankyti kelis visų paliktus senukus, ir pamatai, koks svarbus yra žmogui kitas žmogus.
„Man gaila žmonių, kurie visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, o dabar vos išgyvena ir yra palikti vienatvei. O juk visi artėjame prie to paties. Lietuva tuštėja, vaikai ir anūkai išlakstę po pasaulį. Dažnai pagalvoju, kas mane pačią prižiūrės. Duktė Olandijoje, ji nebegrįš. „Tu pas mane atvažiuosi“ – dažnai sako ji man“, – kalba M. Mockuvienė.
Marytė lanko tik vienišus žmones. Jei žmogus nėra visiškai vienas, jeigu vaikai gyvena per kelis kilometrus, tai jis tokios globos gauti negali. Užtat ji taip laukiama savo klientų ir nenorom išleidžiama.
„Galėtumei su žmogumi sėdėti ir plepėti valandų valandas, tačiau neturiu tiek laiko. Mano pareiga – aptvarkyti namus, prinešti malkų, nupirkti vaistų, maisto. Tai svarbu, bet kitam dar svarbiau išsikalbėti. Seni, vieniši žmonės bijo, kad niekas jų neišgirs. Štai Ieva Puidokienė rašė tremties prisiminimus. Ji skaitydavo savo užrašus, ir mes abi verkdavome. Moteris jau mirusi, tačiau jos užrašai liko, vieną egzempliorių padovanojo man“, – apie savo kasdienybę pasakoja socialinio darbuotojo padėjėja.
Marytė ištraukia iš stalčiaus kelis lapus kompiuteriu surinkto teksto.
„Ramiai sugulėme, ir staiga beldimas į duris. Į kambarį įėjo trys ginkluoti vyrai, kitus pastebėjau stovint prie langų. Uždegiau šviesą ir pamačiau, kad dar tik ketvirta valanda ryto. Niekaip nesupratau, ko reikia šitiems ginkluotėms vyrams. „Gdė choziajin“? – paklausė rusiškai („Kur šeimininkas“). Prikėliau tėvelį. Jis atėjo, lazdele pasiramsčiuodamas. Kai susirinkome visi, kariškis perskaitė raštą, kad „už nepaklusnumą tarybų valdžiai esame išsiunčiami už Lietuvos ribų“. Davė dvi valandas. Neprisimenu, kokio leido pasiimti maisto, bet rugsėjo 20 dieną nelabai ir buvo ko imti. Gyvuliai dar neužaugę, duonos po kolektyvizacijos namuose amžinai trūko. Kilo panika, visi ėmėme klykti. Tėvelis sėdėjo, jo veidu ritosi skausmo ašaros: „Visą Rusiją pėsčiomis išvaikščiojau, nejaugi ir numirti teks Rusijoje“... Tėvelis 1914 metais dalyvavo pirmajame pasauliniame kare, į namus grįžo jau po revoliucijos, visai be sveikatos“.
Taip I. Puidokienei prasidėjo naujieji laikai, pirmą sykį sukrėtę ramų, nusistovėjusį kaimo gyvenimą. Tai atsitiko ne čia, bet Sedoje, Mažeikių apskrityje, tačiau ir Jomantuose viskas vyko pagal tą patį scenarijų.
Anūkės nukopijavo talentus
Senoji Lukomskių troba dar visai gerai laikosi. Sukrypusi, pritūpusi, bet atlaiko ant aukšto supiltus grūdus. Dabar niekas čia negyvena, tai tik Alfonso dirbtuvės, kur jis savadarbėmis medžio apdirbimo mašinomis daro žvakides, paveikslų rėmus ir kitus gražius daiktus.
O tikroji Lukomskių troba, kur jie gyvena, nukabinėta paveikslais. Iš tolo atrodo, kad jie tapyti, tačiau prieini arčiau ir pamatai siūlus – visi jie siuvinėti. Prie tokio paveikslo Genovaitė Lukomskienė sėdi apie mėnesį, o vieną labai didelį siuvinėjo pusmetį.
Šiandien Genovaitė nesiuvinėja. Sėdi prie rankinės mezgimo mašinos. Kažkada, kai jie gyveno Naujojoje Akmenėje, ji tokia mašina pelnydavo duoną, dirbdama namudininke vienai Latvijos įmonei. Dabar tai tik pomėgis. Užeina mezgimo banga – mezga, praeina – tada siuvinėja. Mezginius išdalija anūkėms, o paveikslai vis kaupiasi.
„Parduoti neturiu kam ir kur, vieną kitą kam nors padovanoju. Bet jei sėdėčiau be mezgimo ir be siuvinėjimo, tai gal ir išprotėčiau“, – prisipažįsta moteris.
Alfonsas turi penkias profesijas. Daugelį metų dirbo gelžbetoninių namų montažininku, dar yra mūrininkas, stalius-dailidė, traktorininkas ir suvirintojas. Drožinėjimo ėmėsi dar besimokydamas Šilutės profesinėje mokykloje. Ne tiek dėl malonumo, kiek iš reikalo.
„Namuose mums visada užtekdavo maisto, bet štai 60 kapeikų autobuso bilietui iki Šilutės mama ne visada sukrapštydavo – kolūkis tada nemokėjo už darbą. Turėjau ką nors prasimanyti. Mes buvome mokomi staliaus amato, leisdavo ir po pamokų dirbti mokyklos dirbtuvėse. Pamačiau, jog vyresnieji gamina rankšluostines, verpstes, kitus mažmožius ir neša į Šilutės turgų. Tada ir aš nusprendžiau. Su draugais eidavome per žmones, kaulydavome lentgalių. Jie iš baldų fabriko gaudavo malkoms visokiausių atraižų. Sukrauni žmonėms malkas, gauni medžiagos savo darbams“, – prisimena Alfonsas.
Dabar parduotuvėje gali nusipirkti bet kokių įrankių, o tada ir paprasčiausias elektrinis pjūklas buvo didžiausias deficitas. Dirbdamas Šilalės tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, Alfonsas kai kuriuos prietaisus ir nedideles mašinas ėmė daryti pats. Iš tų laikų Alfonsui liko medžio tekinimo, frezavimo, figūrinio pjaustymo savadarbės staklės. Veikia puikiausiai. Kartais kaimynai užsisako kokį gražesnį daiktą, tarkime, puošnesnį paveikslo rėmą. Tačiau jei ir neužsako, jis vis tiek dirba. Štai turi prigaminęs daugybę medinių žvakidžių. Kam? Pjaustinėji, drožinėji, ir išeina šis tas dailaus. Būna, kokiai bažnyčiai prireikia.
Nors Lukomskiai neturėjo savo vaikų, užtat turi keturis anūkus – Vaidą, Viktoriją, Andrių ir Kristiną. Tai – augintinės Sigitos vaikai, kuriuos jie užaugino kaip savus. Dabar du kambariai nukabinėti anūkių paveikslais.
„Iš jų didžiausia dailininkė yra Vaida. Ji Šiaulių pedagoginiame universitete baigė dizaino studijas, dabar gyvena Kūtymų kaime. Darbo negauna, tai per dienas piešia ir siuvinėja. Visus mano siūliukus baigia išvežti“, – šypsosi močiutė.
Senolė sako, jog visos trys anūkės gabios dailei, o Kristina pasižymi tokia kantrybe, kad beveik prilygsta močiutei. Štai iš dažytų kiaušinių lukštų ji suklijavo tokį paveikslą, kad atrodo kaip pieštas.
„Viktorija gražiai piešia, tačiau patraukė į kulinariją. Kai parvažiuoja, stebina visus skanėstais. Turi vilties, kad gal gaus darbo Pajūrio bataliono virtuvėje. Dabar yra Vokietijoje, išvažiavo užsidirbti“, – kalba močiutė.
Realūs, visai ne virtualūs vaikystės žaidimai
Alfonsas žvilgčioja į laikrodį. Jam laikas prie gyvulių. Jie dar laiko keturias karves, telyčią ir 11 vištų. Ir dar šuniuką Ciucį!
„Gaunu nemažą pensiją, galiu išlaikyti tiek gyvulių. Vis šiokie tokie ūkininkai“, – juokiasi šeimininkas.
Alfonsas grįžo į Jomantus, apsukęs didelį ratą. Kur tik jie su Genute negyveno! Susipažino ir susituokė Šilutės rajone, buvo nusikėlę iki Naujosios Akmenės. Alfonsas grįžo į savo namus jau šitais laikais, žlugus anai sistemai, kai reikėjo perimti tėvo ūkį. Genutė kilusi iš Kelmės rajono.
Visi senieji takai Alfonso nuo mažumės išbėgioti, visi Jūros duburiai patikrinti. Iki pat Kupsčio ežero. Jo krantai užpelkėję, sunku prieiti prie vandens. Tačiau vaikai prieidavo, ant linguojančio dumblyno klodami pagalius. Sykį jie su draugais sugalvojo plaukti ne skersai, bet išilgai ežero. Įplaukęs į žolyną, Alfonsas pajuto, jog žolės apsivijo kojas. Judėti darėsi vis sunkiau. Kuo labiau blaškaisi, tuo blogiau ir baisiau. Draugai Poškiukai ir Nausėdukai jau buvo nuplaukę toliau, Alfonsas liko vienas. Ir staiga jam šovė į galvą mintis – jis nustojo makaluoti kojomis, atsigulė ant nugaros ir apsiramino. Ant nugaros plaukti lengviau, jis pamažu atsipūtė, kojos išsivadavo iš žolių, ir neskubėdamas parsikapstė iki kranto. Nuo to sykio Alfonsui liko labai svarbus ir daug sykių padėjęs įgūdis: visada, kai iškyla pavojus, jis susiima, sukaupia dėmesį ir išvengia bėdos. Taip yra buvę netgi vairuojant mašiną.
Anapus Kupsčio prasideda Paežerio kaimas. Ten jie, kelių kaimų vaikai, ant stačiausios kalvos užtempdavo dvikinkes arklines roges, susėsdavo visi ir nepaprastu greičiu švilpdavo žemyn. Po to gera valanda praeina, kol roges vėl užtempi ant kalvos. Užtat koks malonumas!
Šiandien verta priminti, kad įmanoma labai įdomi vaikystė ir be kompiuterių, be televizorių ar mobiliųjų telefonų. Žaisdavo jie ne virtualius karus kompiuterio monitoriuje, bet pačius tikriausius sniego karus su tvirtovių šturmais. Po rudens daugybė laukų likdavo apsemti, o per žiemos šalčius jie tapdavo didelėmis čiuožyklomis, kokių joks miestas neturėdavo. Alfonso tėvai gyveno prasčiau, tai vaikams neįpirko tikrų pačiūžų. Tačiau jie pasidarydavo medines. Pakali apačioje geležiuką, ir pačios tikriausios pačiūžos!
Alfonsas prisimena, kaip jie miške rado vokišką automatą. Karas buvo neseniai pasibaigęs, ko tik vaikai neaptikdavo: ir šovinių, ir netgi granatų. Išardai šovinį – štai tau parakas savadarbei šaudyklei. Svarbu neišplepėti tėvams. Tėvai bijojo dėl savo vaikų ir tokius radinius bematant konfiskuodavo. O tuo vokišku „Šmaiseriu“ jie visgi pašaudė miške. Bet išgirdo tėvas, atėmė ginklą ir įmetė į durpyną.
Kodėl ne valdžiai, o į durpyną? Alfonsas šypsosi. Tada buvo 1952-ieji, per tą automatą visa giminė galėjo turėti bėdos.
Alfonsas prisimena, kaip į jų namus atėjo ginkluoti stribai ir iškart užlipo ant aukšto ieškoti partizanų. Jų ten nerado, užtat nusikėlė lašinių paltį, pasidėjo ant stalo kaip tikri šeimininkai: „Šeimininke, duok samagono“!
„Turiu duonos, galiu iškepti kiaušinių, bet samagono, nepykit, nė lašo“, – teisinosi Alfonso mama.
Vienas stribas įkišo į automato vamzdį mėsos gabalą, nutaikė į vaiką ir tarė lyg šaudamas: „Piššš“!..
Alfukui net kojos sudrebėjo.
Ir nors kiti mėgino raminti, Alfonsas ir šiandien prisimena tą išgąstį. Jam ir dabar tai neatrodo kaip pokštas.
Kaip jie išgyveno
Aleksas Urbonas sėdi kieme ant suoliuko ir pjaustinėja angelą. Šalia į jį vėpso medinis drakonas. Aleksas tokių drakonų nebedaro, dabar jo kūriniai sudėtingesni. Arba angelai, arba rūpintojėliai. Kai būna gera nuotaika, vieną angeliuką išdrožia per dieną. Šiąnakt prastai miegojo, tai krapštinėja lėtai. O kur jam skubėti? Pilna troba tų angelų. Kampe susimąstęs sėdi nemažas rūpintojėlis. Buvo laikas, darydavo kaukes. Tačiau ši mada jau praėjo.
Aleksas pjaustinėja dešine, o kairės alkūne laiko prie savęs prispaudęs pagalį. Tai neįtikėtina – žmogus viena ranka, o daro šitokius dalykus! Kur jis įkišo antrąją?
„Sprogo šovinys. Šalia Pajūrio stovėjo karinis aerodromas, tai lėktuvai pribarstydavo kulkosvaidžio šovinių. Didesnieji vaikai ardydavo, krapštydavo paraką savo žaidimams. Prilindau ir aš, dar mažuliukas. Sykį detonatorius pykštelėjo“, – grįžta į praeitį Aleksas.
Pamažu jis įgudo ir viena ranka pasidaryti viską. Pirmieji darbai – švilpukai. Dabar jis visoje seniūnijoje gerai žinomas meistras, daugelis darbų yra nukeliavę toliau.
Kiti per pokarį nukentėjo dar labiau. Štai Raštučiai.
„Jokios ten politikos – paprasti ramūs žmonės, su valdžia neturėjo jokių reikalų. Bet savo miškelyje Raštutis rado pririštą buliuką. Parsivedė, papjovė, mėsą išvežė į Tilžę ir pardavė. O tas buliukas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo miškinių. Tie atėjo naktį ir atkeršijo. Aš pats mačiau pelenuose gulinčius apdegusius kūnus. Baisus vaizdas. Kas taip daro, tie jau ne žmonės. Čia veikė toks baisus būrys, kuris su niekuo nesiskaitė. Jo vadas vokiečių laikais buvo rusų pusėje, o kai užėjo rusai, vėl dingo į mišką. „Ar tokia valdžia, ar tokia, aš karaliausiu miške“, – sakydavo jis žmonėms.
Tuo metu Urbonai gyveno Paežerio kaime, anapus Kupsčio ežero. Aleksas ėjo į Paežerio pradinę, įsikūrusią Šimkevičių dvare. Su tais Šimkevičiais – labai įdomi istorija. Broliai Vladas ir Mečislovas buvo labai mokyti: Vladas dirbo Šilalėje notaru, Mečislovas buvo gydytojas. Mečislovas mirė 1932 metais, Vladą bolševikai ištrėmė 1941-aisiais, per pirmuosius vežimus, atskyrė nuo šeimos ir tikriausiai nužudė, nes niekas daugiau jo nematė. Iš tremties grįžo tiktai žmona ir sūnus. Kurį laiką jie gyveno Šilalėje, o paskui išvyko į Londoną pas dukras, kurios buvo ten pasilikusios prieš pat karą ir išvengė represijų.
„Šimkevičiai nemažai davė tam kraštui. Mano dėdė Mykolas Urbonas dirbo dvare ir daug ką apie juos žinojo. Šimkevičiai girdavosi, jog dvaro žemes jų protėviai gavę už Žemaitijos krikštą. Jie valdė didelius plotus, aplinkiniai kaimai priklausė jų dvarui. Po Smetonos žemės reformos dvarui buvo palikta 60 hektarų dirbamos žemės, bet su visais miškais ir krūmais jie vis tiek turėjo 220 hektarų. Norėdami pakelti krašto kultūrą, Šimkevičiai iš Saksonijos parsikvietė ir čia apgyvendino nemažai vokiečių amatininkų – kalvių, račių, siuvėjų. Kai augau, nieko nestebino vokiškos pavardės, tokios kaip Štėra, Klusa, Kriauza, Rumkis, Liočas, Knobis... Po kurio laiko jie sulietuvėjo, kai augau, tik viena Knobytė dar mokėjo vokiškai. Per karą, traukiantis vokiečiams, dalis pasitraukė į Vokietiją, dalis išmirė ar išsikraustė kitur“, – prisimena Aleksas.
Jo dėdė giminėms pasakojęs, kaip jie su V. Šimkevičium važiavo į kažkokį miestą pirkti radijo. Telefoną iki Paežerio jie jau buvo atsivedę, įsigeidė radijo. Nugirdęs, kad šeimininkai dabar viską girdės, Alekso dėdė labai išsigando: nieko nebebus galima kalbėti apie šeimininką, nes tas girdės visas kaimo kalbas? Gal pabaidyti arklius, išmesti tą aparatą iš vežimo, kad jis sudužtų? Ir tik sužinojęs, jog šeimininkai girdės ne viską, bet tai, ką transliuos kažkokios stotys, kažkokie bokštai, dėdė Mykolas nusiramino.
Po karo bolševikai dvare mėgino įsteigti tarybinį ūkį ir auginti bulius. Ūkvedžiu paskyrė Antaną Birbilą, bet tas išėjo į mišką ir išsivedė visus bulius su savimi.
„Taip ir gyvenom – visų reikėjo bijoti, o pasislėpti nebuvo kur. Kartais tėvas sakydavo, kad būtų geriau į Sibirą“, – kalba A. Urbonas.
Kada pasibaigs Jomantai?
Išgirdusi tokį klausimą, bendruomenės pirmininkė J. Kumžienė labai nustemba: „Niekada! Jie pakils. Jau dabar kyla“!
Jurgita skaičiuoja ant pirštų: septynios jaunos šeimos augina vaikus. Tai nedaug, bet jų gausėja. Vienu metu Jomantuose buvo tuščių trobų. Tačiau pernai nupirktos trys, dar liko viena, bet ir ją kas nors nupirks. Bendruomenės pirmininkė dėl to nė kiek neabejoja.
„Jauni žmonės turi kur nors gyventi. Mieste butai brangūs, o čia namai daug pigesni. Kelias iki Jomantų geras, gali važiuoti į Šilalę, į Šilutę ar į kitus miestus. O svarbiausia – yra darbo ir Pajūryje. „Šilalės mediena“ – didžiulė įmonė, ten dirba ir mano vyras Ričardas. Aš auginu vaikus, užsiimu rankdarbiais, Ričardas grynųjų parneša. Daugelis taip. Matysit, Jomantai augs“, – tikina bendruomenės pirmininkė.
Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.
